A-575-1189-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1189/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01348-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. G. (P. G.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. G. (P. G.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), kuriame prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 22 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad buvo suimtas ir laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2012 m. balandžio 5 d. laikomas Šiaulių TI pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkto reikalavimą, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Paaiškino, jog laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 5 d. buvo laikomas 12,55 kv. m ploto kameroje Nr. 6 su 7 asmenimis, laikotarpiais nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. iki 2011 m. spalio 3 d., nuo 2011 m. spalio 12 d. iki 2011 m. spalio 20 d., nuo 2011 m. spalio 26 d. iki 2011 m. lapkričio 15 d., nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2011 m. lapkričio 29 d., nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 12 d. ir nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. sausio 11 d.

– 18,72 kv. m ploto kameroje Nr. 21 su 7–9 asmenimis, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2012 m. sausio 25 d. – 18,47 kv. m ploto kameroje Nr. 45 su 5–6 asmenimis, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 25 d. iki 2012 m. sausio 30 d. – 19,60 kv. m ploto kameroje Nr. 87 su 7 asmenimis, o laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. balandžio 5 d. – 19,05 kv. m ploto kameroje Nr. 56 su 6 asmenimis. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnio 1 dalies 5 punktą suimtieji ar nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų.

Tačiau pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2012 m. balandžio 5 d. Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant minėtą SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimą, nors žodžiu ne kartą kreipėsi į Šiaulių TI administraciją ir kitus pareigūnus, nurodydamas, kad yra buvęs Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) Vidaus tarnybos 1-ojo pulko šauktinis nuo 1998 m. spalio 19 d. iki 1999 m. sausio 29 d. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI patyrė didelę neturtinę žalą, kadangi buvo žeminama jo garbė ir orumas, jis patyrė dvasinį, psichologinį ir fizinį diskomfortą, neigiamus išgyvenimus, suprastėjo jo sveikata, buvo kilusi grėsmė jo sveikatai ir gyvybei, jis labai bijojo susidorojimo iš kitų Šiaulių TI laikomų asmenų pusės, kadangi pats yra juos konvojavęs etapais ir malšinęs riaušes Pravieniškių pataisos namuose.

Pareiškėjas papildomai akcentavo, kad raštu dėl to keiptis į Šiaulių TI administraciją negalėjo, nes kameroje būdavo su kitais asmenimis ir jie sekdavo, kas, ką ir kur rašo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 64–68) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2013 m. rugpjūčio 22 d. pažymos Nr. 69/06-3289 matyti, jog pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2011 m. rugsėjo 2 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2012 m. balandžio 5 d. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 5 d. buvo laikomas kameroje Nr. 6 su dar 3–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,57 kv. m iki 3,14 kv. m kameros ploto, periodiškai laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. iki 2011 m. sausio 11 d.

– kameroje Nr. 21 su dar 4–9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,87 kv. m iki 3,74 kv. m kameros ploto, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2012 m. sausio 25 d. – kameroje Nr. 45 su dar iki 7 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 2,31 kv. m kameros ploto, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 25 d. iki 2012 m. sausio 30 d. – kameroje Nr. 87 su dar 4-7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,45 kv. m iki 3,92 kv. m kameros ploto, laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 26 d. iki 2012 m. kovo 28 d. – kameroje Nr. 88 su dar 1–4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,67 kv. m iki 9,19 kv. m kameros ploto, o laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. balandžio 5 d.

– kameroje Nr. 56 su dar 4–8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,12 kv. m iki 3,81 kv. m kameros ploto. Šiame kontekste Šiaulių TI atkreipė dėmesį, kad asmenų laikymas kardomojo kalinimo įstaigose pasižymi tam tikra specifika, kadangi toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis jų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje), o ši aplinkybė (kintantis asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Be to, pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Atsižvelgęs į tai, Šiaulių TI tvirtino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pretenzijos atsakovui laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais, o nenustačius neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Pasisakydamas dėl pareiškėjo atskiro laikymo nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, Šiaulių TI paaiškino, kad įstaigoje suimtieji bei nuteistieji į teritorijoje esančias kameras skirstomi vadovaujantis Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. lapkričio 23 d.

įsakymu Nr. 1/01-297 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu. Pagal šio aprašo 9 punktą, atvykę suimtieji ir nuteistieji paskirstomi į kameras vadovaujantis suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras planu, atsižvelgiant į suimtųjų ir nuteistųjų laikymo atskirai reikalavimus (SVĮ 10 str.). Tuo tarpu iš Šiaulių TI 2011 m. birželio 30 d., 2011 m. rugsėjo 30 d., 2011 m. gruodžio 30 d. ir 2012 m. kovo 30 d. Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planų matyti, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu kameros Nr. 6, 21, 45, 56, 87 ir 88, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo numatytos asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių, laikymui.

Be to, atkreipė dėmesį, kad asmenų priskyrimas suimtųjų ir nuteistųjų kategorijoms įstaigoje vykdomas vadovaujantis turima asmens bylos medžiaga, kitų įstaigų pateiktais duomenimis arba asmens nurodytomis aplinkybėmis, patikslinus jų tikrumą. Poreikis tikslinti duomenis kyla asmens byloje esant duomenų apie jo priskirtinumą suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, kategorijai. Tačiau teisės aktai nereikalauja, kad priskiriant asmenį konkrečiai suimtųjų (nuteistųjų) kategorijai ši aplinkybė būtų nustatinėjama kokiu nors specialiu būdu, todėl atsakovo veiksmai negalėtų būti pripažįstami neteisėtais.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2002 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 57 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcijos 2.7 ir 61 punktų bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182 patvirtintų Areštinių vidaus tvarkos taisyklių 64 punkto nuostatomis, pareiga suformuoti asmens bylą, kurioje būtų aktuali asmens suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo laikotarpiu medžiaga, kuria vadovautųsi laisvės atėmimo vietos, asmeniui į jas atvykus, tenka įstaigai, iš kurios į Šiaulių TI atvyksta asmuo.

Suėmus asmenį ikiteisminio tyrimo metu, reikšmingi faktai gali būti, be kita ko, nustatyti ir įtraukti į asmens bylą ir pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą, pavyzdžiui, asmens charakteristiką. Tačiau nagrinėjamu atveju Šiaulių TI neturėjo objektyvių galimybių nustatyti reikšmingą faktą dėl asmens atskiro laikymo, o nesant duomenų, kad asmuo yra buvęs ar esantis valstybės politikas, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojas, jis paskiriamas į kamerą pagal kitus kriterijus.

Iš pareiškėjo Areštuoto asmens anketos, užpildytos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, matyti, kad sulaikytas pareiškėjas nebuvo pateikęs duomenų apie savo priskirtinumą konkrečiai suimtųjų (nuteistųjų kategorijai). Situacija, kuomet suimtasis (nuteistasis) laikui bėgant priskiriamas kitai suimtųjų (nuteistųjų) kategorijai, susidaro paaiškėjus asmens atskiro laikymo kriterijų sąlygojančiam faktui. Šiuo atveju iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) 2012 m. gegužės 22 d. tarnybinio tyrimo išvados Nr. 3S-42 matyti, kad pareiškėjas laisvės atėmimo vietų administracijai (Pravieniškių PN-AK Vidaus tyrimų skyriui) duomenis, reikšmingus sprendžiant asmens priskirtinumo konkrečiai suimtųjų (nuteistųjų) kategorijai, pateikė asmeniškai tik 2012 m. gegužės 9 d., t. y. praėjus daugiau nei 1 mėnesiui po paskutinio jo laikymo Šiaulių TI periodo ir beveik 4 mėnesiams nuo jo paties 2012 m. sausio 23 d.

Šiaulių TI direktoriui pateikto prašymo dėl nukreipimo atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, iki byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka. Šiaulių TI taip pat pažymėjo, kad iš Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 2 d. pažymos Nr. 47SD-875 matyti, kad pareiškėjas VRM Vidaus tarnybos 1-ajame pulke atliko privalomąją pradinę karo tarnybą ir buvo išleistas į atsargą dėl sveikatos būklės. Pagal Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje įtvirtintą apibrėžimą privalomoji karo tarnyba – tai karo prievolininkų parengimas ginklu ginti valstybę, o pagal šio straipsnio 9 dalį karo prievolininkas – karo prievolę turintis Lietuvos Respublikos pilnametis pilietis.

Atitinkamai pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 8 dalį karo prievolė – konstitucinė Lietuvos Respublikos piliečio pareiga atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, valstybės tarnyba – tai teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, Šiaulių TI tvirtino, kad pareiškėjas, atlikdamas privalomąją pradinę karo tarnybą, neįgijo nei politiko, nei valstybės tarnautojo statuso, todėl nebuvo pagrindo priskirti pareiškėją konkrečiai suimtųjų (nuteistųjų) kategorijai. Šiaulių TI kartu akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą lemti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu (b. l. 82–92) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, o skundo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą.

Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas periodiškai Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimą, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Tačiau teismas sprendė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis, byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į tinkamas kalinimo sąlygas ir dėl to pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs pažeidimo trukmę ir mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, todėl egzistuoja pagrindas pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo atskiro laikymo, teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos laikinojo vidaus tarnybos įstatymo 5 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gegužės 1 d.) buvo nurodyta, kad vidaus tarnybos darbuotojai yra pareigūnai ir tarnautojai; vidaus tarnybos pareigūnas yra Lietuvos Respublikos pilietis, tarnaujantis vidaus tarnybos padaliniuose, turintis laipsnį ir vykdantis vidaus tarnybos funkcijas. Tuo tarpu iš Viešojo saugumo tarnybos prie VRM 2013 m. liepos 2 d. pažymos Nr. 47SD-875 matyti, kad pareiškėjas VRM Vidaus tarnybos 1-ajame pulke atliko privalomąją pradinę karo tarnybą, taigi yra priskirtinas vidaus tarnybos pareigūnui.

Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad vienas iš atskiro suimtųjų bei nuteistųjų laikymo tikslų – apsaugoti atitinkamą asmenų grupę nuo kitų (privačių) asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į reikšmingiausias asmens vertybes – gyvybę bei sveikatą – dėl šių asmenų priklausymo atitinkamai asmenų grupei (nagrinėjamu atveju – buvę teisėsaugos pareigūnai). Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, teismas akcentavo, kad SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, jog suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, yra imperatyvi.

Todėl už nurodyto suėmimo / kalinimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, taigi ji turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas / kalinamas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir tokius asmenis laikyti / kalinti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Nagrinėjamu atveju, vertinant, ar atsakovas tinkamai vykdė jam kylančią pareigą, nėra svarbus pareiškėjo elgesys bei jo valia. Nei SVĮ, nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovo prašymas, nei koks kitas kreipimasis.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad valstybės institucijų neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme, todėl gali būti sprendžiamas klausimas dėl šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo. Teismas sprendė, kad nustačius, jog pareiškėjas įkalinimo įstaigoje buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo saugumo užtikrinimui skirto suėmimo vykdymo režimo, reikalavimus, darytina išvada, kad dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgė į pažeidimo trukmę, jo pasekmes, vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovavosi protingumo ir teisingumo principais bei konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 3 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokias išlaidas prašo priteisti, todėl jo prašymas dėl teismo išlaidų priteisimo nenagrinėtinas, paliekant teisę pareiškėjui prašymą su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu paduoti teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

III. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI pateikė apeliacinį skundą (b. l. 96–102), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neišsiaiškino bei neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių. Teigia, jog šiuo atveju teismas nepagrįstai atmetė Šiaulių TI argumentą, kad pareiškėjas nepriskirtinas tardymo izoliatoriuje atskirai nuo kitų suimtųjų (nuteistųjų) laikytinų asmenų grupei. Pažymi, kad teismas, atmesdamas minėtą Šiaulių TI argumentą, turėjo nustatyti darbo teisinių santykių buvimo faktą tarp pareiškėjo ir VRM. Be to, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino priežasčių, dėl kurių pareiškėjo Asmens byloje, kurios pagrindu atsakovas įgyvendina imperatyvius įstatyme nustatytus atskiro asmenų laikymo reikalavimus, nebuvo reikšmingos informacijos ir kas tokią informaciją turėjo nustatyti. Šiaulių TI atkreipia dėmesį, kad įgyvendindamas teisės aktų reikalavimus ir spręsdamas pareiškėjo atskiro laikymo klausimą asmens priėmimo į įstaigą metu, buvo maksimaliai rūpestingas ir atidus, kadangi išanalizavo Asmens byloje esančią medžiagą, turimus duomenis iš duomenų bazių apie asmens ankstesnį teistumą, aiškinosi reikšmingas aplinkybes įstaigos pareigūnų pokalbių su pareiškėju metu ir pan., o pats pareiškėjas nurodo, kad šios svarbios informacijos nepateikė raštu ir tik žodžiu informavo pareigūnus, tačiau tai patvirtinančių duomenų nėra. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Šiaulių TI tvirtina, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, o net ir nustačius, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, nėra pagrindo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2012 m. balandžio 5 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų bei pažeidžiant asmenų atskiro laikymo kamerose reikalavimus, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimą dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisakys.

Tačiau šiuo atveju Šiaulių TI iš esmės nesutinka, kad pareiškėjas priskirtinas prie SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų asmenų, kurie turi būti laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, grupės.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad suėmimo vykdymo tvarka ir sąlygos, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinė padėtis yra reglamentuota SVĮ, kurio III skyriuje yra apibrėžta suėmimo vykdymo tvarka ir asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygos. Suėmimo vykdymo režimą SVĮ apibrėžia kaip asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygų ir elgesio taisyklių visumą (SVĮ 9 str. 1 d.). Pagrindiniai suėmimo vykdymo režimo reikalavimai yra šie:

1) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, apsauga ir izoliavimas;

2) nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra;

3) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, laikymas atskirai šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka. Atitinkamai SVĮ 10 straipsnis nustato suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų atskirai, grupes. Viena tokių grupių – suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais (SVĮ 10 str. 1 d. 5 p.). Taigi, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, vienas iš atskiro suimtųjų laikymo tikslų – apsaugoti atitinkamą asmenų grupę nuo kitų (privačių) asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į reikšmingiausias asmens vertybes – gyvybę bei sveikatą – dėl šių asmenų priklausymo atitinkamai asmenų grupei.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 1998 m. spalio 19 d. iki 1999 m. sausio 29 d. VRM Vidaus tarnybos 1-ajame pulke atliko privalomąją pradinę karo tarnybą, tarnybą atliko Kaune, Vidaus tarnybos 1-ojo pulko 9-oje kuopoje, į atsargą išleistas dėl sveikatos būklės (b. l. 4). Be to, kaip paaiškino pareiškėjas, atlikdamas privalomąją pradinę karo tarnybą, jis yra konvojavęs suimtuosius (nuteistuosius) etapais ir malšinęs riaušes Pravieniškių pataisos namuose.

Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo dėl šių aplinkybių nėra, tačiau Šiaulių TI mano, jog minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas yra priskirtinas SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų asmenų grupei. Teisėjų kolegija su tokiu Šiaulių TI teiginiu nesutinka ir pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 415 „Dėl Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnybos dalinių sukūrimo ir šių dalinių nuostatų patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi iki 2007 m. balandžio 1 d.), siekiant, kad būtų užtikrinama viešoji tvarka, laisvės atėmimo vietų apsauga ir aktyviai kovojama su nusikalstamumu, buvo sukurti Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnybos daliniai ir patvirtinti Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnybos dalinių nuostatai, kurių 1 punktas numatė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnybos daliniai yra vidaus reikalų sistemos sudėtinė dalis ir vykdo specifines valstybės vidaus tvarkos palaikymo funkcijas.

Vidaus tarnybos dalinių uždaviniai yra užtikrinti viešąją tvarką, ypač masinių renginių metu, užkirsti kelią nusikalstamumui, užtikrinti laisvės atėmimo bausmių vykdymo apsaugą, vykdyti suimtųjų ir nuteistųjų konvojavimą (Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnybos dalinių nuostatų 4 p.). Remiantis Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnybos dalinių nuostatų 5 punktu, vykdydami savo uždavinius, vidaus tarnybos daliniai atlieka šias funkcijas: vidaus reikalų ministro nurodymu kaip operatyvinis rezervas Lietuvos Respublikos policijos įstatymo nustatyta tvarka vykdo policijos funkcijas, susijusias su viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo užtikrinimu; saugo laisvės atėmimo įstaigas ir tardymo izoliatorius; užtikrina inžinerinių apsaugos priemonių įdiegimą (montavimą) ir eksploatavimą laisvės atėmimo įstaigose; konvojuoja asmenis, kuriems kardomoji priemonė yra suėmimas, iš tardymo izoliatorių ar areštinių į teismo posėdžius, saugo juos per posėdžius ir grąžina į tardymo izoliatorius ar areštines, taip pat konvojuoja suimtuosius tarp areštinių ir tardymo izoliatorių; konvojuoja nuteistuosius laisvės atėmimu iš tardymo izoliatorių į laisvės atėmimo įstaigas ir atgal, iš vienos laisvės atėmimo įstaigos į kitą; ieško pabėgusiųjų iš laisvės atėmimo įstaigų ir tardymo izoliatorių ir juos sulaiko; užtikrina nustatytą asmenų, įeinančių (išeinančių) į laisvės atėmimo įstaigas, režimą; tikrina transporto priemones, atvykstančias (išvykstančias) į laisvės atėmimo įstaigas; vykdo specialiąją veiklą Vidaus reikalų ministerijos Pataisos reikalų departamentui pavaldžiose įstaigose kilus masinėms riaušėms, prireikus išlaisvinti pagrobtus įkaitus ar susidarius kitoms ypatingosioms situacijoms.

Vidaus tarnybos daliniai formuojami Lietuvos Respublikos piliečių prievolės, savanoriškumo ir sutarčių principais (Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnybos dalinių nuostatų 11 p.). Vidaus tarnybos dalinius steigia ir likviduoja Vidaus reikalų ministerija (Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnybos dalinių nuostatų 14 p.). Atitinkamai 1991 m. spalio 18 d. vidaus reikalų ministras pasirašė įsakymą Nr. 455 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ojo pulko sukūrimo“. Taigi, priešingai nei teigia Šiaulių TI, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatinėjo darbo teisinių santykių buvimo fakto tarp pareiškėjo ir VRM.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog aplinkybei apie pareiškėjo privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo vietą tapus žinoma kitiems, su pareiškėju kartu laikomiems asmenims, tai galėtų padaryti atitinkamai neigiamą įtaką jų elgesiui su pareiškėju, dėl to galėtų kilti grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad būtent siekiant išvengti aptartos situacijos, įstatymų leidėjas ir nustatė tokių asmenų laikymo atskirai režimą. Akcentuotina, kad analogiškos praktikos panašiose bylose nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, jog suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, yra imperatyvi. Todėl už nurodyto suėmimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, taigi ji turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir tokius asmenis laikyti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Tačiau šiuo atveju atsakovas minėtos pareigos tinkamai neįvykdė, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju, vertinant, ar atsakovas tinkamai vykdė jam kylančią pozityvią pareigą, nėra svarbus pareiškėjo elgesys bei jo valia. Šiuo aspektu pažymėtina, kad SVĮ nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti laikomam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovo prašymas, nei kitas kreipimasis. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai nesiaiškino priežasčių, dėl kurių pareiškėjo Asmens byloje nebuvo informacijos apie jo priskirtinumą SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytai asmenų grupei, kadangi ši aplinkybė savaime nepašalina minėtos atsakovo pozityvios pareigos.

Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjui ginčo laikotarpiu būnant Šiaulių TI kamerose kartu su kitais asmenimis, jis galėjo jausti įtampą, nesaugumo jausmą dėl to, jog išaiškėjus aplinkybei dėl jo tarnybos, su juo gali būti siekiama susidoroti, taigi buvo pakankamas pagrindas išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, daryti. Todėl, remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys