A-261-705-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-705/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01883-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akepus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akepus“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Akepus“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė, UAB „Akepus“) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą Nr. ATK2-90/13 ir bylą nutraukti.

Nurodė, kad jam priklausančiame bare, esančiame Priekalo g. 9, Vilniuje, darbuotoja M. Š. pardavė piliečiui M. J. (M. J.) 6 butelius alaus su prasuktais kamšteliais. Pirkėjas alkoholinius gėrimus iš baro išsinešė. Pažymėjo, kad baras nuo klientų aptarnavimo zonos atitvertas grotomis, prekystalio dešinėje pusėje prie sienos pateiktas informacinis užrašas apie alkoholinių gėrimų vartojimą nuo 22 val. iki 8 val.

Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas, AKĮ) nuostatų nepažeidė, nes prieš parduodant alkoholinius gėrimus Bendrovės darbuotoja juos atidarė. Tvirtino, kad pirkėjui buvo žinoma, jog draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais po 22 val. išsinešti, nes ant sienos kabėjo įspėjamas plakatas, alaus buteliai buvo atidaryti, o darbuotoja negalėjo nuspėti pirkėjo elgesio. Pirkėjas nesakė, kad alų perka išsinešti, jokio krepšio ar maišelio, leidžiančio manyti, jog alus perkamas išsinešti, neturėjo.

Pabrėžė, kad atsakovo padarytos išvados neatitinka teisinio reglamentavimo bei paremtos tik prielaidomis, teiginiai nėra pagrįsti įrodymais. Jokie norminiai aktai nenustato Bendrovei teisės fiziškai sulaikyti asmenį, mėginantį išsinešti alkoholinius gėrimus. Departamentas savo nutarime nenurodė, kokių veiksmingų priemonių įmonė turi imtis, kad pirkėjai neišsineštų nusipirktų alkoholinių gėrimų. Pabrėžė, kad UAB „Akepus“ negali atsakyti už trečiųjų asmenų veiksmus, perkant, vartojant alkoholinius gėrimus, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas buvo nepagrįstai nubaustas.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 19-23) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas nesilaikė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyto reikalavimo, todėl darė išvadą, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjo skunde pateiktus argumentus vertino kritiškai. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog Bendrovės darbuotojos parduoti alkoholiniai gėrimai nebuvo vartojami vietoje, o buvo išsinešti gamyklinėje taroje.

Akcentavo, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte pažeidimo sudėtis yra formali, o reikalavimas imperatyvus, todėl darė išvadą, kad užtenka tik nustatyti juridinį faktą, kad Bendrovė pardavė alkoholinius gėrimus, kurie buvo neatidarytoje pakuotėje ir (ar) nevartoti vietoje, kad būtų pripažįstama jos kaltė dėl Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimo nesilaikymo.

Pažymėjo, kad UAB „Akepus“ darbuotoja, parduodama alkoholinius gėrimus, atsuko gėrimų kamštelius, vėliau kamštelius ant butelių užsuko, todėl darė išvadą, kad tokie veiksmai akivaizdžiai įrodo, jog Bendrovė nesiekia, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami tik vietoje. Atkreipė dėmesį ir į pardavėjos paaiškinimą, kuriame nurodyta, kad ji skambino direktoriui ir jis pasakė, kad ji turi teisę atsukti, o vėliau užsukti alkoholinio gėrimo kamštelį.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pasirinktas alkoholinių gėrimų nuo 22 val. iki 8 val. pardavimo modelis neužtikrina AKĮ nustatytos imperatyvios pareigos vykdymo, t. y. užtikrinti prekybą alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 8 val. tik vartoti vietoje. Tvirtino, kad Bendrovės atsakomybės nepanaikina, tai, kad prekybos patalpose yra pakabinta informacija apie Įstatymo draudimus. Nurodė, kad Bendrovė privalo laikytis galiojančių teisės aktų reikalavimų ir veiksmingomis bei efektyviomis, o ne pasyviomis, priemonėmis užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi.

Pabrėžė, kad Bendrovė yra viešojo maitinimo įmonė, o alkoholinių gėrimų pilstymas, jų pateikimas stiklinėse, taurėse, bokaluose, stikliukuose ir pan. yra neatsiejama įprasto viešojo maitinimo veikla. Todėl pareiškėjo argumentus, jog jis neatsakingas už pirkėjo elgesį, vertino kaip išimtinai gynybinio pobūdžio, siekiant išvengti teisės aktuose nustatytų prievolių vykdymo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (b. l. 59–62) pareiškėjo UAB „Akepus“ skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Departamento vyr. specialistai 2013 m. gegužės 2 d. apie 22 val. 12 min. atliko neplaninį patikrinimą UAB „Akepus“ priklausančiame bare, esančiame Priekalo g. 9, Vilniuje. Patikrinimo protokole Nr. ATK2-110 (b. l. 26–27) užfiksavo, kad UAB „Akepus“ darbuotoja M. Š. pardavė M. J. 4 butelius alaus „Švyturys Gintarinis“ 1 l talpos ir 2 butelius alaus „Švyturys Tradicinis“ 1 l talpos prasuktais kamšteliais. Gėrimus pirkėjas iš baro išsinešė. UAB „Akepus“ darbuotoja 2013 m. gegužės 2 d. paaiškinime (b. l. 28) nurodė, jog apie 22 val. 10 min. į barą atėjo vaikinas ir paprašė parduoti 6 butelius alaus. Parduodama alkoholinius gėrimus, pardavėja atsuko butelių kamštelius ir užsuko atgal. Pirkėjas už alkoholinius gėrimus sumokėjo ir išėjo. Paaiškinime nurodė, kad ji paskambino direktoriui, kuris pasakė, jog ji turi teisę atsukti, o vėliau užsukti kamštelius. Pirkėjas M. J. 2013 m. gegužės 2 d. paaiškinime (b. l. 29) nurodė, kad apie 22 val. 10 min. atėjo į parduotuvę, esančią Priekalo g. 9, Vilniuje, ir nusipirko 6 butelius alaus. Patvirtino, kad buteliai buvo pradarytais kamšteliais. Jis kamštelius užsuko parduotuvėje ir išėjo. Bendrovė Departamentui pateikė paaiškinimą dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo (b. l. 35), kuriame nurodė, jog pirkėjui buvo parduoti 6 buteliai „prasuktu kamšteliu“, t. y. atidarytoje pakuotėje vartoti vietoje. Alus buvo parduotas vartoti vietoje, nes gerai matomoje vietoje yra iškabinti perspėjamieji užrašai apie įsigaliojusį įstatymą dėl alkoholio vartojimo vietoje, kuriuose nurodyta, kad pirkėjas, pirkdamas alkoholį nuo 22 val. iki 8 val., patvirtina, kad yra susipažinęs su alkoholio vartojimo vietoje sąlyga ir atsako už pasekmes, susijusias su šios sąlygos pažeidimu (b. l. 35). Paaiškinime taip pat pažymėjo, jog įvykus situacijai, kai pirkėjas išsineša alkoholinį gėrimą, nei pardavėja, nei kitas asmuo neturi teisės sulaikyti kliento ir atimti iš jo alkoholinį gėrimą. Pabrėžė, kad šiuo klausimu konsultavosi ir su policijos pareigūnais. Atsakovas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. gegužės 16 d. nutarimu Nr. ATK2-90/13 už Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą Bendrovei skyrė 1 250 Lt baudą (b. l. 42–45).

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktu, 34 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013 pateiktu AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto (pagal tuo metu galiojančią redakciją) aiškinimu ir, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, užfiksuotas rašytinėje ir vaizdinėje bylos medžiagoje – Bendrovės darbuotojos bei alkoholinius gėrimus įsigijusio asmens duotuose paaiškinimuose (b. l. 28, 29), pareiškėjo Departamentui pateiktame paaiškinime (b. l. 35), pateiktose nuotraukose (b. l. 31–34), padarė išvadą, kad pareiškėjas jam priklausančiame bare nebuvo sudaręs tinkamų sąlygų alkoholinius gėrimus vartoti vietoje. Pareiškėjas Departamentui pateiktame paaiškinime tvirtino, kad alus buvo parduotas vartoti vietoje, nes gerai matomoje vietoje iškabinti perspėjamieji užrašai apie įsigaliojusį įstatymą dėl alkoholio vartojimo vietoje, buteliai buvo „prasuktais kamšteliais“ (b. l. 35), tačiau iš pateiktų nuotraukų (b. l. 31–34) matyti, kad minėtame bare, užrakinus grotas, patalpose į kurias galėjo patekti pirkėjas, buvo tik stalas, nei kėdžių, kitų minimalių ir pakankamų sąlygų vartoti įsigytą alkoholinį gėrimą vietoje nebuvo. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad pardavus alkoholinius gėrimus tik nuo pirkėjo priklausė, ar jis juos suvartos vietoje. Pažymėta ir tai, kad šiuo konkrečiu atveju buvo parduotas didelis kiekis (šeši buteliai) ir didelės talpos (po vieną litrą) gamyklinėje taroje įvairaus asortimento alkoholiniai gėrimai, kas, teismo vertinimu, neužtikrino alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjo darbuotoja pirkėjui nepasakė, kad jis nusipirktus alkoholinius gėrimus galės vartoti tik vietoje, prasuko alkoholinių gėrimų kamštelius ir juos užsuko atgal, taigi, nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas ėmėsi proporcingų atsargos priemonių reikalavimui, jog Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintų reikalavimų būtų laikomasi.

Įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas byloje vertinamu atveju nebuvo sudaręs pakankamų sąlygų potencialiems klientams vartoti alkoholinius gėrimus vietoje, nepateikė pirkėjui informacijos apie tai, kad įsigytą alkoholinį gėrimą galima vartoti tik vietoje, todėl Departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintą draudimą. Teismo vertinimu, vien tai, kad parduodama alkoholinius gėrimus pardavėja juos atsuko ir vėl užsuko, nelaikytina pakankama priemone tam, kad ūkio subjekto elgesys patektų į Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintos išimties taikymo sferą.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Akepus“ apeliaciniu skundu (b. l. 65-68) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą ir bylą nutraukti. Taip pat prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka bei priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, neteisingai išaiškino ir pritaikė ginčo šalių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą, todėl naikintiną sprendimą.

2. Šiuo atveju, nagrinėjant bylą pirmąja instancija, nustatyta, kad alus pirkėjui M. J. buvo parduotas „vartoti vietoje“ - t. y. atsuktais kamšteliais. Patalpose gerai matomoje vietoje yra iškabinti perspėjamieji užrašai apie įsigaliojusį įstatymą dėl alkoholio vartojimo vietoje nuo 22 val. iki 8 val. Pirkėjas M. J. patvirtino, kad užrašus, įsigydamas alkoholinius gėrimus, perskaitė ir jų turinį suprato. Taip pat patalpose stovi stalas, prie kurio pirkėjai gali suvartoti įsigytus produktus.

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.9.-6693-818/2013, kurioje buvo sprendžiamas pareiškėjo darbuotojos M. Š. administracinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 164 straipsnio 3 dalį („Prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklių pažeidimas“) klausimas, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutarimu M. Š. administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė nesant administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 164 straipsnio 3 dalyje, sudėties. Nagrinėjant bylą, liudytoju apklaustas pirkėjas M. J. paliudijo, jog baro pardavėja-barmenė prieš parduodama alkoholinius gėrimus įspėjo jį žodžiu, kad alkoholis vartojamas tik vietoje, be to, baro patalpose buvo įspėjamieji plakatai. Nesant M. Š. kaltės dėl pažeidimo padarymo, nebuvo pagrindo jos administracinei atsakomybei kilti. Atsižvelgiant į šias teismo nustatytas ir nutarimu patvirtintas bylos aplinkybes, darytina pagrįsta išvada, kad pirkėjas M. J. buvo visapusiškai – ir žodžiu, ir raštu – informuotas apie draudimą išsinešti alkoholinius gėrimus iš baro, draudimą suprato, tačiau savo paties laisva valia pasirinko jo nepaisyti.

4. Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo teiginiais, kad nebuvo užtikrintas alkoholinių gėrimų vartojimas, nes pirkėjui parduotas didelis kiekis gėrimų didelės talpos gamyklinėje taroje bei, kad patalpose nebuvo kėdžių. Jokiuose teisės aktuose nėra įtvirtintas ribojimas parduodamų alkoholinių gėrimų kiekiui, prekių pardavimas vykdomas pagal pirkėjo išreikštą užsakymą. Vartotojo teisė savo asmenine nuožiūra įsigyti (norimos rūšies bei kiekio) ir naudoti prekes ir paslaugas (pasirinkti pardavėją, paslaugų teikėją) reglamentuota Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnyje.

Kita vertus, nesant visiems ūkio subjektams taikomo imperatyvo neviršyti konkrečios parduodamo kiekio ribos, pareiškėjas UAB „Akepus“ nėra įpareigotas sudaryti sau prastesnes sąlygas pelno siekimui ir dalyvavimui bendroje konkurencinėje rinkoje. Aplinkybė, kad patalpose stovi tik stalas ir nėra kėdžių, taip pat nelaikytina alkoholinių gėrimų „vartojimo vietoje“ neužtikrinimu. Pareiškėjo baro patalpos yra nedidelės, todėl tikslingai nenumatytas staliukų su sėdimomis vietomis įrengimas, siekiant užtikrinti lankytojų komfortą ir išvengti nepatogios grūsties.

Paminėtina, kad netgi daugelyje viešojo maitinimo vietų, parduodančių ne tik gėrimus, bet ir maisto produktų gaminius klientams vartoti vietoje, patalpos išplanuotos analogišku būdu – įsigytų produktų suvartojimui vietoje įrengtos zonos tik su staliukais be sėdimų vietų. Be to, Klaipėdos apygardos teismas, spręsdamas faktinėmis aplinkybėmis panašią administracinio teisės pažeidimo bylą yra pasisakęs, kad „[...] ta aplinkybė, kad bare tėra tik vienas stalas, dar neduoda pagrindo išvadai, kad taip siekiama priešingo tikslo – kad pirkėjai įsigytą alkoholį išsineštų.

Byloje nėra duomenų, kad UAB „A." bare nakties metu, t. y. apie 23.20 val. būtų buvę daug lankytojų/pirkėjų. Iš byloje esančios medžiagos galima daryti išvadą, jog R. B. tuo metu buvo vienintelis pirkėjas, todėl jam bare stovėjusio stalo alkoholio vartojimui būtų pakakę. Nesant duomenų, kad minėtame bare nakties metu paprastai lankytųsi daug pirkėjų, galima daryti išvadą, jog vieno stalo pakanka, kad pirkėjui būtų sudarytos sąlygos nusipirktą alkoholį vartoti vietoje. [...]“ (Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-343-557/2012).

Nustatytos analogiškos faktinės aplinkybės ir teismo išaiškinimai minėtoje byloje leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad bare stovinčio vieno stalo konkrečiu atveju pakanka ūkio subjekto pareigai „užtikrinti alkoholio vartojimą vietoje“ įvykdyti – t. y. suteikti vietą pirkėjams, kurioje jie gali iš karto suvartoti įsigytus alkoholinius gėrimus.

5. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintos teisės normos dispozicijoje nustatyti du alternatyvūs būdai draudimo išimčiai taikyti – draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams, ir draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Šiuo atveju pareiškėjo UAB „Akepus“ darbuotoja alkoholinius gėrimus pirkėjui pardavė atidarytoje pakuotėje – atsuktais kamšteliais, taip pat prekes pardavė tik vartoti vietoje – pirkėjas patvirtino, kad perskaitė ir suprato matomoje vietoje iškabintų perspėjimų apie alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje turinio prasmę, patalpose buvo tam specialiai skirta vieta – staliukas.

Šiuo atveju tik nuo pirkėjo valios priklauso ar jis gėrimus suvartos vietoje, ar išsineš. Kitu atveju, laikantis pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų, įmonės atsakomybė priklausytų išimtinai ne nuo ūkio subjekto veiksmų, o nuo pirkėjo elgesio, kuris negali sudaryti ūkio subjekto kaltės ir pagrindo ūkio subjekto atsakomybei kilti. Priversti asmenį išgerti alkoholį vietoje – t. y. fizinėmis ir techninėmis priemonėmis apriboti asmens pasirinkimo ir judėjimo laisvę – pareiškėjas neturi teisės, minėti veiksmai užtrauktų pareiškėjui baudžiamąją atsakomybę.

Ūkio subjektas ir pirkėjas nėra susieti tarpusavio pavaldumo ryšiais, ūkio subjektas nedisponuoja viešojo administravimo subjektų turimais įgaliojimais, todėl neturi teisinių galimybių priversti pirkėją besąlygiškai paklusti jo nurodymams. Taip pat pareiškėjas, atsižvelgiant į aukščiau minėtas įstatymo draudimo dispozicijos alternatyvas, neprivalo parduoti tik išpilstytų alkoholinių gėrimų, įstatyme nenumatyta ūkio subjekto pareiga gėrimus pateikti tik išpilstytus kitoje, nei gamyklinė, taroje. Taigi, pareiškėjas pasirinko protingas ir proporcingas priemones AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintam draudimo išimties taikymui užtikrinti, ėmėsi pakankamų priemonių informuoti, įspėti pirkėją ir suteikti jam sąlygas suvartoti nusipirktus alkoholinius gėrimus vietoje, todėl atsakovo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas Nr. ATK2-90/13 surašytas nepagrįstai ir neteisėtai, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 82-85) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai ir pagrįstai pripažino ginčijamą Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento nutarimą teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų argumentų dėl minėto Departamento nutarimo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo. Taip pat apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, parengtas vadovaujantis subjektyvia nuomone, todėl yra nepagrįstas ir atmestinas.

2. Departamentas išsamią poziciją yra išdėstęs ginčijamame 2013 m. gegužės 16 d. nutarime Nr. ATK2-90/13, pirminiame 2013 m. birželio 19 d. atsiliepime į pareiškėjo skundą Nr. S- (4.3-3)-2149.

3. Pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą, procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

4. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo atstovės parduotas itin didelis alkoholinių gėrimų kiekis (6 vnt. po 1 l, iš viso 6 l alkoholinių gėrimų) didelės talpos gamyklinėse pakuotėse (6 vnt. po 1 l, viso 6 l alkoholinių gėrimų) vienam pirkėjui nebuvo vartojamas vietoje, o buvo išneštas gamyklinėje taroje, pareiškėjo darbuotojai iš pradžių atsukus alkoholinių gėrimų kamštelius, tačiau vėliau juos užsukus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šio fakto neginčija. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjas jam priklausančiame bare nebuvo sudaręs tinkamų sąlygų alkoholinius gėrimus vartoti vietoje.

5. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įmonei yra numatyta imperatyvi pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai Lietuvos Respublikoje nuo 22 val. iki 8 val. viešojo maitinimo vietose, būtų parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Tai, kad įmonė, šiuo atveju pareiškėjas, parduodama alkoholinius gėrimus pažeidžia jų gamyklinę pakuotę (atidaro, atsuka alkoholinio gėrimo kamštelį), tačiau kamštelius vėliau užsuka, nepanaikina šio pažeidimo sudėties, kadangi tokie alkoholiniai gėrimai nebuvo skirti vartoti tik vietoje, tokius alkoholinius gėrimus lankytojas išsinešė iš baro patalpų. Tokiu būdu nebuvo užtikrintas imperatyvus Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimas parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje. Pirkėjui buvo sudarytos visos galimybės tokius alkoholinius gėrimus išsinešti gamyklinėje uždarytoje pakuotėje.

6. Pareiškėjas nesiėmė visų galimų veiksmų, siekdamas išvengti Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo. Pareiškėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimų ir veiksmingomis bei efektyviomis, o ne pasyviomis priemonėmis, užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Taigi, alkoholinių gėrimų pardavėjas, prekiaujantis alkoholiais gėrimais, privalo savo nuožiūra pasirinkti atitinkamą efektyvų elgesio modelį, kad užtikrintų alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje, kad nekiltų abejonių dėl jo veiklos teisėtumo.

7. Pareiškėjo atžvilgiu už analogiško pobūdžio pažeidimus Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A858-845/2013 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje (UAB „Akepus“ pieš Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą) konstatavo, kad „<...> pareiškėjas bylai reikšmingu metu jam priklausančiame bare nebuvo sudaręs tinkamų sąlygų alkoholinius gėrimus vartoti vietoje. Nors bylos nagrinėjimo Departamente metu UAB „Akepus“ direktorius paaiškino, kad bare-parduotuvėje buvo sudarytos sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, o patalpoje esančios grotos yra dėl darbuotojų saugumo, iš pateiktų nuotraukų matyti, kad minėtame bare, užrakinus grotas, patalpose į kurias galėjo patekti pirkėjas, nebuvo nei stalo, nei kėdžių, kitų minimalių ir pakankamų sąlygų vartoti įsigytą alkoholinį gėrimą vietoje.

Patalpos dalis, į kurią patenka pirkėjas, yra akivaizdžiai maža, prie įėjimo į patalpą nepritaikyta gėrimų ar maisto produktų vartojimui vietoje. Taigi nėra pagrindo teigti, kad pardavus alkoholinį gėrimą tik nuo pirkėjo priklausė, ar jis jį suvartos vietoje. <...> Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas byloje vertinamu atveju nebuvo sudaręs pakankamų sąlygų potencialiems klientams vartoti alkoholinius gėrimus vietoje, nepateikė pirkėjui informacijos apie tai, kad įsigytą alkoholinį gėrimą galima vartoti tik vietoje, todėl Departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte (nuo 2012-09-01 - 18 str. 3 d. 13 p.) įtvirtintą draudimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad parduodama alkoholinio gėrimo butelį pardavėja jį atidarė nelaikytina pakankama priemone tam, kad ūkio subjekto elgesys patektų į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintos išimties taikymo sferą. Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentu, kad pareiškėjo darbuotoja, pardavusi alkoholinį gėrimą, nebuvo už tai nubausta teisės aktų nustatyta tvarka, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ekonominės sankcijos ūkio subjektams gali būti taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkami asmenys buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už administracinius teisės pažeidimus, įtvirtintus ATPK (žr.

LVAT2011 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-2928/2011; 2013 m. rugpjūčio 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-351/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip minėta pirmiau, sprendžiant klausimą dėl to, ar ūkio subjektas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatas, turi būti įvertinama visų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, tuo tarpu ūkio subjekto darbuotojo veiksmai ar neveikimas yra tik vienas iš tokių faktorių. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas“.

8. Pareiškėjas vadovaujasi bendrosios kompetencijos teismo sprendimu darbuotojos atžvilgiu, kai administracinė atsakomybė fiziniam asmeniui spręsta dėl Administracinių teisės pažeidimų kodekso taikymo, tačiau šioje byloje juo vadovautis negalima. Atsižvelgiant į išdėstytą ir tai, kad šioje byloje pareiškėjas yra UAB „Akepus“, o skundžiamame sprendime nurodomoje administracinio teisės pažeidimo byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl fizinio asmens administracinės atsakomybės, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.9.-6693-818/2013 šiai bylai prejudicinės galios neturi. Minėtoje administracinio teisės pažeidimo ir šioje byloje skiriasi dalyvaujantys asmenys, be to, vienoje byloje buvo sprendžiamas fizinio asmens atsakomybės klausimas Administracinių teisės pažeidimų kodekso požiūriu, tuo tarpu šioje byloje sprendžiamas klausimas, ar juridinis asmuo, kaip įmonė, tinkamai vykdė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintą pareigą. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2013 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-123/2013.

9. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybių aiškinimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai tokio pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-326/2013 nurodyta, kad „Teisėjų kolegija, įvertinusi normos turinį, daro išvadą, kad joje imperatyviai nurodoma, jog alkoholiniai gėrimai nuo 22 iki 8 val. gali būti parduodami tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, t. y. turi būti tenkinamos abi sąlygos.

Todėl atsakomybei atsirasti pakanka to, kad alkoholiniai gėrimai nebuvo suvartoti vietoje, nors ir buvo parduoti atidarytoje pakuotėje <...> „Iš bylos medžiagos matyti, kad Pareiškėjui priklausančiame bare pirkėjui <...> pardavė tris <...> sidro butelius, kuriuos minėtas pirkėjas išsinešė. Aplinkybė, kad pirkėjas tris atidarytus butelius alaus išsinešė iš kavinės, patvirtina, jog Pareiškėjas nesilaikė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 3 d. 12 p. (nuo 2012-09-01 - 18 str. 3 d. 13 p.) nustatyto imperatyvo alkoholinius gėrimus nuo 22 val. iki 8 val. parduoti tik vartoti vietoje.

Įstatymų leidėjas nenustatė priemonių, kurių reikėtų imtis ūkio subjektui, kad Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimas nuo 22 val. iki 8 val. parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje būtų įvykdytas. Tokias priemones gali pasirinkti patys ūkio subjektai, tačiau jos turi būti efektyvios, kad užtikrintų Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytų imperatyvų laikymąsi“. Tokios pat pozicijos šis teismas laikėsi ir 2013 m. sausio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-370/2013, konstatuodamas, kad „<...> Pareiškėjas pagrįstai nubaustas už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 3 d. 12 p. (nuo 2012-09-01 - 18 str. 3 d. 13 p ) nuostatų pažeidimą“.

Panašiomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1749/2013 konstatavo, kad „<...> įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjui priklausančioje kavinėje 2012 m. rugpjūčio 17 d. apie 00:05 val. kavinės darbuotojas - mokinys R. L. pardavė alkoholinį gėrimą - butelį degtinės „Originali Lietuviška“, 0,2 1 talpos, 40 % alk. tūrio, už 9,40 Lt, bei atidarė butelį, kamštelį kartu su buteliu padavė pirkėjui, t.y. nebuvo imtasi tinkamų bei protingų veiksmų, kad būtų užtikrintas parduoto alkoholinio gėrimo vartojimas vietoje. <...> Įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą kad pareiškėjas byloje vertinamu atveju nepateikė pirkėjams informacijos apie tai, kad įsigytą alkoholinį gėrimą galima vartoti tik vietoje, sudarė galimybes butelį užsukti kamšteliu ir taip jį išsinešti iš patalpų, todėl Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 3 d. 13 p. įtvirtintą draudimą“.

Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1018/2013, kurioje konstatavo, kad „Nagrinėjamu atveju liudytoja <...> patvirtino, kad kavinėje jai pardavė 2 butelius alkoholinių gėrimų atsuktais kamšteliais, tačiau kavinėje jai atidavė kamštelius, kuriais ji užsisuko butelius ir išsinešė iš kavinės patalpų. Šios aplinkybės patvirtina, kad kavinės darbuotoja sudarė sąlygas alkoholinių gėrimų išsinešimui, o ne jų vartojimui vietoje.

Todėl akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo kavinėje nebuvo imtasi efektyvių priemonių, kad būtų užtikrintas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto [nuo 2012-09-01 Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 3 d. 13 p.] reikalavimo laikymasis <...>“. Departamento išdėstyta pozicija neprieštarauja ir kitai, be jau išvardintos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai analogiškose bylose (2013 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1716/2013, 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1364/2013, 2013 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1363/2013, 2013 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-563/2013).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde buvo pateiktas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, pirmiausia pasisako dėl bylos nagrinėjimo būdo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Šiuo atveju pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nėra motyvuotas ir savo iniciatyva apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas netenkintinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą bei teisės taikymą ginčo santykiams, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam bylos išsprendimui. Todėl, remdamasis ABTĮ 136 straipsniu apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, jas papildo.

Pagal ginčui taikytino Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktu nustatytą imperatyvą įmonei tenka pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai Lietuvos Respublikoje nuo 22 val. iki 8 val. būtų parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Kiekvienu konkrečiu atveju vertintina, ar įmonė, parduodanti alkoholinius gėrimus, ėmėsi pakankamų priemonių minėtai Įstatymo nuostatai įgyvendinti.

Pareiškėjas nurodo, kad ėmėsi pakankamų priemonių minėtai teisinei nuostatai užtikrinti, t. y. gerai matomoje vietoje iškabino įspėjamuosius užrašus apie įsigaliojusį įstatymą dėl alkoholio vartojimo vietoje nuo 22 val. iki 8 val., atidarė parduodamus alaus butelius ir, neturėdamas teisėtų galimybių daryti poveikį pirkėjui paklusti šiems nurodymams, mano, kad išnaudojo visas galimybes, užtikrinančias alkoholinių gėrimų pardavimo ribojimus.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo priemonės buvo nepakankamos AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimo užtikrinimui. Šią išvadą teismas grindė ir teismų praktika panašiose bylose.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiam ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-845/2013 nustatyta, kad mažmenine alkoholio prekyba besiverčiantis ūkio subjektas turi imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai. Iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto travaux préparatoires taip pat matyti, jog Įstatymo projektu nustatyta įmonių pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš viešojo maitinimo vietų (žr. 2011 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 16(1) straipsniu įstatymo projekto Nr. XIP-744(2) aiškinamąjį raštą). Taigi akivaizdu, jog įstatymų leidėjo tikslas – užtikrinti, kad ūkio subjektai, prisidengdami viešojo maitinimo veikla, negalėtų apeiti imperatyvių įstatymo reikalavimų ir išsineštinai alkoholiniais gėrimais prekiauti visą parą, taip paneigdami paties alkoholinių gėrimų prekybos laiko ribojimo prasmę.

Tačiau konkretus minėtos ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas AKĮ – turinys, pobūdis ir apimtis Įstatyme nėra atkleidžiamas. Aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl darytina išvada, jog ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti Įstatymo numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes vykdo teismas, būtent teisėjų kolegija turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar priešingai – jie suponavo galimybę taikyti toje pačioje AKĮ nuostatoje įtvirtintą išimtį.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju alkoholiniai gėrimai buvo parduoti pirkėjui su butelių kamšteliais, kas sudarė galimybę juos išsinešti iš baro. Toks formalus pardavėjos veiksmas, kaip butelio atidarymas, sudarant galimybę pirkėjui po pardavimo uždaryti butelius tais pačiais kamšteliais, patvirtina, kad įmonės pardavėja neįvykdė reikalavimo parduoti alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje ir vartoti vietoje, todėl tokia veika teisingai kvalifikuota kaip AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimas. Pažymėtina, jog pardavėjos atsakomybė administracinio teisės pažeidimo byloje įmonės atsakomybei neturi įtakos, nes tai yra skirtingos atsakomybės rūšys ir skirtingi atsakomybės subjektai.

Nepatenkinus pareiškėjo skundo, jis netenka teisės į teismo išlaidų atlyginimą, todėl pareiškėjo prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje netenkintinas (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akepus“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Dainius Raižys