2K-254-746/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-254-746/2015

Teisminio proceso Nr. 1-22-1-00657-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.1;

2.1.7.4;

2.6.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. I. ir G. L. gynėjo advokato Dominyko Varno kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo pripažinti kaltais ir nuteisti:

D. I. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5200 Lt, t. y. 1506 Eur) dydžio bauda, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3900 Lt, t. y. 1129 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta 40 MGL (5200 Lt, t. y. 1506 Eur) dydžio bauda;

G. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį – devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, G. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams įpareigojant jį be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutartimi, iš dalies patenkinus nuteistųjų D. I. ir G. L. gynėjo advokato Dominyko Varno apeliacinį skundą, Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. nuosprendis panaikintas ir baudžiamoji byla perduoda prokurorui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 15 d. nutartimi, patenkinus Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiosios prokurorės L. Š. kasacinį skundą, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutartis panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 20 d. nutartis, kuria nuteistųjų D. I. ir G. L. gynėjo advokato Dominyko Varno apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

D. I. ir G. L. nuteisti už tai, kad 2012 m. vasario 8 d., veikdami bendrininkų grupe, suklastojo tikrus dokumentus ir pasikėsino apgaule savo naudai įgyti turtinę teisę.

D. I. ir G. L., siekdami apgaule savo naudai įgyti turtinę teisę – 4339,16 Lt (1256,71 Eur) ADB „ERGO Lietuva“ draudiminę išmoką – suklastojo ADB „ERGO Lietuva“ pranešimą, pretenziją bei eismo įvykio deklaraciją, ir šiuos dokumentus pateikė ADB „ERGO Lietuva“, tačiau ADB „ERGO Lietuva“ draudimo išmokos neišmokėjo. D. I. ADB „ERGO Lietuva“ pranešime dėl eismo įvykio, G. L. pretenzijoje dėl eismo įvykio ir jie abu eismo įvykio deklaracijoje įrašė melagingas žinias dėl neįvykusio eismo įvykio 2012 m. vasario 7 d., 17.05 val., Kaune, V. Putvinskio ir A. Mickevičiaus g. sankirtoje, kurio metu neva buvo apgadintas D. I. automobilis „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir G. L. automobilis „BMW 520“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Kasaciniu skundu nuteistųjų D. I. ir G. L. gynėjas advokatas D. Varnas prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir jo ginamuosius išteisinti.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami sprendimus jo ginamųjų baudžiamojoje byloje, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes byloje esančią specialisto išvadą vertino tik abstrakčiai ir netyrė bei neanalizavo jos konkrečių teiginių ir joje esančių prieštaravimų. Kasatoriaus teigimu, specialisto išvados 2.3 punkte nurodyta, kad pagal automobilių sugadinimų individualius požymius konstatuotina, kad yra automobilių tiesioginio kontakto požymiai, o 2.6 punkte tvirtinama, kad tarp automobilių galbūt buvo tiesioginis betarpiškas kontaktas. Kasatoriaus nuomone, iš teismų sprendimų taip ir liko neaišku, buvo ar ne eismo įvykis. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad specialisto išvada gauta neteisėtu būdu, nes ją užsakė ir už ją sumokėjo civilinis ieškovas dar iki jo kreipimosi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Be to, specialistas išvadoje nepagrįstai, peržengdamas savo kompetencijos ribas, vertino D. I. ir G. L. parodymus ir jais remdamasis padarė klaidingas išvadas.

Kasatorius teigia, kad, sprendžiant jo ginamųjų kaltės klausimą dėl dokumentų suklastojimo, turėjo būti įvertinta ir tai, koks kaltinime nurodytų dokumentų turinys yra suklastotas ir kokių tikslų buvo siekiama panaudojat šiuos dokumentus. Pasak kasatoriaus, akivaizdu, kad jo ginamieji siekė gauti draudimo išmokas, tačiau niekur nenurodyta, kokio dydžio išmokas buvo ketinama ar prašoma gauti. Kasatorius nurodo, kad civilinis ieškovas ADB „ERGO Lietuva“ yra atsakovu pagal jo ginamųjų 2013 m. gegužės 31 d. ieškinį iškeltoje civilinėje byloje, kurioje D. I. prašo jam priteisti 3365,28 Lt, o G. L. – 1610 Lt. Prokuroras šio ieškinio nevertina kaip suklastoto, nes šis civilinis ginčas kilo jau po to, kai buvo surašytas kaltinamasis aktas šioje baudžiamojoje byloje. ADB „ERGO Lietuva“ minėtoje civilinėje byloje nesutinka su pareikštu civiliniu ieškiniu, nes, anot jos, viena iš transporto priemonių jau iki 2012 m. vasario 7 d. eismo įvykio „turėjo esminius apgadinimus“. Taigi išsprendus šį civilinį ginčą bus nustatyta tiksli 2012 m. vasario 7 d. eismo įvykyje patirtų nuostolių ir draudimo išmokų suma.

Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, 2014 m. balandžio 15 d. nutartyje konstatavo, jog apeliacinės instancijos „teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles, papildomai apklausti išvadą surašiusį specialistą ar paskirti šiuo klausimu ekspertizę arba atlikti kitus reikalingus proceso veiksmus; konstatavęs pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus, privalėjo ištaisyti juos pats bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka; nustatęs esminį BPK 305 straipsnio reikalavimų pažeidimą, turėjo ištaisyti šią klaidą panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį“. Kasatoriaus teigimu, neįvykdžius šių nurodymų ir išsamiai neištyrus iškilusių abejonių, nebuvo galima priimti apeliacinės instancijos 2014 m. spalio 20 d. nutarties.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistųjų D. I. ir G. L. gynėjo advokato D. Varno kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad, priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados neprieštarauja byloje esančiai specialisto išvadai. Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir dar kartą įvertinęs byloje esančius įrodymus, pripažino, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepadarė klaidų ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltės bei jų veiksmus teisingai kvalifikavo. Kartu prokurorė pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas tirtų tuos įrodymus, kuriuos yra išsamiai ištyręs pirmosios instancijos teismas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Prokurorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje, kaip ir numato BPK normos, reglamentuojančios bylų nagrinėjimo teisme taisykles, rėmėsi bylą iš esmės nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje tirtais įrodymais. Be to, prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. posėdyje kasatorius ne tik neprašė atlikti įrodymų tyrimą, bet ir kategoriškai prieštaravo civilinio ieškovo atstovo prašymui byloje paskirti kompleksinę transporto trasologinę ekspertizę.

Prokurorės teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vertino specialisto dr. V. Mitunevičiaus atlikto tyrimo rezultatus ir jo pateiktą specialisto išvadą Nr. MV 2012-19. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šią išvadą vertina kaip rašytinį įrodymą, atitinkantį teismų praktiką. Apeliacinės instancijos teismas šią išvadą pripažino patikimu įrodymu, kuriuo galima grįsti teismo išvadas, taip pat konstatavo, kad ji neprieštarauja įstatymuose nustatytiems įrodymų rinkimo reikalavimams.

Prokurorės nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo sprendimuose aiškiai nurodė, į kokius dokumentus ir kokia tikrovės neatitinkanti informacija buvo įrašyta, taip pat tai, kad tie dokumentai buvo panaudoti pateikiant juos ADB „ERGO Lietuva“ tam, kad nuteistieji apgaule savo naudai gautų draudimines išmokas.

Civilinio ieškovo EB „ERGO Insurance SE“ (buvusi ADB „ERGO Lietuva) atstovas advokatas Domantas Skebas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistųjų D. I. ir G. L. gynėjo advokato D. Varno kasacinį skundą atmesti.

Civilinio ieškovo atstovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad jame iš esmės ginčijamos trasologijos specialisto išvados. Civilinio ieškovo atstovas pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme civilinis ieškovas prašė skirti trasologinę ekspertizę, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį prašymą atmetė motyvuodamas tuo, kad byloje pakanka duomenų klausimui dėl automobilių sugadinimo aplinkybių ir nuteistųjų veiksmų išspręsti. Dėl to, civilinio ieškovo nuomone, nesuprantama, kodėl kasaciniame skunde nekeliamas klausimas, ar apeliacinės instancijos teismas, nesudarydamas galimybės civiliniam ieškovui, turinčiam priešingą nei nuteistieji bei gynyba suinteresuotumą bylos baigtimi, gauti kito eksperto tyrimo išvadų, nepažeidė rungtyniškumo principo.

Nuteistųjų D. I. ir G. L. gynėjo advokato D. Varno kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Šioje baudžiamojoje byloje nuteistųjų D. I. ir G. L. gynėjo advokato D. Varno kasacinis skundas iš esmės paduotas dėl, jo nuomone, esminių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, susijusių su įrodymų patikimumu bei vertinimu, taip pat kasacinės instancijos teismo nurodymų įvykdymu, pažeidimų, padarytų nagrinėjant jo ginamųjų baudžiamąją bylą Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatorius, grįsdamas savo teiginius dėl nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, teigia, kad: specialisto išvados 2.3 punkte nurodyta, jog pagal automobilių sugadinimų individualius požymius konstatuotina, kad yra automobilių tiesioginio kontakto požymiai; specialisto išvados 2.6 punkte tvirtinama, jog tarp automobilių galbūt buvo tiesioginis betarpiškas kontaktas; turėjo būti įvertinta ir tai, koks kaltinime nurodytų dokumentų turinys yra suklastotas ir kokių tikslų buvo siekiama panaudojat šiuos dokumentus; niekur nenurodyta, kokio dydžio išmokas buvo ketinama ar prašoma gauti, ir kt. Taigi šiais ir panašiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatų laikymosi

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami sprendimus jo ginamųjų baudžiamojoje byloje, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes byloje esančią specialisto išvadą vertino tik abstrakčiai ir netyrė bei neanalizavo jos konkrečių teiginių ir joje esančių prieštaravimų. Be to, kasatoriaus nuomone, ši specialisto išvada gauta neteisėtu būdu, nes ją užsakė ir už ją sumokėjo civilinis ieškovas dar iki jo kreipimosi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad nagrinėjant jo ginamųjų baudžiamąją bylą be BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, buvo pažeisti ir šio BPK straipsnio 4 dalies reikalavimai.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė nuteistuosius D. I., G. L., byloje išvadą pateikusį specialistą dr. V. Mitunevičių, išvardijo dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę.

Teismas tyrė bei analizavo ir nuteistuosius teisinančius, ir juos kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose, išdėstė įrodytomis pripažintas nuteistųjų D. I. ir G. L. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes (padarymo vietą, laiką, būdą ir kitas svarbias aplinkybes), o be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – nuteistuosius D. I. ir G. L. teisinančius – įrodymus.

Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas laisvas įrodymų rinkimo procesas, o tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kaip minėta, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje, išnagrinėjęs specialisto dr. V. Mitunevičiaus išvadą Nr. MV 2012-19 ir apklausęs šią išvadą pateikusį specialistą, pagrįstai nuosprendyje ją vertino kaip rašytinį įrodymą kitų byloje esančių įrodymų kontekste ir ja rėmėsi priimdamas nuosprendį.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos procesas pirmosios instancijos teisme vyko laikantis rungimosi principo, nuteistieji D. I., G. L. bei jų gynėjas advokatas D. Varnas turėjo galimybę pateikti klausimus specialistui. Nuteistasis G. L. ir advokatas D. Varnas šia galimybe pasinaudojo, o specialistas į jam užduotus klausimus pateikė argumentuotus atsakymus. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, išsamiai patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą ir iš naujo įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, 2014 m. spalio 20 d. nutartyje motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (tarp jų ir specialisto išvadą), teisingai nustatė bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltės. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, 2014 m. spalio 20 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų gynėjo apeliacinio skundo esminių argumentų, pateikė išsamius motyvus, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu bei pagrįstu.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant nuteistųjų D. I. ir G. L. baudžiamąją bylą nebuvo pažeistos BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatos.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatų laikymosi

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 15 d. nutarties nurodymų atlikti įrodymų tyrimą pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles, papildomai apklausti išvadą surašiusį specialistą ar paskirti šiuo klausimu ekspertizę arba atlikti kitus reikalingus proceso veiksmus, taip pat, konstatavęs pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus, ištaisyti juos pats bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, o nustatęs esminį BPK 305 straipsnio reikalavimų pažeidimą, ištaisyti šią klaidą panaikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimant naują nuosprendį. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 15 d. nutartimi grąžintą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėti jo ginamųjų baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tais atvejais, kai kasacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla nagrinėjama bendra tvarka, o kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą (BPK 386 straipsnio 1, 2 dalys).

Minėta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 15 d. nutartimi, patenkinusi Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiosios prokurorės kasacinį skundą, panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija šioje nutartyje nurodė, kad: šioje byloje kaltinamajame akte suformuluotame kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstant veikas, kurios pripažintos įrodytomis, yra nurodyti visi esminiai nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, sudėčių požymiai; nėra pagrindo išvadai, kad buvo suvaržytos kaltinamųjų teisės žinoti ir suprasti, kuo jie yra kaltinami; apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjant bylą pagal nuteistųjų gynėjo apeliacinį skundą, nekilo esminių abejonių ir neaiškumų dėl byloje esančių įrodymų; perduodamas bylą prokurorui apeliacinės instancijos teismas nurodė vieną iš pagrindinių kaltinamojo akto neatitikimų įstatymo reikalavimams – specialisto išvadą, kuria remiamasi kaltinamajame akte, konstatavęs, kad ji neatitinka įstatymo reikalavimų, nes gauta nesilaikant nustatytos tvarkos (dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo) ir yra prieštaringa; pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai; baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas laisvas įrodymų rinkimo procesas, o tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla; apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal pateiktą skundą, turi visas procesines teises ir gali naudotis visomis baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis priemonėmis patikrinti bylos duomenis, kaip ir pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinės instancijos teismas, įžvelgęs specialisto išvadoje prieštaravimų ir neaiškumų, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, privalėjo atlikti įrodymų tyrimą pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles ir papildomai apklausti išvadą surašiusį specialistą ar paskirti šiuo klausimu ekspertizę, arba atlikti kitus reikalingus proceso veiksmus; apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus, privalėjo ištaisyti juos pats bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, o nustatęs esminį BPK 305 straipsnio reikalavimų pažeidimą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje – ištaisyti šią klaidą panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį (BPK 329 straipsnio 4 punktas); apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, o bylą perduoti prokurorui dėl iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, ir 2014 m. balandžio 15 d. nutartimi baudžiamąją bylą grąžino iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Taigi kasacinės instancijos teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartyje konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo ir galėjo išnagrinėti šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, o jo nustatytas pirmosios instancijos teismo klaidas – pats ištaisyti. Vadinasi, kasacinės instancijos teismas 2014 m. balandžio 15 d. nutartyje iš esmės nurodė apeliacinės instancijos teismui, iš naujo nagrinėsiančiam nuteistųjų D. I. ir G. L. baudžiamąją bylą, bylą išnagrinėti apeliacine tvarka, o nustačius pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas, jas ištaisyti laikantis baudžiamojo proceso įstatymo normų (BPK 324 straipsnio 6 dalies, 329 straipsnio ir kitų), reglamentuojančių bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, reikalavimų.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas nuteistųjų D. I. ir G. L. baudžiamąją bylą pagal jų gynėjo skundą, išklausęs proceso dalyvių nuomonių dėl įrodymų tyrimo atlikimo ir civilinio ieškovo atstovo prašymo atlikti eismo įvykio transporto trasologinę ekspertizę (nuteistųjų gynėjas advokatas D. Varnas ne tik neprašė atlikti įrodymų tyrimo, bet ir prieštaravo šiam prašymui), nutarė įrodymų tyrimo neatlikti, o civilinio ieškovo pareikštą prašymą atmesti, nes jis nemotyvuotas, ekspertizė byloje atlikta, specialistas apklaustas. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių ir neaiškumų dėl byloje esančių įrodymų, tarp jų ir dėl specialisto išvados, todėl jis, priimdamas sprendimą šioje baudžiamojoje byloje, pagrįstai vertino pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir jais grindė savo sprendimą. Kartu nagrinėjamo kasacinio skundo kontekste pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą, visose nagrinėjamose bylose atlikti visų įrodymų tyrimą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-240/2014, 2K-497/2014, 2K-67-746/2015).

Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas nuteistųjų D. I. ir G. L. baudžiamąją bylą, neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 15 d. nutarties reikalavimų ir taip pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų D. I. ir G. L. gynėjo advokato Dominyko Varno kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Tomas Šeškauskas

Jonas Prapiestis