A-1535-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1535-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00888-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 13.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. D. ir M. J. P. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Ž. D. ir A. R., dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai A. D. ir M. J. P. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 1–3) prašydami panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2014 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. (7.9)-2D-860 (toliau – ir ginčijamas raštas) (b. l. 28–29) ir įpareigoti Inspekciją pradėti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą dėl savavališkai pertvarkytos vėdinimo sistemos pastate, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (Ž. D. nuosavybės teise priklausančiose negyvenamosiose patalpose, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atstatant vėdinimo sistemą į buvusią iki pertvarkymo būklę ir sutvarkyti pastato, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, pažeistas sienas ar sienų konstrukcijas) bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad nesutinka su atsakovo ginčijamame rašte išdėstyta pozicija atsisakyti pradėti savavališkos statybos darbų pašalinimo procedūras, motyvuojant pasikeitusiu teisiniu reguliavimu ar kad pastatas nėra saugotina vertybė, ar kad pastatas yra dvibutis. Teigė, kad Inspekcija netinkamai taiko norminius teisės aktus dėl atliktų statybos darbų teisėtumo. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartimi (b. l. 7–16) teismas pripažino Ž. D. vykdomus statybos darbus neteisėtais ir ji iki šiol minėtos nutarties neįvykdė. Teismas minėtoje nutartyje konstatavo neteisėtos statybos faktą, taigi Inspekcija ir be atskiro pareiškėjų kreipimosi turėjo pradėti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą. Turėjo būti taikomi teisės aktai, galioję statinio statybos metu, t. y. iki 2014 m. galiojęs teisnis reglamentavimas. Šiuo atveju Ž. D. neteisėtus kapitalinės statybos darbus atliko negavusi valstybės valdymo institucijų ir bendrasavininkų sutikimo. Taip buvo pažeistos bendrasavininkų teisės, nustatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.72–4.92 straipsniuose.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų skundą (b. l. 39–43) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu pastato kapitaliniam remontui buvo privalomas statybą leidžiantis dokumentas, tačiau nuo 2014 m. sausio 1 d. pasikeitęs Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) teisinis reglamentavimas turi įtakos vertinant atliktų kapitalinio remonto darbų teisėtumo klausimą. Šiuo atveju nuo 2014 m. sausio 1 d. neprivaloma rengti projekto dviejų butų gyvenamojo namo, kuris nėra kultūros paveldo statinys, kapitaliniam remontui ir gauti statybą leidžiančio dokumento – rašytinio pritarimo šiam projektui, todėl nėra pagrindo surašyti savavališkos statybos akto ir atlikti tolimesnių savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrų, nes jie prieštarautų teisės aktams ir pažeistų statytojo teises.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimu (b. l. 113–117) pareiškėjų A. D. ir M. J. P. skundą tenkino iš dalies.

Teismas aptarė bylos faktines aplinkybes ir rėmėsi Statybos įstatymo 28 straipsniu, kurio 7 dalis nurodo, kad teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį išardyti savavališkai perstatytas ir pertvarkytas statinio dalis. Įstatymo leidėjas tokiu reglamentavimu sukuria teismui teisę, bet ne pareigą numatyti sprendime šiuos aspektus, tuo tarpu Vilniaus m. 3-čio apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimu buvo konstatuota, kad atsakovė, Ž. D., vykdo pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteisėtus statybos darbus, nenumatant papildomų įpareigojimų (b. l. 17–26). Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 25 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (b. l. 7–16). Sprendimas įsiteisėjo, jame konstatuotas ginčo patalpų kapitalinio remonto neteisėtumas. Šią aplinkybę byloje patvirtina 2014 m. sausio 17 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, šios aplinkybės neginčija ir atsakovas, nurodydamas, kad teismo sprendimas yra priimtas privačių asmenų naudai, todėl Inspekcija neturi teisės atstovauti tiems asmenims, vykdant tokio pobūdžio teismų sprendimus. Prieštaraudamas savo teiktiems paaiškinimams dėl šio sprendimo vykdymo, atsakovas tame pačiame rašte nurodo, kad atsižvelgiant į minėtą apylinkės teismo sprendimą, jie patikrins statybos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teisėtumą (b. l. 32). Šis atsakovo raštiškas atsakymas suprantamas, kaip įsiteisėjusio teismo sprendimo pakartotinis peržiūrėjimas, revizavimas. Atsakydamas į pareiškėjų atstovo pateiktą skundą Inspekcijos Vilniaus skyrius 2013 m. gruodžio 31 d. surašė aktą Nr. SPA-2555, kuriuo nustatė, kad (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išorinėje laikančioje sienoje (apie 75 cm) iškirsta anga 110 cm x 50 cm ventiliacinei sistemai įrengti priskiriama kapitaliniam remontui (b. l. 65).

Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje reglamentuotos inspekcijos atstovo funkcijos, veiksmai bei terminai, šalinant savavališkos statybos padarinius. Atsakovas neatliko daugiau jokių veiksmų po minėto akto surašymo, motyvuodamas tuo, kad pasikeitęs teisinis reglamentavimas turi įtakos vertinat atliktų darbų (duomenys neskelbtini), Vilniuje teisėtumo klausimą.

Statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojų tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais (aplinkos, ekonominiais, socialiniais) bei trečiųjų asmenų interesais. Pažymėjo, kad atsakovas neginčija aplinkybės, kad ventiliacijos anga yra įrengta laikančioje sienoje namo bromoje ne pagal techninį projektą nurodytoje vietoje ir tai silpnina pagrindinę laikančiąją namo konstrukcijąTeismo nuomone, atsakovas privalėjo reaguoti į teismo sprendime nustatytą kapitalinio remonto neteisėtumą, o svarbiausia į atsiradusias pasekmes, t. y., kad ventiliacinės angos įrengimas pažeidžia ne tik pareiškėjų teises bet ir kelia grėsmę viso pastato saugumui.

Teismas konstatavo, kad Inspekcija netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias įstatymų dėl neteisėtos statybos teisinių pasekmių galiojimą laiko atžvilgiu. Pagal bendrąsias materialinių teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu taisykles ginčui išspręsti turi būti taikomas nagrinėjamų teisinių santykių atsiradimo laiku galiojęs įstatymas. CK 1.7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka, o tai reiškia, kad jie galioja tik santykiams susiklosčiusiems įsigaliojus įstatymui. Todėl pasikeitęs teisinis reglamentavimas neturi jokios įtakos, buvusiems ginčo santykiams, kurie susiklostė dar 2007 m.

Įvertinus Statybos įstatymo paskirtį ir taikymo apimtį, statybos dalyvių veiklos reguliavimą, pačios statybos reglamentavimą, sistemiškai aiškinant jo normas, akivaizdu jog Statybos įstatymo 28 straipsnyje nustatytos statybos valstybinės priežiūros subjektų pareigos savavališkos statybos atveju bei terminai jų įvykdymui, nustatyti siekiant užtikrinti operatyvų ir savalaikį reagavimą nustatant savavališką statybą ir šalinant jos padarinius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A502-336/2009). Šiuo atveju inspekcija neatliko jokių veiksmų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. akto surašymo, vėliau savo neveikimą argumentavo pasikeitusiu teisiniu reguliavimu.

Nagrinėjamos bylos atveju naujas įstatymo reglamentavimas nepašalina Inspekcijos, pareigos atlikti atitinkamus veiksmus. Atsakovo aiškinimas, kad jis neturėtų vykdyti teismo sprendimo, prieštarautų įstatymo leidėjo siekiui sureguliuoti statybos teisinius santykius ir sudarytų galimybę iš neteisės atsirasti teisei.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ir pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos teritorijoje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 str., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 str.).

Atsižvelgęs į tai kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad ginčijamas raštas yra neteisėtas ir naikintinas, numatant įstatyme reglamentuotus įpareigojimus šalinant savavališkos statybos padarinius.

Pareiškėjų reikalavimas dalyje dėl įpareigojimo atstatyti vedinimo sistemą į buvusią padėtį iki pertvarkymo būklę ir sutvarkyti pastato (duomenys neskelbtini), Vilnius, pažeistas sienas ar sienų konstrukcijas atmestinas, kadangi minėtos teisės normos labai aiškiai reglamentuoja atsakovų veiksmus ir numato tų veiksmų atlikimui terminus šalinant savavališkos statybos padarinius.

III. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 122–126) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais esminiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas Inspekcijos atliktą ginčo statybos patikrinimą, kurio metu buvo surašytas Patikrinimo aktas, vertino kaip neteisėtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimo revizavimą, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. sprendime jokių privalomų įpareigojimų Inspekcijai, kuri byloje dalyvavo trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nebuvo nurodyta. Todėl laikytinas nepagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginys, jog nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimo įsiteisėjimo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Patikrinimo akto surašymo Inspekcija neatliko jokių veiksmų šalinant ginčo statybos padarinius, o vėliau savo neveikimą argumentavo pasikeitusiu teisiniu reglamentavimu. Nors minėtu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimu pastate, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, negyvenamosiose patalpose (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) atlikti vėdinimo sistemos pertvarkymo darbai ir pripažinti savavališkais, tačiau ieškinys dalyje dėl įpareigojimo pašalinti neteisėtos statybos padarinius ginčo vėdinimo sistemą pertvarkant į iki statybos darbų buvusią būklę atmestas kaip nepagrįstas.

Pažymi, kad remiantis suformuota teismų praktika, klausimas dėl statinio statybos teisėtumo turi būti sprendžiamas pagal statybos teisinius santykius ir statinio reikalavimus nustatančius teisės aktus, galiojusius būtent šio statinio statybos metu. Siekiant išsiaiškinti, ar teisėtai buvo pastatytas ginčo statinys, byloje turi būti tinkamai nustatyta, kada vyko jo statyba ir kada jis buvo baigtas statyti, t. y. šio statinio statymo laikotarpis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009, 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012, 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1539/2013). Tuo tarpu neteisėtos statybos padariniai turi būti šalinami taikant įstatymus, galiojančius šių padarinių konstatavimo ir šalinimo metu (LAT 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008, 2009 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009, 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2012, 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje A442-1819/2013).

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimu ginčo statybą pripažino savavališka vadovaudamasis statybos darbų atlikimo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, kuris numatė, jog kapitalinio remonto darbams yra būtinas statybos leidimas. Vadovaujantis Patikrinimo akto surašymo metu galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 28 straipsnio 1 dalimi, ginčijamo rašto parengimo metu galiojančio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir TPSVPĮ) 14 straipsnio 1 dalimi, Inspekcijos pareigūnas surašo savavališkos statybos aktą (t. y. inicijuoja savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą) tik nustatęs, kad statyba yra savavališka, tai yra, nustatęs, jog statyba vykdoma be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius (Statybos įstatymo 2 str. 71 d.).

Todėl darytina logiška ir pagrįsta išvada, jog Inspekcija nagrinėjamu atveju prieš surašydama savavališkos statybos aktą turėjo įvertinti, ar pagal statybos padarinių šalinimo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, ginčo statyba vis dar laikoma savavališka. Minėtą poziciją patvirtina ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas, kuriame pažymėta, kad sprendimas įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas.

Tame pačiame nutarime pažymėta, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą; už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus; tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Taigi, jei neteisėtos statybos padarinius galima pašalinti statinio negriaunant, jo griovimas gali reikšti proporcingumo principo pažeidimą.

Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis ginčijamo rašto parengimo metu ir šiuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu ginčo vėdinimo sistemos pertvarkymo darbams atlikti nėra reikalingas joks statybą leidžiantis dokumentas, todėl ginčo statyba nebelaikoma savavališka. Būtų neproporcinga reikalauti atliktus statybos darbus išardyti, kai tos pačios rūšies statybos darbai galėtų būti iš naujo atlikti be statybą leidžiančio dokumento. Nagrinėjamu atveju, remiantis TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalimi, Inspekcija po savavališkos statybos akto surašymo turėtų statytojui, o jeigu jo nėra, statinio ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui pateikti privalomąjį nurodymą išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas ginčo statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę. Privalomojo nurodymo vykdymo terminu (bendruoju atveju 6 mėn.) asmuo, kuriam būtų pateiktas privalomasis nurodymas, turėtų teisę teisės aktų nustatyta tvarka parengti statinio projektą ir, sumokėjęs Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams (TPSVPĮ 14 str. 3, 4 d.).

Nekilnojamojo turto registro duomenimis, negyvenamoji patalpa (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurioje buvo atlikti vėdinimo sistemos pertvarkymo darbai, yra pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris įregistruotas kaip dviejų butų namas. Minėtas pastatas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), tačiau pats pastatas nėra kultūros paveldo statinys. Nuo 2014 m. sausio 1 d. neprivaloma rengti projekto dviejų butų gyvenamojo namo, kuris nėra kultūros paveldo statinys, kapitaliniam remontui ir gauti statybą leidžiančio dokumento – rašytinio pritarimo šiam projektui.

Nors Vilniaus miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 28 d. sprendime konstatavo, kad ginčo pastato kapitalinio remonto darbai buvo atlikti neturint statybą leidžiančio dokumento, todėl laikytini savavališkais, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą pasikeitusį teisinį reguliavimą, atliktų kapitalinio remonto darbų savavališkumą lėmusios aplinkybės iš esmės pasikeitė. Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus minėti kapitalinio remonto darbai negali būti laikomi savavališkais, kadangi neatitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje nustatytos savavališkos statybos sąvokos.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ventiliacinės angos laikančioje namo sienoje įrengimą vertino kaip viešąjį ginčo aspektą, keliantį grėsmę viso pastato saugumui, todėl neva Inspekcija privalėjo imtis aktyvių veiksmų šalinant minėtos statybos padarinius. Pirmosios instancijos teismo nurodyta grėsmė viso pastato saugumui nepagrįsta jokiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, jog ventiliacinė anga įrengta ne UAB „Yglė“ 2007 m. parengto techninio projekto nurodytoje vietoje, neturi teisinės reikšmės, kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. sprendime konstatuota, jog minėtam techniniam projektui statybos leidimas išduotas nebuvo, o pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, minėto pobūdžio statybos darbai gali būti atliekami be statybą leidžiančio dokumento. Pažymi, jog Inspekcijai inicijuojant savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras būtina įvertinti, ar savavališkos statybos padarinių šalinimo metu statyba pripažįstama savavališka. Priešingas aiškinimas suponuotų situacijas, kai Inspekcija turėtų traktuoti savavališkais ir reikalauti griauti statinius (jų dalis), nors tokiems statiniams joks statybą leidžiantis dokumentas nėra reikalingas.

Pareiškėjai A. D. ir M. J. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 130–134) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais esminiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui bei paaiškina, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Teigia, jog atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo naujų argumentų ir aplinkybių ir ginčija 2012 m. įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriame jau buvo konstatuotas savavališkos statybos faktas. Taip pat atsakovas nevykdo TPSVPĮ 14 straipsnio 1 dalyje reglamentuotos atsakovo pareigos, funkcijos bei terminų, šalinant savavališkos statybos padarinius. Atsakovas argumentus pateikia bandydamas revizuoti 2012 m. įsiteisėjusį teismo sprendimą bei neva pasikeitusią teismų praktiką, neįvertindamas teismų praktikos bei aukštesnio norminio teisės akto – CK nuostatų dėl įstatymų negaliojimo atgal. Apeliaciniame skunde pateikia su šia byla nesusijusią teismų praktiką bei bendras nuostatas, susijusias su savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūromis, nors šios bylos objektas būtent yra susijęs su tuo, kad atsakovas nepradeda atsakovo pripažinto savavališkos statybos egzistavimo aplinkybės šalinimo pagal Statybos įstatymo nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Inspekcijos sprendimo, kuriuo ji atsisakė pradėti savavališkos statybos šalinimo procedūrą ir įpareigojimo pradėti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą. Inspekcija apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo panaikintas ginčijamas sprendimas ir atsakovas įpareigotas pradėti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą. Iš esmės atsakovas pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija tuo aspektu, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas ne statybos metu galiojęs reglamentavimas, o nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1362-391/10 pripažino neteisėtais atsakovės Ž. D. vykdomus statybos darbus, susijusius su jai nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų vėdinimo sistemos pertvarkymu. Teismas nurodė, jog Ž. D. vykdomiems statybos darbams būtinas namo patalpų savininkų sutikimas, nes pagrindinės namo konstrukcijos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo butų ir kitų patalpų savininkams, o bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, nepažeidžiant kitų patalpų savininkų teisių ir teisėtų interesų. Ž. D. statybos darbus namo bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekte vykdė neturėdama namo bendraturčių sutikimo (b. l. 17–26).

Statybos darbų atlikimo metu galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 20 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė, jog kapitalinio remonto projektas rengiamas ypatingo ar neypatingo statinio kapitaliniam remontui. Nuo 2014 m. sausio 1 d. Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, jog kapitalinio remonto projektas rengiamas ypatingo ar neypatingo statinio kapitaliniam remontui Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais, o 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Statybą leidžiantys dokumentai yra naujo ypatingo ir neypatingo statinio statybos atveju – leidimas statyti naują statinį (1 p.), ypatingo ir neypatingo statinio rekonstravimo atveju – leidimas rekonstruoti statinį (2 p.), pastato atnaujinimo (modernizavimo) atveju – leidimas atnaujinti (modernizuoti) pastatą (3 p.), kitais, negu šios dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais, atvejais – rašytinis įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4–13 punktuose nurodytam statinio projektui (kai jis yra privalomas) (4 p.), tais atvejais, kai šios dalies 1–4 punktuose nurodyti statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus, – šių sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai (5 p.), norint tęsti sustabdytą statybą – leidimas tęsti sustabdytą statybą (6 p.).

Iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusios statybos techninio reglamento STR 1.07.01.2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (toliau – ir STR) redakcijos 32 punkte nustatyta, jog atvejai, kada yra privalomi rašytiniai pritarimai statinio projektui, pateikiami Reglamento 6 priede. STR 6 priedo 1 punkte nurodyta, jog rašytiniai pritarimai kapitalinio remonto projektui privalomi visais atvejais. Tuo tarpu nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusio STR 6 priedo 1 punktas nustato, jog rašytinis pritarimas kapitalinio remonto projektui privalomas tik atliekant kultūros paveldo statinio kapitalinį remontą (1.1. p.) ir daugiabučio namo ar visuomeninės paskirties pastato kapitalinį remontą mieste, konservacinio prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje, kai keičiama pastato išvaizda (1.2. p.). Taigi, kaip teisingai pažymėjo atsakovas apeliaciniame skunde, nuo 2014 m. sausio 1 d. rašytinis pritarimas Ž. D. atliktiems statybos darbams yra neprivalomas. Su tokia pozicija sutinka ir pareiškėjai, tačiau mano, jog nagrinėjamai situacijai turėtų būti taikomas statybos reglamentavimas galiojęs iki 2014 m. sausio 1 d.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog LAT, aptardamas 2010 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 231 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 281 straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymą, pažymėjo, jog lingvistinis ir sisteminis teisės aiškinimas patvirtina, kad Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatos dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus (tokios nuostatos įtvirtintos Statybos įstatymo 281 straipsnyje) taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Pirma, Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje padaryta išimtis, kad atgaline data negalioja tik nuostatos, išdėstytos keturioliktajame skirsnyje „Juridinių asmenų atsakomybė už įstatymo pažeidimus“. Šiame skirsnyje juridiniams asmenims nustatytos baudos (administracinė atsakomybė) už įvairius statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus. Draudimas taikyti atgal atsakomybę nustatančias teisės normas grindžiamas bendruoju lex retro non agit principu ir tuo, kad atsakomybę nustatančios teisės normos sunkina pažeidimus padariusios šalies padėtį, todėl negali būti taikomos už pažeidimus, padarytus, kai tos normos dar negaliojo.

Savavališkų statybų ir statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių šalinimą reglamentuojančios teisės normos nenustato administracinės atsakomybės, jomis siekiama sudaryti galimybę, esant tam tikroms sąlygoms, įteisinti neteisėtus statinius, todėl tokių nuostatų galiojimas atgal yra pateisinamas. Tokį aiškinimą patvirtina ir Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo svarstymo medžiaga. Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto 2010 m. birželio 23 d. posėdžio protokolu Nr. 107-P-33 nutarta pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamento pasiūlymui ir padaryti išimtį dėl teisės normų galiojimo atgal tik įstatymo nuostatoms, nustatančioms juridinių asmenų atsakomybę.

Antra, tiek savavališkų statybų, tiek statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių šalinimas yra panašūs, todėl teisės aktų sistemai prieštarautų aiškinimas, pagal kurį santykiams, atsiradusiems iki Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, būtų taikomos tik nuostatos dėl savavališkų statybų, tačiau nebūtų taikomos nuostatos dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus (LAT 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2014).

Vadovaudamasi minėta LAT praktika, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas reguliavimas galiojantis nuo 2014 m. sausio 1 d. Be kita ko, pažymi, jog naujasis statybų teisinis reguliavimas švelnino šiuose santykiuose dalyvaujančių subjektų padėtį (normos adresato atžvilgiu nustatė palankesnį teisinį reguliavimą), todėl nagrinėjamu atveju turi būti taikomos normos, galiojančios nuo 2014 m. sausio 1 d. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė reglamentavimą galiojusį savavališkos statybos darbų atlikimo metu.

Nesutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas nagrinėjamu atveju turėjo reaguoti į teismo sprendime nustatytą kapitalinio remonto neteisėtumą, o svarbiausia į atsiradusias pasekmes. Savo nesutikimą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija grindžia tuo, jog civilinėje byloje Nr. 2A-155-431/2012 ginčas kilo tarp fizinių asmenų, o Inspekcija buvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Inspekcija 2013 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 2D-20041 pagrįstai nurodė, kad ji yra statybos valstybinę priežiūrą atliekanti institucija, kuriai Statybos įstatymo (Žin.. 2001. Nr. 101-3597; 2010. Nr. 84-4401) 27, 28, 28(1) straipsniuose nustatyta tvarka nustatyta teisė ir pareiga atlikti savavališkos statybos ir statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus prevenciją bei padarinių šalinimą. Taip pat teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 (Žin., 2005. Nr. 130-4682) patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 36 punkte nustatyta, kad vykdant teismų sprendimus valstybės naudai dėl savavališkos statybos ir statybos pagal neteisėtai išduotą statybos leidimą padarinių šalinimo, valstybei atstovauja Inspekcija. Taigi, jeigu teismo sprendimas yra priimtas ne valstybės, o privačių asmenų naudai, Inspekcija neturi teisės atstovauti tiems asmenims vykdant tokio pobūdžio teismų sprendimus (b. l. 49). Be kita ko, Inspekcijai, kaip trečiajam suinteresuotam asmeniui teismas civilinėje byloje Nr. 2A-155-431/2012 jokių įpareigojimų dėl sprendimo įvykdymo nenustatė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog A. D. ir M. J. P. turėjo teisę kreiptis į antstolį dėl priverstinio teismo sprendimo, priimto jų naudai, vykdymo, tačiau to laiku nepadarė – į antstolį kreipėsi tik 2014 m., t. y. pasikeitus šiai situacijai taikomam teisiniam reguliavimui. Taigi, auškčiau išdėstyti argumentai patvirtina, jog ginčijamas raštas yra teisėtas ir pagrįstas, o Inspekcija negali būti įpareigota pradėti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą.

Aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ne kartą akcentuota, jog įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą (ABTĮ 86 str. 2 ir 3 d., 87 str. 4 d.) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota, be kita ko, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją. EŽTT savo sprendimuose yra nurodęs, kad nacionalinio teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (ABTĮ 143 str.). Inspekcijos apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimas naikintinas, priimant naują sprendimą – pareiškėjų A. D. ir M. J. P. skundą atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjų A. D. ir M. J. P. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Stasys Gagys Skirgailė Žalimienė