A-1836-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1836-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02866-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Lietuvos bankui, trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei DNB bankui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2014 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. S 2014/(21.14-2101)-12-1163 ir 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. S 2014/(21.14-2101)-12-1927; 2) įpareigoti Lietuvos banką atlikti akcinės bendrovės (toliau – ir AB) DNB banko veiklos auditą (inspektavimą), siekiant nustatyti galimai esamus ir būsimus neteisėtus AB DNB banko veiksmus esamų ir būsimų klientų atžvilgiu; 3) įpareigoti Lietuvos banką atliekant AB DNB banko veiklos auditą atsakyti į D. R. 2014 m. vasario 19 d. rašte suformuluotus klausimus.

Skunde (b. l. 1–2) pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-586-431/2014 (toliau – ir civilinė byla) konstatavo, kad nuo D. R. sąskaitos AB DNB bankas nepagrįstai nuskaitė 28 Lt, kuriuos 2011 m. rugpjūčio 8 d. grąžino. Taigi AB DNB bankas tris dienas nepagrįstai naudojosi pinigais, nepaaiškindamas, kokiu pagrindu ir tikslu tai daro. Kadangi minėta suma buvo grąžinta, Vilniaus apygardos teismas negalėjo šio klausimo nagrinėti, tačiau Lietuvos bankas, gavęs tokią informaciją, gali inicijuoti auditą. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad 2011 m. liepos 12 d. ir 2011 m. rugpjūčio 8 d. AB DNB bankas nepagrįstai pritaikė 8 ir 6 Lt išgryninimo limito viršijimo mokestį. Toks pažeidimas įgalina Lietuvos banką peržiūrėti licencijos naudojimo teisėtumą. Į Lietuvos banką, kaip į Lietuvos finansų rinkos priežiūros instituciją, dėl AB DNB banko veikos audito buvo kreiptasi 2014 m. vasario 19 d. ir 2014 m. balandžio 4 d., ir prašoma atlikti bankų veiklą kontroliuojančios institucijos funkcijas, už kurių vykdymą pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymą (toliau – ir Lietuvos banko įstatymas) atsakovui skiriamas finansavimas. Lietuvos bankas, gavęs teismo nutartį apie įstatymų pažeidimus, Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – ir Bankų įstatymas) 67 straipsnio 2, 3 dalyse nustatyta teise nepasinaudojo. Lietuvos banko buvo prašoma atlikti Bankų įstatymo 69 straipsnyje minimą AB DNB banko inspektavimą, tačiau jis nebuvo atliktas. 2014 m. kovo 19 d. ir 2014 m. gegužės 5 d. pranešimais Lietuvos bankas atsisakė vykdyti jam priskirtas funkcijas.

Atsakovas Lietuvos bankas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 23–29) paaiškino, kad 2014 m. kovo 19 d. raštu Nr. S2014/(21.14-2101)-12-1163 informavo pareiškėją, kad pareiškėjo ir banko individualus ginčas negalės būti nagrinėjamas, kaip ir atitinkamų banko veiksmų pareiškėjo atžvilgiu konkretaus ginčo kontekste teisėtumas ir pagrįstumas negalės būti vertinamas Lietuvos banke išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka, ir nurodė šio atsisakymo pradėti ginčo nagrinėjimą ne teisme tvarka teisinius motyvus. Atsisakydamas pradėti ginčo nagrinėjimą Lietuvos bankas įvertino tai, kad minėtas ginčas jau yra išnagrinėtas teisme, o pareiškėjas su AB DNB banku sudarė sutartį dėl paslaugų teikimo, turėdamas verslo tikslų, todėl anksčiau minėtame savo rašte Lietuvos bankas, vadovaudamasis Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 7 dalies 4 ir 8 punktais, taip pat Lietuvos banko valdybos 2012 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 03-23 patvirtinto Vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 25.4 ir 25.7 punktais, pareiškėjui nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju Lietuvos bankui nesuteikta teisė nagrinėti tarp pareiškėjo ir banko kilusio ginčo ir šio individualaus ginčo kontekste įvertinti konkrečių AB DNB banko veiksmų, galėjusių pažeisti pareiškėjo teises, teisėtumą ir pagrįstumą.

Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2014 m. kovo 19 d. rašte pareiškėjui nurodyta, kad atliekant bankų priežiūrą Lietuvos bankui nėra keliamas tikslas užtikrinti konkrečių bankų klientų ar jų grupių interesus, atlikdamas bankų priežiūrą Lietuvos bankas visų pirma turi siekti išlaikyti bankų sistemos, kartu ir visos finansų sistemos, stabilumą ir patikimumą. Pažymėta, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnyba visada vertina gaunamą informaciją apie finansų rinkos dalyvius ir jų veiklą, todėl ir pareiškėjo pateikta informacija apie AB DNB banko veiklą bus atitinkamai vertinama vykdant finansų rinkos priežiūrą.

Lietuvos bankas, įvertinęs pareiškėjo 2014 m. vasario 19 d. prašymą ir kartu su juo pateikus dokumentus bei juose nurodytas aplinkybes, pripažino, kad iš pareiškėjo pateiktos informacijos nėra pagrindo daryti išvados, kad buvo pažeisti saugią ir patikimą bankų veiklą užtikrinančių ir kitų finansų rinką reguliuojančių teisės aktų reikalavimai. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2014 m. kovo 19 d. rašte atkreiptas dėmesys, kad Lietuvos bankas šiuo metu taip pat neturi duomenų apie tai, kad AB DNB bankas neatitiktų bankų veiklai keliamų reikalavimų.

Įrodymų, kad AB DNB banko veiksmai keltų grėsmę paties banko ir visos bankų sistemos stabilumui ir patikimumui, pareiškėjas nepateikė ir kartu su 2014 m. gegužės 26 d. skundu teismui. Neplaninio banko inspektavimo pradėjimas šiuo atveju būtų nesuderinamas ne tik su banko riziką ribojančiais priežiūros ir inspektavimo tikslais, tačiau ir su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 362 straipsnyje įtvirtintais priežiūros principais. Atsižvelgdamas į pareiškėjo 2014 m. vasario 19 d. prašyme nurodytas aplinkybes ir kartu su juo pateiktą informaciją, Lietuvos bankas padarė išvadą, kad pareiškėjo ir AB DNB banko individualus ginčas kilęs iš privatinės teisės reguliuojamų santykių ir tokiems ginčams teisės aktai nustato specialią nagrinėjimo tvarką, kuria pareiškėjas pasinaudojo – ginčas tarp šalių jau išnagrinėtas.

Kartu pareiškėjui nurodyta, kad Lietuvos bankas, kaip priežiūros institucija, teisės aktų nėra įgaliotas vertinti, ar banko ir jo darbuotojų veiksmai turi nusikalstamos veikos požymių, ir inicijuoti ikiteisminio tyrimo, nes už šią sritį yra atsakinga Lietuvos Respublikos prokuratūra, taip pat tai, kad Lietuvos bankas nėra teisės aktų įgaliotas vertinti Lietuvos bankų asociacijos veiklą.

Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2014 m. gegužės 5 d. rašte Nr. S2014/(21.14-2101)-12-1927 buvo nurodyta, kad netinkamas AB DNB banko sutartinių prievolių vykdymas savaime nesuponuoja prielaidos, kad buvo pažeisti ir teisės aktuose įtvirtinti bankų veiklai keliami imperatyvai, už kurių nesilaikymą gali būti taikomos įstatymuose nustatytos poveikio priemonės, tai savaime nesukuria pareigos Lietuvos bankui atlikti šio banko inspektavimo ir taikyti poveikio priemonių. Palankaus pareiškėjui teismo sprendimo priėmimas negali tapti pagrindu iš Lietuvos banko reikalauti atlikti prižiūrimo banko inspektavimą. Pareiškėjas teismui nenurodo, kaip skundžiami Lietuvos banko Priežiūros tarnybos raštai pažeidė jo interesus ir kaip jie būtų apginti, jei reiškiami reikalavimai būtų patenkinti. Šiuo atveju yra pagrindo manyti, kad pareiškėjas siekia apginti ne tam tikrą konkrečią savo pažeistą teisę ar interesą, o turi tikslų, susijusių su viešojo intereso apsauga. Abejotina, ar įmanoma įvykdyti ir pareiškėjo skunde keliamą reikalavimą įpareigoti Lietuvos banką atlikti AB DNB banko veiklos auditą, siekiant nustatyti galimai esamus ir būsimus neteisėtus AB DNB banko veiksmus esamų ir būsimų klientų atžvilgiu, neaišku, ką konkrečiai reikalaujama atlikti, ir kaip šis reikalavimas turėtų būti vykdomas. Lietuvos bankas teisės aktų nėra įgaliotas viešinti informaciją, susijusią su privačių asmenų civiliniais ginčais su finansų rinkos dalyviais, t. y. jokiuose teisės aktuose nenustatyta, kad visuomenės informavimas apie teismų sprendimus būtų Lietuvos banko funkcija. Visiškai nesuprantami ir pareiškėjo skundo argumentai dėl to, kad nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas dėl banko licencijos atšaukimo AB DNB bankui. Ši griežčiausia ir banko veiklą visiškai nutraukianti poveikio priemonė taikytina tik išimtiniais atvejais. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartyje nustatytų aplinkybių jokiu būdu nėra pagrindo laikyti aplinkybėmis, kurios sudaro Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo (toliau – ir Finansų įstaigų įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą licencijos atšaukimo pagrindą – vertimąsi įstatymų draudžiama veikla.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB DNB bankas prieštaravo pareiškėjo skundo tenkinimui.

Atsiliepime (b. l. 46–47) paaiškino, kad tarp pareiškėjo ir AB DNB banko buvo kilęs individualus civilinės teisės ginčas dėl mokėjimo kortelės sutarties sąlygų aiškinimo ir vykdymo, kuris neturi ir negali turėti įtakos AB DNB banko vykdomos veikos skaidrumui, patikimumui ar teisėtumui ir jokiu būdu nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad AB DNB bankas verčiasi įstatymų draudžiama veikla. Iš konkrečios su klientu sudarytos sutarties kilęs civilinis ginčas nereiškia, kad AB DNB bankas pažeidė jam, kaip finansų įstaigai, keliamus finansinės apskaitos vykdymo, valdymo ar kontrolės reikalavimus. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės niekaip nesusijusios su AB DNB banko licencijos naudojimu. Jokie teisės aktai nenustato, kad civiliniai ginčai, kildinami iš su klientais sudarytų sutarčių aiškinimo ir vykdymo, yra pagrindas atlikti kredito įstaigos auditą. Pareiškėjas skunde neįrodo, kad yra iškilusi grėsmė AB DNB banko veiklos stabilumui ir patikimumui. Be to, savarankišką pagrindą atmesti pareiškėjo skundą sudaro faktas, kad ginčas jau išspręstas teismine tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo D. R. skundą atmetė ir priteisė trečiajam suinteresuotam asmeniui AB DNB bankui iš pareiškėjo 236,25 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą (b. l. 82–91).

Teismas, sistemiškai įvertinęs Lietuvos banko įstatymo 7 straipsnyje, 8 straipsnio 1 dalies 6 punkte, 42 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 1 punkte, 3 dalies 3, 4 punktuose, 4 dalyje, Bankų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, 64 straipsnio 2 dalyje, 69 straipsnio 1, 5 dalyse, Lietuvos banko valdybos 2004 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 157 patvirtintų Inspektavimo nuostatų (galiojusių iki 2014 m. balandžio 1 d.) 4–6 punktuose, Lietuvos banko valdybos 2014 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. 03-43 patvirtintų Lietuvos banko prižiūrimų finansų rinkos dalyvių inspektavimo nuostatų (galioja nuo 2014 m. balandžio 1 d.) 2, 7–9 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, padarė išvadą, kad Lietuvos bankas turi teisę inspektuoti (tikrinti) bankus. Tai darydamas jis, be kita ko, užtikrina bankų sistemos stabilumą, patikimumą, efektyvumą ir saugumą. Lietuvos bankas tiek iki 2014 m. balandžio 1 d., tiek po 2014 m. balandžio 1 d. atlikdamas konkretaus banko inspektavimą privalėjo ir privalo koncentruotis į banko veiklos didžiausios rizikos sritis, susijusias su banko rizikos valdymo sistema, saugios ir patikimos veiklos principų laikymusi. Iki 2014 m. balandžio 1 d. Lietuvos bankas konkrečius bankus inspektavo atlikdamas: bendrąjį inspektavimą, kurio metu buvo tikrinamas banko valdymas, vidaus kontrolė ir atskirų rizikos rūšių (kredito, likvidumo, rinkos ir operacinės) valdymas; ir tikslinį inspektavimą, kurio metu buvo tikrinamas atskirų rizikos rūšių valdymas, tam tikros banko veiklos sritys ar nagrinėjami kiti klausimai. Nuo 2014 m. balandžio 1 d. Lietuvos bankas konkrečius bankus inspektuoja atlikdamas: bendrąjį inspektavimą, kurio metu kompleksiškai tikrinama subjekto veikla; tikslinį inspektavimą, kurio metu tikrinamas atskirų rizikos rūšių valdymas, tam tikros subjekto veiklos sritys arba nagrinėjami kiti klausimai; planinį inspektavimą, atliekamą vadovaujantis Lietuvos banko patvirtintu metiniu inspektavimo planu; neplaninį inspektavimą, atliekamą esant konkretiems šiuose nuostatuose įtvirtintiems pagrindams.

Iš byloje surinktų įrodymų ir pareiškėjo 2014 m. vasario 19 d. ir 2014 m. balandžio 4 d. prašymų turinio matyti, kad jais pareiškėjas siekė ir šiuo metu siekia, kad Lietuvos bankas atliktų tikslinį, neplaninį AB DNB banko inspektavimą dėl to, kad AB DNB bankas iš pareiškėjo sąskaitos neteisėtai nuskaitė 14 Lt mokesčių ir toks pažeidimas, pareiškėjo nuomone, gali kartotis. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, padaryta išvada, kad Lietuvos banko tarnautojai, gavę pareiškėjo prašymus, iš jų turinio ir prie jo pridėtos teismo nutarties galėjo įvertinti:

AB DNB banko padaryto pažeidimo pobūdį ir jo galimą įtaką bankų sistemos stabilumui, patikimumui, efektyvumui ir saugumui; nustatyti, ar tokio pobūdžio pažeidimas yra sisteminis, ar vienkartinio pobūdžio; nustatyti, ar tokio pobūdžio pažeidimą galima priskirti prie banko veiklos didžiausios rizikos sričių, susijusių su banko rizikos valdymo sistema, saugios ir patikimos veiklos principų laikymusi; nustatyti, ar dėl to būtina atlikti tikslinį, neplaninį inspektavimą, ar tiesiog užtenka į tai atkreipti dėmesį bendrojo, planinio AB DNB banko inspektavimo metu.

Teismo įsitikinimu, pareiškėjo 2014 m. vasario 19 d. ir 2014 m. balandžio 4 d. prašymuose pateikta informacija nesudarė pagrindo Lietuvos bankui atlikti AB DNB banko tikslinį, neplaninį inspektavimą. Atlikus pirminį šios informacijos vertinimą matyti, kad pareiškėjo nurodytas AB DNB banko padarytas pažeidimas pagal savo pobūdį nėra sisteminis, sukeliantis (ar galintis sukelti) grėsmę bankų sistemos stabilumui, patikimumui, efektyvumui ir saugumui. Toks pažeidimas niekaip nedaro įtakos banko veiklos didžiausios rizikos sričių, susijusių su banko rizikos valdymo sistema, saugios ir patikimos veiklos principų laikymusi.

Todėl dėl pareiškėjo prašymuose pateiktos informacijos nebuvo būtinybės atlikti tikslinio, neplaninio AB DNB banko inspektavimo. Šioje byloje taip pat nenustatyti Bankų įstatymo 73 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai, kuriems esant Lietuvos bankas turėtų teisę trečiajam suinteresuotam asmeniui AB DNB bankui taikyti poveikio priemones. Faktines aplinkybes įvertinus Bankų įstatymo 72 straipsnio 1, 5, 6 dalyse, 73 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste pripažinta, kad Lietuvos bankas pagrįstai trečiajam suinteresuotam asmeniui AB DNB bankui netaikė poveikio priemonių už tai, kad bankas iš pareiškėjo sąskaitos neteisėtai nuskaitė 14,00 Lt mokesčių.

Lietuvos banko Priežiūros tarnyba skundžiamuose atsakymuose teisingai nurodė, jog nėra pagrindo tarp pareiškėjo ir AB DNB banko kilusį ginčą dėl neteisėtai nuo pareiškėjo sąskaitos nuskaitytų 14 Lt mokesčių nagrinėti Lietuvos banke. Tai visiškai atitinka Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 7 dalies 4 punkte, pagal kurį Lietuvos bankas atsisako nagrinėti vartotojo ginčą su finansų rinkos dalyviu arba nutraukia ginčo nagrinėjimą, jeigu ginčas yra išnagrinėtas teisme, nustatytą teisinį reguliavimą. Minėtas pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens ginčas buvo išspręstas bendrosios kompetencijos teisme ir dėl jo yra įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo nutartis.

III. Pareiškėjas D. R. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimą ir tenkinti jo skundo reikalavimus panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2014 m. kovo 19 d. ir 2014 m. gegužės 5 d. sprendimus bei įpareigoti Lietuvos banką atlikti AB DNB banko inspektavimą.

Apeliacinis skundas (b. l. 94–95) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Lietuvos bankas turi teisę inspektuoti (tikrinti) bankus.

2. Lietuvos banko atstovas teismo posėdyje pripažino, kad po pareiškėjo pranešimo Lietuvos bankas nesiėmė trečiojo suinteresuoto asmens inspektavimo, kaip jis apibrėžtas Lietuvos banko valdybos 2004 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 157 ir 2014 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. 03-43.

3. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose ir minėtuose Lietuvos banko valdybos nutarimuose nėra įvardyta, kas sudaro didžiausią riziką banko veikloje, bei kas daro įtaką banko valdymo sistemai, teigtina, kad AB DNB banko pažeidimai, kuriuos konstatavo teismas, turi sukelti teisines pasekmes pažeidėjui ir Lietuvos bankas privalo užtikrinti stabilią ir patikimą bankų veiklą.

4. Tik patikrinimo metu galima būtų įrodyti arba paneigti faktą, kad AB DNB bankas nenusisavino pareiškėjo ir kitų banko klientų pinigų. Jei faktai pasitvirtintų, tai sugriautų AB DNB banko kaip saugaus ir patikimo banko įvaizdį.

5. Nors įstatymas buvo pažeistas ir civilinėje byloje atkurtas teisingumas, tačiau AB DNB bankas nebuvo nubaustas už pažeidimus administracine tvarka, nepatikrintas dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių.

6. AB DNB bankas du kartus skirtingu laikotarpiu neteisėtai nuskaitė pinigus nuo pareiškėjo sąskaitos, tokiu būdu pažeidimą darydamas sisteminiu ir galimai pakartotiniu ne vien pareiškėjo, bet ir kitų vartotojų atžvilgiu.

Atsakovas Lietuvos bankas prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 125–130) atsakovas pažymi, kad finansų rinkos dalyvių priežiūrą reglamentuoja viešosios teisės normos, todėl joms būdingas imperatyvumas – Lietuvos bankas privalo vadovautis teisės aktuose nustatytomis procedūromis ir atlikti tik tas funkcijas, kurios jam priskirtos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB DNB bankas atsiliepime nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu (b. l. 133–134).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nustatyta, kad Lietuvos bankas, išnagrinėjęs D. R. 2014 m. vasario 19 d. prašymą ir pakartotinį 2014 m. balandžio 4 d. prašymą, 2014 m. kovo 19 d. raštu Nr. S 2014/(21.14-2101)-12-1163 ir 2014 m. gegužės 5 d. raštu Nr. S 2014/(21.14-2101)-12-1927 atsisakė pradėti vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka procedūrą Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 7 dalies 4 ir 8 punktuose numatytais pagrindais, taip pat netenkino D. R. reikalavimo atlikti AB DNB banko patikrinimą, siekiant išaiškinti ir nubausti AB DNB banką už esamus ir būsimus pažeidimus finansinių paslaugų teikimo srityje.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo argumentus, kuriais jis prašo panaikinti minėtus atsakovo sprendimus, daro išvadą, kad šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas yra susijęs su Lietuvos banko susilaikymu nuo tam tikrų priežiūros priemonių įgyvendinimo, nukreiptų į civilinėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių įvertinimą viešosios teisės normų reguliavimo aspektu ir AB DNB banko veiklos neteisėtumo prevenciją, t. y. Lietuvos banko įpareigojimu veikti.

Matyti, jog AB DNB banko padarytą savo turtinių teisių pažeidimą pareiškėjas pašalino Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, o po to kreipėsi į atsakovą prašymo Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalies prasme forma, jame išdėstydamas individualią situaciją, be kita ko išreikšdamas nuogąstavimus dėl nepakankamo kitų AB DNB banko klientų ir visos visuomenės interesų užtikrinimo. Lietuvos bankas, jam suteiktos kompetencijos ribose išanalizavęs gautus duomenis, laikydamasis nustatytų taisyklių ir terminų motyvuotai atsakė pareiškėjui, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo skundžiamus 2014 m. kovo 19 d. ir 2014 m. gegužės 5 d. raštus pripažinti neatitinkančiais Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų ar varžančiais pareiškėjo teisę į informaciją.

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau jos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005, 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008). Taigi kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Pabrėžtina ir tai, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Be to, šių teisės normų sisteminė analizė leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu.

Įvertinus D. R. materialinį teisinį suinteresuotumą reikalauti, kad atsakovas inicijuotų trečiojo suinteresuoto asmens veiklos tyrimą, konstatuotina, jog konkrečiu atveju pareiškėjas neįrodė turintis gintiną subjektinę teisę arba įstatymų saugomą interesą. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad išsprendus šį ginčą pareiškėjo pageidaujamu būdu, t. y. įpareigojus Lietuvos banką atlikti AB DNB banko veiklos auditą (inspektavimą), pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis realiai pasikeis, o poreikis užtikrinti viešąjį interesą tais atvejais, kai valstybės institucijos (pvz., Lietuvos bankas) jo tinkamai neapgynė, yra neatsiejamas nuo skundą (pareiškimą) teismui paduodančio asmens specialaus teisinio statuso pagrindimo (ABTĮ 5 str. 3 d. 3 p., 56 str.). Kadangi įstatyminiai įgaliojimai ginti tai, kas objektyviai reikšminga, reikalinga, svarbu visuomenei ar jos daliai, D. R. nėra suteikti, jo apeliacinis skundas negali būti tenkinamas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius ginčo teisinius santykius, teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą, ABTĮ 86 straipsnio nuostatas atitinkantį procesinį sprendimą, kuris paliekamas galioti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė