A-146-536-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N146-536/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01162-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Anatolijaus Baranovo, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–6), kuriuo prašė priteisti iš Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių AVPK, atsakovas) darbo užmokesčio nepriemoką – 3 745,15 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1986 m. dirbo Vidaus reikalų sistemoje. Paskutiniu metu (iki 2012 m. gruodžio 18 d.) dirbo Telšių AVPK Kelių policijos skyriaus Patrulių būrio vyresniuoju patruliu. Telšių AVPK viršininko 2012 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 86-TE-307 (toliau – ir Įsakymas Nr. 86-TE-307) buvo atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2012 m. gruodžio 18 d. pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvadai). Pagal Statuto 58 straipsnio 1 dalį su atleidžiant pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną. Pareiškėjo teigimu, Telšių AVPK su juo visiškai neatsiskaitė iki šiol, t. y. neišmokėjo 3 745,15 Lt darbo užmokesčio priemokų ir priedų už 2005 m. IV ketvirčio – 2007 m. IV ketvirčio laikotarpį. Ši nepriemoka susidarė dėl to, kad atsakovas, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, kurioje buvo nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (redakcija iki 2009 m. sausio 1 d.) apribojo galimų priemokų ir priedų sumą iki 70 proc. pareiginės algos.

Pareiškėjas savo reikalavimą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu ir 48 straipsnio 1 dalimi, konstituciniais proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, visų asmenų lygybės įstatymui, teismui bei kitoms valstybės institucijoms principais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d. ir 2011 m. spalio 25 d. nutarimais. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime konstatavo, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai (kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą) ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo pareiškėjas tikėjosi, kad jam bus išmokėta darbo užmokesčio nepriemoka, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jos neišmokėjimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 nurodyta, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Pareiškėjas teigė, kad apie tai, jog nepriemoka nebus išmokėta ir jis turi kreiptis t teismą, jis suprato tik po to, kai su prašymu išmokėti jam susidariusį darbo užmokesčio skirtumą kreipėsi į Telšių AVPK ir 2013 m. liepos 20 d. gavo 2013 m. liepos 18 d. atsakymą Nr. 86-S-14351. Todėl pareiškėjas mano, jog nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) iki kreipimosi į teismą Pareiškėjo teigimu, nuo jo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie neteisėtai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies negrąžinimą dienos iki kreipimosi į teismą dienos nepraėjo treji metai.

Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą

Atsiliepime (b. l. 13–15) atsakovas paaiškino, kad Telšių AVPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais. Telšių AVPK pareiškėjo atžvilgiu priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo, kuriuo nustatyta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai. Todėl pareiškėjo reikalavimas atmestinas.

Be to, atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Vidaus tarnybos statutas nenustato, per kokį terminą valstybės tarnautojas gali kreiptis į teismą su reikalavimais dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų su tarnybos santykiais susijusių išmokų priteisimo, todėl, vadovaujantis Statuto 5 straipsnio 2 dalimi, tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti turėtų būti taikomas Darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje numatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal DK 298 straipsnį, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pareiškėjo skundo reikalavimas apima laikotarpį nuo 2005 m. IV ketvirčio iki 2007 d. IV ketvirčio. Pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2013 m. liepos 22 d. ir pateikė reikalavimus dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios anksčiau nei prieš trejus metus. Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis DK 27 straipsnio 2 dalimi bei 298 straipsniu, atsakovas pareiškėjo reikalavimui priteisti 3 745,15 Lt darbo užmokesčio nepriemoką prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas prasidėjo ne nuo tada, kai pareiškėjas gavo Telšių AVPK 2013 m. liepos 18 d. atsakymą Nr. 86-S-14351 apie apskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokestį ir suprato, kad Telšių AVPK jo prašymo dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies netenkins, o nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo viešo paskelbimo. Pareiškėjas per 3 metus nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo viešo paskelbimo nesikreipė į teismą dėl ginčijamu laikotarpiu jam nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, todėl nustatytas 3 metų senaties terminas baigėsi 2012 m. gruodžio 11 d. Pareiškėjas kreipėsi į teismą 2013 m. liepos 22 d., tai yra praleidęs nurodytą senaties terminą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimu (b. l. 26–30) pareiškėjo A. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl darbo užmokesčio dalies (3 745,15 Lt) priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d., kuriuo atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neišmokėjo pareiškėjui visos priedų ir priemokų sumos.

Iš atsakovo pateiktos pažymos teismas nustatė, kad pareiškėjui nebuvo išmokėta priedų ir priemokų dalis, viršijanti 70 procentų pareiginės algos, t.y. iš viso 3 745,15 Lt. Ginčo dėl nesumokėto darbo užmokesčio sumos dydžio tarp proceso šalių nėra.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23–26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2007 m. spalio 1 d., buvo įtvirtinta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai, priemokos. Šioje įstatymo redakcijoje buvo nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) ribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007 m. spalio 1 d. galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Taigi pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą (VTĮ 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 23 d. redakcija)) ir nebebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas (VTĮ 25 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2007 m. birželio 7 d. redakcija)), tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, išliko. Nuo 2009 m. sausio 1 d. į darbo užmokestį, apibrėžtą VTĮ 23 straipsnyje, buvo įtrauktas 4 punktas, t. y. apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Be to, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą.

Konstitucinis Teismas, vertindamas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą kartu su Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu, konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą priedų ir priemokų ribą.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje, nei kituose šio įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“, kuriame nustatyta valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarka taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams, straipsniuose (jų dalyse) nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą.

Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Pagal minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus, minėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Už nurodytus darbus, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą, galėjo būti kompensuojama papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimu, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimu ar kitokiais kompensavimo būdais. To nepadarius, t. y. atsakovui tinkamai nekompensavus už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, atsakovas iki šiol nėra tinkamai atsiskaitęs su pareiškėjais. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.

Konstitucinis Teismas, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, jog asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Toks terminas nenustatytas ir Valstybės tarnybos įstatyme. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Atsižvelgęs į tai, kad Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, teismas konstatavo, kad šioje byloje yra teisinis pagrindas taikyti bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, numatytą Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas prašo pareiškėjo pareikštam reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą.

Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju atsakovas Telšių AVPK prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista.

Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Asmens sveikatos ar turtinės padėties pablogėjimas, įstatymo sužinojimas tam tikru momentu ir kitos panašios kliūtys kreiptis į teismą gali būti vertinamos sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo, bet ne jo eigos pradžios momento nustatymo klausimą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas prasidėjo ne nuo tada, kai pareiškėjas gavo Telšių AVPK 2013 m. liepos 18 d. raštą Nr. 86-S-14351, o nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo viešo paskelbimo.

Juo labiau, pareiškėjas paminėtu Konstitucinio Teismo nutarimu grindė savo skundą bei nurodė, kad jis pagrįstai tikėjo, jog po šio Konstitucinio Teismo nutarimo be atskiro teismo sprendimo jam bus išmokėta neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas per trejus metus nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo viešo paskelbimo galėjo kreiptis į teismą dėl ginčijamu laikotarpiu jam nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, tačiau to nepadarė, todėl nustatytas trejų metų senaties terminas baigėsi 2012 m. gruodžio 11 d.

Įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą 2013 m. liepos 23 d. (spaudas ant voko, b. l. 8), t. y. praleidęs nurodytą ieškinio senaties terminą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tai yra pagrindas pareiškėjo reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neprašė teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

III. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 33–37) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Be to, apeliantas prašo teismui pripažinus, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas, skunde nurodytas priežastis pripažinti svarbiomis ir atnaujinti skundo padavimo terminą.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kuriais pareiškėjas rėmėsi savo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui.

Apeliantas akcentuoja, kad apie tai, jog jam nebus išmokėta darbo užmokesčio dalis, sužinojo 2013 m. liepos 20 d. gavęs Telšių AVPK 2013 m. liepos 18 d. atsakymą Nr. 86-S-14351, todėl nuo tos dienos, kurią jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, iki kreipimosi į teismą dienos trejų metų terminas nėra praleistas. Apelianto nuomone, teismas formaliai nustatė, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo. Teismas neįvertino aplinkybių, kad apeliantas buvo įsitikinęs, jog, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, jam bus išmokėtas darbo užmokesčio skirtumas ir kad policijos pareigūnams neišmokėta darbo užmokesčio dalis buvo pradėta grąžinti nuo 2010 m. gruodžio mėn. iki 2013 m. sausio 1 d. Atsakovas nuo 2010 m. gruodžio mėn. iki 2013 m. sausio 1 d. neišmokėjo pareiškėjui susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos, todėl pareiškėjas inicijavo savo teisėtų interesų gynimą teisminiu būdu. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas mano, kad jis nėra praleidęs senaties termino teisme ginti savo teisėtus interesus.

Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime (b. l. 45–47) nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti bei palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimą nepakeistą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas 2013 m. liepos 23 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo už 2005 m. IV ketvirtį ir 2006-2007 metus.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė tuo pagrindu, jog atsakovas reikalavo byloje taikyti ieškinio senatį, o teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą pasibaigus ieškinio senaties terminui reikalavimams dėl darbo užmokesčio nesumokėtos dalies pareikšti, teisėjų kolegija pirmiausia patikrino, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas.

Valstybės tarnybos įstatymas, taip pat statutinių valstybės tarnautojų tarnybos teisinius reglamentuojantys specialieji įstatymai (atitinkami Statutai) nėra sureguliavę terminų pareikšti reikalavimams dėl išmokų, susijusių su valstybės tarnybos santykiais, priteisimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs (ABTĮ 13 str.1 d., 20 str. 3 d.), kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, turi būti taikomas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2005 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A444-638/2005, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 8, 2006 m., p.160-167; 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22, 2011, p. 318–325 ir kt.).

Ieškinio senaties terminas yra civilinės teisės institutas (CK 1 knygos VII skyrius). Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų.

Darbo kodekso 27 straipsnio 1 dalis, analogiškai kaip ir CK 1.124 straipsnis, apibrėžia, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.

CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal šią imperatyvią taisyklę teismas ieškinio senaties negali taikyti savo iniciatyva ir turi spręsti dėl jos taikymo tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai sprendė dėl ieškinio senaties taikymo, nes atsakovas Telšių AVPK reikalavo taikyti byloje ieškinio senatį.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su tokiais subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Todėl, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Tais atvejais, kai ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39 patvirtintos Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgos 7.1–7.4 punktai).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į teismą dėl neišmokėtos už 2005 m. IV ketvirtį bei 2006–2007 metus darbo užmokesčio dalies, t. y. nepriemokos, kuri susidarė minėtu laikotarpiu dėl 70 procentų dydžio pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo, kreipėsi 2013 m. liepos 23 d. Pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjo pažeistos teisės dėl su tarnybos teisiniais santykiais susijusių piniginio pobūdžio reikalavimų galėtų būti ginamos tik už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2013 m. liepos 23 d. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas savo reikalavimams dėl darbo užmokesčio nepriemokos už 2005 m. IV ketvirtį ir 2006–2007 metus pareikšti yra praleidęs DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena teismų praktikoje paprastai pripažįstama su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-164/2013). Iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas sužinojimą apie tai, kad už 2005 m. IV ketvirtį bei 2006–2007 metus jam buvo nepagrįstai apribotas priedų ir priemokų prie pareiginės algos mokėjimas sieja su Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pateiktais išaiškinimais dėl Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatų atitikties Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas “Valstybės žiniose” oficialiai buvo paskelbtas 2009 m. gruodžio 15 d. (Valstybės žinios, 2009 m. gruodžio 15 d., Nr. 148-6632).

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas, grįsdamas savo reikalavimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu, savo skunde ir apeliaciniame skunde nurodo, jog jis iki Telšių AVPK 2013 m. liepos 18 d. atsakymo Nr. 86-S-14351 gavimo (2013 m. liepos 20 d.) pagrįstai tikėjosi, jog paskelbus minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, jam bus išmokėta antikonstitucinės įstatymo normos pagrindu susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka. Taigi apeliantas sužinojimą apie savo teisės pažeidimą faktiškai sieja su Telšių AVPK 2013 m. liepos 18 d. atsakymo Nr. 86-S-14351 gavimo data. Apelianto nuomone, trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl darbo užmokesčio nepriemokos už 2005–2007 metus pareikšti turi būti skaičiuojamas nuo 2013 m. liepos 20 d. ir jis kreipėsi į teismą nepraleidęs šio termino.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie apelianto argumentai nepagrįsti ir atmestini. Pagal apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartą pareiškėjas (apeliantas) apie savo galimai pažeistas teises dėl pareiginės algos priedų ir priemokų sumos ribojimo 2005 m. IV ketvirtį bei 2006–2007 metais turėjo sužinoti ne vėliau kaip Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo dieną, t. y. 2009 m. gruodžio 15 d. Taigi pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, nes kreipėsi į teismą tik 2013 m. liepos 23 d., t. y. po trejų metų ir 7 mėnesių. Apelianto argumentai apie jo tikėjimąsi, kad antikonstitucinės įstatymo normos pagrindu susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka jam bus grąžinta nekeliant ginčo teisme, taip pat byloje nustatyta aplinkybė, kad jis tik 2013 m. liepos mėnesį raštu kreipėsi į atsakovą dėl darbo užmokesčio nepriemokos už 2005 m. IV ketvirtį bei 2006–2007 metus, vertintini kaip nerūpestingas ir neapdairus elgesys dėl savo teisių gynimo ir negali būti pripažinti paneigiančiais byloje nustatytą aplinkybę, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą žinojo (turėjo žinoti) ne vėliau kaip nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo dienos. Telšių AVPK 2013 m. liepos 18 d. atsakymas Nr. 86-S-14351 pareiškėjui vertintinas tik kaip informacija apie konkrečią nepriemokos sumą už 2005-207 metus, kuri ieškinio senaties termino skaičiavimui neturi įtakos.

Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad tai, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Minėta, kad pareiškėjo elgesys neatitiko apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartų. Pažymėtina, kad pareiškėjas iki atleidimo iš valstybės tarnybos dienos (2012 m. gruodžio 18 d.) buvo statutinis valstybės tarnautojas, todėl jo gebėjimai taikyti teisę ir ginti savo galimai pažeistas teises negali būti vertinami pagal žemesnius nei vidutiniai apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiančio asmens analogiškoje situacijoje elgesio standartus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl 2005–2007 metų darbo užmokesčio nepriemokos kreipėsi į atsakovą anksčiau nei 2013 m. liepos mėnesį, t. y. kad paskelbus Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą, pareiškė atsakovui pretenzijas dėl darbo užmokesčio nepriemokos už šį laikotarpį ir siekė išsiaiškinti, ar atsakovas sutinka išmokėti šią nepriemoką ne ginčo tvarka, ar (nesutikimo atveju) turi būti keliamas ginčas teisme.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Teisingai pritaikęs ieškinio senaties terminą reglamentuojančias įstatymų normas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą vien šiuo pagrindu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes vertino tinkamai, teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys