AS-756-357-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS756-357/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03314-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija: 72.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. O. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. O. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. O. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (teisme gautas 2013 m. rugpjūčio 23 d., b. l. 1–3), prašydama:

1) teismui nusprendus, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą, jį atnaujinti;

2) priteisti dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų susidariusios valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos 13 612,41 Lt dydžio nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.;

3) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. (10.0)3-89434;

4) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5445.

Pareiškėja paaiškino, kad vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsniais, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo mokama tik dalis paskirtos pensijos. Prašydama išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo susidariusią pensijos nepriemoką (13 612,41 Lt) ji 2013 m. liepos 19 d. kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijos skyrių, kuris 2013 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. (10.0)3-89434 jos prašymą atmetė. Prašydama panaikinti šį sprendimą ir išmokėti pensijos nepriemoką, 2013 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į Fondo valdybą, kuri 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5445 atsisakė tenkinti prašymą, nurodžiusi, kad praleistas skundo padavimo 3 metų terminas. Tačiau, pareiškėjos manymu, terminas nepraleistas, kadangi sumažinta pensija buvo išmokama kas mėnesį 2010-2011 m. Skundo padavimo termino eigos pradžia laikoma paskutinės sumažintos pensijos išmokėjimo data – 2011 m. gruodžio 31 d. Be to, į atsakovą šiuo klausimu ji kreipėsi dar 2011 m. liepos 12 d. ir 2012 m. liepos 3 d., kas patvirtina, jog paskirtos pensijos išmokėjimu rūpinosi.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi (b. l. 10) pareiškėjos D. O. M. skundą priėmė.

Atsakovas Fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 13–15) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribinį 650 Lt pensijos dydį, pareiškėja dirbo, turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jai paskirta senatvės pensija buvo atitinkamai perskaičiuota ir mokama atsižvelgiant į draudžiamąsias pajamas. Dėl to jai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo neišmokėta 13 612,41 Lt paskirtos senatvės pensijos. Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo negautą senatvės pensijos dalį. Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje numatyta, kad sumažintos pensijos kompensuojamos pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos parengtą tvarką. Šiuo metu ji nėra parengta, todėl atsakovas neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjos reikalaujamą nepriemoką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 19–23) prašo jį atmesti.

Nurodo, kad pareiškėja apie pensijos sumažinimą sužinojo išmokėjus pirmąją sumažintą pensiją, t. y. 2010 m. sausio mėn. Prašydama išmokėti pensijos dalį, kuri nebuvo išmokėta 2010-2011 m. laikotarpiu, pareiškėja kreipėsi į Fondo valdybą tik 2013 m. rugpjūčio 7 d. (skundas gautas Fondo valdyboje 2013 m. rugpjūčio 8 d.). Taigi, ji praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Dėl to, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, Fondo valdyba atsisakė nagrinėti šį skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 24 d. nutartimi (b. l. 44–47) pareiškėjos D. O. M. skundą paliko nenagrinėtą.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėja skundu siekia, kad jai būtų priteista laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusi valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoka (13 612,41 Lt). Pareiškėjai nuo 2009 m. spalio 1 d. buvo nustatytas 1 026,33 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dydis; nuo 2010 m. lapkričio 1 d. – 1 064,37 Lt dydis; nuo 2011 m. lapkričio 1 d. – 1 090,13 Lt dydis. Pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytą ribinį dydį, todėl pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Visą Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpį pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai buvo mokama senatvės pensijos dalis, atsižvelgiant į jos praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad pastaroji Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata prieštaravo Konstitucijai, kadangi valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės ar invalidumo pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Dėl šios, Konstitucijai pripažintos prieštaraujančia nuostatos, pareiškėjai buvo neišmokėta 13 612,41 Lt dydžio paskirtos pensijos dalis.

2013 m. liepos 19 d. pareiškėja kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijos skyrių, prašydama išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėtą pensijos dalį. Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-asis pensijos skyrius 2013 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. (10.0)3-89434 prašymą atmetė. Prašydama panaikinti šį sprendimą ir išmokėti pensijos nepriemoką, pareiškėja 2013 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į Fondo valdybą, kuri 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5445 atsisakė tenkinti prašymą, nurodžiusi, kad praleistas skundo padavimo 3 metų terminas.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai). Šiuo atveju ji nustatyta Pensijų įstatyme ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklėse, patvirtintose Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131. Pareiškėjos skundui taikomoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcijoje (galiojusioje iki 2012 m. gruodžio 31 d.) numatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Fondo valdybai. Fondo valdyba šiuo atveju yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal minėto straipsnio 4 dalį Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Pareiškėjai senatvės pensija buvo sumažinta 2010 m. sausio mėnesį, o į Fondo valdybą pareiškėja kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 7 d., t. y. praleidus 3 metų terminą.

Pažymėtina, jog būtent taip minėtos įstatymų nuostatos yra aiškinamos naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 8 d. nutartį adm. byloje Nr. AS525-89/2014, 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį adm. byloje Nr. AS520-789/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį adm. byloje Nr. AS438-818/2013, 2013 m. spalio 16 d. nutartį adm. byloje Nr. AS525-813/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį adm. byloje Nr. AS444-2232/2013, 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį adm. byloje Nr. AS520-789/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį adm. byloje Nr. AS602-716/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį adm. byloje Nr. AS502-849/2013, kt.). Be to, tokį šių normų aiškinimą patvirtina ir ankstesnė LVAT praktika, kurioje buvo aiškinamos minėtos normos, reguliavusios ginčo teisinius santykius iki 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 (įsigaliojusio nuo 2013 m. sausio 1 d.) priėmimo (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 8 d. nutartį adm. byloje Nr. AS10-200/2006, 2007 m. gegužės 18 d. nutartį adm. byloje Nr. A8-518/2007, 2008 m. gegužės 28 d. nutartį adm. byloje Nr. AS39-325/2008, 2011 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. AS525-29/2011, 2011 m. balandžio 8 d. nutartį adm. byloje Nr. AS63-168/2011, 2011 m. birželio 3 d. nutartį adm. byloje Nr. AS62-289/2011, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį adm. byloje Nr. AS63-806/2011). Šioje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės LVAT praktikos.

Skundžiamu Fondo valdybos 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu pareiškėjai buvo išaiškinta teisė pateikti prašymą atnaujinti kreipimosi į Fondo valdybą terminą, kuriame būtų nurodytos termino praleidimo priežastys ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai. Taip pat pažymėtina, kad Fondo valdyba pareiškėjos skundą išnagrinėjo iš esmės, nepaisant to, kad šio Fondo valdybos sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad juo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą.

Pareiškėja pateikė prašymą skundo padavimo terminą atnaujinti. Skunde nėra nurodyta svarbių priežasčių dėl kurių buvo praleistas prašomas atnaujinti terminas ir nepateikta jas patvirtinančių įrodymų, todėl prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą netenkintinas.

Atsižvelgus į pirmiau nurodytas įstatymų nuostatas, LVAT praktiką, įvertinus pareiškėjos skundo turinį, konstatuotina, jog pareiškėjos keliamam ginčui spręsti įstatyme yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kurios pareiškėja turėjo laikytis. Pareiškėjai nesuteikta teisė rinktis alternatyvią instituciją (teismą), kurioje būtų nagrinėjamas jos keliamas ginčas. Įvertinus išdėstytą, nėra pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju pareiškėja pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Kadangi aplinkybė, kad pareiškėja nesilaikė nustatytos išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, nustatyta teismui pareiškėjos skundą priėmus, pareiškėjos skundas paliekamas nenagrinėtas (ABTĮ 103 str. 1 p.).

Pareiškėjai išaiškintina, kad ši teismo nutartis neatima galimybės ginti savo teises, pateikiant teisės aktų reikalavimus atitinkantį skundą bei motyvuotą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą ir jį pagrindžiančius įrodymus.

III. Pareiškėja D. O. M. atskiruoju skundu (b. l. 50–53) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėja išankstine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka pasinaudojo, nes 2013 m. liepos 19 d. kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyrių, o kadangi Fondo valdybos Vilniaus skyrius atsisakė išmokėti susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, skųsdama šį sprendimą, pareiškėja kreipėsi ir į Fondo valdybą.

2. Pats teismas pažymėjo, kad Fondo valdyba pareiškėjos skundą išnagrinėjo iš esmės, nepaisant to, kad šio Fondo valdybos sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad juo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą.

3. Be to, pareiškėja nepraleido 3 metų termino su skundu kreiptis į Fondo valdybą, nes į Fondo valdybą pareiškėja kreipėsi dar 2011 m. liepos 12 d. ir 2012 m. liepos 3 d., o juose nurodytas 3 metų apskundimo terminas. Kadangi į Fondo valdybą pareiškėja kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 7 d., 3 metų termino nepraleido. Iki 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo pareiškėja negalėjo žinoti, ar Laikinojo įstatymo nuostatos, pagal kurias jai sumažinta pensija, prieštaravo Konstitucijai, ar ne, todėl 2010-2012 m. kreiptis į Fondo valdybą, pagrindo neturėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas –Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarties, kuria pareiškėjos skundas paliktas nenagrinėtu ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas nustato, jog teismas skundą (prašymą) palieka nenagrinėtą, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str. 1 d.). Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, konstatavo, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Be to, tuo atveju, jei apskundus Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimą Fondo valdybai, ši institucija nepriima sprendimo, kuriuo ginčas būtų išspręstas iš esmės, t. y. būtų patenkintas ar atmestas pareiškėjo skundas dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo, nelaikytina, jog pareiškėjas pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Iš bylos duomenų matyti, jog 2013 m. liepos 19 d. pareiškėja kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijos skyrių, prašydama išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėtą pensijos dalį. Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-asis pensijos skyrius 2013 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. (10.0)3-89434 pareiškėjos prašymą atmetė, todėl prašydama panaikinti šį sprendimą ir išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką, D. O. M. 2013 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į Fondo valdybą, kuri 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5445 atsisakė tenkinti jos prašymą, nurodžiusi, kad praleistas skundo padavimo 3 metų terminas. Vadinasi, nagrinėjamu atveju Fondo valdyba (centrinis viešojo administravimo subjektas) nenagrinėjo Vilniaus skyriaus (teritorinio viešojo administravimo subjekto) sprendimo teisėtumo, o priėmė atskirą, t. y. su Fondo valdybos teritorinio skyriaus priimto sprendimo revizavimu nesusijusį, sprendimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad nėra pasinaudota ginčo išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentacija dalyje dėl pareiškėjos skundo palikimo nenagrinėtu ABTĮ 103 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė, jog Fondo valdyba pareiškėjos skundą išnagrinėjo iš esmės, nepaisant to, kad šio Fondo valdybos sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad juo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis teiginys prieštarauja byloje surinktiems duomenims, tokios išvados negalima daryti ir vertinant aptariamą Fondo valdybos 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5445 turinį (b. l. 7), todėl minėtas teiginys iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų šalinamas.

Pažymėtina, kad pareiškėja teismo prašė ne tik išmokėti susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, bet ir, be kita ko, panaikinti Fondo valdybos 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5445. Iš pareiškėjos skundo turinio (b. l. 1–3) galima daryti išvadą, jog pareiškėja minėtą Fondo valdybos sprendimą panaikinti prašė, nes nesutinka su centrinio viešojo administravimo subjekto padaryta išvada, jog ji praleido 3 metų kreipimosi į šią instituciją terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013) pažymėjo, kad Fondo valdybos sprendimas, kuriuo Fondo valdyba nenagrinėja teritorinio skyriaus sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, o atsisako priimti pareiškėjo skundą dėl to, kad praleistas iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusiame Pensijų įstatyme nustatytas 3 metų terminas, pareiškėjui sukelia tiesiogines teisines pasekmes, todėl pareiškėjas šį sprendimą turi skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui (ABTĮ 19 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus argumentus, susijusius su 3 metų termino praleidimu (pareiškėjos manymu, ji šio termino nėra praleidusi, nes terminas turėtų būti skaičiuojamos nuo paskutinės sumažintos pensijos išmokėjimo dienos) padarė pagrįstą išvadą, jog skunde nėra nurodyta svarbių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas prašomas atnaujinti terminas ir nepateikta jas patvirtinančių įrodymų, todėl prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą netenkintas pagrįstai.

Pažymėtina, jog skundą palikus nenagrinėtu, teisė kreiptis į teismą išlieka ir asmuo ja gali pasinaudoti, jei pašalina sąlygas, kurios buvo pagrindas skundą palikti nenagrinėtą (pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1200/2013).

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes bei padarė iš esmės teisingas bei pagrįstas išvadas dėl pareiškėjos skundo; skundžiama nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, todėl ją naikinti nėra teisinio pagrindo (iš nutarties motyvuojamosios dalies pašalinant šioje nutartyje anksčiau nurodytą teiginį). Pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. O. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartį pakeisti – pašalinti iš motyvuojamosios dalies teiginį:

„Taip pat pažymėtina, kad Fondo valdyba pareiškėjos skundą išnagrinėjo iš esmės, nepaisant to, kad šio Fondo valdybos sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad juo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą.“

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė