A-575-1455-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1455/2014 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01079-2013-7 Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno tardymo izoliatoriui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : I.

Pareiškėjas A.

M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 6), kurį vėliau papildė (b. l. 7), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos policijos Kauno padalinio, 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2013 m. balandžio 15 d. nuo 12.00 val. iki 12.30 val. jis buvo susitikime su savo gynėja, o apie 12.30 val. iš Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) buvo etapuotas į Kauno apylinkės teismą, nors teismo posėdis buvo numatytas tik 14.00 val. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas pažymėjo, kad dėl skuboto konvojavimo negalėjo pavalgyti, nes Kauno TI Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkėje numatyta, jog pietūs yra nuo 12.30 val. iki

13.30 val., todėl į teismą teko vykti alkanam ir piktam, o tokioje būsenoje nebuvo galima susikaupti ir tinkamai gintis teismo posėdžio metu. Pareiškėjas teigė, kad apie susidariusią situaciją informavo pareigūnus, tačiau jie į tai nereagavo. Taip pat tvirtino, kad etapuojant suimtuosius nepaisoma jokių taisyklių ir nesiimama jokių apsaugos priemonių, kadangi automobiliuose įrengtos pertvaros yra metalinės, aštriais kampais, nėra saugos diržų, todėl neįmanoma posūkiuose išsilaikyti, o avarijos metu galima susižaloti, dėl to kiekvieną kartą etapuojant pareiškėjas bijojo dėl savo sveikatos ir gyvybės. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas pabrėžė, kad dėl tokių atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą. Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. protokoline nutartimi buvo patikslintos bylos šalys ir atsakovo atstovu byloje laikomas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Kauno AVPK), taip pat į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtrauktas Kauno TI (b. l. 57–58). Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 26–28) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kauno AVPK nurodė, kad kalinamųjų, sulaikytųjų ir nuteistųjų konvojavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės, kuriose nustatyta, kad teisminis konvojus – tai konvojus, kuris saugo ir konvojuoja konvojuojamuosius į teismus ir išvažiuojamuosius teismo posėdžius. Konvojaus paskirtis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus Konvojaus būrys konvojuoja suimtuosius (nuteistuosius) į Kauno apylinkės teismą, todėl konvojus, gavęs teismo konvojavimo paraiškas, vykdo teismo reikalavimus pristatyti kaltinamuosius į teismą. Šiame kontekste pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismas pateikė Konvojavimo paraiškas Nr. 1-1113-738/2013 ir Nr. 1-553-668/2013 2013 m. balandžio 15 d.

konvojuoti iš Kauno TI į Kauno apylinkės teismą du kaltinamuosius: A. L. (13.00 val.) ir pareiškėją (14.00 val.). Tuo tarpu

teisminis konvojus privalo konvojuojamuosius pristatyti į teismą ne vėliau kaip likus 30 min. iki teismo posėdžio pradžios, todėl minėti kaltinamieji buvo konvojuoti būtent 12.30 val. Be to, Kauno AVPK pažymėjo, kad Konvojavimo taisyklių 106 punktas reglamentuoja, jog konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo jų pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Pagal Konvojavimo taisyklių 107 punktą, konvojuojamojo priėmimas į transporto priemonę tęsiamas tik po to, kai Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) pavaldžių įstaigų arba teritorinių policijos įstaigų areštinių atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos tenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą. Tačiau pareiškėjas prieš jo konvojavimą jokių pretenzijų ir pastabų nepareiškė. Jeigu pareiškėjas būtų pareiškęs pretenzijas, kad jis alkanas, tai būtų raštu pažymėta 2013 m. balandžio

15 d. postų žiniaraštyje Nr. 20-14-KL-678. Kartu atkreipė dėmesį, kad konvojaus užduotis yra konvojuoti ir saugoti konvojuojamuosius, todėl konvojus nesirūpina nuteistojo ar suimtojo maitinimu ir dienotvarke, o tuo turėtų rūpintis ta įstaiga ar institucija, kurioje asmuo laikomas ir iš kurios jis yra konvojuojamas, šiuo atveju – Kauno TI. Kauno AVPK Taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad nėra užtikrinamas konvojuojamųjų saugumas juos konvojuojant specialiomis transporto priemonėmis. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 235 punkte numatyta, kad eisme dalyvaujanti transporto priemonė turi atitikti nustatytuosius techninius reikalavimus, kurie taikomi Lietuvos Respublikoje atliekant transporto priemonių privalomąją techninę apžiūrą.

Specialios transporto priemonės, skirtos asmenims konvojuoti (specialus automobilis, specialus autobusas, specialus vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros), turi galiojančias techninės apžiūros rezultatų korteles (ataskaitas) ir įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimus. Paaiškino, jog transporto priemonės techninė apžiūra atliekama kas šešis mėnesius, o pareiškėjas buvo konvojuotas specialia transporto priemone, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) kurios techninė apžiūra buvo atlikta 2013 m. balandžio 12 d. ir priimta išvada, kad ji atitinka techninius reikalavimus. Papildomai akcentavo, jog pagal Konvojavimo taisyklių 108 punktą specialus transportas rengiamas atsižvelgiant į Europos Sąjungos rekomendacijas dėl konvojuojamųjų gabenimo. Konvojavimo taisyklių 146 punktas nustato konkrečius reikalavimus, kuriuos turi atitikti specialios transporto priemonės, tinkamos konvojavimui. Be to, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d.

įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintuose Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimuose „K“ reiškia, kad kėbulas pritaikytas vežti kalinius (pvz., „CWK“), o kodas „M2CW“ – M2 klasės vienaaukštis B klasės mažasis autobusas, pritaikytas vežti žmones verslo tikslais. Taigi specialus automobilis, kuriuo buvo konvojuotas pareiškėjas (automobilio kodas „M2CWK“), yra pritaikytas vežti kalinius ir atitinka visus teisės aktų nustatytus techninius reikalavimus. Šiuo aspektu Kauno AVPK dar kartą pažymėjo, kad pareiškėjas, prieš lipdamas į specialų transportą, turėjo galimybę pareigūnams žodžiu arba raštu pateikti pretenzijas, pastabas, tačiau to nepadarė, o konvojavimo metu visi teisėti konvojuojamųjų skundai sprendžiami vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 75–76) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad suimtųjų maitinimą Kauno TI reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės), kurių 32 punktas nustato, jog asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val.

Šiame kontekste nurodė, jog pietų laikas valandomis nustatytas Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88, pagal kurį pietų metas yra nuo 12.30 val. iki 13.30 val. Taigi pareiškėjas, dėl susitikimo su gynėja nesuspėjęs papietauti, turėjo galimybę paprašyti maisto davinio, tokio davinio išdavimas užtrunka tik apie 5 min, tačiau pareiškėjas davinio neprašė. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Kauno TI tvirtino, kad pareiškėjo nepavalgymo laiku priežastis yra jo paties veiksmai (susitikimas su gynėja baigėsi prasidedant pietų metui) ir neveikimas (pareiškėjas nepareikalavo davinio etapuojamiems asmenims).

Atsižvelgęs į tai, Kauno TI manė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra siekis užsidirbti.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu (b. l. 87–90) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog Kauno apylinkės teismas pateikė Kauno TI Konvojavimo paraišką Nr. 1-553-668/2013, kuria prašė 2013 m. balandžio 15 d. 14.00 val. konvojuoti pareiškėją iš Kauno TI į Kauno apylinkės teismą. Be to, neginčijamai nustatyta, kad tą dieną nuo 12.00 val. iki 12.30 val. pareiškėjas buvo susitikęs su savo gynėja, o į Kauno apylinkės teismą buvo konvojuotas apie 12.30 val., todėl liko nepamaitintas, nes Kauno TI pietų metas nustatytas nuo 12.30 val. iki 13.30 val. Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju būtina nustatyti Kauno AVPK pareigūnų, konvojavusių pareiškėją, veiksmų turinį ir juos įvertinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad Konvojavimo taisyklės nustato konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą. Konvojavimo taisyklių 192 punkte nurodyta, jog teisminis konvojus privalo konvojuojamuosius pristatyti į teismą ne vėliau kaip likus 30 min. iki teismo posėdžio pradžios, o 98.5 punktas draudžia priimti konvojuoti, jeigu konvojuojamieji neaprūpinti maisto daviniu, jei konvojuojamojo lydėjimas iki paskirties punkto (ir atgal) truks ilgiau kaip

6 val. Tuo tarpu byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas į Kauno TI buvo sugrąžintas apie 16.20 val., todėl akivaizdu, jog konvojaus būrys pagrįstai priėmė pareiškėją konvojuoti. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose numatyta, jog konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo jų pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose; jeigu konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų ar teritorinių policijos įstaigų areštinių administracijai, tai konvojuojamojo priėmimas į transporto priemonę tęsiamas po to, kai Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų arba teritorinių policijos įstaigų areštinių atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą.

Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs kokias nors pretenzijas Kauno TI arba konvojui dėl to, jog jis netenka galimybės papietauti. Be to, teismo posėdžio metu liudytoja apklausta Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus Konvojaus būrio vadė R. B. nurodė, jog pareiškėjas jokių pretenzijų nereiškė, todėl nebuvo jokio pagrindo sustabdyti jo priėmimo į transporto priemonę procedūras. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas pabrėžė, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų Kauno AVPK pareigūnų veiksmų jį konvojuojant nepamaitintą, o dėl teisėtų veiksmų neturtinė žala, reglamentuota CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, neatsiranda, todėl skundas šioje dalyje atmestinas.

Pasisakydamas dėl transporto priemonės, kuria pareiškėjas buvo konvojuotas, saugumo, teismas nurodė, jog KET 235 punkte numatyta, kad eisme dalyvaujanti transporto priemonė turi atitikti nustatytuosius techninius reikalavimus, kurie taikomi Lietuvos Respublikoje atliekant transporto priemonių privalomąją techninę apžiūrą. Šiuo atveju pareiškėjas buvo konvojuotas specialia transporto priemone, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurios techninė apžiūra buvo atlikta 2013 m. balandžio 12 d. ir priimta išvada, kad ji atitinka techninius reikalavimus.

Be to, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintuose Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimuose „K“ reiškia, kad kėbulas pritaikytas vežti kalinius. Teismas kartu akcentavo, kad Konvojavimo taisyklių 145 punktas numato, jog prieš pradedant vykdyti konvojavimą, konvojaus viršininko nurodymu konvojaus viršininko padėjėjas ar vienas iš konvojuotojų privalo patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę, o 146 punkte nurodyta, jog specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse turi būti: nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai; tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas; veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai); techniškai tvarkingas sudegusio kuro išmetamų dujų vamzdis; radijo, mobiliojo ir kitos ryšio priemonės; pritvirtinti arba uždedami ant specialiojo automobilio, specialiojo autobuso stogo mėlynos spalvos švyturėliai (atitinkantys Lietuvos standartą ICS 43.040.20); du gesintuvai (vienas pritvirtintas kabinoje, antras – kėbule prie įėjimo (išėjimo); elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai; du kelių motorinės transporto priemonės pirmosios pagalbos rinkiniai (vienas vairuotojo kabinoje, antras – kėbule, konvojuotojams lengvai pasiekiamoje vietoje).

Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad transporto priemonė, kuria buvo konvojuotas pareiškėjas, atitinka nustatytuosius techninius reikalavimus, nes joje nenumatytas saugos diržų įrengimas ir šiuo atveju nepaneigta aplinkybė, jog specialusis transportas įrengtas atsižvelgiant į Europos Sąjungos rekomendacijas dėl konvojuojamųjų gabenimo, kaip tai numatyta Konvojavimo taisyklių 108 punkte. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl konvojavimo nesaugia transporto priemone yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl šie argumentai nevertintini kaip pakankami neturtinės žalos konstatavimui, o pareiškėjo skundas šioje dalyje taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas A. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 100), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo skundą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos būtinosios neturtinės žalos atlyginimo sąlygos. Papildomai pažymi, kad intervalas tarp maitinimų turi būti ne ilgesnis nei 6 val., o Kauno TI pareigūnai, žinodami, jog pareiškėjas yra nevalgęs, privalėjo duoti jam sauso maisto davinį. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 105–106) prašo jį atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą nepakeistą. Kauno AVPK mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 107–109) prašo jį atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą nepakeistą. Kauno TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylą. Taip pat teigia, jog apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, o tik pakartojo savo skundo motyvus, juos išplėsdamas, todėl laikytina, kad jis piktnaudžiauja administraciniu procesu, veikia nesąžiningai, jo veika yra nukreipta prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išsprendimą. Atsižvelgęs į tai, Kauno TI prašo spręsti baudos dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis skyrimo pareiškėjui klausimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a : IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam nebuvo sudaryta galimybė laiku pavalgyti 2013 m. balandžio 15 d. jį konvojuojant iš Kauno TI į Kauno apylinkės teismą, be to, jis buvo konvojuojamas nesaugia transporto priemone, atlyginimo priteisimo. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, remiantis ABTĮ

81 straipsniu, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.).

Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka turinčias reikšmės bylai aplinkybes, konstatuotas įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ABTĮ 81 straipsnis numato, jog nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

Įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nesilaikė nurodytų reikalavimų, kadangi, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildino iš to, jog jam nebuvo sudaryta galimybė laiku pavalgyti 2013 m. balandžio 15 d. jį konvojuojant iš Kauno TI į Kauno apylinkės teismą, tačiau teismas iš esmės netyrė ir neanalizavo, kas turėjo pareigą pasirūpinti, kad pareiškėjas būtų tinkamai ir laiku pamaitintas, ir ar ši pareiga buvo tinkamai įvykdyta, todėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 3 straipsnis numato, jog tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Remiantis SVĮ 5 straipsnio 3 dalimi, vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Atitinkamai SVĮ 44 straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Be to, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijose šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kaliniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 punktai).

Maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nustato Maitinimo organizavimo taisyklės, kurių 5 punktas numato, jog maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Remiantis Maitinimo organizavimo taisyklių 12 punktu, intervalai tarp maitinimų, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi būti ilgesni nei 7 val., o šių taisyklių 31 punktas nustato, jog asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val.

Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Kauno TI direktoriaus 2008 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 1-58 patvirtinto Sauso maisto davinio suimtiesiems ir nuteistiesiems priėmimo, išdavimo ir apskaitos tvarkos aprašo (b. l. 110–111) 5 punkte, o šio aprašo 5.2 punktas numato, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie konvojuojami iš Kauno TI 2 val. iki maitinimo, taip pat išduodamas sauso maisto davinys. Kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietos administracija privalo nuolat turėti maisto produktų (negreit gendančių) atsargų ne mažiau kaip 7 dienų suimtųjų ir nuteistųjų maitinimui (Maitinimo organizavimo taisyklių 4 p.).

Kartu akcentuotina, kad pagal Maitinimo organizavimo taisyklių 34 punktą kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę, o asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. 2013 m. balandžio 15 d. pareiškėjas buvo laikomas Kauno TI kaip suimtasis.

Pagal Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugpjūčio

5 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkę įstaigoje laikomi asmenys pusryčius gauna nuo 07.15 val. iki 08.00 val., pietus – nuo 12.30 val. iki 13.30 val., o vakarienę – nuo 18.00 val. iki 18.45 val. (b. l. 13). Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad Kauno apylinkės teismas 2013 m. kovo 22 d. pateikė inter alia Kauno TI Konvojavimo paraišką Nr. 1-553-668/2013 (b. l. 22), kuria prašė 2013 m. balandžio 15 d. 14.00 val. konvojuoti pareiškėją iš Kauno TI į Kauno apylinkės teismą. Šiame kontekste pažymėtina, kad 2013 m. balandžio 15 d. nuo 12.00 val. iki 12.30 val. pareiškėjas buvo susitikęs su savo gynėja (b. l. 14), o iš Kauno TI į Kauno apylinkės teismą buvo konvojuotas apie 12.30 val. ir į Kauno TI grąžintas apie 16.20–16.30 val. (b. l. 15, 23–25, 31–35). Taigi, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturėjo galimybės pavalgyti pietus, be to, jam nebuvo išduotas sausas davinys. Atkreiptinas dėmesys, jog ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra. Tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių iš esmės netyrė ir neanalizavo bei nesprendė, ar šiuo atveju Kauno TI nekilo pareiga užtikrinti, kad pareiškėjas būtų tinkamai ir laiku pamaitintas, t. y. atitinkamai nesprendė, ar nagrinėjamu atveju į bylą atsakovu nėra būtina įtraukti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Kauno TI, nors ABTĮ 37 straipsnio 4 dalis numato, jog tuo atveju, jeigu skunde (prašyme) pareiškėjas nenurodo atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens arba nurodo ne tą atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį ar nurodo asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, tačiau skunde pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką (nurodo skundžiamą aktą, veiksmą arba atsisakymą ar vilkinimą atlikti veiksmus) ir administravimo subjektą, dėl kurio priimto akto, veiksmo ar neveikimo paduodamas skundas, teismo pirmininkas ar teisėjas nutartimi gali pašalinti šiuos trūkumus; tokiu atveju priimama nutartis priimti skundą (prašymą), kurioje nurodoma, kas įtraukiamas administracinės bylos proceso šalimi kaip atsakovas (atsakovai) ar

(ir) trečiasis suinteresuotas asmuo (asmenys); galutinai dėl šalies pakeitimo tinkama teismas nusprendžia teismo posėdžio parengiamojoje dalyje. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia

dėmesį, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Teismas privalo išnaudoti

visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008 ir kt.). Vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.), teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį

ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-460/2014 ir kt.). Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 86 str. 2 d.), jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. netinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d.), o šį pažeidimą ištaisyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra galimybės. Taigi, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl, siekiant garantuoti teisingo teismo sprendimo priėmimą, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliacinių skundų motyvų nepasisako. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, be kita ko, prašė skirti pareiškėjui baudą už piktnaudžiavimą administraciniu procesu, nurodydamas, jog jis, paduodamas iš esmės pirmosios instancijos teismui pateiktam skundui analogišką apeliacinį skundą, veikia nesąžiningai, jo veika yra nukreipta prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išsprendimą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad ABTĮ 84 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, jog administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas ar teismas turi teisę skirti baudas, jei asmuo piktnaudžiauja administraciniu procesu.

Piktnaudžiavimu administraciniu procesu administracinis teismas gali pripažinti objektyviai nesąžiningą veikimą ar neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju būtų nepagrįsta pareiškėją bausti už savo teisės į apeliaciją realizavimą. Pažymėtina, jog Lietuvos teisinė sistema nepripažįsta leidimo apeliuoti (angl. – leave to appeal) instituto, todėl teisė apeliuoti iš esmės yra neribojama ir per se negali būti pripažinta nesąžiningo pareiškėjo naudojimosi jo procesinėmis teisėmis pasekme.

Šiai išvadai reikšmės nedaro ir tai, ar apeliaciniame skunde pateikiama naujų įrodymų ir kokios priežastys paskatino pareiškėją prašyti pirmosios instancijos teismo sprendimą peržiūrėti apeliacine tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė