A-143-1195-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1195/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02153-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Širvintų rajono savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. B. skundą atsakovui Širvintų rajono savivaldybei dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (1 t., b. l. 1–6), kurį patikslino (2 t., b. l. 43, 104), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) priteisti iš atsakovo Širvintų rajono savivaldybės (toliau – ir atsakovas, apeliantas) jos naudai 18 416,21 Lt nepriskaičiuoto ir neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 15 d. iki 2011 m. balandžio 7 d.; 2) priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką; 3) priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. rugpjūčio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos, apeliacinės instancijos teisme ir pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą iš naujo.

Pareiškėja nurodė, kad Širvintų rajono savivaldybės taryba 2007 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 1-19 „Dėl mero patarėjo pareigybės steigimo“ įsteigė mero patarėjo (politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo) pareigybę (A lygio 10 kategorija), į kurią ji buvo paskirta Širvintų rajono mero 2007 m. birželio 1 d. potvarkiu Nr. 2. Šias pareigas (A lygio 10 kategorijos) ji ėjo iki 2011 m. balandžio 7 d., ir visą šį laikotarpį pareigybės lygis, kategorija ir tai kategorijai (10) 2006 m. liepos 19 d. Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. X-789 (toliau – ir 2006 m. liepos 19 d.

įstatymas Nr. X-789) nustatytas pareiginės algos koeficientas (4,8) nebuvo keičiami. Apskaičiuojant pareiginės algos dydį, vadovaujantis valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės bazinės algos dydžiais, taikomais atskiriems laikotarpiams, buvo keičiamas tik valstybės tarnautojams nustatomas bazinės algos dydis. 2007 m. gruodžio 4 d. Valstybės tarnybos įstatymo 7, 8, 24 straipsnių ir priedėlio pakeitimo ir įstatymo papildymo 2, 3 priedais įstatymu Nr. X-1349 (toliau – ir 2007 m. gruodžio 4 d.

įstatymas Nr. X-1349) buvo patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašas, kurio 3 priede mero patarėjo pareigybei nustatytas pareigybės lygis ir kategorija pagal valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų grupes (Širvintų rajono savivaldybė priskiriama IV grupei): nuo 2008 m. balandžio 1 d. – A lygis, kategorija 12–15; nuo 2009 m. sausio 1 d. – A lygis, kategorija 13–15; nuo 2010 m. sausio 1 d. – A lygis, kategorija 14–15. Valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijų sąrašas buvo keičiamas 2009 m. gruodžio 2 d.

Valstybės tarnybos įstatymo 3 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-512, kuriame mero patarėjo pareigybei nustatytas A lygis ir 12–15 pareigybės kategorija. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 356 nustatyta valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų kaitos tvarka ir tvirtino, kad Širvintų rajono mero patarėjo pareigybės lygis ir pareigybės kategorija nuo pareigybės įsteigimo iki savivaldybės mero kadencijos pabaigos turėjo būti tokie: nuo 2007 m. gegužės 29 d. (pareigybės įsteigimas) iki 2008 m. kovo 31 d.

– A lygio 10 kategorija, nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. – A lygio 12 kategorija, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. – A lygio 13 kategorija, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. – A lygio 14 kategorija. Remdamasi iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos gauta informacija, teigė, jog jos pareiginės algos koeficientas nuolat buvo 4,8, t. y. atitinkantis 10 valstybės tarnautojo pareigybės kategoriją. Tai patvirtina ir informacija apie mero patarėjo pareigybės priskyrimo aukštesnei kategorijai svarstymą Širvintų rajono savivaldybėje.

Valstybės tarnybos įstatymu mero patarėjo pareigybei (A lygio 12–15 kategorija) buvo nustatyta jau nuo 2008 m. balandžio 1 d. ir keičiama nuo 2009 m. sausio 1 d., 2010 m. sausio 1 d. ir 2011 m. sausio 1 d., tačiau Širvintų rajono savivaldybė 2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1349 visiškai nevykdė. Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 4 d. posėdyje buvo bandoma svarstyti klausimą dėl Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. 1-19 dalies pakeitimo, bet buvo nuspręsta išbraukti sprendimo projektą iš pagrindinės posėdžio darbotvarkės. Žodžiu buvo paaiškinta, jog dėl lėšų trūkumo padidinti pareigybių kategoriją kol kas galimybių nėra, tai bus padaryta vėliau, kompensuojant neišmokėtas sumas.

Naujai išrinkta Širvintų rajono savivaldybės taryba jau pirmame 2011 m. balandžio 28 d. posėdyje sprendimu Nr. 1-27 „Dėl mero patarėjo pareigybės“ mero patarėjo (politinio (asmeninio) pasitikėjimo tarnautojui) pareigybei nustatė 12 kategoriją. Pareiškėja teigė, kad iki šiol negavo 25 679 Lt nepagrįstai nemokėto pareiginio atlyginimo, be to, šiuo atveju taikytinas ir Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.210 straipsnis, pagal kurį Širvintų rajono savivaldybė jai privalo išmokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 25 679 Lt sumos, skaičiuojant nuo 2011 m. balandžio 7 d. (jos darbo pabaiga) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Be to, Širvintų rajono savivaldybės taryba nevykdė Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio bei Darbo kodekso (toliau – ir DK) 141 straipsnio reikalavimų, todėl, vadovaujantis DK 141 straipsnio 3 dalimi, jai turi būti sumokėtas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą laiką. Jos atlyginimo vidurkis 2010–2011 m. buvo 2 484 Lt, taigi nuo 2011 m. balandžio 7 d. (atleidimo iš darbo diena) iki 2012 m. rugpjūčio 15 d. Širvintų rajono savivaldybė privalo išmokėti 42 228 Lt. Pareiškėja, patikslindama skundą, patikslino prašomas atlyginti sumas.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 53–57; 2 t., b. l. 49–50) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėja neteisingai nurodė pareigybių priskyrimo kategorijoms laikotarpius bei taikomas kategorijas. Vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio nuostatomis ir pažymėjo, kad iki 2008 m. gegužės 1 d. valstybės tarnautojų pareigybėms lygiai ir kategorijos buvo nustatomi remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsniu, pakeistu 2006 m. liepos 19 d. įstatymu Nr. X-789 ir Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. IX-992. Laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. mero patarėjo pareigybė Širvintų rajono savivaldybėje, turinčioje mažiau kaip 100 000 gyventojų, buvo priskirta A lygio 6–10 kategorijai. 10 kategorijai buvo nustatytas 4,8 pareiginės algos koeficientas.

Nuo 2008 m. gegužės 1 d., vadovaujantis 2007 m. gruodžio 4 d. įstatymu Nr. X-1349, buvo pakeistas Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnis, todėl pagal Valstybės tarnybos įstatymo 3 priedo 3 punktą mero patarėjo pareigybė Širvintų rajono savivaldybėje, kuri pagal nustatytus kriterijus priskiriama IV įstaigų grupei, buvo A lygio 12–15 kategorijos ir pareiškėjos darbo laikotarpiu iki 2011 m. balandžio 7 d. nesikeitė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtintos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 24 punktu, pareiškėjos pareigybei nustatytina 12 kategorija, kuriai pareiginės algos koeficiento dydis nuo 2008 m. gegužės 1 d. buvo 5,7, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki šiol – 5,64.

Pareiginės algos bazinis dydis, taikomas visiems valstybės tarnautojams 2008 m., buvo 490 Lt, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. – 475 Lt, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. – 450 Lt, taigi pareiškėjai pareiginė alga, jei būtų taikoma A lygio 12 kategorija, turėtų būti skaičiuojama taip: 2008 m. gegužės 1 d.–2009 m. sausio 1 d. 2 793 Lt per mėnesį (5,7 x 490 Lt); 2009 m. sausio 1 d.–2009 m. rugpjūčio 1 d. 2 707,5 Lt per mėnesį (5,7 x 475 Lt) ir 2009 m. rugpjūčio 1 d.–2011 m. balandžio 7 d. 2 538 Lt per mėnesį (5,64 x 450 Lt).

Pažymėjo, kad pareiškėja 2007–2011 m. buvo Širvintų rajono savivaldybės tarybos narė, tad galėjo daryti įtaką sprendimams inicijuoti, jei tai buvo būtina pagal galiojančius teisės aktus. Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 4 d. posėdžiui pateikus sprendimo dėl mero patarėjo pareigybės kategorijos padidinimo projektą, pareiškėja, būdama tarybos narė, paprašė išbraukti klausimą iš tarybos posėdžio darbotvarkės ir jo nesvarstyti. Taip ji pati atsisakė didesnio darbo užmokesčio. Atsakovas rėmėsi Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo (toliau – ir Delspinigių įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A662-1078/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008 ir pažymėjo, kad DK 207 straipsnyje nustatyti delspinigiai yra skaičiuojami tik tais atvejais, kai darbuotojo ir darbdavio darbo (tarnybos) teisiniai santykiai nėra nutrūkę.

Pareiškėja iš pareigų atleista 2011 m. balandžio 7 d., tad reikalavimas dėl palūkanų priteisimo nepagrįstas. Nurodė, kad, atleidus pareiškėją iš valstybės tarnybos, Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 10-149 pareiškėjai buvo išmokėtas priklausantis darbo užmokestis, kompensacija už nepanaudotas atostogas ir vieno mėnesio jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėja atleista iš pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 6 punktą, todėl jos atžvilgiu taikomos Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 5 dalies nuostatos, o DK 141 straipsnis dėl uždelsimo atsiskaityti su darbuotoju ne dėl jo kaltės ir mokėjimo vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką netaikomas, todėl reikalavimas priteisti 42 228 Lt už uždelsimą atsiskaityti, kai uždelsiama ne dėl darbuotojo kaltės, atmestinas.

Taip pat atkreipė dėmesį, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija (vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo laiką) taikoma tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis išmokėti atleidimo dieną darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, tokiais atvejais darbdaviui taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008, 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1296/2009). Pareiškėjai jos atleidimo dieną buvo išmokėtas priklausantis darbo užmokestis, taigi jei būtų padaryta išvada, jog jai neteisėtai buvo neišmokėta tam tikra darbo užmokesčio dalis, galėtų būti išieškota tik ta neišmokėta dalis, o ne atlyginimo vidurkis, kaip prašė pareiškėja. Tvirtino, jog prašymas priteisti 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuojant nuo neišmokėto pareiginio atlyginimo sumos laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki teismo sprendimo įvykdymo netenkintinas, nes pareiškėjos pagrindinis reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių, jos išvestinis reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-136/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1444/2012 ir kt.).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimu (2 t., b. l. 135–144) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovo 13 283,01 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 15 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. bei 250 Lt teismo išlaidų atlyginimą, o kitus skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nustatė, kad atsakovas visą tarnybos laikotarpį (nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2011 m. balandžio 7 d.) pareiškėjai – Širvintų rajono mero patarėjai – mokėjo darbo užmokestį, nustatytą Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 1-19 – pareigybės lygis – A, kategorija – 10. Pareiškėjos nuomone, jos pareigybės kategorija, pakeitus Valstybės tarnybos įstatymą, turėjo kisti – nuo 12, 13 iki 14. Atsakovo nuomone, pareiškėjos pareigybės kategorija nebuvo pakeista dėl jos pačios valios išreiškimo – atsisakymo gauti padidėjusį dėl aukštesnės kategorijos atlyginimą, dėl to klausimas buvo išbrauktas iš savivaldybės tarybos posėdžio; bet kokiu atveju jos pareigybės kategorija visam tarnybos laikotarpiui galėjo būti 12, bet ne 13 ir 14 (vėliau).

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos prašymo išbraukti iš Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 4 d. posėdžio darbotvarkės sprendimo dėl mero patarėjo pareigybės kategorijos padidinimo projekto svarstymą ir jos atsisakymo nuo didesnio darbo užmokesčio vertinimo, nustatė, kad pareiškėja Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 4 d. posėdžio metu buvo Širvintų rajono savivaldybės tarybos narė ir ginčo dėl to tarp šalių nėra. Teismas vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 6 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 11 punktu. Teismas pareiškėjos, kaip tuometės savivaldybės tarybos narės, poziciją prašyti nesvarstyti tarybos posėdyje klausimo, kuriuo būtų vykdomas įstatymo reikalavimas paaukštinti mero patarėjos pareigybės, kurią ji tuo metu ėjo, kategoriją ir taip atsisakyti didesnio darbo užmokesčio, vertino kaip jos asmeninę nuomonę, kuri negalėjo turėti esminės įtakos savivaldybės tarybos pareigai vykdyti įstatymo reikalavimus, nes turėjo būti nustatyta pareigybės kategorija mero patarėjos pareigybei, bet ne pareiškėjai. Be to, pagal Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 4 punktą, savivaldybės tarybos narys privalo nebalsuoti savivaldybės tarybos posėdžiuose, kai jo balsavimas svarstomu klausimu prieštarauja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymui. Valstybės tarnybos įstatymas taip pat nenumato valstybės tarnautojo teisės atsisakyti darbo užmokesčio, o darbdaviui – tokiu pagrindu nemokėti valstybės tarnautojui priklausančio pagal teisės akus darbo užmokesčio. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos darbo apmokėjimas, pasikeitus reglamentavimui, pagal teisės aktų reikalavimus nebuvo išspręstas dėl abipusės pačios pareiškėjos bei atsakovo kaltės, bet tokia pažeista pareiškėjos teisė, nepaisant nurodytų aplinkybių, turi būti ginama.

Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 15 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. pagrįstumo, nustatė, kad pareiškėja į teismą su skundu kreipėsi 2012 m. rugpjūčio 14 d. Valstybės tarnautojų ginčams dėl negauto darbo užmokesčio pagal analogiją taikant DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose: Nr. A575-1831/2011, Nr. A662-3013/2012, Nr. A492-164/2013, Nr. A552-1059/2013), pareiškėjos skundo reikalavimus galima būtų patenkinti už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 15 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. (atleidimo iš tarnybos dienos).

Teismas pažymėjo, jog nuo 2008 m. gegužės 1 d. įsigaliojo 2007 m. gruodžio 4 d. įstatymas Nr. X-1349, kuriuo buvo pakeistas 1999 m. liepos 8 d. Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 24 straipsnis, kuriame įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms (1 d.). Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą, kurį kiekvienos kategorijos pareigybėms nustato Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas, pareiginės algos koeficiento vienetas yra pareiginės algos bazinis dydis (2 d.). Valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijos nustatomos atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirta valstybės ar savivaldybių institucija ar įstaiga. Kriterijus, kuriais vadovaujantis valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos skirstomos į grupes, nustato Valstybės tarnybos įstatymo 2 priedas. Valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašą, šių pareigybių kategorijas ir lygius nustato Valstybės tarnybos įstatymo 3 priedas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 3 priedo 3 punktą, 2008 m. mero patarėjo pareigybė Širvintų rajono savivaldybėje, kuri pagal nustatytus kriterijus priskiriama IV įstaigų grupei, buvo A lygio 12–15 kategorijos; 2009 m. mero patarėjo pareigybė Širvintų rajono savivaldybėje, kuri pagal nustatytus kriterijus priskiriama IV įstaigų grupei, buvo A lygio 13– 15 kategorijos; 2010 m. mero patarėjo pareigybė Širvintų rajono savivaldybėje, kuri pagal nustatytus kriterijus priskiriama IV įstaigų grupei, buvo A lygio 14–15 kategorijos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 3 priedo pakeitimo įstatymą (2009 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XI-512 redakcija (nuo 2010 m. sausio 1 d.)), 2010 m. valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašas įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir mero patarėjo pareigybei Širvintų rajono savivaldybėje, kuri pagal nustatytus kriterijus priskiriama IV įstaigų grupei, nustatyta A lygio 12–15 kategorija, o 2011 m. valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašas įsigalioja 2011 m. sausio 1 d. ir mero patarėjo pareigybei Širvintų rajono savivaldybėje, kuri pagal nustatytus kriterijus priskiriama IV įstaigų grupei, nustatyta A lygio 13–15 kategorija. Teismas vadovavosi Metodikos 24 punktu (redakcija, galiojanti nuo 2008 m. gegužės 1 d.).

Teismas, ištyręs į bylą surinktus rašytinius įrodymus bei išanalizavęs pacituotą reglamentavimą, padarė tokias išvadas: 1) pareiškėjai iki Valstybės tarnybos įstatymo 2007 m. gruodžio 4 d. pakeitimo, įsigaliojusio 2008 m. gegužės 1 d., buvo nustatyta 10 pareigybės kategorija; 2) pakeitus Valstybės tarnybos įstatymą, nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai turėjo būti nustatyta ir darbo užmokestis mokamas pagal 12 pareigybės kategoriją; 3) nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai turėjo būti nustatyta ir darbo užmokestis mokamas pagal 13 pareigybės kategoriją; 4) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. 14 pareigybės kategorija pareiškėjai negalėjo būti nustatyta, nes 2009 m. gruodžio 2 d. buvo pakeistas Valstybės tarnybos įstatymas (įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d.); 5) nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. 15 pareigybės kategorija pareiškėjai negalėjo būti nustatyta, nes 2009 m. gruodžio 2 d. buvo pakeistas Valstybės tarnybos įstatymas (įsigaliojo 2011 m. sausio 1 d.); 6) 2009 m. gruodžio 2 d. pakeitus Valstybės tarnybos įstatymą, pareiškėjai ir 2010 m., ir 2011 m. turėjo būti nustatyta 13 kategorija (t. y. ne žemesnė, nei ji realiai būtų turėjusi 2009 m.).

Teismas pabrėžė, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjai priteistina darbo užmokesčio nepriemoka, yra nuo 2009 m. rugpjūčio 15 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. Nustatė, kad pareiškėjai pagal atsakovo 2013 m. spalio 31 d. pažymą Nr. 27-496, kurios skaičiavimų teisingumo pareiškėja iš esmės neginčijo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 15 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. (su išeitine išmoka) buvo priskaičiuotas 45 517,53 Lt ((2 166,87/2) + 1 669,10 + (2 160 x 4) + 2 046,32 + 2 270,99 + 2 166,51 + 1 971,81 + 1 741,32 + 1 748,58 + 2 160 x 8) dydžio darbo užmokestis. Darbo užmokesčio nepriemoka dėl pareigybės 13 kategorijos netaikymo už šį laikotarpį (su išeitine išmoka) yra 13 283,01 Lt ((634,41/2) + 486,81 + (630 x 4) + 596,83 + 662,30 + 638,11 + 575,08 + 507,82 + 509,99 + (630 x 8) + 795,92 + 632,94), kuri iš atsakovo ir priteistina pareiškėjai.

Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką pagrįstumo, nustatė, kad pareiškėja nurodė, jog atsakovas nevykdė Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio bei DK 141 straipsnio reikalavimų, todėl, vadovaujantis DK 141 straipsnio 3 dalimi, jai turi būti sumokamas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą laiką. Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 41 straipsnio 5 dalimi, DK 141 straipsnio 3 dalimi (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XI-1203 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. balandžio 28 d.), atsižvelgė į dėl DK 141 straipsnio taikymo susiklosčiusią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008, 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1296/2009). Teismas padarė išvadą, kad nėra įrodymų, jog atsakovas pareiškėjos atleidimo iš tarnybos dieną būtų uždelsęs su ja atsiskaityti – pareiškėjai buvo išmokėtas visas jai tuo metu priklausęs darbo užmokestis ir išeitinė išmoka; pareiškėjos atleidimo iš tarnybos metu tarp jos ir darbdavio nekilo joks ginčas dėl to, kad atsakovas delsia su pareiškėja visiškai atsiskaityti; pareiškėja tokį ginčą (dėl nemokėto didesnio, nei priklausė pagal teisės aktus, atlyginimo) inicijavo praėjus daugiau nei metams nuo atleidimo iš tarnybos, galiausiai, teismas nustatė pačios pareiškėjos kaltę dėl jos kvalifikacinės kategorijos nepakėlimo.

Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. rugpjūčio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagrįstumo, nustatė, kad pareiškėja šį reikalavimą pagrindė CK 6.210 straipsniu (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d.), kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Teismas vadovavosi Delspinigių įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi (2003 m. sausio 28 d. įstatymo Nr. IX-1331 redakcija, galiojanti nuo 2003 m. vasario 19 d.), rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2902/2012, 2010 m. gegužės 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-834/2010, 2010 m. birželio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-877/2010, 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012. Nustatė, kad nagrinėjamu atveju su pareiškėja jos atleidimo iš tarnybos metu buvo atsiskaityta – išmokėtas jai tuo metu priklausęs darbo užmokestis ir išeitinė išmoka, pareiškėjos kreipimosi į teismą metu jos tarnybos teisiniai santykiai su atsakovu seniai buvo nutrūkę. Taikyti pareiškėjos prašomą CK 6.210 straipsnį taip pat nėra pagrindo, nes ginčo teisinius santykius reglamentuoja ne civilinės teisės, o valstybės tarnybos ir taikytinos darbo teisės normos. Teismas padarė išvadą, kad reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. rugpjūčio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra nepagrįstas.

Teismas, spręsdamas dėl prašymo atlyginti teismo išlaidas pagrįstumo, vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1, 2, 6 dalimis, Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-563/2008.

Teismas nustatė, kad advokatas Vilhelmas Keliuotis pagal 2012 m. liepos 31 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. atstovavimo sutartis yra įgaliotas atstovauti pareiškėjai teisme. Teismui pateikta sąskaita už teisines paslaugas Nr. 1 (2012 m. liepos 21 d.), kurioje nurodyta, kad advokato padėjėjas Antanas Mikalajūnas (Advokato Vilhelmo Keliuočio kontora) pareiškėjai suteikė tokias paslaugas – surinko visą medžiagą ir parengė pareiškimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pagal 2012 m. liepos 21 d. pinigų priėmimo kvitą (serija LAT Nr. 685851) pareiškėja advokato padėjėjui A. Mikalajūnui sumokėjo 1 000 Lt už skundo surašymą. Šiuo atveju skundo surašymo metu galiojo 800 Lt minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, maksimali priteistina suma už skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui parengimą – 3 MMA (800 Lt x 3 = 2 400 Lt). Pareiškėjos prašoma priteisti 1 000 Lt už skundo parengimą teismui neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte nurodytos maksimalios sumos.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja pateikė sąskaitą Nr. 13/10/21 (2013 m. spalio 21 d.), kurioje nurodyta, jog advokatas V. Keliuotis pareiškėjai suteikė šias teisines paslaugas – konsultavo, atstovavo pareiškėjai pirmosios instancijos teisme, surašė apeliacinį skundą bei atstovavo pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjant iš naujo. Remdamasis 2013 m. spalio 21 d. pinigų priėmimo kvitu (serija LAT Nr. 730634), teismas nustatė, kad pareiškėja už išvardytas paslaugas advokatui V. Keliuočiui sumokėjo 2 500 Lt. Teismas pažymėjo, jog, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, proceso šalių išlaidų, patirtų pirmojoje ar apeliacinėje instancijoje, atlyginimo klausimas sprendžiamas tam tikros instancijos teisme (2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-63/2010, 2007 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-83/2007). Nagrinėjama byla buvo išnagrinėta ir pirmąja, ir apeliacine instancija, todėl ir bylinėjimosi išlaidos pareiškėjos naudai kiekvienos instancijos teismo priteistinos atskirai. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinės instancijos teisme turėtų išlaidų atlyginimo klausimą turi spręsti apeliacinės instancijos teismas, teismas šiuo atveju sprendė klausimą dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, t. y. dėl skundo pirmosios instancijos teismui surašymo ir dėl išlaidų už atstovavimą pirmosios instancijos teisme. Teismas nustatė, kad pareiškėja pateiktoje sąskaitoje už teisines paslaugas Nr. 13/10/21 (2013 m. spalio 21 d.) nedetalizavo, kokia konkreti pinigų suma turėtų būti priteistina, atstovaujant ją pirmosios instancijos teisme, o nurodė kartu ir teismo išlaidas, kurios priteistinos apeliacinės instancijos teismo (už apeliacinio skundo surašymą). Atsižvelgęs į tai, šią prašymo dalį teismas paliko nenagrinėtą. Teismas atkreipė dėmesį, jos ši teismo nuostata neatima iš pareiškėjos teisės patikslinti turėtų išlaidų pagrindimą.

Teismas pažymėjo, jog sprendimu patenkino tik dalį pareiškėjos reikalavimų, t. y. vieną (iš dalies) reikalavimą iš trijų, vadinasi, teismo sprendimu pareiškėjos reikalavimai buvo patenkinti ¼ dalimi. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad, pritaikius nustatytą ¼ proporciją, pareiškėjai iš atsakovo priteistina 250 Lt teismo išlaidų.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 149–154) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjos pasisakymas 2009 m. rugsėjo 4 d. Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdyje nėra jos asmeninė nuomonė. Pareiškėja padarė įtaką, kad savivaldybės taryba nepriimtų sprendimo dėl Širvintų rajono savivaldybės mero patarėjo pareigybės priskyrimo aukštesnei – 12 kategorijai, t. y. kad savivaldybės taryba nevykdytų jai priskirtų pagal kompetenciją veiksmų. Jos veiksmai vertintini kaip tyčiniai. Pareiškėja iš tikrųjų pažeidė Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 4 punktą. Jos kreipimasis su skundu į teismą laikytinas nesąžiningu ir neteisėtu ir vertintinas kaip žalos atsakovui padarymas. Teismas neįvertino šių aplinkybių. Darbo užmokesčio skirtumas pareiškėjai buvo neišmokėtas tik dėl jos kaltės, nes visi veiksmai, reikalingi sprendimui priimti, buvo atlikti (savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka parengtas, pateiktas sprendimo projektas ir jo svarstymas įrašytas į posėdžio darbotvarkę).

2. Teismas netinkamai pritaikė Valstybės tarnybos įstatymo normas ir nepagrįstai rėmėsi 2013 m. spalio 31 d. pažyma Nr. 27-496. Nagrinėjant bylą nesutiko, kad Širvintų rajono savivaldybės mero patarėjo pareigybei, kurią iki 2011 m. balandžio 7 d. užėmė pareiškėja, galėjo būti nustatyta aukštesnė nei 12 pareigybės kategorija. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 3 priedo 5 punktą, mero patarėjo pareigybė Širvintų rajono savivaldybėje, kuri pagal nustatytus kriterijus priskiriama IV įstaigų grupei, buvo: A lygio, kategorijos 12–15, ir visą laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 14 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. nesikeitė. Teismo sprendime neteisingai nustatyta Širvintų rajono savivaldybės mero patarėjui taikytina 13 kategorija, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi 2013 m. spalio 31 d. pažyma Nr. 27-496 ir priteisė iš atsakovo pareiškėjai 13 283,01 Lt darbo užmokesčio nepriemoką. Jei pareiškėjos skundas būtų laikytinas pagrįstu, teismas turėjo remtis į bylą pateikta 2013 m. rugpjūčio 9 d. pažyma Nr. (6.20)-13-1918 apie mero patarėjos J. B. pareiginės algos, keičiant kategoriją iš 10 į 12, skirtumą per laikotarpį: 2009 m. rugpjūčio 14 d.–2011 m. balandžio 7 d., pagal kurią pareiškėjos darbo užmokesčio skirtumas yra 8 033,23 Lt.

3. Šioje byloje svarbus darbuotojo kaltės momentas, nes už uždelsimą atsiskaityti sankcijos gali būti taikomos tuomet, kai uždelsiama ne dėl darbuotojo kaltės, t. y. dėl neatsiskaitymo turi būti kaltas darbdavys. Pareiškėjos iniciatyva 2009 m. rugsėjo 4 d. įvykusiame Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdyje iš darbotvarkės buvo išbrauktas tarybos sprendimo projekto svarstymas, kad jos einamai pareigybei būtų nustatyta aukštesnė – 12 kategorija. Neišmokėtas darbo užmokesčio skirtumas susidarė dėl darbuotojos kaltės. Darbdavio kaltės dėl neatsiskaitymo šioje byloje nėra.

4. Pareiškėjos prašymas priteisti 5 procentus metinių palūkanų nepatenkintas pagrįstai, kadangi pareiškėjos pagrindinis reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių, jos išvestinis reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas. Pareiškėjos atleidimo dieną su ja buvo visiškai atsiskaityta, kreipimosi į teismą metu jos tarnybos santykiai su atsakovu buvo nutrūkę daugiau nei vienerius metus.

5. Pareiškėjos skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas, todėl, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsniu, teismo išlaidos pareiškėjai iš atsakovo neturi būti priteisiamos.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 159) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėja nurodo, kad teismo sprendimas priimtas tinkamai taikant įstatymą, todėl laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais motyvais, kuriais grindė atsikirtimus į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teisme. Kadangi apeliaciniu skundu faktiškai siekiama pakartotinio bylos išnagrinėjimo iš esmės, apeliantas skundo faktiškai negrindžia pirmosios instancijos teismo padarytomis klaidomis taikant teisės normas ir teismų praktiką, pareiškėja neturi pagrindo išsamiai pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, dėl kurių išsamiai pasisakyta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir kuriuos pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino priimdamas pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilęs ginčas dėl nuo 2008 m. rugpjūčio 15 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. pareiškėjai, kaip atsakovo mero patarėjai (šiose pareigose ji dirbo nuo 2007-06-01 iki 2011-04-07), neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl to, kad minėtu laikotarpiu atsakovas, neįgyvendindamas Valstybės tarnybos įstatymo ir jo priedų nuostatų, nepadidino pareiškėjos pareigybės kategorijos iki Valstybės tarnybos įstatymo (jo 3 priede) nustatyto intervalo ribų ir nemokėjo pareiškėjai pareiginės algos, atitinkančios šią kategoriją.

Pasisakydama dėl atsakovo tuometinės pareigos mokėti pareiškėjai nustatyto dydžio pareiginę algą, kolegija pažymi, jog šiuos teisinius santykius reglamentavo Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnis, kurio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategorij1. Valstybės tarnautojų pareigybių kategorijos yra nustatytos Valstybės tarnybos įstatymo 3 priede, kurio nuostatos šio įstatymo 24 straipsnio taikymo prasme atsakovui buvo privalomos. Be to, įstatymų leidėjo daromi valstybės tarnautojų pareiginių kategorijų pakeitimai (paminėto 3 priedo pakeitimai) atsakovui buvo privalomi ir Metodikos taikymo prasme, nes, pagal Metodikos 24 punktą, suvienodintų pareigybių sąraše (Valstybės tarnybos įstatymo 3 priede) nustačius aukštesnes žemiausias valstybės tarnautojų pareigybių kategorijas, įstaigos valstybės tarnautojų pareigybėms, kurioms iki tol buvo nustatytos žemiausios galimos kategorijos arba kitos, žemesnės už įstaigą priskyrus aukštesnei įstaigų grupei ar pasikeitus suvienodintų pareigybių sąrašui galimas žemiausias valstybės tarnautojų pareigybių kategorijas, nustatomos naujos žemiausios valstybės tarnautojų pareigybių kategorijos.

Nurodytų teisės aktų nustatytas santykių dėl valstybės tarnautojo darbo apmokėjimo reglamentavimas yra privalomas atsakovui kaip darbdaviui. Todėl jis (šis reglamentavimas) atsakovo negalėjo būti nepaisomas be jokių išlygų, tarp jų ir esant pirmosios instancijos teismo aptartai situacijai (kai pareiškėja, būdama savivaldybės tarybos nar4, pati išreiškė valią dėl nebūtinumo padidinti jos pareiginę algą, pasikeitus (padidėjus) jos užimamų pareigų kategorijai). Priešingu atveju būtų pažeisti atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui ir darbdaviui, privalomi laikytis įstatymo viršenybės bei priimamų sprendimų teisėtumo principai (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p., Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 6 p.). Atsižvelgdama į šiuos argumentus, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad atsakovas, nepadidinęs pareiškėjos užimamų pareigų kategorijos (tuo pačiu nepadidinęs pareiškėjos pareiginės algos, atitinkančios padidintą pareigybės kategoriją), pasielgė neteisėtai. Todėl apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti atsakovo argumentai negali būti pripažinti pagrįstais.

Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjos pareiginės kategorijos buvo nustatomos Valstybės tarnybos įstatymo 3 priede. Nagrinėjamo ginčo šalys skirtingai aiškina šio priedo nuostatas, taikytinas laikotarpiui, už kurį pareiškėja prašo priteisti jai neišmokėtą darbo užmokesčio (pareiginės algos) dalį. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus Valstybės tarnybos įstatymo 3 priedo nuostatų dėl pareiškėjos užimamos mero patarėjos pareigybės priskirtinumo tam tikrai kategorijai taikymo laike klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad pagal aptariamo Valstybės tarnybos įstatymo 3 priedo 2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-53 ir 2009 m. kovo 10 d. įstatymo Nr. XI-186 redakcijas, savivaldybės mero patarėjo pareigybė priklausė 12-15 kategorijoms. 3 priedo 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-119 redakcija „2009 metų valstybės tarnautojų suvienodintame pareigybių sąraše“ mero patarėjo pareigybei buvo nustatyta ta pati (12-15) kategorija. Šios įstatymo redakcijos nurodytuose „2010 metų valstybės tarnautojų suvienodintame pareigybių sąraše“ ir „Nuo 2011 metų valstybės tarnautojų suvienodintame pareigybių sąraše“ šiai pareigybei buvo suteikta didesnė pareiginė kategorija: 13-15.

Tačiau šioje redakcijoje kartu buvo nurodyta, kad „2010 metų valstybės tarnautojų suvienodintas pareigybių sąrašas įsigalioja nuo 2010 m. sausio 1 d., o „Nuo 2011 metų valstybės tarnautojų suvienodintas pareigybių sąrašas“ – nuo 2011 m. sausio 1 d., t. y. pastarųjų dviejų sąrašų galiojimas buvo nukreiptas į ateitį. Aptariamo 3 priedo 2009 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XI-512 redakcija (įsigaliojusia nuo 2010-01-01) ir 2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-979 redakcija (įsigaliojusia nuo 2010-07-20 ir galiojusia iki nagrinėjamai bylai aktualaus laiko tarpo pasibaigimo, t. y. iki 2011-04-07) savivaldybės mero patarėjo pareigybei buvo grąžinta anksčiau buvusi (12-15) pareigybės kategorija.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad nukreiptas į ateitį mero patarėjo pareiginės kategorijos paaukštinimas (nuo 12-15 iki 13-15), nurodytas 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-119 redakcijoje, realiai nebuvo įgyvendintas, nes, atėjus atidėjimo laikui (2010-01-01), šiai pareigybei buvo suteikta (grąžinta) anksčiau buvusi 12-15 pareigybės kategorija. Byloje nagrinėjamai situacijai tai reiškia, kad pareiškėjos užimamos mero patarėjos pareigybės žemiausia kategorija per visą ginčo laikotarpį (nuo 2009-08-15 iki 2011-04-07) realiai nebuvo pasikeitusi ir turėjo indeksą 12.

Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, klaidingai išaiškinęs 3 priedo galiojimą laike, padarė įstatymų nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjos užimamai mero patarėjos pareigybei galėjo (turėjo) būti suteikta 13 pareiginė kategorija. Pareiškėjos negautos pareiginės algos dydis, kuris susidarė dėl skirtumo tarp jai faktiškai mokėtos algos pagal 10 pareigybės kategoriją ir jai pagal paminėtą Metodikos 24 punktą priklausiusios algos pagal 12 pareigybės kategoriją, yra atvaizduotas byloje esančioje atsakovo 2013 m. rugpjūčio 9 d. pažymoje apie jos darbo užmokestį (2 t., b. l. 94-96).

Ši pažyma, kaip ir teismo aptarta bei atlyginimo skirtumui apskaičiuoti pritaikyta atsakovo 2013 m. spalio 31 d. pažyma Nr. 27-496, algos dalies apskaičiavimo prasme ginčo šalių nebuvo kvestionuojama. Todėl, ja remdamasi, kolegija pakeičia pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ir sumažina pareiškėjai priteistą sumą nuo 13 283,01 Lt iki 8 033,23 Lt.

Pasisakydama dėl pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą pateikto prašymo atlyginti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kolegija pažymi, kad tokiu būdu išreikštas prašymas savo turiniu neatitinka ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Todėl šia nutartimi toks prašymas kolegijos nesprendžiamas.

Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė kitų, atsakovo apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų pakeisti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą pakeisti, sumažinant pareiškėjai J. B. priteistą darbo užmokesčio nepriemokos sumą nuo 13 283,01 Lt iki 8 033,23 Lt (aštuonių tūkstančių trisdešimt trijų litų ir 23 ct).

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas