A-626-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-626-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01056-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. C. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. C. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-807 „Dėl 2014 m. sausio 14 d. skundo“ ir įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) išmokėti 22 681,12 Lt senatvės pensijos nepriemoką.

Pareiškėja nurodė, kad, vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas), jai nuo 2010 m. sausio mėn. buvo mokama perskaičiuota sumažinta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Konstitucijai prieštaravo Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis buvo perskaičiuota senatvės pensija. Siekdama atgauti susidariusią pensijos nepriemoką, kreipėsi į VSDFV teritorinį skyrių, kuris pateikė informaciją apie neišmokėtos pensijos dalį, tačiau atsisakė ją išmokėti. Taip pat kreipėsi į VSDFV, kuri nurodė, kad praleido teritorinio skyriaus sprendimo perskaičiuoti senatvės pensiją apskundimo terminą, ir reikalavimų nepatenkino. Šie sprendimai nepagrįsti ir senatvės pensijos dalis, taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo nuostatas, neišmokėta neteisėtai. Iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo neturėjo galimybės ginčyti teritorinio skyriaus 2010 m. sausio mėn. akto, nes jis buvo priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Paminėtame Konstitucinio Teismo nutarime buvo nurodyta įstatymų leidėjo pareiga nustatyti neišmokėtų pensijų kompensavimo mechanizmą, todėl į VSDFV nesikreipė tikėdamasi, kad įstatymų leidėjas ją vykdys. Dėl šių priežasčių turi teisę į dėl Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 39–41, 42–44) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad pareiškėja apie pensijos sumažinimą sužinojo išmokėjus pirmąją sumažintą pensiją. Prašydama išmokėti pensijos dalį, kuri nebuvo išmokėta skundžiamu laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo taikymo, kreipėsi į VSDFV. Nagrinėdama skundą, VSDFV nustatė, kad pareiškėja praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti šį skundą. Laikinasis įstatymas taikytas pagrįstai, skundo padavimo termino pradžia laikytina pirmosios perskaičiuotos senatvės pensijos išmokėjimo momentas, todėl, atsižvelgiant į ginčo teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundžiamas VSDFV sprendimas priimtas pagrįstai.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 49–53) prašė nutraukti bylos dalį dėl įpareigojimo išmokėti senatvės pensijos dalį, o kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV Kauno skyrius nurodė, kad senatvės pensijų skyrimą 2010–2011 m. reglamentavo inter alia Laikinasis įstatymas. Ginčo laikotarpiu senatvės pensija buvo mokama vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl pareiškėjos pensijos perskaičiavimui taikytų Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai, taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo patenkinti skundą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo negautą senatvės pensijos dalį. Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje numatyta, kad sumažintos pensijos kompensuojamos pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos parengtą tvarką. Šiuo metu ji nėra parengta, todėl neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjos reikalaujamą pensijos nepriemoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendimu (b. l. 77–82) patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino VSDFV 2014 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-807 ir įpareigojo VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai 22 681,12 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos.

Teismas nustatė, kad VSDFV Kauno skyrius, taikydamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, pareiškėjai mokėjo sumažintą senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio mėn., kadangi ji Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Pareiškėja nenurodė, kada sužinojo apie šį sprendimą, todėl, vadovaudamasis teismų praktikoje nusistovėjusia nuostata, teismas laikė, kad apie šį teritorinio skyriaus sprendimą ji sužinojo išmokėjus pirmąją 2010 m. sausio mėn. sumažintą senatvės pensiją.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama senatvės pensijos dalis, atsižvelgiant į jos praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata prieštaravo Konstitucijai. Dėl Konstitucijai pripažintų prieštaraujančiomis nuostatų pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta 22 681,12 Lt dydžio paskirtos pensijos dalis.

Teismas nurodė, kad teisės į senatvės pensiją gynimo privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka šiuo atveju nustatyta Pensijų įstatyme ir Taisyklėse. Nuostatos dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo įtvirtintos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.). Teismas atsižvelgė į iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 1, 2, 4 dalis, Taisyklių 31 punktą.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamas ginčas yra susijęs su asmens konstitucine teise į pensiją, kylančia iš Konstitucijos 52 straipsnio (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Be to, teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami įgyvendinant nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 23 straipsnyje (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Nuosavybės teisių apsaugą garantuoja ir tarptautiniai teisės aktai: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnis, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnis.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014; ir kt.). Dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs ir kitose nutartyse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 22, p. 318–325; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Teismas, remdamasis nurodytais argumentais, konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjos pažeistos teisės privalo būti apgintos realiai ir veiksmingai. Pareiškėja nurodė, kad kreipimosi į VSDFV terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, kuriuo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatos, pagal kurias buvo perskaičiuota senatvės pensija, vadovavosi įstatymų teisėtumo prezumpcija, tikėjosi, kad įstatymų leidėjas atlygins susidariusius praradimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad analogiškomis aplinkybėmis, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, kilusios pasekmės dėl prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa senatvės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime pažymėjo, kad, užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Šioje byloje taikytinos tos pačios teisės normos, todėl, pagal Konstitucinį Teismą, paminėtas išaiškinimas šiuo atveju turi teisiškai saistančią galią (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju būtų netikslinga atnaujinus kreipimosi terminą grąžinti VSDFV iš esmės išnagrinėti prašymą dėl pensijos nepriemokos. Šiuo atveju byloje atsiliepimu ginčus ikiteismine tvarka įgaliota nagrinėti institucija yra aiškiai išreiškusi teisinę poziciją ginčijamu klausimu (dėl ginčo esmės), todėl sprendimas asmenį vis tiek įpareigoti iš naujo pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos kylančiais teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo imperatyvais, nuo kurių neatsiejami ir ikiteisminei ginčų nagrinėjimo tvarkai keliami veiksmingumo bei operatyvumo reikalavimai. Taigi toks aiškinimas sudarytų prielaidas pažeisti nurodytus principus, paverčiant reikalavimą laikytis ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos formaliu ir iš esmės apsunkinančiu asmens teisių bei jo interesų gynybą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-191/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007).

Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas įstatymų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs skundo turinį, padarė išvadą, kad pareiškėja nepraleido termino kreiptis dėl savo pažeistų teisių gynimo. Taip pat dėl nurodytų pagrindų VSDFV 2014 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. (6.5) I-807 naikintinas ir VSDFV Kauno skyrius įpareigotinas išmokėti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. 22 681,12 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos (ABTĮ 88 str. 2 p.).

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 85–88) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kreipdamasi į VSDFV 2014 m. sausio 14 d. skundu, pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šį terminą ji praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, t. y. sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą, todėl VSDFV 2014 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. (6.5) I-807 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. sausio 14 d. skundą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą. Priimdama šį sprendimą, VSDFV vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Nustatytas apskundimo VSDFV terminas, per kurį asmuo gali apginti savo teises, yra pakankamai ilgas, o pareiškėja į VSDFV dėl pagal Laikinąjį įstatymą sumažintos senatvės pensijos kreipėsi praėjus daugiau nei vieneriems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo. Teismas nepagrįstai svarbia priežastimi, dėl kurios pareiškėja praleido terminą, pripažino jos lūkesčius, kad įstatymų leidėjas atlygins susidariusius praradimus.

2. VSDFV 2014 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. (6.5) I-807 aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. sausio 14 d. skundą, iš esmės dėl pareiškėjos reikalavimo kompensuoti sumažintą senatvės pensijos dalį nepasisakė. Pareiškėja nepateikė aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą kreipimosi į VSDFV terminą. Privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka pareiškėja nepasinaudojo.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius apeliaciniu skundu (b. l. 92–96) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai senatvės pensija buvo mažinama, vadovaujantis tuo metu galiojančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios privalėjo būti taikomos, atsižvelgiant į įstatymų privalomumo principą. Pareiškėja tik 2014 m. sausio 19 d. skundu kreipėsi į VSDFV, prašydama išmokėti jai pensijos nepriemoką, tačiau VSDFV 2014 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. (6.5) I-807 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą dėl senatvės pensijos dalies, negautos 2010–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, išmokėjimo, nes ji praleido 3 metų terminą skundui paduoti. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. Nuo šios datos ir yra skaičiuojamas 3 metų senaties terminas skundui paduoti. Taigi pareiškėjos skundas dėl neišmokėtos pensijos dalies nebuvo išnagrinėtas iš esmės. Kadangi pareiškėjos skundas, paduotas praleidus įstatymų nustatytus terminus, liko iš esmės neišnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, nelaikoma, kad ji tinkamai pasinaudojo Įstatymo 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

2. Teismas klaidingai nurodė, kad pareiškėja teigė, jog kreipimosi į VSDFV terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Klaidinga teismo nuomonė, kad netikslinga atnaujinus kreipimosi terminą grąžinti VSDFV iš esmės išnagrinėti prašymą dėl pensijos nepriemokos, kadangi šiuo atveju byloje atsiliepimu ginčus ikiteismine tvarka įgaliota nagrinėti institucija yra aiškiai išreiškusi teisinę poziciją ginčijamu klausimu (dėl ginčo esmės). Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-900/2014, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014.

Pareiškėja atsiliepimu į atsakovų VSDFV ir VSDFV Kauno skyriaus apeliacinius skundus (b. l. 103–108) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinių skundų nepatenkinti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:

1. VSDFV skundą dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimo išnagrinėjo iš esmės ir priėmė sprendimą atsisakyti panaikinti teritorinio skyriaus sprendimą. Šis viešojo administravimo subjekto valdingas patvarkymas sukelia tiesiogines teisines pasekmes, t. y. daro įtaką teisėms ir pareigoms, todėl gali būti ginčo administracinėje byloje dalykas. Ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta ir šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą teisme nebuvo. Tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, kaip ir visi Lietuvos žmonės, turėjo sužinoti ir sužinojo apie savo turtinių interesų, neteisėtai sumažinus pensijas, pažeidimą. Nėra praleidusi Pensijų įstatyme nustatyto 3 metų termino. Teismas pagrįstai šį turtinį praradimą pripažino jos teisių pažeidimu ir deramai jį pašalino.

2. Nepagrįstai teigiama, kad skunde teismui nemotyvavo reikalavimo dėl termino kreipiantis ikiteismine tvarka. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis antikonstitucine pripažinta tik Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, todėl, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens teisių gynybą, kilusios pasekmės dėl antikonstitucinio įstatymo taikymo turi būti pašalintos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Tai motyvuotai, vadovaudamasis įstatymais bei teismine praktika, ir padarė teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniai skundai tenkintini.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. išmokėjimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV Kauno skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl nurodytos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) 2013 m. gruodžio 4 d. pareiškėja padavė VSDFV Kauno skyriui prašymą, kuriame išreiškė nesutikimą su jai paskirtos paminėtos pensijos sumažinimu bei prašė išmokėti dėl to atsiradusią pensijos nepriemoką (b. l. 62);

2) VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 19 d. raštu (atsakymu į paminėtą pareiškėjos 2013-12-04 prašymą) pareiškėjai buvo paaiškintas tokio pensijos sumažinimo teisinis pagrindimas bei pateikti duomenys apie dėl to neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 7-9);

3) 2014 m. sausio 14 d. skundu pareiškėja apskundė atsakovui VSDFV paminėtą VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 19 d. raštą, prašydama įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti, jos teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį (b. l. 45-46);

4) pareiškėjos šioje administracinėje byloje skundžiamame VSDFV 2014 m. sausio 27 d. sprendime jai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo. Paminėtas jos 2014 m. sausio 14 d. skundas atsakovo buvo paliktas nenagrinėtas Taisyklių 31 punkto pagrindu, taip pat jai buvo pasiūlyta iki 2014 m. vasario 17 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą šiam skundui paduoti, bei paaiškinta, kad, jai pateikus tokius įrodymus, vadovaujantis Taisyklių 20 punktu, šio skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pastebėtina ir pabrėžtina, kad šiame sprendime atsakovas neišreiškė savo pozicijos pareiškėjos 2014 m. sausio 14 d. pagrįstumo klausimu (b. l. 47-48);

5) pareiškėja, ignoruodama paminėtą atsakovo pasiūlymą, 2014 m. vasario 19 d. kreipėsi į teismą, skunde nurodžiusi, kad atsakovo nurodyto 3 metų termino nėra praleidusi, nes apie savo pažeistas teises sužinojo tik tuomet, kai buvo paskelbtas paminėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Kauno skyriui paduotas 2013 m. gruodžio 4 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pagal paminėtą administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Todėl pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Taigi pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėja nepraleido termino kreiptis dėl savo pažeistų teisių gynimo, kolegijos pripažintina nepagrįsta.

Kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad ji ignoravo atsakovo VSDFV pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą, teismui nenurodė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, o, priešingai, nuosekliai laikėsi klaidingos pozicijos dėl aptariamo termino eigos skaičiavimo tvarkos), neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjos teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Tuo labiau kolegija neįžvelgia taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą nepagrįstu dėl neteisingo byloje taikytinų teisės normų aiškinimo ir nukrypimo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos administracinių teismų praktikos tokio pobūdžio administracinėse bylose.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas naikintinas, o pareiškėjos teismui paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 143 str., 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą panaikinti, o pareiškėjos R. C. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė