A-143-900-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-900/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00815-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja M. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 5–9, 48) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir atsakovas, Valdybos Kauno skyrius) 2013 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. (10.1)S-42822 „Dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti iš atsakovo neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010–2011 m. – 21 815,17 Lt.

Pareiškėja skunde nurodė, kad, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ji gavo sumažintą senatvės pensiją. Iš viso neišmokėtos pensijos suma yra 25 833,20 Lt. Pareiškėja prašė atsakovo paaiškinti, kokiu teisės aktu vadovaujantis tai buvo padaryta, ir išmokėti jai neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010–2011 m. Atsakovas Sprendime paaiškino, kad pensija sumažinta pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 ir 8 straipsnius dėl to, kad ji gauna draudžiamųjų pajamų. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) nurodė, jog pareiškėja praleido nustatytą terminą skundui paduoti, ir 2013 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4586 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą. Pareiškėja paaiškino, kad apie savo pažeistas teises sužinojo po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, todėl termino nepraleido. Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu, 48 straipsnio 1 dalimi, kuriuose įtvirtinta, kad žmogus savo nuožiūra gali pasirinkti darbą, tokia galimybė negali būti suvaržyta asmeniui, kuris gauna senatvės pensiją, be to, senatvės pensija yra nuosavybė, kuri turi būti saugoma ir ginama. Negalima dirbantiems asmenims sumažinti senatvės pensijos didesniu mastu, nei tiems, kurie nedirba.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 17–20) prašė administracinę bylą nutraukti, kadangi yra praleistas terminas skundui paduoti, o pareiškėja neprašė jo atnaujinti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai senatvės pensija buvo laikinai sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius, pritaikant 2 priede pateiktą formulę. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad laikinas pensijų sumažinimas Konstitucijai neprieštaravo, prieštaravo tos įstatymo nuostatos, kuriomis dirbantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu, negu nedirbantiems. Pažymėjo, kad teisės aktai atgal negalioja. Pareiškėjai senatvės pensija buvo sumažinta vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais, be to, Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo tvarką turi parengti Vyriausybė. Pastebėjo, kad pareiškėja praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą skundui paduoti nuo tos dienos, kai sužinojo, kad jos pensija yra sumažinta, t. y. nuo 2010 m. sausio mėnesio, nes į Valdybos Kauno skyrių kreipėsi tik 2013 m. birželio 26 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 32–36, 38–42) prašė administracinę bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėja praleido nustatytą 3 metų terminą skundui paduoti. VSDFV 2013 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4586 „Dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies“ atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą. Teigė, kad atsakovo priimtas ginčijamas Sprendimas nelaikytinas sprendimu, tai yra tik paaiškinimas dėl pensijos perskaičiavimo. Prašė taikyti suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl 3 metų senaties termino bei iš esmės pakartojo atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytus motyvus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimu (b. l. 60–64) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Teismas skundo dalį dėl Valdybos Kauno skyriaus 2013 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. (10.1)S-42822 panaikinimo paliko nenagrinėtą bei įpareigojo atsakovą išmokėti pareiškėjai 21 815,17 Lt pensijos nepriemoką už 2010–2011 m.

Teismas nurodė, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį pareiškėja ginčijamą Valdybos Kauno skyriaus Sprendimą privalėjo apskųsti VSDFV, kadangi tokio pobūdžio ginčams yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir šia tvarka dar galima pasinaudoti, todėl šią skundo dalį teismas paliko nenagrinėtą.

Teismas nustatė, kad, pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažinus senatvės pensiją, liko neišmokėta 21 815,17 Lt senatvės pensijos dalis. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog laikinas pensijų sumažinimas Konstitucijai neprieštarauja, tačiau pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Nagrinėjamu atveju Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu negu tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu, Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teismas rėmėsi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Pareiškėjos teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijų nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Šis pareiškėjos teisių gynimo būdas reikšmingas tuo, kad įsipareigojimas garantuoti konstitucinę teisę į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą būtų visiškai įvykdytas. Atsisakius ginti pažeistą pareiškėjos teisę, asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nepriteisiant pareiškėjai nepagrįstai neišmokėtos senatvės pensijos dalies, įstatymo nustatytas reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas.

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius apeliaciniu skundu (b. l. 67–71) ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 75–80, 81–86) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti. Apeliaciniai skundai grindžiami šiais argumentais:

1. Pareiškėjai senatvės pensija buvo perskaičiuota remiantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, kadangi jos pensija viršijo ribinį dydį, bei Laikinojo įstatymo 8 straipsniu, kadangi pareiškėja turėjo draudžiamų pajamų. Nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjai mokama viso paskirto dydžio senatvės pensija. Pareiškėjai senatvės pensija buvo mažinama pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, todėl atsakovo veiksmai buvo teisėti. Atsakovo kaltės nėra nustatyta, todėl Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios pensijų išmokėjimą neapribojant kokiu nors terminu, šioje byloje neturėtų būti taikomos.

2. Pareiškėja nesilaikė šios kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, todėl pirmosios instancijos teismas skundo dalį dėl 2013 m. birželio 14 d. Sprendimo paliko nenagrinėtą. Būtent šiuo Sprendimu pareiškėjai buvo atsisakyta grąžinti neišmokėtos pensijos dalį. Konstitucinio Teismo nutarimas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų pripažinimo antikonstitucinėmis įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. ir jis taikytinas tik į ateitį. Nenuginčijus Valdybos Kauno skyriaus Sprendimo ir nesilaikant išankstinės skundų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, teismo įpareigojimas išmokėti pensijos dalį yra neteisėtas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1200/2013).

3. Pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje numatytą 3 metų senaties terminą, kadangi apie sumažintos pensijos mokėjimą sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, o į Valdybos Kauno skyrių kreipėsi tik 2013 m. birželio 11 d., į VSDFV kreipėsi 2013 m. birželio 26 d. nepateikusi įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą, todėl jos prašymą pagrįstai buvo atsisakyta nagrinėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013). Toks VSDFV atsisakymas nagrinėti prašymą turėjo būti apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau pareiškėja su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 95–98) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinius skundus atmesti.

Pareiškėja nurodo, kad nesutikdama su Valdybos Kauno skyriaus Sprendimu per 20 dienų kreipėsi į VSDFV. Pastaroji prašymo nenagrinėjo bei nurodė, kad praleistas terminas skundui paduoti. Pareiškėja pažymi, kad joks sprendimas apie tai, kad jai bus perskaičiuota pensija, priimtas nebuvo, todėl ji neturėjo ką skųsti. Pensija buvo pervedama į sąskaitą, kurios pareiškėja netikrindavo, kadangi dirbo ir pragyvenimui pakako darbo užmokesčio. Apie pensijos sumažinimą sužinojo iš žiniasklaidos pranešimų. Teisinis pagrindas kreiptis dėl neteisėtai sumažintos pensijos atsirado po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. priimto nutarimo. Uždirbta senatvės pensija yra asmeninė nuosavybė, kurios niekas negali nei mažinti, nei atimti.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus VSDFV (b. l. 90–91) bei Valdybos Kauno skyrius (b. l. 92–93) prašo apeliacinius skundus tenkinti, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą panaikinti bei administracinę bylą nutraukti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo, kuris yra atsakovo pateiktas teismui, teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad joje yra nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) VSDFV Kauno skyriaus Santakos pensijų skyriaus 2009 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjai nuo 2009 m. spalio 1 d. iki gyvos galvos buvo paskirta 1 498,12 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 27);

2) 2013 m. birželio 11 d. pareiškėja padavė atsakovui prašymą remiantis paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu išmokėti jai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį neišmokėtą pensijos dalį;

3) atsakovo 2013 m. birželio 14 d. raštu (sprendimu), kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje, pareiškėjai buvo pranešta, kad jos prašymas išmokėti pensijos nepriemoką negali būti patenkintas dėl to, kad paminėtas Konstitucinio Teismo nutarimas yra taikytinas tik į ateitį (b. l. 4-6);

4) 2013 m. liepos 4 d. skundu pareiškėja apskundė paminėtą atsakovo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą, tačiau VSDFV 2013 m. liepos 9 d. sprendime jai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą, ir jai pasiūlyta iki 2013 m. liepos 18 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 44).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos atsakovui paduotas 2013 m. birželio 11 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, ji praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Todėl pareiškėjos teismui paduotas skundas negali būti pripažintas pagrįstu.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo pritaikytos Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies, kolegija pažymi, kad ši teisės norma yra skirta ištaisyti pensijų administravimo klaidas, kurios atsirado dėl netinkamų ir kaltų pensiją skaičiuojančios ar mokančios įstaigos veiksmų. Nagrinėjamu atveju sumažinto dydžio pensija pareiškėjai buvo mokama tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, t. y. pensiją skaičiuojanti ir mokanti įstaiga veikė taip, kaip reikalavo įstatymas. Todėl pagrindo taikyti šią teisės normą byloje nagrinėjamai situacijai nėra.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus taip pat į aukščiau pateiktas tokio pobūdžio bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė byloje nagrinėjamai situacijai materialinės teisės normas, t. y. neteisingai pritaikė šioje byloje senaties termino institutą. Todėl teismo priimtas sprendimas yra naikintinas, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 143 str., 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjos M. S. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė