A-575-1717-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1717/2014

Teisminio

proceso Nr. 3-61-3-02326-2013-2

Procesinio

sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2.;

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N

U T A R T I S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo

Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine

tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje

pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Vilniaus

pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų,

dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų

kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas)

su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį

teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus

PN) direktoriaus 2013 m. balandžio 22 d. nutarimą Nr. 28-428(1) ,,Dėl

nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas); 2) panaikinti Kalėjimų

departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013 m.

gegužės 29 d. sprendimą Nr. 2S-2136 (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti

Vilniaus PN direktorių perduoti pareiškėjo 2013 m. balandžio 22 d. skundą Departamentui;

4) priteisti iš atsakovų turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais

pareigūnų veiksmais, atlyginimą.

Skunde nurodė, jog 2013 m. kovo 22 d. atvykęs į Vilniaus PN

buvo paskirtas į 3-io būrio 212-ą sekciją, kur jį pasitiko grupė agresyviai

nusiteikusių nuteistųjų, kurie reiškė nepasitenkinimą jo buvimu. Dėl šių

priežasčių prašė Vilniaus PN administracijos perkelti jį į kitą būrį, tačiau

administracija jo ne tik neperkėlė, bet, atlikusi tarnybinį tyrimą, konstatavo,

kad jis atsisakė vykdyti pareigūnų nurodymus eiti į 3-ią būrį, ir paskyrė jam

nuobaudą – 10 parų baudos izoliatoriaus. Nesutiko su priimtu Nutarimu,

teigdamas, jog jis negalėjo atsisakyti vykdyti reikalavimą eiti į paskirtą

būrį, kadangi tokio rašytinio reikalavimo apskritai nebuvo. Manė, jog tokiu

elgesiu pataisos namų administracija kursto nesantaiką tarp nuteistųjų. Be to,

jis nebuvo informuotas apie ketinimą skirti nuobaudą, apie teisę pateikti

rašytinį paaiškinimą. Dėl paskirtos nuobaudos ir kitų klausimų pateikė tris

skundus Departamentui, tačiau jis iš esmės skundų nenagrinėjo, tik pateikė

biurokratišką atsakymą. Prašė priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos dėl

neteisėto Nutarimo, kuriuo jam buvo skirta 10 parų baudos izoliatoriuje, o

turtinę žalą prašo įvertinti kaip pareigūnų neteisėtai gautą atlyginimą už

netinkamą darbo funkcijų atlikimą.

Atsakovas Vilniaus PN atsiliepimu į pareiškėjo skundą su

juo nesutiko bei prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog pareigūnams surašius tarnybinius

pranešimus dėl drausmės pažeidimo, pareiškėjas buvo uždarytas į baudos

izoliatorių 10 parų. Pareiškėjas pateikė rašytinį pasiaiškinimą dėl padaryto

pataisos įstaigos vidaus tvarkos pažeidimo. Tokia įstatymo suteikta teise

pasiaiškinti jis pasinaudojo 3 kartus, pačiam pareiškėjui įvardijus rašytinį

pasiaiškinimą prašymu. Tačiau nė viename iš jų nenurodė konkrečių priežasčių,

kodėl jis nesutinka būti jam paskirtame 3-ame būryje. Dėl pareiškėjo atsisakymo

vykdyti pareigūnų nurodymus eiti į 3-ią būrį buvo atliktas tarnybinis tyrimas. Teigė,

jog 2013 m. balandžio 4 d. pasiaiškinime pareiškėjas nurodė, kad 3-iame būryje

gyventi negali, nes tik įėjus į gyvenamąją sekciją ten apie 10 buvusių asmenų

garsiai reiškė nepasitenkinimą jo buvimu. Tarnybinio tyrimo metu buvo apklausti

nuteistieji, gyvenantys 212 gyvenamoje patalpoje, kurie nurodė, jog nežino,

kodėl pareiškėjas atsisakė bausmę atlikti paskirtame nuteistųjų būryje, jie

tvirtino, kad pareiškėjo nepažįsta. Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai neturi

duomenų, kad pareiškėjui 3-iame būryje grėstų pavojus. Taigi, administracija

nenustatė priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų bausmės atlikti 3-iojo

būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 212.

Pažymėjo, jog nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme

sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą

administracijos reikalavimą atlikti teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirtą

laisvės atėmimo bausmę atitinkamame pataisos įstaigos vidinės struktūrose

vienete (būryje ar pan.) ar gyventi atitinkamoje gyvenamojoje patalpoje

pataisos namų administracijai yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir

spręsti dėl Bausmės vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) 142 straipsnyje

nustatytos nuobaudos paskyrimo. Taip pat apžvelgė viešosios civilinės

atsakomybės atsiradimo sąlygas bei pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas

atlieka bausmę pataisos įstaigoje už jam inkriminuotą nusikaltimą, ir būtent,

atsižvelgiant į tokią jo teisinę padėtį, jis galėjo patirti papildomų neigiamų

dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais

garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs,

jeigu būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau šie

išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie neišvengiami

asmeniui būnant kalinamam.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu į

pareiškėjo skundą su juo nesutiko bei prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, jog išnagrinėjęs pareiškėjo skundus,

nenustatė, kad pataisos namų administracija pažeistų šiuo metu galiojančius

teisės aktus. Teigė, jog pareiškėjo skunduose nebuvo pateikta jokių faktinių

duomenų ir kitų aplinkybių bei argumentų, leidžiančių abejoti ir ginčyti Nutarimo

pagrįstumą ir teisėtumą. Manė, jog Departamentas, kaip centrinė viešojo

administravimo institucija, į pareiškėjo skundus atsakė laiku ir išsamiai, šį

atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką. Teigė, jog atsakymas

atitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje

įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, todėl jo

naikinti nėra pagrindo. Pridūrė, jog pareiškėjo padarytas režimo reikalavimų

pažeidimas tinkamai užfiksuotas dokumentinėje medžiagoje.

Išdėstė ir

tai, jog bausmių vykdymo teisėje nuteistojo pareigos apibūdinamos kaip teisės

normose nustatytos bausmių vykdymo teisinio santykio subjekto privalomojo

elgesio ribos ir taisyklės, kurių subjektas negali atsisakyti vykdyti arba

laikytis. Pareigos neatlikimas arba netinkamas jos atlikimas yra bausmių

vykdymo teisės pažeidimas. Teisės aktai nenumato nuteistajam teisės rinktis

būrį. Nuteistajam būrys ar miegamajame esanti lova gali būti skiriami,

atsižvelgiant į jo sveikatą, fizinį išsivystymą ar kitas išimtines aplinkybes.

Nuteistųjų skirstymas yra pataisos įstaigos administracijos diskrecija, t. y.

teisė elgtis savo nuožiūra. Skirstant nuteistuosius į būrius atsižvelgiama į jų

neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatą, amžių, gebėjimus

užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos

psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis nuteistųjų izoliuoto laikymo

reikalavimų. Todėl manė, jog pataisos namų

administracija elgėsi teisėtai ir pagrįstai. Pridūrė, jog žalai atsirasti nėra

būtinų sąlygų, todėl Lietuvos valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo

prašomą neturtinę ir turtinę žalą.

II. Vilniaus

apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo

skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas

išdėstė tokias faktines bylos aplinkybes: ginčijamu Nutarimu pareiškėjui

paskirta nuobauda – uždarymas 10 parų į baudos izoliatorių – už BVK 12

straipsnio 2 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir

Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. 7-87

pažeidimą. 2013 m. balandžio 19 d. Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus

vyresnysis prižiūrėtojas V. R. tarnybiniu pranešimu Nr.

43-481(1) informavo, kad 2013 m. balandžio 19 d., apie 11 val. 30 min., pareiškėjas

nurodė, kad atsisako vykdyti pataisos įstaigos administracijos nurodymą bausmę

atlikti paskirtame 3 būryje. 2013 m. balandžio 20 d. Vilniaus PN Apsaugos ir

priežiūros skyriaus vyresnysis prižiūrėtojas T. Š. tarnybiniame

pranešime Nr. 43-485(1) informavo, kad 2013 m. balandžio 20 d., apie 11 val. 30

min., pareiškėjas pareiškė, kad atsisako eiti į jam paskirtą 3 būrį. 2013 m.

balandžio 21 d. Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas V. K. tarnybiniu pranešimu Nr. 43-490 (1) informavo, kad

2013 m. balandžio 21 d., apie 11 val. 40 min., pareiškėjas atsisakė bausmę

atlikti paskirtame 3 būryje. Dėl pareiškėjo atsisakymo vykdyti pareigūnų

nurodymus eiti į 3-ią būrį buvo atliktas tarnybinis tyrimas. 2013 m. balandžio

4 d. pasiaiškinime pareiškėjas teigė, kad 3-iame būryje gyventi negali, nes tik

įėjus į gyvenamąją sekciją ten apie 10 buvusių asmenų garsiai reiškė

nepasitenkinimą jo buvimu sekcijoje. Tarnybinio tyrimo metu buvo apklausti

nuteistieji, gyvenantys 212 gyvenamoje patalpoje, kurie nurodė, jog nežino,

kodėl pareiškėjas atsisakė bausmę atlikti paskirtame nuteistųjų būryje,

tvirtino, kad jo nepažįsta. Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai neturi duomenų,

kad pareiškėjui 3-iame būryje grėstų pavojus. Atsakovas teigė, kad

administracija nenustatė priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų bausmės

atlikti 3-iojo būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 212, o tarnybinio tyrimo 2013

m. balandžio 8 d. išvadoje Nr. 33-67 konstatuota, kad pareiškėjo atsisakymas

vykdyti PN administracijos reikalavimus yra nepagrįstas, izoliuoti pareiškėją

vadovaujantis BVK 70 straipsnio 6 dalies nuostatomis netikslinga, o už

specialiosios pareigos, nustatytos BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte

(vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus), nevykdymą siūlyta

įstaigos direktoriui skirti pareiškėjui nuobaudą. 2013 m. balandžio 8 d.

Vilniaus PN direktorius patvirtino tarnybinio tyrimo išvadą Nr. 33-67.

Teismas apžvelgė BVK

12 straipsnio 2 dalį, 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 142 straipsnį bei

nurodė, jog atsakovas pagrįstai teigia, kad nemotyvuotas (nepagrįstas realia

grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti

teisėtą administracijos reikalavimą atlikti teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu

paskirtą laisvės atėmimo bausmę atitinkamame pataisos įstaigos vidinės

struktūrose vienete (būryje ar pan.) ar gyventi atitinkamoje gyvenamojoje

patalpoje pataisos namų administracijai yra pagrindas konstatuoti režimo

pažeidimą ir spręsti dėl BVK 142 straipsnyje nustatytos nuobaudos paskyrimo.

Taip pat išdėstė, jog

Departamente buvo gautas pareiškėjo 2013 m. balandžio 23 d. skundas dėl

ginčijamo Nutarimo ir 2013 m. gegužės 9 d. skundas dėl pataisos namų direktoriaus

2013 m. balandžio 8 d. rašto Nr. 42-269. Departamentas, išnagrinėjęs skundus, pareiškėjui

pateikė atsakymą 2013 m. gegužės 29 d. raštu Nr. 2S-2136, kuriame konstatavo,

kad nenustatyta, jog pataisos namų administracija pažeidė galiojančius teisės

aktus. Nurodė, kad pareiškėjo skunduose nebuvo pateikta jokių faktinių duomenų

ir kitų aplinkybių bei argumentų, leidžiančių abejoti ir ginčyti Nutarimo

pagrįstumą ir teisėtumą.

Teismas pažymėjo, jog

Departamentas į pareiškėjo skundą atsakė tinkamai, t. y. VAĮ 8 straipsnyje

numatyta tvarka, todėl naikinti Sprendimo nėra pagrindo bei atmetė pareiškėjo

argumentą, kad Departamentas neatsakė į jo 2013 m. balandžio 22 d. skundą. Šiuo

aspektu pažymėjo, jog nors atsakovo atstovė per teismo posėdį pripažino, kad

šis skundas nebuvo išsiųstas Departamentui dėl to, kad pats pareiškėjas skundo

kopiją išsiuntė Departamentui, tačiau iš skundžiamo Departamento 2013 m.

gegužės 29 d. sprendimo Nr. 2S-2136 turinio ir bylos medžiagos matyti, kad Departamentas

gavo 2013 m. balandžio 22 d. pareiškėjo skundą ir išnagrinėjo jame nurodytas

aplinkybes bei atsakė į jį skundžiamu 2013 m. gegužės 29 d. Sprendimu.

Pažymėjo ir tai, jog

iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad 2013 m. balandžio 24 d. įsakymu

Nr. 7-113 pareiškėjas buvo perkeltas iš 3-212-01 gyvenamosios patalpos į

7-406-02 gyvenamąją patalpą, taigi pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad

atsakovas nereagavo į jo 2013 m. balandžio 3 d. pareiškimą skirti kitą

gyvenamąją vietą.

Apžvelgė bausmių

vykdymo teisėje įtvirtintą nuteistojo pareigų turinį, BVK 110 straipsnį bei

akcentavo, jog teisės aktai nenustato nuteistajam teisės rinktis būrį, o būrys

ar miegamajame esanti lova gali būti skiriami, atsižvelgiant į jo sveikatą, fizinį

išsivystymą ar kitas išimtines aplinkybes. Pažymėjo, jog nuteistųjų skirstymas

yra pataisos įstaigos administracijos diskrecija, t. y. teisė elgtis savo

nuožiūra. Be to, skirstant nuteistuosius į būrius atsižvelgiama į jų galimą

neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, sveikatą, amžių, gebėjimus užsiimti

darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės

tarnybos rekomendacijas ir tai yra daroma laikantis nuteistųjų izoliuoto

laikymo reikalavimų.

Darė išvadą, jog pataisos

namų direktorius ginčijamu Nutarimu pareiškėjui nuobaudą – uždarymą į baudos

izoliatorių dešimčiai parų – skyrė pagrįstai bei jos naikinti nėra pagrindo.

Taip pat apžvelgė

Civiliniame kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nurodytą prievolę

atlyginti neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos,

tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais (neveikimu) sukeltą žalą bei CK 6.246 –

6.249 straipsniuose įtvirtintą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą.

Nurodė, jog nors pareiškėjas ir teigė, kad dėl neteisėto nuobaudos skyrimo ir

vykdymo patyrė dvasinių išgyvenimų, emocinį sukrėtimą, tačiau tokie jo

teiginiai nėra pagrįsti įrodymais. Akcentavo, jog byloje nėra duomenų apie tai,

jog pataisos namai laisvės atėmimo bausmę atliekančio pareiškėjo atžvilgiu veikė

neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti. Apžvelgė ir BVK 10 straipsnio 1 dalį bei nurodė, jog nuteistojo

laisvės atėmimu teisinė padėtis savaime sukelia jam tam tikrus įstatymais nustatytus teisių ir laisvių apribojimus.

Konstatavo, jog pareiškėjo

nurodytos institucijos neteisėtų veiksmų nagrinėjamos bylos kontekste

nenustatyta, o nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų civilinė

atsakomybė pagal CK

6.271

straipsnį negalima.

III. Pareiškėjas,

nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (t. I, b.

l. 183 – 189), kuriuo prašo: 1) ginčijamą teismo sprendimą panaikinti ir

priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visa apimtimi; 2) apeliacinį

skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliaciniame

skunde nurodo, jog ginčijamas teismo sprendimas nėra motyvuotas ir jame nebuvo

tinkamai įvertinti jo nurodyti argumentai bei pateikti įrodymai.

Dėl

ginčijamo Nutarimo nurodo, jog jo 2013 m. balandžio 3 d., 2013 m. balandžio 19

d., 2013 m. balandžio 20 d., 2013 m. balandžio 21 d. teikti pareiškimas ir

prašymai yra pagrįsti bei teisėti. Teigia, jog minėtuose raštuose jis reiškė

vienintelį prašymą – būti perkeliamas į bet kurį kitą būrį. Akcentuoja, jog

2013 m. balandžio 24 d. įsakymu Vilniaus PN direktorius šį jo prašymą patenkino

– perkėlė jį iš 3-ojo būrio 212-01 sekcijos į 7-to būrio 406-02 sekciją. Mano,

jog šis faktas parodo, kad jo prašymai perkelti jį į kitą būrį buvo pagrįsti ir

teisėti, nes neteisėto ar nepagrįsto prašymo valstybės tarnybos pareigūnas

tenkinti negali.

Taip

pat pažymi, jog konkrečiu atveju negalėjo būti bausmės atlikimo režimo

reikalavimų pažeidimo įvykio (fakto). Atkreipia dėmesį, jog pažeidimas buvo

užfiksuotas 2013 m. balandžio 3 d., 11 val. 30 min., 2013 m. balandžio 19

d., 11 val. 30 min, 2013 m. balandžio 20 d., 11 val. 30 min., 2013 m. balandžio

21 d., 11 val. 40 min., tačiau Vilniaus PN savo raštais yra ne kartą deklaravęs

nuteistųjų teisę nebūti paskirtame būryje nuo dienotvarkėje numatytų signalų

keltis (7 val. arba 8 val.) iki signalų gulti (23 val. arba 24 val.).

Teigia, jog būdamas priskirtas 3-ajam būriui, jis turėjo judėjimo laisvę visame

I-ame lokaliniame sektoriuje ir dalyje II-ojo lokalinio sektoriaus, todėl

minėtu laiku jo (atsakovo bandomas įrodyti) atsisakymas buvo jo subjektinė

teisė. Taip pat pažymi, jog atsisakymas vykdyti teisėtą nurodymą tarnybiniuose

pranešimuose užfiksuotu laiku yra paneigtas ir pačių pareigūnų parodymais

byloje.

Argumentuoja,

jog buvo pažeistos jo Jungtinių Tautų Organizacijos (toliau – ir JTO) 1977 m.

gegužės 13 d. rezoliucija Nr. 2076 patvirtintomis Standartinių minimalių

elgesio su kaliniais taisyklių (toliau – ir JTO Taisyklės) 30 punkte, Europos

Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R(2006) 2 „Dėl

Europos kalėjimų taisyklių“ (toliau – ir Europos kalėjimų taisyklės) 59 punkte,

BVK 143 straipsnyje įtvirtintos procedūrinės teisės. Taip pat nurodo, jog JTO Taisyklių 9 (2) punktas ir Europos kalėjimų taisyklių

18.7 punktas įtvirtina, jog jei kaliniai apgyvendinami bendrabučiuose, jie turi

turėti galimybę pasirinkti su kuo bus kalinami. Pažymi, jog Lietuvos Respublika

yra išreiškusi savo prisijungimą prie JTO Žmogaus teisių chartijos 1991 m. kovo

12 d. nutarimu Nr. I-1136, turinčiu įstatymo galią, o stojimas į Europos

Sąjungą buvo įtvirtintas 2004 m. liepos 13 d. Konstituciniu Aktu. Mano, jog

pirmosios instancijos teismas šių tarptautinių teisės aktų negalėjo ignoruoti,

aiškindamas ginčui aktualų reguliavimą. Priduria, jog pirmosios instancijos

teismo teiginys apie pataisos įstaigos diskreciją paskirstyti nuteistuosius

taip pat prieštarauja Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime

pateiktam išaiškinimui, jog valstybės tarnybos pareigūnų ir viešojo

administravimo subjektų įgaliojimai negali būti aiškinami kaip jų subjektinės

teisės, t. y. tokios teisės, kuriomis pareigūnai ar institucijos gali

pasinaudoti arba nepasinaudoti savo nuožiūra.

Taip

pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog

Departamentas Sprendimu išnagrinėjo ir atsakė į visus tris jo pateiktus

skundus. Teigia, jog posėdžio metu pirmosios instancijos teismas konstatavo

neteisėtus atsakovo Vilniaus PN veiksmus neišsiunčiant jo 2013 m. balandžio 22

d. skundo Departamentui, kas sudaro BVK 100 straipsnio 2 dalies pažeidimą

ir VAĮ 23 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Tačiau pažymi, jog nors pirmosios

instancijos teismas ir konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus, šio fakto

neįrašė į ginčijamą sprendimą. Priduria, jog atsižvelgiant į tai, kad yra

įrodytas Departamentui ginčytas atsakovo veiksmų neteisėtumas, skundžiamas

Departamento Sprendimas taip pat turi būti panaikintas. Taip pat nesutinka su

tuo, jog atsakovas, neišsiųsdamas jo skundo Departamentui, įvykdė teisės

pažeidimą, todėl kad jis šį skundą išsiuntė pats, nes tokia išvada nėra

pagrįsta chronologine įvykių seka.

Akcentuoja

ir tai, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl jo skunde

kelto reikalavimo įpareigoti Vilniaus PN direktorių perduoti jo skundą

Departamentui. Mano, jog tai, kad skundą minėto skundo kopiją Departamentui

pateikė jis pats, nepanaikina atsakovo minėto skundo originalą išsiųsti bei už

minėtų teisės aktų pažeidimą priteisti jam žalą.

Pabrėžia,

jog pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl jo prašymo priteisti

turtinę žalą. Nurodo, jog tokiu savo prašymu siekė pasinaudoti bendruoju teisės

principu nullus commodum capere potest de injuria sua propria, įtvirtintu

CK 6.249 straipsnio 2 dalyje (remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m.

lapkričio 30 d. nutartimi byloje Nr. 3K-3-536/2012 ir Konstitucinio Teismo 2006

m. kovo 14 d. nutarimu). Pagal minėtąjį principą, jam turėtų būti priteistas

neteisėtus veiksmus (neveikimą) atlikusių pareigūnų atlyginimas.

Atsakovas

Vilniaus PN atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 10 – 13)

prašo ginčijamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį

skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime

išdėsto faktines bylos aplinkybes bei nurodo, jog, atsižvelgiant į

BVK 143 straipsnio 2 dalies reikalavimus, pareiškėjas pasinaudojo

teise teikti rašytinį pasiaiškinimą dėl padaryto pataisos įstaigos vidaus

tvarkos pažeidimo. Pabrėžia, jog minėta teise pareiškėjas pasinaudojo tris

kartus, tačiau nė viename iš savo teiktų paaiškinimų jis nenurodė konkrečių

priežasčių, kodėl nesutinka būti jam paskirtame 3-ame būryje.

Nurodo,

jog pareiškėjas jau anksčiau, t. y. 2013 m. balandžio 3 d., apie 11 val. 20

min., buvo atsisakęs vykdyti pareigūnų nurodymus eiti į jam paskirtą būrį,

todėl ir buvo atliktas tarnybinis tyrimas, kurio metu paaiškėjo, jog būryje, į

kurį atsisakė eiti pareiškėjas, laikomi nuteistieji pareiškėjo nepažinojo.

Taigi, nebuvo nustatyta priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų atlikti

bausmės 3-ojo būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 212.

Akcentuoja,

jog ta aplinkybė, kad pareiškėjas nemotyvuotai (negrindžiant to realia grėsme

sveikatai, gyvybei, ar kitais svarbiais motyvais) atsisakė vykdyti teisėtą

administracijos reikalavimą atlikti teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirtą

laisvės atėmimo bausmę atitinkamame pataisos įstaigos vidinės struktūros

vienete ar gyventi atitinkamoje patalpoje, pataisos namų įstaigai buvo

pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl BVK 142 straipsnyje

numatytos nuobaudos paskyrimo.

Taip

pat pažymėjo, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri

kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti

tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą.

Pažymi, jog konkrečiu atveju pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka

pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį

tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Teigia, jog pareiškėjas

nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia

jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės

žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra

nepagrįstas ir turi būti atmestas. Mano, jog toks jam kilusios žalos

nepagrindimas įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas

pasipelnyti iš valstybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Teisėjų kolegija,

atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde ir papildomai teiktame

rašte buvo pateiktas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, pirmiausia

pasisako dėl bylos nagrinėjimo būdo.

Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137

straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso

tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems

nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos

nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į

apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą

prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą

teismui neprivaloma.

Šiuo atveju

pareiškėjas apeliaciniame skunde ir 2014 m. kovo 20 d. Lietuvos vyriausiajam

administraciniam teismui pateiktame prašyme (t. II, b. l. 1) nurodė prašąs

skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šio savo prašymo visiškai

nemotyvavo. Iš bylos matyti, jog pareiškėjo pozicija aiškiai išdėstyta jo

teismui teiktuose skunduose, be to, jis dalyvavo 2014 m. spalio 14 d. vykusiame

posėdyje pirmosios instancijos teisme, kurio metu, be kita ko, galėjo teikti

paaiškinimus bei apklausti į bylą iškviestus liudytojus. Atsižvelgiant į tai,

minėtas pareiškėjo prašymas netenkintinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso

tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui, kurio

laisvė suvaržyta, paskirtos nuobaudos – 10 dienų patalpinimo į baudos

izoliatorių – ir su tuo susijusių administracinių aktų panaikinimo,

įpareigojimo atlikti veiksmus bei turtinė s ir neturtinės žalos priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių

nustatymą bei teisinį kvalifikavimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos

teismas pagrįstai pripažino pareiškėjui Vilniaus pataisos namų (toliau – ir

Vilniaus PN) direktoriaus nutarimu skirtą nuobaudą teisėtą bei nenustatė

pagrindo kitiems su tuo susijusiems pareiškėjo reikalavimams tenkinti.

Iš bylos faktinių

aplinkybių matyti, jog pareiškėjui nuobauda ginčijamu Vilniaus PN direktoriaus

2013 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 28-428(1) (toliau – ir Nutarimas) (t. I,

b. l. 11), vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 142

straipsniu, buvo paskirta už tai, jog jis padarė bausmės atlikimo režimo

reikalavimų pažeidimą – 2013 m. balandžio 19 d., 11 val. 30 min, atsisakė

vykdyti pareigūnų reikalavimą – eiti į jam paskirtą būrį. Nutarime taip pat

konstatuota, jog 2013 m. balandžio 20 d., 11 val. 30 min., 2013 m. balandžio 21

d., 11 val. 40 min., pareiškėjas pakartotinai atsisakė eiti į jam paskirtą

būrį. Tokiu būdu jis pažeidė BVK 12 straipsnio 2 dalies ir 110 straipsnio 1

dalies 2 punktą bei Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. balandžio 3 d. įsakyme Nr.

7-87 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius“ numatytus reikalavimus.

BVK 12 straipsnio 2

dalis įtvirtina, jog nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos,

įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus, o BVK 110 straipsnio 1 dalies 2

punktas numato, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo

vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Pagal BVK 142 straipsnį,

laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam šių pareigų (bausmės atlikimo

režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas jam skirti šioje teisės

normoje nustatytas nuobaudas.

BVK 70 straipsnio 6 dalis taip pat įtvirtina, jog

jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos

įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų

nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį

nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su

kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais.

Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos

įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra

nuobauda. Teisėjų

kolegijos vertinimu, konkrečiu atveju objektyviais bylos duomenimis buvo

įrodyta, kad pareiškėjas pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus ir

atsisakė vykdyti administracijos nurodymus eiti į paskirtą būrį. Pažymėtina,

jog iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 3 d.

Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 7-87 buvo paskirtas į 3-ąjį nuteistųjų

būrį (t. I, b. l. 138), tačiau jis tos pačios dienos prašymu (t. I, b. l. 100)

išreiškė norą būti kitame būryje, motyvuodamas tuo, jog jam paskirtame būryje

buvę kiti nuteistieji garsiai reiškė jo atžvilgiu nepasitenkinimą.

Atsižvelgiant į tai, 2013 m. balandžio 8 d. buvo atliktas tarnybinis tyrimas

Nr. 33-67, kurio išvadoje (t. I, b. l. 102) užfiksuota, jog pareiškėjas

kategoriškai atsisakė vykdyti pareigūnų nurodymus ir eiti į jam priskirtą būrį.

Vilniaus PN Vidaus tyrimų skyrius ištyrė nuteistojo atsisakymą likti jam

priskirtame būryje bei apklausė ten buvusius nuteistuosius (t. I, b. l. 104 –

107), kurie nurodė pareiškėjo nepažinoję ir nežiną, kodėl jis nenorėjęs su jais

būti viename būryje. Vėliau ir pats pareiškėjas patvirtino minėtųjų asmenų

nepažįstantis ir nesugebėsiantis jų identifikuoti (t. I, b. l. 101).

Pakartotinai pareiškėjas į kitą būrį paskirti prašė 2013 m. balandžio 19 d. (t.

I, b. l. 129), 2013 m. balandžio 20 d. (t. I, b. l. 131) ir 2013 m. balandžio

21 d. (t. I, b. l. 135). Iš Vilniaus PN pareigūnų tarnybinių pranešimų (t. I,

b. l. 130, 134) matyti, jog pareiškėjas pakartotinai 2013 m. balandžio 20 d.,

apie 11 val. 30 min., ir 2013 m. balandžio 21 d., apie 11 val. 40 min.,

atsisakė eiti į jam priskirtą būrį.

Iš paminėtų faktinių

duomenų darytina išvada, jog byloje esančiu objektyvių duomenų visetu

neabejotinai įrodyta, kad pareiškėjas atsisakė vykdyti pataisos įstaigos

administracijos nurodymą būti jam priskirtame būryje, todėl nuobauda jam buvo

paskirta teisėtai ir pagrįstai. Teisėjų kolegija pastebi, jog paties fakto iš

esmės neginčijo ir pareiškėjas, pripažindamas, kad prašė Vilniaus PN

administracijos jį perkelti į kitą būrį, tačiau, suprastina, jog jis manė, kad

toks jo atsisakymas būti būryje yra grindžiamas svarbiomis priežastimis –

minėtame būryje esančių asmenų noru su juo susidoroti. Todėl akivaizdu, jog

pareiškėjo valia buvo aiškiai nukreipta į nebuvimą jam priskirtame būryje.

Tačiau kadangi atlikus tarnybinį tyrimą, pareiškėjo nurodytos aplinkybės,

paskatinusios jį būti perkeliamam į kitą būrį, nepasitvirtino ir būryje buvę

asmenys patvirtino pareiškėjo net nepažinoję, o kitų svarbių ir objektyvių

priežasčių, leidžiančių daryti išvadą apie pareiškėjo gyvybei ar sveikatai

gresiantį pavojų jam ginčo būryje jis nepateikė, spręstina, jog nuobauda

paskirta ir BVK 70 straipsnio 6 dalyje numatyta pataisos įstaigos diskrecija

laikyti pareiškėją atskirai (izoliuotai) ar išsyk perkelti jį į kitą būrį

nepasinaudota pagrįstai.

Pareiškėjas

apeliaciniu skundu aukščiau formuluojamą išvadą ginčija, nurodydamas, jog 2013

m. balandžio 24 d. įsakymu Vilniaus PN direktorius šį jo prašymą patenkino –

perkėlė jį iš 3-ojo būrio 212-01 sekcijos į 7-to būrio 406-02 sekciją, kas,

suprastina, parodo jog jo anksčiau teikti prašymai buvo teisėti ir pagrįsti.

Teisėjų kolegija su

minėta pareiškėjo argumentacija nesutinka ir nemano, jog minėtas įsakymas (t.

I, b. l. 76), kuris laiko požiūriu buvo priimtas vėliau, kokiu nors būdu

legitimuoja (daro teisėtą) pareiškėjo anksčiau laike išreikštą atsisakymą

vykdyti Vilniaus PN nurodymą būti jam priskirtame būryje. Nors iš byloje

esančio 2013 m. balandžio 24 d. Vilniaus PN direktoriaus pavirtinto perkėlimo

raporto (t. I, b. l. 76) matyti, kad pareiškėjo perkėlimo iš 3-io būrio į 7-ą

būrį priežastimi nurodoma psichologinis suderinamumas (t. I, b. l. 77) vien

šios abstrakčiai nurodomos aplinkybės savaime nepakanka konstatuoti neteisėtą

ir nepagrįstą pareiškėjo laikymą 3-ame būryje ir iš to išplaukiantį pareiškėjo

atsisakymą minėtame būryje būti. Taigi, iš šio vėliau laike priimto Vilniaus PN

direktoriaus įsakymo non sequitur (lot. – neišplaukia, nėra sekmuo), kad

nuobauda pareiškėjui skirta neteisėtai.

Taip pat pareiškėjas

dėsto, jog konkrečiu atveju negalėjo būti bausmės

atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo įvykio (fakto), nes tuo laiku, kai jis

buvo užfiksuotas (apie 11 val. 30 min) pagal Vilniaus PN galiojusią dienotvarkę

jis būryje būti neprivalėjo, o galėjo laisvai judėti po visą lokalinį sektorių.

Teisėjų

kolegija, atsižvelgusi į byloje surinktus duomenis, šiuos pareiškėjo argumentus

laiko nepagrįstais. Nurodytina, jog byloje užfiksuota, jog pats pareiškėjas

2013 m. balandžio 3 d. tuo laiku, kai, kaip jis tikina, galėjo laisvai judėti

po visą lokalinį sektorių ir neprivalėjo būti būryje, atėjo į Vilniaus PN

budėtojų tarnybines patalpas ir pareiškė atsisakąs būti jam priskirtame būryje

(t. I, b. l. 118). Be to, tai, kada konkrečiai, pareiškėjui išreiškus valią

(atsisakymą) (ne)būti jam priskirtame būryje, buvo įformintas jo atsisakymas

būti jam priskirtame būryje, konkrečiu atveju nėra reikšminga, nes kaip minėta,

pareiškėjas savo paaiškinimais iš esmės neneigė, jog prašė būti perkeliamas į

kitą būrį, tokiu būdu atsisakydamas būti jam priskirtame būryje, tačiau, kaip

suprastina, tą savo atsisakymą jis laikė teisėtu ir pagrįstu, motyvuodamas jį

būryje buvusių asmenų pareiškimais jo atžvilgiu. Todėl šį argumentą teisėjų

kolegija laiko formaliu, t. y. nelemiančiu ginčo baigties ir daugiau jo

nepasisako.

Pareiškėjas

taip pat nepagrįstai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išaiškinimu, jog

nuteistųjų skirstymas yra pataisos įstaigos diskrecija, t. y. teisė elgtis savo

nuožiūra. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjas savo apeliaciniame skunde,

kaip suprastina, diskreciją tapatina su savivale. Tačiau ji pastarajai sąvokai

prilyginama būti negali, nes minėtas diskrecijos skirstyti nuteistuosius

turėjimas jokiu būdu neimplikuoja to, jog pataisos įstaigai yra leidžiama

nesilaikyti imperatyviųjų teisės normų, t. y. konkrečiu atveju – nepaisyti BVK

numatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų.

Pareiškėjas

nurodė ir tai, jog konkrečiu atveju buvo pažeistos ir jo Jungtinių Tautų

Organizacijos (toliau – ir JTO) 1977 m. gegužės 13 d. rezoliucija Nr. 2076

patvirtintų Standartinių minimalių elgesio su kaliniais taisyklių (toliau – ir

JTO Taisyklės) 30 punkte, Europos Tarybos Ministrų Komiteto

rekomendacijos šalims narėms Nr. R(2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“

(toliau – ir Europos kalėjimų taisyklės) 59 punkte ir BVK 143 straipsnyje

įtvirtintos procedūrinės teisės.

Pastebėtina, jog BVK

143 straipsnio 3 dalis numato, jog skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į

pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į

nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi

atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį.

Bylos duomenimis

nustatyta, jog pareiškėjas minėta teise pateikti pasiaiškinimą dėl pažeidimo

pasinaudojo, pateikdamas Vilniaus PN 2013 m. balandžio 4 d. pasiaiškinimą (t.

I, b. l. 120) dėl kokių motyvų, jo nuomone, 2013 m. balandžio 3 d. paskirtas

nurodymo jam būti 3-ame būryje vykdymas tapo neįmanomu.

Tuo tarpu dėl

tarptautinės teisės aktų – JTO Taisyklių ir Europos kalėjimų taisyklių – kuriais

remiasi pareiškėjas, tuo pačiu tvirtindamas, jog jie įtvirtina ir galimybę

paties nuteistiesiems galimybę pasirinkti su kuo bus kalinami, pažymėtina, jog

jie yra rekomendacinio pobūdžio ir nėra teisiškai privalomi (ang. legally

binding).

Kaip yra išaiškinęs

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), Europos kalėjimų taisyklės

yra Europos Tarybos valstybėms narėms skirtos Ministrų Komiteto rekomendacijos

dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos

remtis Europos kalėjimų taisyklėmis taikydamos savo įstatymus ir strategijas

bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų

darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr. EŽTT 2013 m. liepos 9 d.

sprendimą byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42615/06, §

73).

JTO Taisyklės savo

ruožtu yra tai, kas tarptautinėje teisėje įvardijama kaip gerosios praktikos

rinkinys (JTO Taisyklių 1 punktas). Jos, atsižvelgiant į pasaulyje

egzistuojantį teisinių, socialinių ir geografinių sąlygų įvarialypiškumą, nėra

taikomos absoliučiai (JTO Taisyklių 2 punktas).

Todėl nėra pagrįsti

pareiškėjo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą

sprendimą, pažeidė minėtus tarptautinės teisės aktus, juo labiau, jog

pareiškėjas klysta, stengdamasis identifikuoti jų teisinės galios šaltinį, t.

y. Europos kalėjimų taisyklių privalomumą grindžia Lietuvos Respublikos

įstojimo į Europos Sąjungą konstituciniu aktu, nors jos yra adresuotos Europos

Tarybos, o ne Europos Sąjungos valstybėms narėms, o JTO Taisyklių privalomumą –

Lietuvos Respublikos prisijungimu prie JTO Žmogaus teisių chartijos, kurią

sudaro eilė tarptautinės teisės aktų, tačiau pareiškėjo konkrečiu atveju

nurodomos JTO Taisyklės nepatenka.

Pareiškėjas administracinėje

byloje taip pat ginčijo ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos

teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013 m. gegužės 29 d.

sprendimą Nr. 2S-2136 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo konstatuota, jog

nenustatyta, kad Vilniaus PN administracija būtų pažeidusi teisės aktų

reikalavimus. Pareiškėjo manymu, Departamentas nevisapusiškai išnagrinėjo jo

teiktus skundus.

Šiuo bylos aspektu

nurodytina, jog apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos

administracinio teismo motyvais, jog Departamentas priėmė teisėtą Sprendimą,

kuris inter alia, atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio

individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus bei detaliai

teismo išsakytų motyvų nekartoja. Pridurtina, jog EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga

pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai

atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d.

sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d.

sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Taip pat nurodytina,

jog nors pareiškėjas ir prašo įpareigoti Vilniaus PN direktorių perduoti jo

2013 m. balandžio 22 d. skundą Departamentui, iš ginčijamo Sprendimo matyti,

kad Departamentas minėtąjį skundą gavo.

Šiuo aspektu taip pat

pažymėtina, jog administraciniai teismai sprendžia ginčus viešojo

administravimo srityje (ABTĮ 3 str.) bei užsiima efektyvia į teismą

besikreipusių asmenų pažeistų teisių gynyba. Minėto pareiškėjo reikalavimo

tenkinimas, konstatavus, jog Departamentas gavo ir išnagrinėjo jo skundą (nors

Vilniaus PN ir pažeidė BVK 100 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą per 1 dieną

išsiųsti pareiškėjo skundą Departamentui), be to, pareiškėjas pasinaudojo ir

teisminės gynybos teise, būtų teisiškai beprasmis, todėl jo tenkinti nėra

pagrindo.

Pridurtina, jog

pareiškėjas taip pat nepagrįstai nurodo, jog pirmosios

instancijos teismas nepasisakė apie jo prašymą priteisti turtinę žalą.

Priešingai – iš ginčijamo sprendimo motyvų matyti, jog apygardos

administracinis teismas dėl šio pareiškėjo reikalavimo pasisakė, detaliai

apžvelgdamas sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei atsirasti visumą. Tuo tarpu

atskirai aptarti pareiškėjo taikomos turtinės žalos apskaičiavimo metodikos,

grindžiamos Vilniaus PN pareigūnų gaunamu atlygiu, pagal Civilinio kodekso

6.271 straipsnio nuostatas nenustačius neteisėtų įstaigos veiksmų (neveikimo),

sukėlusių pareiškėjui žalą, nebuvo būtinybės.

Apibendrinant

tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai

ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą,

pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto

išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir

teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės

praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė

pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais

motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis

skundas – atmestinas.

Vadovaudamasi

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų

kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis

neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė