A-855-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-855-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05952-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. G. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6440; 2) įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 23 d. prašymą dėl negautos senatvės pensijos išmokėjimo už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas – sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.

Nurodė, kad senatvės pensija jai buvo skirta dviem VSDFV teritorinių skyrių sprendimais. VSDFV skyrius 2010 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 43K-586 nusprendė skirti 1 091,10 Lt per mėnesį senatvės pensiją nuo 2010 m. liepos 24 d. iki gyvos galvos. Kadangi pareiškėja po pensijos skyrimo dirbo ir įgijo reikalaujamą stažą pensijai skirti iš naujo, VSDFV skyrius 2011 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 43K-732 nusprendė skirti 1 125,26 Lt per mėnesį senatvės pensiją nuo 2011 m. liepos 24 d. iki gyvos galvos. Abiejuose sprendimuose nurodyta, kad pensija bus mokama pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas.

Be to sprendimuose nurodyta, kad jie gali būti skundžiami per 3 metus nuo tos dienos, kurią pareiškėja sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Pareiškėja terminą praleido dėl svarbių ir nuo jos objektyviai nepriklausančių priežasčių. Teritorinio skyriaus 2010 m. liepos 16 d. ir 2011 m. liepos 27 d. sprendimuose skiriant senatvės pensiją buvo teisingai apskaičiuotas įgytas darbo stažas, draudžiamųjų pajamų koeficientai ir pensijos dydis. Nei viename iš sprendimų nebuvo nurodyta, kad pensijos dydis bus mažinamas atsižvelgiant į gaunamas pajamas, taip pat nebuvo nurodyti konkretūs Laikinojo įstatymo straipsniai, kuriais remiantis pensija bus perskaičiuojama, todėl skųsti šių sprendimų pareiškėja neturėjo teisinio pagrindo, nes neturėjo galimybių pagrįstai įvertinti, kokia konkreti pensijos dalis bus neišmokėta.

Pareiškėjos teigimu, apie savo teisių pažeidimą ji faktiškai sužinojo tik įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, kuriame konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys (2012 m. spalio 16 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo, vadovaudamasi teisinės valstybės principu, pareiškėja pagrįstai tikėjo, kad teritorinis skyrius vykdo savo kompetencijai priskirtas funkcijas, pagal įstatymų leidėjo priimtus teisės aktus.

Be to, pareiškėja tikėjo, jog po Konstitucinio Teismo sprendimo, jos teisės nebus pažeidžiamos ir teisingumas bus atstatytas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, senaties terminas dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Todėl ir šiuo atveju senaties terminas prasideda tą dieną, kada buvo atliktas paskutinis neteisėtai sumažintos pensijos išmokėjimas, t. y. 2011 m. gruodžio mėnesį. Pareiškėja pažymi, kad 2013 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į VSDFV skyrių su prašymu išduoti pažymą, apie 2010-2011 metais jai, kaip dirbančiai pensininkei sumažintą ir neišmokėtą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, bei prašė neišmokėtą sumą pervesti į nurodytą sąskaitą.

VSDFV skyrius 2013 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. (10.1)S-64595 pateikė informaciją apie paskirtą bei perskaičiuotas (sumažintas) pensijos sumas bei nurodė, kad nėra teisinio pagrindo patenkinti jos prašymo dėl pensijos dalies išmokėjimo. VSDFV skyriaus 2011 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 43K-732 apskundimo termino (kuris, kaip nurodyta sprendime yra 3 metai) nėra praleidusi, todėl VSDFV nepagrįstai atsisakė nagrinėti prašymą dalyje dėl negautos senatvės pensijos išmokėjimo nuo 2011 m. liepos 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 20–23) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) 45 straipsnio 1 ir 2 dalimis, taip pat Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai), bei paaiškino, kad VSDFV skyrius 2010 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 43K-586 paskyrė A. G. senatvės pensiją nuo 2010 m. liepos 24 d. Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. rugpjūčio mėnesį, taigi pareiškėja apie tai, kad jai bus mokama pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta senatvės pensija, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. rugpjūčio mėnesį.

Pareiškėja, prašydama išmokėti jai 2010-2011 metais neišmokėtą senatvės pensijos dalį, 2013 m. rugsėjo 23 d. prašymu (prašymas VSDFV gautas 2013 m. rugsėjo 26 d.) kreipėsi į VSDFV. Skyrius 2013 m. rugsėjo 18 d. informacinio pobūdžio raštu Nr. (10.1) S-64595 pareiškėjai paaiškino jos senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo 2010-2011 metais teisinį pagrindą bei pateikė duomenis apie pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotos senatvės pensijos dydį. Kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. rugsėjo 23 d. prašymu išmokėti jai nuo 2010 m. liepos 24 d. negautą senatvės pensijos dalį, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo 3 metų terminą.

Dėl šios priežasties VSDFV 2013 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-6440, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti A. G. 2013 m. rugsėjo 23 d. prašymą ir nurodė, kad jei iki 2013 m. spalio 16 d. bus pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja, prašydama atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV skyriaus 2010 m. liepos 16 d. sprendimo Nr. 43K-586 paduoti, pakartotinai 2013 m. spalio 15 d. ir 2013 m. spalio 16 d. kreipėsi su prašymais į VSDFV, nurodydama, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui.

VSDFV, įvertinusi pareiškėjos prašymų argumentus, nusprendė, jog jie nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti, todėl, remdamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalimi, Taisyklių 20 bei 31 punktais, 2013 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-7015 atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir pareiškėjos prašymo nusprendė nenagrinėti. VSDFV skyriaus veiksmai nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo nesikeitė – senatvės pensija, atsižvelgiant į pareiškėjos praėjusio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį, jai buvo mokama, o ne skiriama ar perskaičiuojama, ir tai nesudaro pagrindo senaties terminą skaičiuoti nuo VSDFV skyriaus 2011 m. liepos 24 d. sprendimo, kuriuo senatvės pensija pareiškėjai buvo paskirta iš naujo, priėmimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-167/2013).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu (b. l. 41–47) pareiškėjos skundą tenkino: panaikino VSDFV 2013 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7015 ir įpareigojo VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 23 d. prašymą dėl negautos senatvės pensijos išmokėjimo už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., taip pat grąžino A. G. jos sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.

Teismas nustatė, kad A. G. paskirta socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2010 m. liepos 24 d. buvo apskaičiuojama ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis (b. l. 10). Pareiškėja 2013 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į VSDFV skyrių su prašymu išmokėti 2010-2011 m. išskaitytos pensijos dalį, taip pat išduoti pažymą, kokia pensijos dalis buvo išskaityta (b. l. 8). VSDFV skyriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. (10.1)S-64595 A. G. prašymas atmestas, taip pat pateikti detalūs paskaičiavimai apie neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 9–11). Minėtame sprendime pažymėta, kad išmokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensijos dalį nėra teisinio pagrindo. A. G. 2013 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi į VSDFV su skundu, kuriame prašė išmokėti 2010-2011 m. susidariusią pensijos nepriemoką (b. l. 24). VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, 2013 m. spalio 2 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5) I-6440, kuriame pažymėjo, kad skundą nagrinėti atsisakoma, nes praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų terminas. Sprendime išaiškinta, kad iki 2013 m. spalio 16 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, prašymo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja 2013 m. spalio 15 d. kreipėsi į VSDFV su prašymu atnaujinti VSDFV skyriaus sprendimo apskundimo terminą, o 2013 m. spalio 16 d. pateiktame rašte patikslino šio prašymo motyvus (b. l. 27–30). VSDFV 2013 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7015 pareiškėjos prašymas dėl termino atnaujinimo buvo atmestas, taip pat nuspręsta 2013 m. rugsėjo 23 d. pateikto prašymo nenagrinėti (b. l. 31).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos keliamo ginčo pobūdį, pažymėjo, kad teisminėje praktikoje ne kartą išaiškinta, jog ginčus dėl valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja VSDFV (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013). Vadovaudamasis Taisyklių 20 punktu, teismas pažymėjo, kad VSDFV 2013 m. spalio 2 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjai išaiškinta galimybė pateikti įrodymus, pagrindžiančius skundo praleidimo terminą, laikytinas tarpiniu procedūriniu sprendimu, kuriuo nėra išsprendžiamas skundo priėmimo klausimas. Tarpiniai procedūriniai sprendimai nepriskirtini administraciniam teismui skųstinų administracinių aktų (veiksmų) kategorijai (LVAT 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-574/2011 ir kt.). Vadinasi, tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjai sukelia ne VSDFV 2013 m. spalio 2 d. sprendimas, o VSDFV 2013 m. spalio 25 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjos prašymas dėl termino atnaujinimo buvo atmestas ir nuspręsta jos pateikto prašymo dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo nenagrinėti. Pažymėtina, kad VSDFV 2013 m. spalio 2 d. sprendime nurodoma, jog šis sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Taigi, šio sprendimo teisinė reikšmė, taip pat jo apskundimo tvarka pareiškėjai išaiškinta netinkamai.

Nors pareiškėja teismui pateiktame skunde neprašė panaikinti VSDFV 2013 m. spalio 25 d. sprendimo, tačiau, formuluodama skundo pagrindus, aiškiai nurodė, kad ginčas keliamas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, išdėstė visus argumentus, kuriais grindžiami skundo reikalavimai, taip pat motyvai dėl ginčo terminų eigos. Konkrečiu atveju pakanka, kad pareiškėjos formuluojamas reikalavimas atitiktų administracinių teismų kompetencijos ribas (2013 m. kovo 14 d. nutartis adm. byloje Nr. AS602-232/2013 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, jog VSDFV 2013 m. spalio 2 d. sprendime yra netinkamai išaiškintos šiuo sprendimu pareiškėjai sukeliamos teisinės pasekmės bei jo apskundimo tvarka, aptartas skundo reikalavimų netikslumas, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą nelaikytinas esminiu, t. y. tokiu, dėl kurio objektyviai ir pilnutinai negalėtų būti išnagrinėta administracinė byla. Tokią išvadą patvirtina ir tai, jog VSDFV teismui pateiktame atsiliepime aiškiai išdėstė savo poziciją ginčo klausimais, t. y. patvirtino, jog ginčo ribas apibrėžia reikalavimas atnaujinti skundo padavimo terminą, taip pat VSDFV 2013 m. spalio 25 d. sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas. Todėl, sprendžiant ginčą būtina įvertinti ne VSDFV 2013 m. spalio 2 d. sprendimo, o VSDFV 2013 m. spalio 25 d. sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Byloje nėra ginčo dėl to, jog sprendžiant klausimą, ar pareiškėja tinkamai realizavo savo teisę inicijuoti ginčo nagrinėjimą privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, taikytinas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnyje nustatytas 3 metų skundo VSDFV pateikimo terminas. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. A143-816/2014) išaiškino, kad VSDFV teritorinio skyriaus sprendimai (valia) paskirti naujo dydžio senatvės pensiją, kaip ir kiti sprendimai, kuriais sukeliamos atitinkamos teisinės pasekmės, gali būti skundžiami (kaip ir nurodyta juose) įstatymų nustatyta tvarka, tačiau šie sprendimai nedaro įtakos sprendžiant klausimą dėl termino, per kurį asmuo gali inicijuoti ginčą dėl pensijos dalies nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, skaičiavimo. Minėtoje nutartyje teismas taip pat išaiškino, kad tuo atveju, kai pareiškėjas gindamas savo teises dėl pensijos nepriemokos kreipiasi ne į VSDFV, o į VSDFV teritorinį skyrių, kuris nėra įgaliotas nagrinėti tokio pobūdžio ginčų, vadovaujantis gero viešojo administravimo taisyklėmis toks skundas turėjo būti persiųstas nagrinėjimui VSDFV, o skundo VSDFV padavimo termino diena laikytina skundo VSDFV skyriui pateikimo atitinkama diena.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjai, taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, pirmą kartą pensiją buvo perskaičiuota už 2010 m. liepos mėnesį (b. l. 10). VSDFV teismui pateiktame atsiliepime patvirtino, kad už 2010 m. liepos mėnesį pareiškėjai pensija buvo išmokėta 2010 m. rugpjūčio mėnesį. Kaip minėta, pareiškėja dėl pensijos nepriemokos, susidariusios pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, išmokėjimo į VSDFV skyrių kreipėsi 2013 m. rugsėjo 5 d. (b. l. 8). Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad VSDFV 2013 m. spalio 25 d. sprendime nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos skundas dėl ginčo išnagrinėjimo ikiteismine tvarka yra pateiktas 2013 m. rugsėjo 23 d. Taip pat pripažintina, kad A. G., VSDFV skyriui pateikdama 2013 m. rugsėjo 5 d. skundą (ši diena laikytina ginčo inicijavimo ikiteismine tvarka), Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą praleido labai nežymiai.

Teismas, remdamasis LVAT praktikoje išdėstytomis nuostatomis dėl asmens teisės kreiptis į administracinius teismus (2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013; 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008) bei Konstitucinio Teismo nutarimais (2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d.), pažymėjo, kad vertinant pareiškėjos skundo reikalavimų pagrįstumą, svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog vadovaujantis Pensijų įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2013 m. sausio 1 d., 45 straipsnio 1 dalimi, VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti apskundžiami VSDFV. VAĮ 2 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad administracinis sprendimas – administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Taigi visais atvejais pensijų mokėjimo klausimai turėtų būti išsprendžiami sprendimais, t. y. viešojo administravimo aktais, kurie pagal VAĮ 8 straipsnį turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, pačiame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta akto apskundimo tvarka. Pagal VAĮ 8 straipsnio 4 dalį, individualus administracinis aktas turi būti įteiktas asmeniui, kurio teisėms ir pareigoms šis aktas turi tiesioginį poveikį.

Iš byloje esančių įrodymų bei ginčų šalių išreikštos pozicijos matyti, kad dėl pareiškėjai paskirtos pensijos perskaičiavimo VSDFV skyrius jokio sprendimo nepriėmė, o pensiją perskaičiavo valiniu aktu, tiesiogiai taikydamas atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas. Todėl pripažintina, kad ši aplinkybė, t. y. tai, jog pareiškėjai paskirtos pensijos perskaičiavimo klausimas išspręstas ne VAĮ 8 straipsnio nuostatas atitinkančiu sprendimu, o valiniu aktu, taip pat objektyviai apribojo jos, gavusios pirmą sumažintą pensiją, galimybes suvokti apie savo teisių pažeidimą, teisines ginčo dėl neišmokėtos pensijos dalies inicijavimo prielaidas, kreipimosi su atitinkamu skundu realizavimo tvarką. Tokią išvadą patvirtina ir tai, jog pareiškėja dėl neišmokėtos pensijos dalies kreipėsi ne į VSDFV, o į VSDFV teritorinį skyrių, t. y. savo teisių gynybą realizavo netinkamai. Be to, pažymėtina ir tai, kad teisių dėl pensijos nepriemokos priteisimo realizavimo tvarka buvo išaiškinta tik LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi (administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013). Taigi pareiškėjos keliamas ginčas negali būti laikomas nesudėtingu teisės aiškinimo ir taikymo prasme. Be to, VSDFV teritorinis skyrius 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimu išnagrinėjo jam nepriskirtiną ginčą, o VSDFV 2013 m. spalio 2 d. sprendime, kaip minėta, netiksliai išaiškino šio sprendimo teisinę reikšmę, jo apskundimo tvarką. Taigi teisinė situacija nebuvo visiškai aiški bei vienareikšmiai suprantama ir pensijų apskaičiavimus bei išmokėjimus vykdančioms, taip pat ir šių mokėjimų teisėtumą kontroliuojančioms institucijoms.

Teismas, įvertinęs A. G. skunde nurodytus motyvus, kilusio ginčo pobūdį, tai, jog ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, o teisminė praktika ginčo klausimais buvo suformuota LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. ir 2014 m. balandžio 22 d. nutartimis, t. y. jau po skundo teismui padavimo, atsižvelgęs į pareiškėjos kaip pensininkės socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, tai, jog skundo VSDFV padavimo terminas praleistas labai nežymiai, sprendžia, kad pareiškėjai šis terminas yra atnaujintinas. Taip pat pripažintina, kad VSDFV 2013 m. spalio 25 d. sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė netinkamai, minėtas sprendimas pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį nelaikytinas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas, ir VSDFV įpareigotina pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 23 d. pateiktą skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo išnagrinėti iš naujo.

Dėl prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas ir žyminio mokesčio grąžinimo teismas pažymėjo, kad teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad A. G., prieš pateikdama skundą teismui, sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį (b. l. 4). Tačiau pareiškėjos keliamas ginčas pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 2 punktą žyminiu mokesčiu neapmokestintinas, todėl jai grąžintinas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja jokių kitų bylinėjimosi išlaidų, išskyrus žyminį mokestį, atlyginti neprašė, taip pat nepateikė jokių paskaičiavimų bei išlaidas pagrindžiančių įrodymų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje byloje gali būti išspręstas ABTĮ 45 straipsnyje nustatyta tvarka, pateikus prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniame skunde (b. l. 51–56) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovo manymu, teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei LVAT praktiką. Šį savo teiginį atsakovas grindžia iš esmės tokiomis pat aplinkybėmis, kurias nurodė pirmosios instancijos teismui. Papildomai atsakovas pažymi, jog 3 metų terminas skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos, kuri ginčo atveju yra 2013 m. rugpjūčio mėn. Taigi jau kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. rugsėjo 5 d. prašymu pareiškėja praleido skundo padavimo terminą. Tai, kad skundo padavimo terminą pareiškėja praleido nežymiai, nesudaro pagrindo šį terminą atnaujinti. Pareiškėjos (kaip pensininkės) statusas, ginčo teisinių santykių jautrumas yra aplinkybės, būdingos daugumai VSDFV sprendimų, todėl negali būti laikomos ekstraordinariomis aplinkybėmis, užkirtusiomis kelią laiku kreiptis į VSDFV. Be to, pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, kad VSDFV 2013 m. spalio 25 d. sprendime netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Tarpiniu 2013 m. spalio 2 d. sprendimu VSDFV atliko Taisyklių 20 punkte nustatytą procedūrą, t. y. nustatė pareiškėjai terminą pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti praleistą 3 metų terminą. Pareiškėja 2013 m. spalio 15 d. ir 2013 m. spalio 16 d. pateikė VSDFV argumentuotus prašymus atnaujinti terminą, VSDFV nurodytas aplinkybes įvertino ir termino neatnaujino, todėl 2013 m. spalio 25 d. sprendimu nusprendė nenagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 23 d. prašymo. VSDFV 2013 m. spalio 2 d. ir 2013 m. spalio 25 d. sprendimai yra teisingi, atitinka teisės aktų nuostatas.

Pareiškėja A. G. atsiliepime (b. l. 59–63) prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėja remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas. Papildomai nurodo, jog pirmoji sumažinta pensija už 2010 m. liepos mėnesį į jos sąskaitą pervesta 2013 m. rugpjūčio 27 d. (suma 378,04 Lt). Pareiškėja nesuprato, kad 378,04 Lt – tai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas apskaičiuota pensija. Jos įsitikinimu, ši suma – tai pensijos dalis, mokama už 2013 m. liepos 24 d. – 2013 m. liepos 31 d. (nes 2010 m. liepos 16 d. jai paskirta pensija sudarė 1 091,10 Lt). Be to, nors pirmoji sumažinta pensija į pareiškėjos sąskaitą pervesta 2013 m. rugpjūčio 27 d., pirmąją banko operaciją (grynųjų pinigų išėmimą) pareiškėja įvykdė tik 2013 m. rugsėjo 5 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo, kuriuo teismas pareiškėjos A. G. skundą tenkino ir panaikino VSDFV 2013 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7015, įpareigojo VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 23 d. prašymą dėl negautos senatvės pensijos išmokėjimo už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., teisėtumas ir pagrįstumas.

Atsakovas VSDFV apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą skundui dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų mokėjimo klausimais paduoti. Apelianto manymu, pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys nėra pakankamos šiam terminui atnaujinti.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su apelianto pozicija nesutinka. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atnaujinęs praleistą 3 metų terminą, pagrįstai tenkino pareiškėjos skundą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nes pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius sumažinta senatvės pensija jai išmokėtą 2010 m. rugpjūčio mėnesį (b. l. 9–11), o į VSDFV ji kreipėsi 2010 m. rugsėjo 5 d. (b. l. 8) (skundo VSDFV teritoriniame skyriuje gavimo data laikoma kreipimosi į VSDFV data, žr., pvz., LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (žr., LVAT 2015 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-870-146/2015). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėja VSDFV teritoriniam skyriui skundą pateikdama 2013 m. rugsėjo 5 d., 3 metų terminą praleido labai nežymiai. Kadangi teisių dėl pensijos nepriemokos priteisimo realizavimo tvarka buvo išaiškinta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, t. y. jau po to, kai pareiškėja kreipėsi į teismą (2013 m. spalio 28 d.), teismas pagrįstai nusprendė, jog, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjai teisinė situacija nebuvo visiškai aiški. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta už 2010 m. liepos 24 d. – 2010 m. liepos 31 d. laikotarpį. Taigi mokamos senatvės pensijos sumažinimas, turint omenyje, kad 2010 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėja gavo pensiją ne už visą mėnesį, o tik už 11 dienų, galėjo būti pareiškėjos nepastebėtas.

Aptartų aplinkybių kontekste, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai atnaujino pareiškėjos praleistą 3 metų skundo VSDFV padavimo terminą ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 23 d. prašymą dėl negautos senatvės pensijos išmokėjimo už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo VSDFV apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinio socialinio fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė