AS-840-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-840-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02027-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.2; 63.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui dėl įpareigojimo grąžinti pensijos nepriemoką.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. J. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. balandžio 7 d. skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, VSDFV) Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką už 2010–2011 metų laikotarpį – 4 953,27 Eur bei pripažinti, kad pareiškėja nepraleido senaties termino dėl kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi (b. l. 11–12), atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėja kelia ginčą dėl pensijos nepriemokos priteisimo, vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 31 straipsnio 10 punktu ir 45 straipsnio 1 dalimi (redakcijos, galiojusios iki 2012 m. gruodžio 31 d.) ir sprendė, jog pareiškėjos keliamas ginčas, prieš kreipiantis į teismą, įstatymo nustatyta privaloma ikiteismine tvarka turėjo būti išnagrinėtas Fondo valdybos. Teismas vadovavosi teismų praktika dėl ginčo iš esmės išsprendimo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS756-870/2014, 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS552-626/2014 ir kt.), vertino pareiškėjos pateiktą Fondo valdybos 2015 m. kovo 25 d. raštą ir, pažymėjęs, kad šiuo raštu pareiškėjai nustatytas terminas iki 2015 m. balandžio 27 d. skundo trūkumams pašalinti bei išaiškinta, kad sprendimas dėl jos 2015 m. kovo 10 d. pateikto skundo bus priimtas suėjus skundo trūkumų pašalinimo terminui, konstatavo, jog pareiškėja, keldama teisminį ginčą dėl pensijos nepriemokos priteisimo, nebuvo pasinaudojusi privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka, o jos 2015 m. kovo 10 d. pateikto skundo dėl pensijos nepriemokos priteisimo priėmimo nagrinėjimui procedūra nėra užbaigta. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjos keliamas ginčas Fondo valdyboje nebuvo išnagrinėtas ikiteismine tvarka, todėl atsisakė jį priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 3 punkto (pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyta 3 dalis, tačiau, atsižvelgiant į nutarties turinį, tai laikytina rašymo apsirikimu) pagrindu.

Taip pat Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, kad pareiškėjos prašymas pripažinti, jog kreipimosi į teismą senaties terminas nėra praleistas, negali būti laikomas savarankišku skundo reikalavimu, nes jis neatitinka ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies (pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyta 1 dalis, tačiau tai laikytina rašymo apsirikimu) 6 punkto nuostatų.

III. Pareiškėja dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutarties pateikė atskirąjį skundą (b. l. 14–16), kuriuo prašo šią nutartį panaikinti bei išspręsti ginčo klausimą iš esmės.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kurioje nurodyta, jog jos prašymas pripažinti, kad kreipimosi į teismą senaties terminas nėra praleistas, nelaikytinas savarankišku skundo reikalavimu, nes jis neatitinka ABTĮ nuostatų. Teigia, kad šį reikalavimą pareiškėja grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis (CK 1.127 straipsnio 5 dalimi ir 1.132 straipsnio 2 dalimi), todėl teismas turėjo pripažinti šias normas netaikytinomis ir motyvuoti savo sprendimą. Taip pat pažymi, jog naujoje Įstatymo 45 straipsnio redakcijoje nekalbama apie senaties terminus, todėl turėtų būti taikomos CK normos.

Pareiškėja nurodo, kad ABTĮ nereglamentuoja privalomos išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos, kai fizinio asmens teisė pažeidžiama prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai teisės aktais, dėl valstybės institucijų (Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės) kaltės. Mano, kad tik po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimo priėmimo atsiranda teisės subjektams teisės ir pareigos. Nurodo, kad VSDFV darbuotojai pareiškėjos teisių nepažeidė, jie tik vykdė įstatymą, todėl pareiškėja neskundžia nei šios institucijos, nei atskirų pareigūnų veiksmų. Pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas pareiškėją pasinaudoti privaloma ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, netinkamai taikė ABTĮ nuostatas, nepagrįstai užkirto kelią tolimesnei bylos eigai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, konstatavus, jog pareiškėja nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis laiduoja kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Tačiau teisė kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ 22–24, 32–33 straipsniai. Be to, ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Pareiškėja kelia ginčą dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies už 2010–2011 metus, kurios ji negavo dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies, numačiusios valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas dydžio ribojimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, taikymo.

Nagrinėjamam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimo aspektu itin aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, taip pat LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Šiose LVAT nutartyse išdėstytos teisės aiškinimo taisyklės, reikšmingos sprendžiant ginčus dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo, susijusius su šios rūšies pensijų nepriemokų susidarymu taikant Laikinąjį įstatymą.

Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pensijų įstatymo 45 straipsnio (galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. įstatymo redakcija) taip pat nustatė, jog Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (1 d.). Valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui (2 d.).

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų VSDFV įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. VSDFV išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Įvertinusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 konstatavo, jog jos neabejotinai patvirtina, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Būtent taip minėtos įstatymų nuostatos yra aiškinamos naujausioje LVAT praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartys administracinėse bylose Nr. AS602-716/2013, AS438-818/2013, AS502-849/2013, 2013 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-813/2013 ir kt.).

Atsižvelgus į nurodytas įstatymų nuostatas, LVAT praktiką ir įvertinus pareiškėjos skundo turinį, konstatuotina, jog pareiškėjos keliamam ginčui spręsti įstatyme yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kurios pareiškėja turėjo laikytis.

Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje, šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja, gavusi VSDFV teritorinio skyriaus 2015 m. kovo 2 d. raštą Nr. (10.10)3-23606, kuriame pateikti duomenys apie senatvės pensijos perskaičiavimą 2010-2011 metais taikant Laikinąjį įstatymą ir nurodyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų, veiksmų (neveikimo) apskundimo tvarka, 2015 m. kovo 10 d. kreipėsi į Fondo valdybą, kuri 2015 m. kovo 25 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5)I-2010, kuriame nurodė, kad pareiškėjos 2015 m. kovo 10 d. skundas paduotas praleidus įstatymu nustatytą terminą, kartu nustatydama pareiškėjai terminą iki 2015 m. balandžio 27 d. pateikti įrodymus (Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 punktas), sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, paaiškindama, kad galutinis sprendimas dėl pareiškėjos skundo bus priimtas iki minėto termino pareiškėjui pateikus prašomus įrodymus arba jų nepateikus, jame bus nurodyta tokio sprendimo apskundimo tvarka ir terminas. Pareiškėja Fondo valdybos nurodytų trūkumų nepašalino ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių skundo praleidimo terminą, o 2015 m. balandžio 7 d. padavė skundą teismui.

Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, atsižvelgdama į šį iš įstatymo kylantį imperatyvą, pasisakė ir išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos baigtumo aspektu. Akcentavo, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį, Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, be kita ko, pažymėta, kad nesant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pasinaudojo privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Iš VSDFV ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad pareiškėja pradėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, tačiau klausimas dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nebuvo išnagrinėtas iš esmės. Šiame sprendime ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija nepasisakė dėl ginčo esmės (pasisakė tik dėl termino paduoti skundą praleidimo), todėl vertinti šį Fondo valdybos sprendimą kaip pasinaudojimą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra nėra pagrindo (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį Nr. A143-816/2014, taip pat LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 26 d. Nr. A822-1229/2014, 2015 m. sausio 7 d. Nr. A-30-822/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-169-143/2015 ir kt.).

Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad būtent VSDFV teritorinio skyriaus priimamas sprendimas išmokėti asmeniui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją sukėlė pareiškėjai jos skundžiamas tiesiogines teisines pasekmes, todėl nepagrįstais laikytini pareiškėjos argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai įpareigojo ją laikytis įstatymuose nustatytos VSDFV ir jos institucijų bei darbuotojų sprendimų ir veiksmų (neveikimo) apskundimo tvarkos.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus pagrįstai ir teisingai nustatė, kad pareiškėja nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, nes pareiškėjos skundo procedūra nėra baigta, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis iš esmės yra teisėta ir pagrįsta, o jos panaikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjos J. J. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys