eAS-221-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-221-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01448-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario K. B. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario K. B. pareiškimą atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai ištirti norminio administracinio akto dalies teisėtumą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) narys K. B., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 110 straipsnio 1 dalimi, kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktus ir Tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2015 metams“ 1.3.1 ir 1.3.2 punktus.

Pareiškėjas paaiškino, kad prašomi panaikinti sprendimų punktai pažeidžia: Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje įtvirtintą teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principą; Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką taikant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnyje įtvirtintą nediskriminavimo principą, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies reikalavimus, 7 straipsnyje įtvirtintą asmenų, kartu ir mokesčių mokėtojų, lygybės principą; Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio 2 dalį.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje, 114 straipsnio 1 dalyje, 105 straipsnio 1 dalyje ir 106 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja (gali prieštarauti) įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo administracinio akto punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kokia apimtimi prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2427/2011, 2012 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1503/2012; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3553/2011). Pažymėta ir tai, kad byloje dėl norminio administracinio akto teisėtumo sprendžiama dėl jo konkrečių nuostatų (ne)atitikimo tam tikroms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, ir priimamas sprendimas turi būti dėl kvestionuojamo akto nuostatos(-ų) (ne)atitikties konkrečiai aukštesnės galios teisės akto normai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I492-17/2014).

Pirmosios instancijos teismo įsitikinimu, pareiškėjo pateiktas prašymas neatitinka prieš tai aptartų reikalavimų. Visų pirma, pareiškėjas prašymo rezoliucinėje dalyje net neprašo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, o tik prašo panaikinti atitinkamas Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimų nuostatas. Pareiškėjas pareiškime viena vertus nurodo, kad kreipiasi į teismą su pareiškimu ištirti atitinkamų nuostatų atitikimą Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymui ir, jeigu būtų nustatytas toks prieštaravimas, panaikinti ginčijamas nuostatas, tačiau kita vertus jis nurodo, kad ginčijamos nuostatos pažeidžia Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtintą teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principą, EŽTT praktiką taikant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnyje įtvirtintą nediskriminavimo principą, Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies reikalavimus, 7 straipsnyje įtvirtintą asmenų, kartu ir mokesčių mokėtojų, lygybės principą, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį.

Pareiškėjas, pirma nurodydamas dėl ko kreipiasi, nenurodo konkrečių Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nuostatų. Be to, pareiškėjas nurodydamas kam galimai prieštarauja ginčijamos nuostatos, nurodo ne tik įstatymų dalis, bet ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtintus principus, Europos žmogaus teisių teismo praktiką, kas neatitinka ABTĮ 110 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad su pareiškimu į administracinį teismą kreipiamasi prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka būtent įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą.

Teismui neaišku, ką būtent pareiškėjas prašo ištirti, t. y. būtent kokiems konkrečiai įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams, jų dalims ginčijamų nuostatų atitikimą. Tinkamas administracinės bylos dėl norminio administracinio akto teisėtumo išnagrinėjimas šiuo atveju yra neįmanomas dėl tinkamai neapibrėžto tyrimo dalyko ir nepakankamai aiškiai suformuluoto pagrindo. Be to, pareiškėjo kreipimasis neatitinka ir ABTĮ 110 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nustatančių, kad prie pareiškimo ištirti norminio administracinio ar kito bendro pobūdžio akto teisėtumą turi būti pridėtos skundžiamo akto, taip pat įstatymo ar Vyriausybės norminio akto, kuriam prieštarauja skundžiamas administracinis aktas, kopijos.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, padaryta išvada, kad pareiškėjo pareiškimas nepriskirtinas nagrinėti administraciniams teismams, todėl pareiškimą atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p., 114 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas Seimo narys K. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo suformuota oficialia konstitucine doktrina, yra pažymėjęs, kad administracinis teismas, pagal kompetenciją vertindamas teisinio reguliavimo teisėtumą, vertina jo atitiktį ne tik įstatymų, bet ir Konstitucijos nuostatoms. Be to, Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad administracinis teismas turi įgaliojimus vertinti poįstatyminio norminio akto, kurio teisėtumo tyrimas nepriskirtinas Konstitucinio Teismo kompetencijai, atitikti Konstitucijai, tačiau tokiais atvejais jis privalo nenukrypti ir tiksliai pritaikyti jau suformuluotas konstitucinės jurisprudencijos nuostatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tirdamas norminių administracinių teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, taip pat remiasi ne tik Konstitucijoje, kaip Lietuvos aukščiausiame akte, įtvirtintais principais, bet ir EŽTT praktika. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota tarptautinė sutartis. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje yra išdėstyti reikalavimai pareiškimų turiniui dėl norminių administracinių aktų atitikties įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams. Pareiškėjo pareiškime yra aiškiai nurodyta, kokiems teisės aktams prieštarauja Tarybos sprendimai, yra detaliai išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, taip pat nurodyta, kurie ginčijamo administracinio akto punktai bei kokia apimtimi prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, be to, pateikta pareiškėjo nuomonė dėl konkrečių prieštaravimų tarp teisės aktų. Pareiškėjas pareiškime pateikia ne tik teisės aktų nuostatų ir teisės principų lingvistinį išaiškinimą, tačiau remiasi ir jų analize, pateikta konkrečioje teismų praktikoje, Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Taigi pareiškime yra tinkamai apibrėžtas tyrimo dalykas bei aiškiai suformuluotas tyrimo pagrindas. Teismas, vadovaudamasis protingumo kriterijumi, bendruoju teisės principu „teismas žino įstatymą“, proceso koncentruotumo principu ir atsižvelgdamas į teisės aktų, kurių atitikčiai prašoma ištirti Tarybos sprendimus, sąrašą, neturėtų atsisakyti priimti pareiškimą dėl to, kad prie jo nėra pridėtos minėtų teisės aktų kopijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas Seimo narys K. B. nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi atsisakyti priimti jo pareiškimą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

Bylos duomenys rodo, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 5 d. abstrakčiu prašymu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, siekdamas inicijuoti savivaldybės administravimo subjekto priimtų norminių administracinių aktų tam tikrų nuostatų teisėtumo patikros procesą (ABTĮ 110 str.).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas Seimo nario K. B. pareiškimo priėmimo klausimą, 2014 m. lapkričio 14 d. nutartimi nustatė jam terminą iki 2014 m. lapkričio 28 d. pareiškimo trūkumams pašalinti. Teismas išaiškino pareiškėjui, kad atsižvelgiant į ABTĮ 115 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas turėtų prašyti skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui ir laikyti jį panaikintu. Taip pat nurodė, kad prašymo ištirti norminio akto teisėtumą rezoliucinė dalis turi būti aiški ir konkreti, pareiškėjas privalo pilnai nurodyti įstatymą, jo straipsnį ir dalį, kurių galimai neatitinka minėtos Tarybos 2013 m. gegužės 30 d. ir 2014 m. gegužės 29 d. sprendimų nuostatos.

Pareiškėjas, vykdydamas pirmosios instancijos teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartį, 2014 m. lapkričio 28 d. pateikė patikslintą pareiškimą, pirminę reikalavimo formuluotę: „panaikinti Tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 1.3 ir 1.4 punktus ir Tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 1.3.1 ir 1.3.2 punktus“ papildydamas argumentais, kad Tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 1.3 ir 1.4 punktai ir Tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 1.3.1 ir 1.3.2 punktai, jo nuomone, pažeidžia pareiškimo 56.1– 56.5 punktuose įvardytų teisės aktų reikalavimus bei teisės principus.

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 11 d. nutartyje teisingai pabrėžė, jog kiekvienu atveju teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Nors ABTĮ šešioliktajame skirsnyje, reglamentuojančiame pareiškimų ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą nagrinėjimo ypatumus, nėra nustatyti konkretūs reikalavimai Seimo nario pareiškimo dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo turiniui, tačiau tai negali būti vertinama kaip jokių reikalavimų tokio prašymo turiniui netaikymas. ABTĮ 114 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjamos pagal bendrąsias šiame įstatyme nustatytas proceso taisykles. Taigi pareiškimo dėl norminio administracinio akto teisėtumo turinys turėtų iš esmės atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsniuose išdėstytus reikalavimus, atsižvelgiant į ginčų dėl norminių administracinių aktų specifiką. Be to, pagal ABTĮ 113 straipsnio, reglamentuojančio bendrosios kompetencijos ar specializuoto teismo nutarties prašant patikrinti konkretaus norminio administracinio akto teisėtumą turinį, 1 dalies 6 punktą, joje turi būti nurodyta, kokiais teisiniais argumentais grindžiamos abejonės dėl ginčijamo akto (ar jo dalies) teisėtumo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui (pvz., 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2427, 2012 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1503/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, sistemiškai aiškindama ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punkto, 82 straipsnio 7 dalies, 72 straipsnio, 86 straipsnio 3 dalies nuostatas, 2007 m. kovo 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-217/2007 pažymėjo ir tai, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo, jo socialinės paskirties (publikuota biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 1 (11), 2007 m.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinę aplinkybę, kad Seimo narys K. B. konkrečiu atveju nepasinaudojo pirmosios instancijos teismo siūlymu 2014 m. lapkričio 14 d. nutartyje nurodyta apimtimi ir būdu patikslinti pareiškimo rezoliucinę dalį, konstatuoja, jog ABTĮ reikalavimų, keliamų ABTĮ šešioliktajame skirsnyje nustatyta specialia tvarka paduodamų prašymų turiniui ir formai, prasme pareiškėjo kreipimasis į teismą laikytinas netinkamu. Todėl iki 2014 m. lapkričio 28 d. pareiškėjui nepašalinus 2014 m. lapkričio 14 d. nutartimi nustatyto esminio pareiškimo trūkumo (nepriklausomai nuo to, jog teismas nebuvo jo įpareigojęs pateikti teisės aktų, kuriems prieštarauja Tarybos sprendimai, kopijų), pirmosios instancijos teismui atsirado savarankiškas ir pakankamas pagrindas laikyti šį pareiškimą nepaduotu (ABTĮ 37 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartis keičiama, be kita ko vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 3 dalies, 40 straipsnio 3 dalies, 42 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais nurodant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti pareiškėjui sumokėtą 75 Lt (21,72 Eur) žyminį mokestį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario K. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį iš dalies ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario K. B. pareiškimą, pateiktą elektroninių ryšių priemonėmis, laikyti nepaduotu.

Grąžinti pareiškėjui Lietuvos Respublikos Seimo nariui K. B. 21,72 Eur (dvidešimt vieną eurą 72 ct) žyminio mokesčio.

Išaiškinti pareiškėjui, kad ši nutartis neužkerta kelio vėl kreiptis į teismą su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus atitinkančiu prašymu.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas