2K-234/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-234/2014

Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00029-2009-8

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.14.5.2;

2.1.7.4;

2.4.2.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Albino Sirvydžio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. P. gynėjos advokatės Svietlanos Baracevičienės kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti atvirojoje kolonijoje.

Priteista iš A. P. nukentėjusiojo V. P. naudai 2000 Lt patirtai neturtinei žalai atlyginti, civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo paliktas nenagrinėtas.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 25 d. nutartis, kuria Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. nuosprendis pakeistas: nurodant, kad nuteistoji A. P. nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 17 d. iki 2008 m. gegužės 29 d. nuo V. P. priklausančios AB SEB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) per dvidešimt šešis kartus paėmė 50 200 Lt sumą, po to nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis kreipėsi į antstolį ir tyčia nuslėpdama faktą, kad V. P. grąžino dalį – 50 200 Lt iš 162 024,50 Lt teismo jai priteistos sumos, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę pakartotinai reikalauti iš V. P. sumokėti jau sumokėtą priteistos 162 024,50 Lt sumos dalį – 50 200 Lt; taip pat iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinta nuoroda, kad A. P. padarė V. P. 58 500 Lt turtinę žalą; nukentėjusiojo V. P. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos (57 481,49 Lt tiesioginių nuostolių, 5450 Lt dėl varžytinėse parduoto garažo kainos ir rinkos kainų skirtumo) atlyginimo atmestas. Kitos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalys paliktos nepakeistos.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

A. P. nuteista už tai, kad, turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę, 2008 m. gegužės 17 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), susitarusi su V. P. įgijo iš jo AB SEB banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą V. P. vardu, nuo 2008 m. gegužės 17 d. iki 2008 m. gegužės 29 d. iš V. P. priklausančios AB SEB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) per dvidešimt šešis kartus paėmė 50 200 Lt sumą; po to, siekdama priverstine tvarka išieškoti pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-167-625/2006 jos naudai iš V. P. priteistą 162 024,50 Lt sumą, 2008 m. liepos 28 d. kreipėsi į antstolį G. J. , prašydama priimti vykdomąjį dokumentą Nr. 2-167-625/2008 dėl 162 024,50 Lt išieškojimo iš V. P. , taip tyčia nuslėpdama faktą, kad bendru sutarimu V. P. 2008 m. gegužės mėn. grąžino A. P. dalį teismo priteistos sumos – 50 200 Lt, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę – pakartotinai reikalauti iš V. P. sumokėti šio jau sumokėtą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 29 d. sprendimu priteistos 162 024,50 Lt sumos dalį – 50 200 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistosios A. P. gynėja advokatė Svietlana Baracevičienė prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 25 d. nutartį ir A. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad A. P., kreipdamasi į teismą su apeliaciniu skundu, prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir dėl jos priimti išteisinamąjį nuosprendį, nesant neginčijamų įrodymų, jog ji padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje. Klaipėdos apygardos teismas iš dalies sutiko su A. P. apeliaciniu skundu, 2013 m. spalio 25 d. priimtoje nutartyje nurodė, kad, nors A. P. kategoriškai neigia pirmiau nurodytu laikotarpiu savo žinioje turėjusi nukentėjusiojo V. P. banko kortelę bei ėmusi pinigus, tačiau, remiantis byloje esančių įrodymų visuma, A.

P. parodymais patikėjo tik iš dalies, t. y. tik ta jų dalimi, kad ji nedisponavo nukentėjusiojo V. P. mokėjimo kortele laikotarpiu, kai Lietuvoje buvo jų dukra. Kasaciniame skunde teigiama, kad A. P. visą laiką teigė, jog šią baudžiamąją bylą iš keršto sufabrikavo jos buvęs sutuoktinis, nes ji prisiteisė iš jo nemenką piniginę kompensaciją, bet nesugebėjo įrodyti, kad V. P. nuo jos nuslėpė didesnę pinigų sumą padedant savo draugui UAB (duomenys neskelbtini) savininkui ir direktoriui K. O. Šioje byloje teismų taip ir liko neįvertintas sąmoningas, piktavališkas ir nuoseklus V.

P. elgesys apkaltinant A. P. neva ji pavogusi iš jo banko sąskaitos daugiau kaip 50 000 Lt. Nuteistoji ne kartą bandė atkreipti teismo dėmesį į V. P. asmenybę, jo protą ir gabumus bei nuoseklumą, siekiant ją kaip įmanoma labiau įskaudinti. Būtent V. P. pats bei per savo atstovą advokatą A. D. įrodinėjo, kad nuteistoji sako netiesą tiek civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo, tiek ir baudžiamojoje. Kasatorė pažymi, kad V. P. teiginiai teismuose niekada nebuvo vertinami kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog iš tiesų nukentėjusysis negali tiksliai prisiminti aplinkybių, kada nuteistajai A.

P. davė savo mokėjimo kortelę, tiksliai įvardyti tai, kokią pinigų sumą ši paėmė iš jo banko sąskaitos, tačiau patikėjo kategorišku nukentėjusiojo V. P. tvirtinimu, kad jis nuteistajai A. P. 2008 m. gegužės mėn. davė savo mokėjimo kortelę ir kad ji paiminėjo pinigus iš jo banko sąskaitos, taip pat kita baudžiamosios bylos medžiaga (banko išrašu, šio išrašo bei pamokų tvarkaraščių, darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir klasės žurnalų/palyginimo protokolais, vaizdo įrašo apžiūros protokolu, liudytojų parodymais, banko pavedimais ir kt.) ir priėjo prie išvados, kad nuo 2008 m. gegužės 17 d. iki 2008 m. gegužės 29 d. 50 200 Lt sumą iš V.

P. priklausančios banko sąskaitos paėmė būtent nuteistoji. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, anot kasatorės, turi būti vertinama kritiškai, nes teismas nebuvo nuoseklus: pavyzdžiui, V. P. parodymus dėl to, kad jis 2008 m. rugpjūčio mėn. raštiškai patvirtino, jog 2008 m. gegužės 1 d. perdavė A. P. banko kortelę ir ji paėmė 60 000 Lt, įvertino kaip nuoseklius, o A. P. parodymus, kad gautus iš K. O. pinigus ji išsaugojo iki persikėlimo – kaip nenuoseklius. Apeliacinės instancijos teismo pareiga patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal bylos medžiagą ir tik ja remiantis padaryti išvadas bei pateikti motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Teismo išvados dėl ginčijamų bylos aplinkybių nustatymo turi būti grindžiamos įrodymų vertinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kasatorės nuomone, šių reikalavimų teismai nesilaikė, nes vadovavosi įrodymais, kurie neįrodo A. P. kaltės. Banko išrašai nepatvirtina to, kas konkrečiai paėmė pinigus. Pagal V. P. ir A. P. parodymus – bankomate jie matė apie 50 000 Lt, bet teismas nesiaiškino, kada tai buvo, ar jie tuo metu buvo kartu.

Nuteistoji A. P. teigia, kad ji tų pinigų sau neėmė, pinigus sėkmingai galėjo paimti ir pats V. P. , siekdamas apkaltinti ją, nes būtent jo darytas vaizdo įrašas neva leidžia teismams neabejoti, kad pinigus paėmė A. P., kuri buvo „gera“, kol pati turėjo banko kortelę. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad būtent 2008 m. gegužės mėn. buvę sutuoktiniai pradėjo persikeldinimo procedūrą, t. y. keitėsi A. P. gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), o V. P. iš (duomenys neskelbtini), todėl jie turėjo bendrauti, kad įvykdytų teismo sprendimą.

Teismai taip pat padarė esminį BPK 20 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes vadovavosi neteisėtu būdu gautu įrodymu, t. y. slapta padarytu įrašu. Vaizdo įrašas buvo padarytas 2008 m. birželio mėn., kai A. P. grižo po mokslo metų pabaigos, vartojusi alkoholio. V. P., kartu su nuteistąja išgyvenęs daugiau kaip trisdešimt metų, žinojo savo sutuoktinės charakterį, jos silpnybes ir būtent dėl to paprašė dukters atvežti ją pasikalbėti. Šiam pokalbiui, anot kasatorės, V. P. buvo pasiruošęs iš anksto, to pats neneigė. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad tuo metu dar nebuvo įvykdytas 2006 m. teismo sprendimas, tačiau šiame V.

P. inicijuotame pokalbyje buvo kalbama tik apie pinigus. Kasatorė kelia klausimą, kodėl, nesant kitų įrašytų buvusių sutuoktinių pokalbių, reikėjo slapta nuo A. P. filmuoti šį iš anksto suplanuotą pokalbį, ir pateikia savo nuomonę – tam, kad V. P. specialiais klausimais išgautų tokį atsakymą iš nuteistosios, kurį galėtų panaudoti prieš ją. Kasaciniame skunde pažymima, kad padarytame pokalbio įraše V. P. tęsia anksčiau pradėtą pokalbį, kurio turinio apeliacinės instancijos teismas nežino; V. P. sako: „A., ar teisingai aš supratau, jeigu aš duodu tau 50 000–60 000, tai tu pridedi 50 000, kuriuos tu pas mane paėmei“.

Kasatorės manymu, iš šios frazės galima būtų suprasti, kad buvę sutuoktiniai deda pinigus kažkokiam kitam bendram tikslui, o ne svarsto 2006 m. teismo sprendimo vykdymą. A. P. atsakė nukentėjusiajam, kad jis gali duoti ir 45 000. Iš A. P. balso galima daryti išvadą, kad ji yra pakankamai apsvaigusi nuo alkoholio, nes ne visai rišliai kalba. Po to, V. P. pasiūlė jai paskaičiuoti pagal išklotinę, nurodė 54 000 Lt paimtų pinigų. A. P. pasakė: „tu davei man 80 000, iš tų aš galiu patvirtinti 50 000“. Toliau A. P. neigė paėmusi pinigus iš bankomato.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas V. P. elgesį, pažymėjo, kad prielaidas A. P. nusikalsti didele dalimi savo nerūpestingu ir pakankamai atsainiu elgesiu su didelės vertės turtu sudarė pats V. P. , sumokėdamas dalį teismo priteistos sumos be jokių mokėjimo faktą patvirtinančių dokumentų. Kasatorė pažymi, kad iki to neva nusikalstamo fakto, V. P. 2006 m. teismo sprendimo nevykdė, nuteistosios A. P. nuomone, taip specialiai sudarė tokias pasalas jai, kad jam iš viso nereikėtų A. P. mokėti priteistos kompensacijos.

Kadangi vaizdo įraše užfiksuotas rusakalbių žmonių, iš kurių vienas buvo apsvaigęs nuo alkoholio, pokalbis, dėl to jame nebuvo nuoseklumo, todėl šis įrašas negali būti A. P. kaltės įrodymu. Reziumuodama kasatorė mano, kad skundžiami teismų sprendimai turi būti pakeisti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vitalija Songailienė prašo nuteistosios A. P. gynėjos advokatės S. Baracevičienės kasacinį skundą atmesti, nes pagal jame nurodytus argumentus keisti ar naikinti skundžiamų teismų procesinių sprendimų nėra pagrindo.

Atsiliepime nurodoma, kad susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, teismų priimtais procesiniais sprendimais, prokurorės manymu, faktinės aplinkybės šioje byloje buvo ištirtos išsamiai ir nešališkai, esminių BPK ir BK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinami pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis, nepadaryta. Iš kasacinio skundo argumentų prokurorė sprendžia, kad kasatorė ginčija apeliacinės instancijos teismo 2013 m. spalio 25 d. nutarties pagrįstumą, įrodymų tikrumą, pakankamumą ir jų vertinimą. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu, nuosprendžio pagrįstumas, įrodymų vertinimas ir jų pakankamus yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Prokurorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistosios apeliacinį skundą, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, atliko įrodymų tyrimą, apeliacinio nagrinėjimo metu taip pat buvo patikrintas laikotarpis, kurio metu nuteistoji naudojosi V. P. banko kortele, ir pinigų suma, kurią ji paėmė iš nukentėjusiojo banko sąskaitos, o įvertinus visus įrodymus, pagrįstai konstatuota, kad A. P. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, jos kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo visiškai įrodyta, abejonių dėl to nekyla.

BK 54 straipsnyje nustatyti bausmės skyrimo pagrindai. Bausmės skyrimas – tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, nes, paskiriant bausmę, įvertinamas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Prokurorės nuomone, teismas, paskirdamas A. P. bausmę ir nustatydamas jos dydį, vadovavosi BK 54 straipsnio reikalavimais, atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir bylos nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme (BPK 20 straipsnis, 320 straipsnio 3 dalis)

Kasaciniame skunde nuteistosios A. P. gynėja advokatė S. Baracevičienė prašo pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų sprendimus pakeisti – A. P. , pripažintą kalta ir nuteistą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, išteisinti.

Iš kasacinio skundo turinio akivaizdu, kad toks prašymas (pažymėtina, jog jis suformuluotas neteisingai, nes kasacinės instancijos teismas BPK 382 straipsnyje nenumatytų sprendimų nepriima) iš esmės argumentuojamas ginčijant įrodymų vertinimą, teismų sprendimuose padarytų išvadų pagrįstumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokių pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nenustatė.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, A. P. pripažino kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies pakeitęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl to, kiek pinigų A. P. paėmė iš V. P. mokėjimo kortelės ir kokiu tiksliai laikotarpiu būtent ji disponavo kortele, išsamiai išnagrinėjo nuteistosios ir jos gynėjos apeliacinius skundus. Šis teismas atliko įrodymų tyrimą, dar kartą apklausė nukentėjusįjį, liudytojus, išanalizavo byloje surinktus ir ištirtus duomenis, palygino juos tarpusavyje ir, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y.

įvertinęs jų visumą, konstatavo, kad A. P. pagrįstai pripažinta kalta padariusia nusikalstamą veiką – sukčiavimą, teisingai kvalifikuotą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje išsamiai ir argumentuotai pasisakė, kodėl ir kuriais nukentėjusiojo parodymais remiamasi, konstatuojant reikšmingas bylos aplinkybes, pripažįstant jas įrodytomis, kokie įrodymai (liudytojų A. B. , V. Š. , K. O. parodymai, išrašai iš banko bei duomenys, užfiksuoti vaizdo įrašo apžiūros protokole, ir kt.) patvirtina, kad A.

P. nuo 2008 m. gegužės 17–osios iki 29–osios iš V. P. priklausančios banko sąskaitos paėmė 50 200 Lt. Taip pat apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo A. P. gyvenamosios bei darbo vietų ir bankomatų, iš kurių buvo paimami pinigai, lokalizaciją, A. P. darbo grafiką būtent tuo laikotarpiu, kai 2008 m. gegužės 17–29 dienomis buvo paimami pinigai iš nukentėjusiojo banko sąskaitos, nukentėjusiojo daryto vaizdo įrašo turinyje užfiksuotą pokalbį ir jo reikšmę, aplinkybes dėl nuteistosios indėlio sutarties sudarymo bei didelės – 34 614 Lt – sumos įnešimo į savo sąskaitą 2008 m. birželio 2 d. ir tik visų nurodytų įrodymų pagrindu (ne vien nukentėjusiojo parodymų pagrindu) konstatavo, kad būtent nuteistoji paėmė pinigus iš nukentėjusiojo banko sąskaitos, o jos parodymus, kuriais ji tokias faktines aplinkybes neigė, atmetė.

Kasatorės argumentas, kad teismai negalėjo remtis kaip įrodymu nukentėjusiojo pateiktu slapta padarytu jų pokalbio įrašu, atmestinas. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis V. P. kompaktinį diską su vaizdo įrašu, kuriame užfiksuotas jo ir nuteistosios A. P. pokalbis, pateikė ikiteisminio tyrimo metu, pasinaudodamas BPK 98 straipsnyje įtvirtinta teise savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Nurodyto daikto, turinčio reikšmės nusikalstami veikai tirti ir nagrinėti, pateikimas buvo užfiksuotas laikantis BPK 179 straipsnio reikalavimų, surašant 2009 m. vasario 9 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolą.

Pateiktas kompaktinis diskas 2009 m. vasario 19 d. buvo apžiūrėtas, padaryta jame užfiksuotų pokalbių išklotinė ir jis procesiškai įformintas kaip daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (BPK 91, 92, 179, 207 straipsniai). Be to, iš pirmiau nurodyto nukentėjusiojo pateikto šaltinio gauta informacija, jos tikrumas teisme patikrintas BPK numatytais proceso veiksmais; pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje gauti duomenys buvo tiriami, teismų sprendimuose tam skirta daug dėmesio. Taigi teismai, pripažindami, kad V.

P. padarytas pokalbio įrašas yra įrodymas, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė. Svarbu ir tai, kad toks bylos įrodymas nebuvo vienintelis reikšmingas teisingo sprendimo priėmimui. Aplinkybės dėl A. P. kaltės, padarytos veikos įrodytumo nustatytos įvertinus įrodymų, kurių turinys išsamiai aptartas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, visumą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad viena iš apgaulės (būtinojo sukčiavimo sudėties požymio) formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, ir argumentuotai, papildydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvaciją, konstatavo, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistosios, kaip buvusių sutuoktinių, buvo susiklostę būtent tokie, pasitikėjimu grįsti santykiai, kuriais nuteistoji pasinaudojo nusikalstamiems tikslams pasiekti. Taip pat teismas pasisakė ir dėl nukentėjusiojo galimybės ginti savo teises kitomis, pavyzdžiui, civilinio proceso, priemonėmis nebuvimo, A. P. sukūrus tokią situaciją, kai nukentėjusysis prarado bet kokias galimybes civilinio proceso tvarka apginti savo pažeistas teises, todėl baudžiamosios atsakomybės taikymas A. P. buvo pateisinamas ir būtinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų neturi pagrindo. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas šio baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo nepažeidė, bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistosios ir jos gynėjos apeliaciniuose skunduose, patikrino, į visus esminius apeliantų argumentus atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami arba iš dalies tenkinami. Teismų sprendimuose A. P. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai yra pakankamai ir argumentuotai, remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atskleisti ir nurodyti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais, tenkinti kasatorės prašymą – naikinti teismų sprendimus ir bylą A. P. nutraukti – nėra pagrindo. Nesant teismų sprendimų panaikinimo pagrindų, nustatytų BPK 369 straipsnyje, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios A. P. gynėjos advokatės Svietlanos Baracevičienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Albinas Sirvydis

Aldona Rakauskienė