A-858-111-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-111/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02138-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 13.3.1. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. Z. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja N. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1-5), patikslintu skundu (t. I, b. l. 34-38, 59-63, t. II, b. l. 9), prašydama:

1) panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2012 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8) dalį dėl dujinio šildymo;

2) įpareigoti atsakovą priimti pareiškėjos prašymą su pridedamu paprastojo remonto aprašu ir tinkamai išnagrinėti prašymo su pridedamu paprastojo remonto aprašu dalį dėl dujinio šildymo ir priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl rašytinio pritarimo paprastojo remonto aprašo daliai dėl dujinio šildymo išdavimo;

3) priteisti bylinėjimosi išlaidas, t. y. 100 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 1 500 Lt už skundo surašymą.

Pareiškėja paaiškino, kad ji kreipėsi į Administraciją su prašymu išduoti rašytinį pritarimą buto šildymo būdo keitimo paprastojo remonto darbų aprašui, tačiau ji 2012 m. liepos 26 d. sprendimu atsisakė tai padaryti ir nurodė, kad pareiškėja neįvykdė Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių reikalavimų.

Pareiškėja manė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. 638 patvirtintas šildymo specialusis planas yra negaliojantis, nes nebuvo visas paskelbtas vietos spaudoje. Be to, tikėtina, kad vietos spaudoje nebuvo paskelbtas ir visas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintas Vilniaus miesto bendrasis planas iki 2015 m.

Pažymėjo, kad nuo 2010 m. lapkričio 1 d. galiojusių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) trečios dalies VIII skyriaus 104–124 punktų tiek, kiek juose reglamentuojamas šilumos tiekimo prietaisų ir įrenginių (sistemos) atjungimas nuo centralizuotos šilumos perdavimo tinklų, nuostatos vartotojams, butų ar kitų patalpų savininkams, ketinantiems atsijungti nuo centralizuoto šildymo, nustatė prievolę gauti atitinkamus suderinimus, o įstatymuose vartotojų, butų ar kitų patalpų savininkų atsijungimas nuo šildymo ar karšto vandens įrenginių (sistemų) nuo šilumos perdavimo tinklų reglamentuojamas skirtingai, t. y. pastato inžinerinių sistemų įrengimą priskiriant paprastajam remontui, kuriam nėra reikalingas joks projektas, leidimas arba sutikimas, ypač kai darbai atliekamai ne bendro naudojimo patalpose, o pačiame bute.

Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 29 straipsnio 1 dalimi (straipsnio redakcija, galiojanti nuo 2009 m. vasario 1 d.), teigė, kad buto šildymo būdo pakeitimo statybos darbus reglamentuoja tik Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (toliau – ir Statybos įstatymas) ir jį detalizuojantys teisės aktai ir Taisyklės į šią reglamentavimo sritį nepatenka. Teigė, kad Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytas teiginys „patalpų šildymo būdas“ aiškintinas kaip apimantis tiek šildymo, tiek karšto vandens sistemas, kuris traktuojamas kaip vienarūšių techninių priemonių kompleksas. Taigi 2011 m. vasario 28 d. pareiškėjos atliktas atsijungimas nuo karšto vandens tiekimo ir cirkuliacijos per šilumos perdavimo tinklus (sistemą) patenka į Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (straipsnio redakcija, galiojanti nuo 2009 m. vasario 1 d.) reguliavimo sritį.

Pareiškėja, vadovaudamasi Statybos įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 280, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto statybos techninio reglamento 1.01.08:2002 „Statinio statybos darbų rūšys“ nuostatomis, akcentavo, kad pastato inžinerinių sistemų įrengimas yra priskiriamas paprastajam remontui ir patenka išskirtinai į Statybos įstatymo reguliavimo sritį. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nereguliuoja statybos, keičiant šildymo būdą, teisinių santykių, o tiesiogiai nukreipia į šiuos teisinius santykius reguliuojantį specialųjį Statybos įstatymą. Statybos darbus reglamentuoti yra įgaliota tik Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, todėl bet kokie Lietuvos Respublikos ūkio arba Lietuvos Respublikos energetikos ministerijų bandymai ne pagal kompetenciją reglamentuoti statybos darbus yra neteisėti bei nesukelia teisinių pasekmių.

Pabrėžė, kad Taisyklių trečios dalies VIII skyriaus 104–124 punktais (tiek, kiek reglamentuoja šilumos tiekimo prietaisų ir įrenginių sistemos atjungimą nuo centralizuotos šilumos perdavimo tinklų) reglamentuojamas butų ir kitų patalpų šildymo ir karšto vandens sistemų keitimo būdas, kuris pažeidžia Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, Statybos įstatymo 2 straipsnio 21 dalį, 20 straipsnio 11 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ 1.2.18 punktą. Atsižvelgusi į tai, pareiškėja manė, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministras, tvirtindamas byloje ginčytinas Taisyklių nuostatas, peržengė kompetencijos ribas.

Pareiškėja, vertindama nuo 2010 m. lapkričio 1 d. galiojusių Taisyklių neatitiktį Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai, Statybos įstatymo ir jį detalizuojančių teisės aktų nuostatoms, teigė, kad taip pat yra pripažintina, jog yra pažeista įstatymo ir poįstatyminio akto hierarchija. Pažymėjo, jog poįstatyminiu aktu yra realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų.

Nurodė, jog reglamentuoti šildymo būdo pakeitimą leidžiama tik Statybos įstatymo nustatyta tvarka, kurią detalizuoti gali tik Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, patvirtindama atitinkamą statybos techninį reglamentą. Pabrėžė, kad pareiškėjos bute ir bendrose patalpose teisėtai buvo išmontuoti buto centralizuoti šildymo vartotojo įrenginiai ir nuo 2011 metų birželio mėnesio įrengtas vietinis šildymas.

Atkreipė dėmesį, kad byloje taip pat spręstinas klausimas dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymo Nr. 1-172 „Dėl Šilumos gamybos statinių ir šilumos perdavimo tinklų, statinių (šildymo ir karšto vandens sistemų) statybos rūšių ir šilumos gamybos ir šilumos perdavimo įrenginių įrengimo darbų rūšių aprašo patvirtinimo“ 13.2 ir 14.2 punktų bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ patvirtinimo“ patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (2010 m. rugsėjo 27 d. redakcija) 2 priedo 6 punkto prieštaravimo Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai tiek, kiek nustatyta, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka, Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. redakcija) straipsnio 11 daliai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (2010 m. rusėjo 29 d. redakcija) 1.2.18 punktui.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą (t. I, b. l. 65-70, t. II, b. l. 1-4) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėja 2012 m. spalio 4 d. pateikė atsakovui prašymą raštu pritarti paprastojo remonto projektui, t. y. pakeisti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šildymo būdą (į elektros energiją) ir atsijungti nuo miesto šilumos tinklų. 2012 m. spalio 26 d. Administracija rašytiniu būdu pritarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atjungimo nuo miesto šilumos tinklų paprastojo remonto projektui. Manė, kad, leidus pareiškėjai atsijungti nuo miesto šilumos tinklų ir pasirinkti alternatyvų šildymo būdą (elektros energiją), šioje byloje neliko dalies ginčo dalyko.

Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ nuostatomis, galiojusiomis tuo metu, kai buvo patvirtintas specialusis planas, teigė, kad 2003 m. kovo 1 d. išleisto dienraščio „Lietuvos rytas“ Nr. 50 priede „Sostinė“ buvo paskelbtas oficialus pranešimas apie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 638, kuriuo patvirtintas Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialusis planas, priėmimą. Vilniaus miesto savivaldybės 2002 m. liepos 3 d. sprendimas Nr. 638, kuriuo patvirtintas specialusis planas, buvo paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka, taigi jis galiojo nuo aptariamo sprendimo paskelbimo dienraštyje. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimas Nr. 638 bei visas specialusis planas 2006 m. rugsėjo 6 d. buvo paskelbtas Vilniaus miesto savivaldybės interneto puslapyje.

Akcentavo, jog pareiškėja su prašymu išduoti pritarimą paprastojo remonto aprašui kreipėsi į Administracijos direktorių 2012 m. liepos 11 d., kai galiojo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 638, kuriuo buvo patvirtintas specialusis planas, todėl atsakovas pagrįstai neišdavė rašytinio pritarimo paprastojo remonto aprašui. Pabrėžė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638 patvirtinto specialiojo plano paskelbimas pareiškėjos teisių nevaržo, kadangi ji šiuo metu yra gavusi rašytinį pritarimą buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atjungimo nuo miesto šilumos tinklų paprastojo remonto projektui (pareiškėja pasirinko alternatyvų šildymo šaltinį – elektros energiją).

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjos prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą yra nepagrįstas. Šilumos ūkio įstatyme yra nustatytas aiškus reikalavimas – pasirinktas šildymo būdas turi neprieštarauti teritorijų planavimo dokumentams, taigi Administracija, vadovaudamasi norminiais teisės aktais ir specialiuoju planu, pagrįstai atsisakė pareiškėjai išduoti pritarimą paprastojo remonto aprašui. Pareiškėjos nurodomi teisės aktai, kurie, jos nuomone, prieštarauja aukštesnės galios aktams, teismui priimant sprendimą esminės reikšmės neturės, nes ginčas kyla būtent dėl specialiojo plano. Pažymėjo, kad pareiškėjos ginčijamas 2012 m. liepos 26 d. raštas Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8) buvo priimtas galiojant pareiškėjos ginčijamiems teisės aktams, o ginčijami teisės aktai negali būti pripažinti galiojančiais retroaktyviai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu (t. II, b. l. 14-20) pareiškėjos N. Z. skundą tenkino – panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8), kuriuo atsisakyta raštu pritarti pareiškėjos pateiktam paprastojo remonto projektui, ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pritarti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atjungimo nuo miesto šilumos tinklų paprastojo remonto projektui, numatančiam šio buto šildymą dujomis. Teismas pareiškėjos prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja 2012 m. liepos 11 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu išduoti pritarimą buto vietinių inžinerinių tinklų paprastojo remonto aprašui, parengtam tik pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 26 dalį. Administracija 2012 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8) pareiškėjos prašymo netenkino ir nurodė, kad buto šildymo sistema yra bendrosios namo šildymo sistemos dalis. 2012 m. spalio 4 d. pareiškėja pateikė prašymą raštu pritarti paprastojo remonto projektui, t. y. pakeisti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šildymo būdą (į elektros energiją) ir atsijungti nuo miesto šilumos tinklų. Administracija 2012 m. spalio 26 d. rašytiniu pritarimu statinio projektui Nr. 11-2888 pritarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atjungimo nuo miesto šilumos tinklų paprastojo remonto projektui.

Teismas nurodė, kad ginčas byloje iš esmės kilo dėl to, ar pareiškėjos atsakovui pateiktas buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atjungimo nuo miesto šilumos tinklų paprastojo remonto projektas, nustatantis ir šio buto šildymą dujomis, neprieštarauja Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialiojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638, sprendiniams.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, Šilumos ūkio įstatymo 7 straipsniu bei Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 2 straipsnio 31, 32 dalimis, darė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638 patvirtintas Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialusis planas laikytinas norminiu teisės aktu kaip jis apibrėžtas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 13 dalyje ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 10 dalyje.

Nurodė, kad iš byloje esančio 2003 m. kovo 1 d. išleisto dienraščio „Lietuvos rytas“ Nr. 50 priedo „Sostinė“ matyti, jog jame buvo paskelbtas oficialus pranešimas apie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 638, kuriuo patvirtintas Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialusis planas, priėmimą. Tačiau teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsniu, 12 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 2 dalimi, darė išvadą, kad aplinkybė, jog oficialus pranešimas apie Vilniaus miesto tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 638 (kuriuo patvirtintas Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialusis planas) priėmimą buvo paskelbtas viešai, nesudaro pagrindo teigti, kad nurodytas norminis teisės aktas buvo paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ nuostata, pagal kurią savivaldybių atstovaujamųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie norminio teisės akto priėmimą ir viso norminio teisės akto teksto paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje, įsigaliojo 2005 m. liepos 21 d., todėl tik nuo šios datos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsnio 1 dalyje (2005 m. liepos 7 d. redakcija) nustatyta tvarka, t. y. skelbiant ne visą aktą, o tik oficialų informacinį pranešimą apie teisės akto priėmimą, paskelbti savivaldybių atstovaujamųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai gali būti pripažįstami įsigaliojusiais.

Atkreipė dėmesį į tai, kad 2003 m. kovo 1 d. išleisto dienraščio „Lietuvos rytas“ Nr. 50 priede „Sostinė“ paskelbtas oficialus pranešimas neatitiko ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsnio 1 dalyje (2005 m. liepos 7 d. redakcija) nustatytų turinio reikalavimų, kadangi jame nebuvo interneto tinklalapio, kuriame paskelbtas visas teisės aktas, adreso.

Atitinkamai, teismas darė išvadą, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialusis planas, patvirtintas Vilniaus miesto tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638, buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ nustatyta tvarka, todėl jį laikė neįsigaliojusiu. Nurodė, jog šis aktas negali būti teisinis pagrindas vertinant, ar juo suplanuotoje Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje yra nustatyti imperatyvūs reikalavimai pasirenkant energijos naudojimo šildymui rūšį.

Atkreipė dėmesį, kad Šilumos ūkio įstatymo 7 straipsnio 5 dalis nustato, jog šilumos ūkio specialieji planai tikslinami ne rečiau kaip kas 5 metai, atsižvelgiant į šilumos gamybos ir perdavimo technologijų raidą, konkurencinę aplinką, šilumos gamybos kainų tendencijas, aplinkos užterštumo pokyčius ir kitus teritorijų planavimui reikšmingus veiksnius. Specialusis planas, patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638, nebuvo tikslinamas jau daugiau nei 5 metus, o atsakovas, kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A662-2096/12, įpareigotas tai padaryti net teismo sprendimu. Kadangi atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą atsisakyti nagrinėti ar pritarti pareiškėjos pateikto buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atjungimo nuo miesto šilumos tinklų paprastojo remonto projektui, numatančiam ir šio buto šildymą dujomis, vadovavosi Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialiojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638, sprendinių nuostatomis kaip imperatyviomis, nors tai daryti nebuvo pagrindo, pirmosios instancijos teismas panaikino Administracijos 2012 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8) ir atsakovą įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pritarti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atjungimo nuo miesto šilumos tinklų paprastojo remonto projektui, numatančiam šio buto šildymą dujomis.

Teismas, spręsdamas pareiškėjos prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, nurodė, kad galimas pareiškėjos teisių pažeidimas ir ginčijamo akto galimas taikymas ateityje nėra pagrindas konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu. Atitinkamai, teismas netenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kadangi nenustatė sąsajos tarp bylos dėl pareiškėjos teisių pažeidimo ir prašymo ištirti, ar norminis administracinis aktas atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą.

Pareiškėja nepateikė įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl teismas pareiškėjos prašymo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas nesprendė.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 24-27) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą.

Apeliaciniame skunde Administracija nurodo, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino skundžiamą raštą individualiu administraciniu aktu ir jį panaikino. Jis yra informacinio pobūdžio pranešimas pareiškėjai, nesukeliantis teisinių pasekmių.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai nurodė, jog Administracija nagrinėdama pareiškėjos prašymą dėl šildymo būdo keitimo be pagrindo vadovavosi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638 patvirtintu Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialiuoju planu, kadangi jis nebuvo paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka. Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje remiasi analogiškais specialiaisiais planais kaip galiojančiais ir teisėtais.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą ir darydamas išvadą, kad minėtas specialusis planas negalioja, turėjo vertinti ir remtis ne tik Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“, bet ir Teritorijų planavimo įstatymu.

Pabrėžia, kad tik specialiojo plano rengimo procesą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas galėtų būti pagrindas pripažinti specialųjį planą negaliojančiu. Nurodo, jog iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad 2001 m. rugpjūčio 20 d. vyko Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638 patvirtinto Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialiojo plano viešas aptarimas. Iš Viešojo svarstymo ataskaitos matyti, jog apie galimybę susipažinti su parengtu specialiuoju planu bei apie organizuojamą energijos rūšies naudojimo šildymui specialiojo plano Vilniaus mieste aptarimą buvo informuojama 2001 m. birželio 11 d. ir liepos 21 d. dienraštyje „Respublika“, o susipažinti su planu buvo galima Vilniaus miesto Žvėryno, Šnipiškių, Žirmūnų, Žvėryno seniūnijose nuo 2001 m. birželio 11 d. iki birželio 28 d. Planas buvo suderintas su atsakingomis institucijoms, o 2003 m. sausio 1 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ Nr. 50 priede „Sostinė“ buvo paskelbtas oficialus pranešimas apie minėto specialiojo plano priėmimą, taip pat nuo 2006 m. rugsėjo 6 d. planas viešai skelbiamas Vilniaus miesto savivaldybės internetinėje svetainėje. Pažymi, jog teismas skundžiamame sprendime nenurodo specialųjį planavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą laikyti minėtą planą negaliojančiu, todėl nepagrįsti teismo teiginiai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, spręsdama dėl šildymo būdo keitimo, neturėjo vadovautis specialiojo plano nuostatomis kaip imperatyviomis.

Mano, jog nepagrįstas teismo įpareigojimas Administracijai iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pritarti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atjungimo nuo miesto šilumos tinklų paprastojo remonto projektui, numatančiam šio buto šildymą dujomis. Atkreipia dėmesį, kad teritorijoje šalia (duomenys neskelbtini), kaip ir visoje Žvėryno teritorijoje, vyrauja didelis užstatymo tankis, todėl, įvertinus oro užterštumo kriterijų, vietiniam šildymui sunaudojamo kuro ir išmetamųjų teršalų kiekius, centralizuotos šilumos, dujų, elektros tiekimo bei poreikių esamą padėtį bei remiantis tuo, jog aplinkosauginiu aspektu centralizuota šildymo sistema pranašesnė už decentralizuotą šilumos tiekimą, specialiajame plane yra numatytas šilumos tiekimas iš centralizuotų šilumos tinklų arba alternatyvus – elektra.

Akcentuoja, kad pareiškėja 2012 m. spalio 4 d. pateikė prašymą raštu atsakovui pritarti statinio projektui. Šiuo prašymu pareiškėja prašė raštu pritarti paprastojo remonto projektui, t. y. pakeisti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šildymo būdą (į elektros energiją) ir atsijungti nuo miesto šilumos tinklų. 2012 m. spalio 26 d. Administracija rašytiniu pritarimu statinio projektui Nr. 11-2888 pritarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atjungimo nuo miesto šilumos tinklų paprastojo remonto projektui. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas į minėtas aplinkybes priimdamas skundžiamą sprendimą neatsižvelgė, taip pat neatsižvelgė į tai, jog skundu pareiškėja prašo panaikinti ankstesnį 2012 m. liepos 26 d. Administracijos Miesto plėtros departamento raštą Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8), kuriuo pareiškėja buvo informuota apie atsisakymą pritarti paprastojo remonto aprašui ir įpareigoti atsakovą išduoti pritarimą buto vietinių inžinerinių tinklų paprastojo remonto aprašui. Mano, jog 2012 m. spalio 26 d. davus rašytinį pritarimą statinio projektui Nr. 11-2888, kuriuo pareiškėjai leista atsijungti nuo miesto šilumos tinklų ir pasirinkti alternatyvų šildymo būdą, t. y. elektros energiją, šioje byloje neliko ginčo dalyko.

Nurodo, kad specialusis šilumos ūkio planas turi būti peržiūrimas ne rečiau kaip kas 5 metai, o atnaujinamas tik prireikus, t. y. kai plano peržiūrėjimo metu nustatoma, jog dėl šilumos gamybos, perdavimo, technologijų raidos, aplinkos užterštumo pokyčių ir kitų šilumos ūkiui bei apsaugai svarbių veiksnių yra poreikis jį keisti. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju poreikio keisti specialaus plano nebuvo. Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, jog patvirtintas specialusis šilumos ūkio planas galioja neterminuotai arba iki jo pakeitimo ar papildymo, jo peržiūrėjimas turi būti vykdomas ne rečiau kaip kas 5 metai. Tačiau plano neperžiūrėjus ar nepakeitus jo galiojimas nėra sustabdomas ir jis lieka privalomas visiems teritorijų planų rengėjams ir vykdytojams (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-745-160/2009).

Pareiškėja N. Z. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 31-32) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybė gali reikalauti naudoti centralizuotą šildymą ne visais, o tik konkrečiai numatytais atvejais – kai statomi nauji arba kapitališkai rekonstruojami esami statiniai. Paprastojo remonto atveju savivaldybė neturi teisės reikalauti naudoti tik centralizuoto šildymo, nes to nenumato specialusis planas. Pažymi, kad pareiškėjos bute buvo atliekamas paprastasis remontas, todėl specialiojo plano nuostatos nėra taikytinos.

Pabrėžia, jog pareiškėja pateikė prašymą išduoti pritarimą vietinių inžinerinių tinklų paprastojo remonto aprašui, o ne statinio paprastojo remonto aprašui. Nurodo, jog Statybos įstatymas nereglamentuoja, kas yra paprastojo remonto aprašas. Šio įstatymo 2 straipsnio 27 punktas nustato, kad statinio projektas – normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatytos sudėties dokumentų, kuriuose pateikiami statytojo sumanyto statinio sprendiniai (aiškinamoji dalis, projekto dalys, skaičiavimai, brėžiniai), skirtų statinio statybai įteisinti ir vykdyti, visuma. Nors Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 punktas nustato, kad statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, žemės sklypo (teritorijos) statybinių tyrinėjimų (jeigu juos atlikti privaloma) dokumentais, kultūros paveldo vertybės tyrimų medžiaga, galiojančiais teisės aktais, tačiau šiame įstatyme analogiškas reikalavimas paprastojo remonto aprašui nėra nustatytas.

Pareiškėja mano, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. 638 patvirtintas specialusis planas yra negaliojantis, nes nebuvo visa apimtimi paskelbtas vietos spaudoje. Pažymi, kad atsakovas iki šiol nepateikė įrodymų, jog minėtais atsakovo sprendimais patvirtinti norminiai aktai buvo tinkamai paskelbti vietos spaudoje.

Pareiškėja taip pat pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo (t. I, b. l. 33).

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (t. II, b. l. 37-40) prašo nepriimti pareiškėjos prašymo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas, priėmus prašymą, jį atmesti kaip nepagrįstą, netenkinus antrojo prašymo, pareiškėjos prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti vadovaujantis teisės normomis ir atsakovo pateiktais paaiškinimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. liepos 26 d. rašto Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8) teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos N. Z. pateiktą prašymą pritarti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atjungimo nuo miesto šilumos tinklų paprastojo remonto aprašui, numatančiam šio buto šildymą dujomis.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. liepos 26 d. raštą Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8) bei įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pritarti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atjungimo nuo miesto šilumos tinklų paprastojo remonto aprašui (projektui), numatančiam šio buto šildymą dujomis.

Atsakovas pateiktu apeliaciniu skundu su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir pažymi, kad teismas netinkamai įvertino administracinės bylos aplinkybes, byloje skundžiamo akto pobūdį.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalį administracinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.). Šiuo atveju atsižvelgusi į nustatytą teisinį reguliavimą ir teismui suteikiamas galias teisėjų kolegija įvertina bylos aplinkybes ir nesivadovauja tik proceso šalių pateiktais argumentais dėl administracinės bylos esmės.

Vertindama byloje kilusį ginčą teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog pareiškėjos interesai buvo patenkinti ir nebeliko šios administracinės bylos objekto, jam išdavus 2012 m. spalio 26 d. pritarimą statinio projektui Nr. 11-2888, ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šią aplinkybę priimdamas ginčijamą teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, su tokiu atsakovo vertinimu nesutinka.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. liepos 26 d. raštas Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8) yra priimtas dėl pareiškėjos pateikto prašymo išduoti rašytinį pritarimą buto šildymo būdo keitimo paprastojo remonto darbų aprašui, kai alternatyvus patalpų šildymo būdas buvo pasirinktas dujinis šildymas ir elektra (t. I, b. l. 6, 7-10). Tuo tarpu pareiškėja pateikdama pirmosios instancijos teismui skundą ginčijo iš esmės atsakovo atsisakymą tiek, kiek jis buvo susijęs su atsakovo pareiga išnagrinėti prašymo dalį dėl rašytinio pritarimo paprastojo remonto aprašo daliai dėl dujinio šildymo išdavimo.

Aplinkybė, kad 2012 m. spalio 4 d. pareiškėja pateikė prašymą atsakovui pritarti paprastojo remonto projektui, kai numatoma pakeisti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šildymo būdą į elektros energiją ir atsijungti nuo miesto šilumos tinklų (t. I, b. l. 77) ir 2012 m. spalio 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pritarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atjungimo nuo miesto šilumos tinklų paprastojo remonto projektui Nr. 11-2888, ginčo situacijos iš esmės nekeičia. Šiuo atveju atsakovas pritarė pareiškėjos pateikto paprastojo remonto projektui pakeisti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šildymo būdą į elektros energiją ir atsijungti nuo miesto šilumos tinklų (t. II, b. l. 24-27), bet ne projektui (aprašui) atsijungti nuo namo centralizuotos šildymo sistemos, kai keičiamas šildymo būdas iš centralizuoto šildymo į vietinį šildymą dujomis.

Taigi atsižvelgus į nurodytas aplinkybes negalima teigti, kad šioje administracinėje byloje de facto neliko ginčo objekto ir pareiškėjai priimamas teismo sprendimas neturės pasekmių, kad jos interesai, siekti inicijuojant administracinės bylos nagrinėjimą, buvo patenkinti. Atitinkamai, šioje administracinėje byloje gali būti nagrinėjamas iš esmės atsakovo atsisakymas pritarti paprastojo remonto aprašui, kai numatoma pakeisti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šildymo būdą į šildymą dujomis.

Pasisakydama dėl ginčo iš esmės teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. liepos 26 d. raštu Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8) buvo pasisakyta dėl butų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atjungimo nuo namo centralizuotos šildymo sistemos. Šis aktas buvo adresuotas B. S., A. S. dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir N. Z. dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje (t. I, b. l. 6), atsijungimo nuo miesto šilumos tinklų sistemos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1799/2013 įvertino nurodyto akto teisėtumą ir pagrįstumą pareiškėjų B. S., A. S., kuriems jis taip pat buvo adresuotas, atžvilgiu. Šiuo atveju teisėjų kolegija, siekdama teismų praktikos nuoseklumo, nesant objektyvių aplinkybių, įgalinančių ginčo situaciją vertinti kitaip, sutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartyje padarytomis išvadomis dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. liepos 26 d. rašto Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8), atsakovo atsisakymo atlikti prašomus veiksmus ir pareiškėjos N. Z. atžvilgiu (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str.).

Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 20 straipsnio 1 dalies 9 punktas numato, kad paprastojo remonto aprašas rengiamas statinio paprastajam remontui tik Aplinkos ministerijos ar Kultūros ministerijos nustatytais atvejais. Vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies, kurioje išvardytos statybą leidžiančių dokumentų rūšys, 4 punktu kitais, negu šios dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais, atvejais statybą leidžiantis dokumentas yra rašytinis įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4–13 punktuose nurodytam statinio projektui (kai jis yra privalomas). Rašytiniai pritarimai paprastojo remonto aprašui yra privalomi įrengiant, pertvarkant, išmontuojant pastato dujų bendrąją inžinerinę sistemą, įrengiant, pertvarkant, išmontuojant pastato (išskyrus vienbutį ir dvibutį gyvenamąjį pastatą) šildymo ir elektros bendrąsias inžinerines sistemas (STR 1.07.01:2010 6 priedo 6.3 p.).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas, išnagrinėjęs, be kita ko, pareiškėjos prašymą leisti atjungti buto šildymo sistemos įrenginius nuo daugiabučio namo šaldymo sistemos ir pakeisti buto šildymo būdą, 2012 m. liepos 26 d. raštu Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8) informavo, kad pateiktame projekte (apraše) „Buto patalpų paprastasis remontas atliekant šildymo sistemos pertvarkymą, (duomenys neskelbtini), Vilniuje“ nėra visų privalomų dokumentų, nurodytų atsakovo 2012 m. sausio 10 d. rašte Nr. A51-1633-(2.15.2.36-MP8) ir 2012 m. kovo 22 d. rašte Nr. A63-233-(47460)-(3.2.1-EM4), todėl projektas nepriimamas derinimui ir statybą leidžiantis dokumentas negali būti išduotas (t. I, b. l. 6). Atitinkamai, sutiktina su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada, kad atsakovas 2012 m. liepos 26 d. rašte Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8) išdėstė aiškų ir konkretų valinį patvarkymą – jam suteiktos kompetencijos ribose priėmė sprendimą neišduoti statybą leidžiančio dokumento. Taigi šiuo sprendimu atsakovas paneigė vieną pagrindinių Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų statytojo teisės įgyvendinimo prielaidų (2 p.). Statybos įstatymo 23 straipsnio 33 dalis nustato, kad atsisakymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą statytojas (užsakovas) turi teisę apskųsti teismui. Atsakovais šiose bylose laikomi subjektai, kurių atstovai nepritarė statybą leidžiančio dokumento išdavimui. Atitinkamai, pareiškėja, manydama, jog nurodytais veiksmais Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažeidė jos subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus, pagrįstai kreipėsi teisminės gynybos, siekdama tiesioginį poveikį jai sukeliančio individualaus administracinio akto panaikinimo. Pastebėtina, jog iš esmės toks skundžiamo akto vertinimas yra pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1799/2013.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1799/2013 pateiktais išaiškinimais, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Ši nuostata įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus individualius administracinius sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2013 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-485/2013). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007). Tuo tarpu nemotyvuotas sprendimas esminiai pažeidžia asmens teisę žinoti jo teises ir pareigas įtakojančias faktines aplinkybes ir naudotis teise į gynybą, o taip pat apsunkina teismo funkcijos patikrinti skundžiamo sprendimo teisėtumą įgyvendinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-786/2006).

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atribodama Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) ir Statybos įstatymo reguliavimo sritis, 2013 m. sausio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 konstatavo, kad Šilumos ūkio įstatymas – tai specialusis energetikos sektoriaus (šilumos ūkio) teisės aktas, reguliuojantis esminius teisinius santykius šilumos ūkio sektoriuje. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalis, nustatydama vartotojų teisę pakeisti buto (butų) ir kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, tiesiogiai nukreipia į Statybos įstatymą, iš ko išplaukia, jog tiek, kiek tai susiję su konkrečių buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pakeitimo statybos darbų atlikimu, taikytinos teisės normos, įtvirtintos Statybos įstatyme ir – atitinkamai – jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose. Tikrinamos bylos nagrinėjimo dalyką sudarančiam rašytiniam pritarimui statinio projektui gauti pateikiamų dokumentų sąrašą nustato Statybos įstatymo 23 straipsnio 10 dalis bei jos nuostatas papildančio STR 1.07.01:2010 28–32 punktai.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad iš atsakovo 2012 m. liepos 26 d. rašto Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8) matyti, jog sprendimo neišduoti pareiškėjai statybą leidžiančio dokumento jis nepagrindė aiškiais ir pakankamais argumentais, t. y. nenurodė savo atsisakymo motyvų (t. I, b. l. 6). Abstraktus teiginys, kad nėra visų privalomų dokumentų, kai pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 13 dalį atsakovas turi pareigą sustabdyti statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūrą ir apie trūkumus pranešti prašymą pateikusiam asmeniui, neleidžia suprasti, kokios priežastys iš tikrųjų lėmė pareiškėjos prašymo atmetimą. Tokioje situacijoje teisėjų kolegija negali nustatyti, kodėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepritarė pareiškėjos pateiktam paprastojo remonto aprašui, taip pat neturi galimybės įvertinti, ar tai buvo padaryta teisėtai bei pagrįstai. Kadangi konkrečių išvadų darymas būtų įmanomas tik žinant tikrąsias (pirmines) sprendimo priėmimo faktines ir teisines aplinkybes, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo motyvuojamoji dalis keičiama, iš jos pašalinant perteklinius argumentus, susijusius su Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialiojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638, teisine galia.

Papildomai teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad pareiškėja 2012 m. liepos 11 d. prašymą išduoti pritarimą paprastojo remonto aprašui grindė naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, t. y. kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių reikalavimai netaikomi išduodant pritarimą paprastojo remonto aprašui ir rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. I756-8/2012, 2012 m. birželio 26 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais (t. I, b. l. 7-10). Tačiau atsakovas šių pareiškėjos įvardintų aplinkybių neįvertino ir dėl jų priimtame 2012 m. liepos 26 d. rašte Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8) visiškai nepasisakė (t. I, b. l. 6), taip iš esmės pažeisdamas VAĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą, jam priskirtą pareigą atmesdamas ir (ar) netenkindamas asmens pateikto prašymo pateikti tokį atsisakymą pagrindžiančius motyvus, kad jie būtų žinomi ir suprantami pirmiausiai subjektui, kurio atžvilgiu yra atsisakoma atlikti tam tikrus jo prašomus veiksmus.

Atitinkamai, šioje administracinėje byloje pripažintina, kad individualaus administracinio sprendimo motyvacijos nebuvimas yra esminis VAĮ 8 straipsnio pažeidimas bei savarankiškas skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindas.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo rezoliucine dalimi panaikindamas 2012 m. liepos 26 d. raštą Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8) ir įpareigodamas Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pritarti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atjungimo nuo miesto šilumos tinklų paprastojo remonto aprašui (projektui), numatančiam šio buto šildymą dujomis, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl šios priežasties atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat pateikė prašymą priteisti jos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (t. II, b. l. 33).

Vertindama pateiktą pareiškėjos prašymą teisėjų kolegija pabrėžia, kad iš pateikto prašymo ir jį pagrindžiančių dokumentų matyti, kad pareiškėja, kreipdamasi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, siekia gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimą, t. y. prašomų priteisi išlaidų struktūrą sudaro 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl skundo ir jo patikslinimo surašymo Vilniaus apygardos administraciniam teismui, bei sumokėtas žyminis mokestis už šį skundą (t. II, b. l. 33-36).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką proceso šalių išlaidų, turėtų bylą nagrinėjant pirmąja ir apeliacine instancija, priteisimo klausimą atitinkamai sprendžia apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Tais atvejais, kai prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje paduotas ne tiesiogiai apeliacinės instancijos, o pirmosios instancijos teismui (ir atvirkščiai), šis teismas prašymą turi persiųsti apeliacinės instancijos teismui, o apeliacinės instancijos teismas – pirmosios instancijos teismui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-421/2010, 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aplinkybę, kad pareiškėjos prašymo reikalavimai nėra susiję su apeliaciniu procesu, vadovaudamasi minėta taisykle, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiškėjai klausimą perduoda spręsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris šiuo atveju laikytinas pirmosios instancijos teismu (ABTĮ 45 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjos N. Z. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys