A-575-1266-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1266/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03266-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir atsakovas), jo naudai priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde nurodė, kad 2013 m. liepos 4 d. buvo atvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir Ligoninė) ir uždarytas į kamerą Nr. 28, kurioje iki 2013 m. liepos 12 d. buvo laikomas vienas (išskyrus 2013 m. liepos 10 d. ir 2013 m. liepos 11 d.). Pažymėjo, jog kamera buvo rakinama, o administracija nurodė, kad jis vienvietėje kameroje yra laikomas, nes yra nuteistas už labai sunkų nusikaltimą. Pažymėjo, jog jo bendrininkas, kuris taip pat nubaustas už labai sunkų nusikaltimą, buvo laikomas bendrame skyriuje, todėl neaišku, kodėl pareiškėjas buvo izoliuotas. Be to, 2013 m. liepos 10 d. į kamerą Nr. 28 buvo uždarytas iš nepilnamečių kolonijos atvežtas D. K., o 2013 m. liepos 11 d. iš Pravieniškių III-ųjų pataisos namų atvežtas R. N.. Nurodė, jog kamerų tipo patalpose yra laikomi nuteistieji iki gyvos galvos, psichinėmis ir infekcinėmis ligomis sergantys asmenys, moterys, nepilnamečiai, tardomieji, tačiau Ligoninės administracija nepaaiškino, kuriai grupei priskiriamas pareiškėjas.

Pažymėjo ir tai, jog kameroje Nr. 28 nėra stalo, todėl jis negalėjo normaliai pavalgyti, neatsidarė langas, nebuvo ventiliacijos, todėl buvo karšta. Kameroje įrengto unitazo dangtis yra nulaužtas, todėl nuolatos girdėjosi bėgančio vandens garsas, sklido smarvė. Ant kameros grindų ir sienų įsiveisęs grybelis. Kameros langas išėjo į lentpjūvės kiemą, todėl sklindantis triukšmas trukdė pailsėti. Be to, pareigūnai neatsižvelgė į gydytojo okulisto rekomendacijas, jog jam reikėtų kuo daugiau laiko praleisti natūralioje dienos šviesoje ir nepervedė jo į bendrą skyrių, kur jis turėtų galimybę kada nori išeiti į lauką. Pabrėžė, jog jam nebuvo sudaryta galimybė, kaip tai numato teisės aktai, dvi valandas pasivaikščioti gryname ore. Nurodė, jog 2013 m. liepos 4 d. į lauką nebuvo išleistas visai, o kitomis dienomis gryname ore buvo tik po 1 val. 10 min. Pridūrė, jog dėl netinkamų sąlygų Ligoninėje buvo priverstas nutraukti gydymą ir paprašė būti išleistas.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog Ligoninėje jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, yra nepagrįsti. Nurodė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. liepos 4 d. iki 2013 m. liepos 12 d.) pareiškėjas buvo gydomas Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 28, kurios plotas 8,54 kv. m, joje stovi dvi lovos, 1 spintelė, kuri atlieka ir stalo funkciją, viena prausykla, tualetas, radijo taškas. Pažymėjo, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai 2013 m. kovo 6 d. atliko šios kameros patikrinimą ir konstatavo, kad triukšmo lygis palatoje viršijo Higienos normos HN 33:2011 8 punkte nustatytą leistiną 45 dBa triukšmo lygio rodiklį ir įpareigojo triukšmo valdytoją per tris mėnesius sumažinti triukšmo lygį iki leistino. Pabrėžė, jog Ligoninė nėra lentpjūvės, kuri yra triukšmo šaltinis, valdytoja. Tuo tarpu kitų kameros Nr. 28 neatitikimų Lietuvos higienos normoms ar šių normų reikalavimų pažeidimų visuomenės sveikatos specialistai nenustatė. Be to, 2013 m. birželio 6 d. kamerų tipo palatoje Nr. 28 buvo atliktas kosmetinis remontas. Akcentavo, jog palatos Nr. 28 sanitarinis mazgas atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.5 punkto reikalavimus, o jokie teisės aktai nenumato, kad unitazas turi būti uždengiamas. Taip pat pabrėžė, jog Ligoninė griežtai laikosi suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, kurie nustatyti Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 3 dalyje ir Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nuteistas už itin sunkius nusikaltimus, jis buvo uždarytas į kamerų tipo palatą Nr. 28. Priduria, jog pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, nes nėra nustatytos visos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kilti. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad neteisėtais Ligoninės pareigūnų veiksmais (neveikimu) jam buvo padaryta neturtinė žala.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis CK 6.247, 6.246 ir 6.271 straipsniu, apžvelgė valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas bei nurodė, jog ginčo dėl to, kad pareiškėjas nuo 2013 m. liepos 4 d. iki 2013 m. liepos 12 d. gydėsi Ligoninėje ir buvo apgyvendintas kameroje Nr. 28, byloje nėra.

Apžvelgė BVK 70 straipsnio 3 dalį ir pažymėjo, jog bylos duomenys patvirtina ir pareiškėjas šių aplinkybių neneigia, kad jis yra nuteistas už labai sunkų tyčinį nusikaltimą. Todėl konstatavo, jog siekdama BVK 70 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų, t. y. atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją, padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą, padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų, Ligoninės administracija turėjo teisėtą pagrindą izoliuoti pareiškėją nuo kitose palatose laikomų nuteistųjų. Tuo tarpu pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad kiti nuteistieji, kurie taip pat nuteisti už sunkių nusikaltimų padarymą, buvo laikomi Bendrojo skyriaus kamerų tipo palatose, nepatvirtina, kad pareiškėjo izoliavimas pažeidė jo teises ir teisėtus interesus. Nurodė, jog paskirstydama nuteistuosius į palatas, Ligoninės administracija turi užtikrinti įstaigos ir kitų joje esančių asmenų saugumą, todėl turi diskrecijos teisę, vadovaudamasi BVK normomis, laikyti pareiškėją izoliuotą nuo kitų asmenų.

Taip pat atkreipė dėmesį, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerų tipo palatose pareiškėjas jau buvo kreipęsis į teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A662-410/2013), kuris 2013 m. vasario 11 d. nutartimi priteisė pareiškėjui 350 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pažymėjo, jog Ligoninės administracija, siekdama išvengti naujų skundų dėl neturtinės žalos atlyginimo, sudarė sąlygas pareiškėjui gydymosi laikotarpiu palatoje būti vienam. Todėl konstatavo, kad, apgyvendindama pareiškėją kamerų tipo palatoje Nr. 28 Ligoninės administracija elgėsi teisėtai ir vadovavosi nuteistųjų izoliavimą reglamentuojančiomis BVK 70 straipsnio nuostatomis.

Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad, užtikrindama tinkamą pareiškėjo gydymą, Ligoninė turėjo atsižvelgti į gydytojos okulistės rekomendacijas, kuo ilgiau būti dienos šviesoje, todėl turėjo pareiškėją apgyvendinti bendrabučių tipo palatose, kur jis turėtų galimybę nevaržomai būti gryname ore. Šiuo aspektu nurodė, jog kaip teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino gydytoja okulistė I. L., visose palatose yra pakankamas dienos apšvietimas, o buvimas gryname ore yra naudingas visiems asmenims, sergantiems ar nesergantiems akių ligomis. Atkreipė dėmesį, kad pati laisvės atėmimo bausmė pasižymi specifika, t. y. judėjimo apribojimu ir nuteistųjų laikymu kamerose, todėl negali būti konstatuotas Ligoninės administracijos veiksmų neteisėtumas, nes BVK 70 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti. Pažymėjo ir tai, jog BVK 103 straipsnio nuostatos garantuoja asmens teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas patvirtino, kad teisė pasivaikščioti gryname ore jam buvo sudaryta. Tuo tarpu tai, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė gryname ore pasivaikščioti mažiau nei dvi valandas, nepatvirtinta jokiais objektyviais byloje esančiais duomenimis, todėl teismas negali nustatyti šių pareiškėjų argumentų teisingumo. Nurodė, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Pažymėjo, jog pareiškėjo teiginiai apie tai, kad jam nebuvo sudaryta galimybė dvi valandas pasivaikščioti gryname ore, yra grindžiami išimtinai jo subjektyvaus pobūdžio pasakojimais ir nepatvirtinti jokiais objektyviais, įrodomąją galią turinčiais duomenimis.

Taip pat nurodė, jog pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl to, jog palatoje nebuvo stalo, todėl jis negalėjo normaliai pavalgyti, neatsidarė langas, nebuvo ventiliacijos, nebuvo unitazo dangčio, grindys aptrupėję, o sienos pažeistos grybelio. Pažymėjo, jog atsakovas patvirtino, kad stalo palatoje Nr. 28 nebuvo, tačiau pareiškėjas turėjo galimybę valgyti prie spintelės. Akcentavo, jog nei Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, nei Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra nustatyta, kad sanitariniame mazge įrengtas unitazas turi turėti dangtį. Pridūrė, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. kovo 6 d. ir 2013 m. kovo 26 d. atliko operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę Ligoninės kameroje – palatoje Nr. 28 ir įvertino šiluminės aplinkos, dirbtinio apšvietimo, akustinio triukšmo lygio matavimus. Vilniaus visuomenės sveikatos centras konstatavo, kad: 1) ekvivalentinis triukšmo lygis kameroje – palatoje, veikiant Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) dirbtuvių staklėms ir vėdinimo sistemoms viršijo leistiną 45 dBA garso slėgio ir triukšmo lygį dienos metu; 2) kamera Nr. 28 vėdinama per langą, nepažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 24 punkto; 3) oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko Higienos normos HN 76:2010 26 punktą; 4) naktinė ir dieninė apšvieta atitiko Higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktų reikalavimus; 5) lubos ir sienos nudažytos, sienos vietomis aptrupėjusios, pelėsis nerastas, nuo lubų, sienų dažai ir tinkas nekrenta. Pažymėjo, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centro atlikto patikrinimo metu nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą paneigti pareiškėjo argumentus, kad kamera Nr. 28 neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, todėl pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui būnant kameroje Nr. 28 jis buvo kankinamas ar žeminamas jo orumas, nėra.

Pažymėjo ir tai, jog nors pareiškėjas savo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, be kita ko, kildino iš to, kad triukšmo lygis kameroje viršijo leistiną, nes triukšmas sklido iš netoliese veikiančių Lukiškių TI-K dirbtuvių, šios dirbtuvės nuosavybės teise priklauso Lukiškių TI-K. Atkreipė dėmesį, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikdamas operatyviąją kontrolę, konstatavo, kad leistinas triukšmo ir garso slėgio lygis kameroje Nr. 28 viršijamas tik tuomet, kai veikia Lukiškių TI-K staklės ir vėdinimo sistemos. Pažymėjo, jog įpareigojimas sumažinti triukšmo lygį buvo duotas triukšmo šaltinių valdytojui, t. y. Lukiškių TI-K, o Visuomenės sveikatos centro nustatyti duomenys patvirtina, kad, neveikiant staklėms ir jų vėdinimo sistemoms, ekvivalentinis triukšmo lygis kameroje – palatoje Nr. 28 neviršijo maksimalaus lygio. Todėl konstatavo, jog Ligoninė negali daryti įtakos triukšmo lygiui kameroje Nr. 28, nes ji nėra triukšmo šaltinių valdytoja, o triukšmo lygis viršijamas dėl išorinių veiksnių, t. y. ne dėl administracijos kaltės.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 55 – 56), kuriuo prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą visa apimtimi.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, jog jis yra nuteistasis, o nuteistieji Ligoninėje laikomi ne kamerose, tačiau bendruose skyriuose, išskyrus tam tikrus nuteistuosius, į kurių kategoriją jis nepatenka. Taip pažymi, jog teismas neatsižvelgė net į gydytojo rekomendacijas, kad jam dėl regos sutrikimo reikia kuo daugiau laiko leisti gryname ore. Mano, jog jei jis būtų buvęs laikomas bendrame skyriuje, šia rekomendaciją būtų buvę galima išpildyti geriau, t. y. iš bendrojo Ligoninės skyriaus jis į lauką būtų galėjęs išeiti, kada panorėjęs. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į dviejų kitų su juo buvusių ligonių paaiškinimus, kad Ligoninės administracija jį į lauką vesdavusi net trumpiau negu priklauso, t. y. trumpiau negu dvi valandas. Taip pat pabrėžia, jog Ligoninės kameroje neturėjo stalo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) dėl netinkamų jo laikymo sąlygų vieną kartą jau yra konstatavęs pažeidimą.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 61 – 62) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 13 d. nuosprendžiu yra nuteistas 15 metų laisvės atėmimo bausme (7 metai kalėjime, o likusieji – pataisos namuose). Kadangi bausmės pradžia skaičiuojama nuo 2008 m. kovo 7 d., pareiškėjas turi būti laikomas ir (arba) gydomas kamerų tipo palatoje iki 2015 m. kovo 7 d. Taigi, vadovaujantis minėtu nuosprendžiu Ligoninė pareiškėjui taikomų izoliacijos reikalavimų nepažeidė.

Taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus bei priėmė pagrįstą sprendimą. Tuo tarpu pareiškėjas savo apeliaciniame skunde jokių naujų argumentų dėl savo nesutikimo su teismo sprendimu nenurodė, o tik rėmėsi prielaida, kad nebuvo įvertinti visi byloje esantys įrodymai.

Pareiškėjas 2014 m. birželio 4 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą, kuriuo jis prašo prijungti prie bylos papildomą dokumentą – Ligoninės 2014 m. balandžio 22 d. raštą Nr. 7-310, kuris, pasak pareiškėjo, patvirtina, jog jis Ligoninėje izoliuotai buvo laikomas be pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2013 m. liepos 4 d. iki 2013 m. liepos 12 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir Ligoninė) buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.

Pareiškėjas savo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindė tuo, jog jis nepagrįstai izoliuotai buvo laikomas kameroje Nr. 28 (išskyrus 2013 m. liepos 10 d. ir 2013 m. liepos 11 d., kuomet kameroje buvo ir kitų nuteistųjų), jo laikymo Ligoninėje metu buvo nepaisoma gydytojų rekomendacijų jį kuo daugiau vesti į gryną orą, pažeidžiant net minimalų 2 valandų pasivaikščiojimo trukmės imperatyvą, taip pat kameroje buvo triukšminga, jos sienos ir lubos buvo apaugusios pelėsiu, joje nebuvo stalo, o kameroje pastatytas unitazas buvęs be dangčio.

Atsakovas savo ruožtu tikino, jog pareiškėją izoliuotai laikė pagrįstai, nes jis yra nuteistas už labai sunkų tyčinį nusikaltimą, o bendrosios sąlygos Ligoninės kameroje nepažeidė higieninių normų reikalavimų.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo esmine išvada, jog Ligoninės administracija turėjo teisėtą pagrindą izoliuoti pareiškėją nuo kitose palatose laikomų nuteistųjų, taigi konkrečiu atveju nenustatyta valstybės neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš sąlygų sine qua non (lot. būtina, privaloma sąlyga) prievolei atlyginti neturtinę žalą kilti.

Pirmiausia pažymėtina, jog patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenis, matyti, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 13 d. nuosprendžiu buvo nuteistas 15 metų laisvės atėmimo bausme už labai sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 62 straipsnio 1 dalis numato, jog laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos. Šio straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog minėtoms pataisos įstaigų rūšims prilyginamos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigos: gydymo-pataisos namai ir laisvės atėmimo vietos ligoninė.

BVK 70 straipsnio 1 dalis numato, jog nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų.

BVK 70 straipsnio 3 dalis numato, jog izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; nuteistieji užsieniečiai; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

BVK 70 straipsnio 5 dalis numato, jog laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant, ar pareiškėjas konkrečiu atveju pagrįstai buvo laikomas izoliuotai, svarbi tampa BVK 70 straipsnio vidinė struktūra. Būtent – BVK 70 straipsnio 5 dalis įtvirtina, kokios grupės nuteistųjų laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose turi būti laikomos atskirai arba izoliuotai vienos nuo kitų. Tuo tarpu BVK 70 straipsnio 3 dalis numato, kokios grupės nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose gali būti (tai suponuoja normos formuluotė „jei yra tokia galimybė“) laikomos atskirai. Taigi, viena minėta straipsnio norma yra imperatyvi, o kita – dispozityvi, kurią pataisos įstaigos administracija gali įgyvendinti, atsižvelgdama į objektyvias sąlygas bei BVK 70 straipsnio 1 dalyje išvardintus nuteistųjų atskiro ar izoliuoto laikymo tikslus.

Minėta, jog Ligoninė BVK 62 straipsnio 1 dalies prasme yra priskirtina pataisos įstaigai, o BVK 70 straipsnio 3 dalis kaip atskirtinas (izoliuotinas) grupes įvardija nuteistuosius už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus bei nuteistuosius už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Pareiškėjas, kaip pagrįsta aukščiau nurodytais objektyviais bylos duomenimis, pateko į šias grupes, todėl Ligoninės administracija galėjo įgyvendinti BVK 70 straipsnio 3 dalies jai suteiktą diskreciją atskirti jį nuo kitų nuteistųjų, idant būtų pasiekti BVK 70 straipsnio 1 dalyje numatyti nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo tikslai, inter alia – atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog šioje bylos plotmėje nenustatyta, kad Ligoninė (ne)veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus. Tuo tarpu tai, kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas, kad kelias dienas su pareiškėju kameroje buvo laikyti kiti asmenys jo subjektinių teisių nepažeidžia, nes BVK 70 straipsnio 3 dalis, kaip minėta, yra diskrecinė pataisos įstaigos administracijos, o ne pareiškėjo teisė. Todėl tol, kol minėta diskrecija buvo naudojamasi nepažeidžiant imperatyvių teisės normų bei veikiant intra vires (pataisos įstaigos kompetencijos ribose), pareiškėjas savo teisių pažeidimo iš vienokios ar kitokios jos įgyvendinimo išraiškos kildinti negali. Pridurtina, jog pareiškėjo teisių pažeidimo neįrodo ir jo papildomai į bylą pateiktas Ligoninės direktoriaus 2014 m. balandžio 22 d. raštas Nr. 7-313, nes jame neužfiksuota jokių bylos baigčiai reikšmingų aplinkybių.

Pareiškėjas taip pat tikino, jog Ligoninės administracija neatsižvelgė į gydytojų rekomendacijas, esą jam dėl regos sutrikimo būtina kuo daugiau laiko leisti gryname ore. Anot pareiškėjo, jį laikant ne izoliuotai, o patalpinus į bendrąjį skyrių, šias rekomendacijas būtų buvę galima įgyvendinti kur kas geriau, t. y. jis nevaržomai būtų galėjęs eiti pasivaikščioti.

Teisėjų kolegija minėtus pareiškėjo paaiškinimus vertina kritiškai. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra jokių gydytojų rekomendacijų, kurios įrodytų, jog pareiškėjui išties buvo gyvybiškai būtina arba labai svarbu leisti kuo daugiau laiko gryname ore. Priešingai – pareiškėją konsultavusi ir pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta akių gydytoja I. L. apsiribojo bendrais paaiškinimais, jog buvimas lauke naudingas visiems asmenims ir netaikė šios rekomendacijos išskirtinai pareiškėjo atvejui.

Su minėtu pareiškėjo argumentu siejasi ir jo teiginys apie tai, kad Ligoninės administracija pažeidė BVK 103 straipsnyje įtvirtintą nuteistųjų teisę pasivaikščioti gryname ore ir jį pasivaikščioti išvesdavusi net trumpiau nei dvi valandas. Šiuo aspektu nurodytina, jog, pirma, byloje nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių šiuos pareiškėjo teiginius, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas administracijos būtų aktyviai prašęs vesti jį pasivaikščioti tam tikrą laiko tarpą. Minėtų aplinkybių nepagrindžia ir byloje esantis D. K. pareiškimas (b. l. 8), nes jame, kaip suprastina, šis nuteistasis kalba apie jo, o ne apie pareiškėjo, atžvilgiu esą padarytą pažeidimą.

Be to, nėra įrodyta, kad dėl nurodytų Ligoninės veiksmų, kuriais, kaip tikina pareiškėjas, buvo nepagrįstai ribojama jo galimybė būti gryname ore ginčo laikotarpiu, jam būtų kilusi žala. Nors pareiškėjas ir tikino, jog būti gryname ore jam buvo itin svarbu dėl regos negalios, iš byloje esančios Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. lapkričio 5 d. pažymos Nr. 24-3826 (b. l. 44) matyti, kad jam 2013 m. liepos 12 d. grįžus iš Ligoninės jokių sveikatai reikšmingų padarinių, susietų būtent su negalėjimu neribotai būti gryname ore, nekilo. Priešingai – jam buvo rekomenduota tęsti antibiotikų kursą ambulatoriškai bei buvo išrašyti akių lašai. Tuo tarpu tai, kad pareiškėjo problemos, susijusios su akių ligomis, yra sietinos su seniai įvykusia trauma, matyti iš ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties kitoje pareiškėjo byloje (administracinė byla Nr. A662-410/2013).

Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl bendrųjų Ligoninės kameros Nr. 28, kurioje jis ginčo metu buvo laikytas, sąlygų neatitikimo higieninėms normoms. Tačiau ir šie jo teiginiai neturi pagrindo, nes, kaip matyti iš byloje esančio Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. kovo 26 d. patikrinimo akto Nr. 13(13-3)-13.16, kamera atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ keliamus reikalavimus, išskyrus ekvivalentinį triukšmo lygį. Tačiau dėl jo Ligoninė nebuvo atsakinga ir apeliacinės instancijos teismas šioje bylos dalyje pritaria pirmosios instancijos teismo pateiktiems argumentams bei jų detaliai nekartoja. Tuo tarpu reikalavimo, jog Ligoninės kameroje būtų stalas, o unitazas būtų dengiamas dangčiu, ką skunduose pabrėžė pareiškėjas, nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos „Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“, nei kiti teisės aktai išvis nenumatė, todėl jų aptarti atskirai nėra būtinybės.

Apibendrinant tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas – atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys