A-146-1612-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-1612/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00485-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. U. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas L. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–8, 20–30), kuriuo prašė panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK, atsakovas) viršininko 2012 m. kovo 22 d. įsakymą Nr. 40-TE-126 (toliau – ir Įsakymas Nr. 40-TE-126) arba sušvelninti tarnybinę nuobaudą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Tuo pačiu skundu pareiškėjas prašė panaikinti ir Šiaulių AVPK viršininko 2012 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 40-TE-133 dalį dėl tarnybinės nuobaudos – pastabos – paskyrimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 18 d. nutartimi (administracinė byla Nr.A662-1450/2013 paliko nepakeistą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimo dalį, kuria teismas panaikino Šiaulių AVPK viršininko 2012 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 40-TE-133 dalį dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, o bylos dalį dėl Įsakymu Nr. 40-TE-126 paskirtos nuobaudos panaikinimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas skunde ir juo patikrinime dėl Įsakyme Nr. 40-TE-126 paskirtos tarnybinės nuobaudos panaikinimo paaiškino, kad Šiaulių AVPK Šiaulių rajono policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių rajono PK) Kriminalinės policijos skyriaus 2012 m. kovo 21 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 40-IS-39 (toliau – ir Išvada Nr. 40-IS-39) nustatyta, jog Šiaulių AVPK Šiaulių rajono PK Viešosios policijos skyriaus (toliau – ir VPS) Operatyvaus valdymo grupės (toliau – ir OVG) specialistas L. U. 2012 m. vasario 18 d. netinkamai, aplaidžiai atliko savo tarnybines pareigas dėl R. K. kreipimosi į policiją fakto, t.y. nepradėjo ikiteisminio tyrimo, nesuteikė nukentėjusiam pagalbos, nesiėmė visų reikalingų procesinių veiksmų nusikalstamai veikai ištirti bei kt. Nustatyti šie pažeidimai: Šiaulių AVPK viršininko 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 40-V-273 patvirtinto Šiaulių apskrities VPK darbo reglamento (toliau – ir Darbo reglamentas) (nauja redakcija) 123 punktas, Šiaulių AVPK viršininko 2011 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 40-V-489 patvirtintų Šiaulių apskrities VPK Šiaulių rajono policijos komisariato VPS OVG specialisto pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 7.1, 7.2.1, 7.8.1, 7.13, 7.14 punktai, Lietuvos Respublikos policijos veiklos statymo (toliau – ir Policijos veiklos įstatymas) 4 straipsnio 1 ir 2 punktai, 5 straipsnio 2 punktas, 3 punktas ir 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 2 straipsnis. Paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

Dėstydamas argumentus dėl Šiaulių AVPK viršininko 2012 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 40-TE-126 neteisėtumo ir nepagrįstumo pareiškėjas pažymėjo, kad Išvadoje Nr. 40-IS-39 nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, pateiktos išvados pagrįstos spėlionėmis ir prielaidomis, atsakovas netinkamai taikė teisės normas, kuriomis grindžiama tarnybinio patikrinimo išvada.

Nesutikdamas su Išvados Nr. 40-IS-39 argumentais dėl Pareigybės aprašymo 7.1 punkto pažeidimo, pareiškėjas teigė, kad R. K. kreipėsi į policijos įstaigą, pranešdamas apie jo sumušimą, buvo susijaudinęs dėl sumušimo, taip pat dėl to, jog jį sumušė pažįstamas asmuo, todėl negalėjo apsispręsti, kaip elgtis, ar rašyti pareiškimą, ar ne. Pareiškėjas teigė, kad jis paaiškino nukentėjusiajam, jog tokiu atveju reikia rašyti pareiškimą, kuriame nurodytos aplinkybės bus tikslinamos, bus atliktas tyrimas ir nustačius kaltus asmenis, jie sulauks atsakomybės. Įvertinęs tai, kad R.

K. negali apsispręsti dėl pareiškimo rašymo, paaiškino jam, jog įvykis yra užfiksuotas policijos įstaigoje, o kadangi dėl įvykio jis yra labai susijaudinęs, ir negali apsispręsti, ar rašys pareiškimą, jis gali tai padaryti vėliau, kreipdamasis į policijos įstaigą ar apylinkės inspektorių. Pasak pareiškėjo, R. K. sunkią emocinę būklę po įvykio rodo tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytos aplinkybės, jog asmuo nežinojo, kaip po įvykio paskambinti policijai (nežinojo telefono numerio). Remdamasis šiais argumentais, pareiškėjas teigė, kad jis nepažeidė Pareigybės aprašymo 7.1 punkto, kadangi pareiškimui priimti reikia, kad nukentėjęs asmuo jį pateiktų ir sutiktų šį pareiškimą rašyti.

Pareiškėjo įsitikinimu, jis Pareigybės aprašymo 7.1 punkto reikalavimus jis įvykdė tinkamai, nes šiame punkte yra nurodytos ir kitos policijos pareigūno funkcijos – priima pranešimus. Nukentėjusio asmens pranešimas buvo priimtas ir užfiksuotas pagal Policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 pavirtintą Policijos įstaigų budėtojų padalinių darbo organizavimo instrukcija (toliau – ir BPD organizavimo instrukcija). Tai atsispindi ir Išvadoje Nr. 40-IS-39, kurioje nurodyta, kad specialistas L.

U. policijos registruojamų įvykių registre, skiltyje „papildoma informacija apie patikrinimą“ įrašė, kad pareiškėjas apsisprendęs kreipsis pas apylinkės inspektorių, automobilis nepastebėtas – registravo patį įvykį. Pareiškimo rašymas policijai yra nukentėjusiojo asmens laisvas apsisprendimas, kurio policijos pareigūnas negali ir neturi teisės lemti. Policijos pareigūnui netrukdo atlikti savo tarnybines pareigas tas faktas, jog nukentėjęs asmuo nėra apsisprendęs rašyti pareiškimą ir abejoja dėl savo apsisprendimu sukeliamų tolimesnių teisinių pasekmių.

Iš Išvados Nr. 40-IS-39 matyti, kad R. K. kreipėsi į policiją su pareiškimu, kuriame nurodė, jog įvykis buvo apie 20:00 valandą (Išvados 1 lapas), vėliau apklausiamas nurodė, jog įvykis buvo apie 22:00 val. (Išvados 2 lapas). Tai patvirtina, kad asmuo net pateikdamas policijai pareiškimą sunkiai orientavosi laike ir painiojo įvykio aplinkybes. Tai patvirtina faktą, kad jis po įvykio buvo pasimetęs, negalėjo nieko tiksliai pasakyti, abejojo dėl nurodytų įvykio aplinkybių, kas lėmė jo apsisprendimą į policiją su pareiškimu kreiptis vėliau, kad išvengtų neteisingos informacijos pateikimo.

Pareigūnui pavyko išsiaiškinti nukentėjusiojo asmenybę, įvykio vietą, aplinkybes, kad nukentėjęs asmuo pats pradėjo konfliktą suduodamas besišlapinančiam asmeniui, kuris trenkė atgal. Iš tarnybinio patikrinimo išvados matyti, jog R. K. savo 2012 m. vasario 20 d. pareiškime policijai, pagal kurį pradėtas ikiteisminis tyrimas, nenurodė tų aplinkybių, kurias nurodė apklausoje, atliekant šį tarnybinį patikrinimą. Pareiškėjo teigimu, žinodamas tas aplinkybes tuojau po įvykio, jis būtų priėmęs kitokius procesinius sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Pagal 2012 m. vasario 18 d. išsiaiškintas įvykio aplinkybes, nukentėjusiam asmeniui atsisakius rašyti pareiškimą policijai, pareiškėjas tinkamai priėmė pranešimą apie įvykį ir jį užregistravo, vykdė kitas jam priskirtas funkcijas – nuėjo į įvykio vietą, kuri buvo tinkamai apžiūrėta. Įvykio vieta yra visiškai šalia policijos įstaigos. Įvykio vietoje nebuvo automobilio, kurį nurodė nukentėjęs asmuo. Šiuo metu pareiškėjui tai suprantama, nes po įvykio nukentėjęs asmuo į policijos įstaigą kreipėsi maždaug po 40 minučių, todėl asmenys su automobiliu iš įvykio vietos jau buvo pasišalinę.

Įvykio vietoje nebuvo palikta jokių pėdsakų, susijusių su įvykiu, kuriuos galima būtų fiksuoti ir paimti. Įvykio vietoje nepavyko nustatyti liudytojų, mačiusių šį įvykį (buvo 23:00 val.).Vėliau patruliuojant, nurodyto automobilio surasti nepavyko. Pareiškėjui nesuprantama kuo remiantis konstatuota, kad policijos pareigūnai nebuvo įvykio vietoje ir neatliko reikalingų veiksmų.

Dėl Pareigybės aprašymo 7.2.1 punkto pareiškėjas pažymėjo, kad ši norma numato privalomą išvykimą į įvykio vietą gavus pranešimą, kai būtina surasti ir sulaikyti asmenis, padariusius nusikaltimą ar įtariamus nusikalstamos veikos padarymu, bei palaikyti viešąją tvarką ar suteikti pagalbą nukentėjusiems. Kokių kitų privalomų policijos pareigūno funkcijų šioje normoje nenustatyta. Atsakovas, nurodydamas Pareigybes aprašymo 7.2.1 punkto pažeidimą, kurį grindžia BPK procesinių veiksmų neatlikimu, netinkamai išaiškino ir taikė šią normą, kas lėmė neteisingą išvadą.

Dėl Pareigybės aprašymo 7.8.1 punkto atsakovas nurodė, kad L. U. priverstinai privalėjo kviesti medikus nukentėjusiam asmeniui, nors pareiga (be asmens sutikimo) kviesti medikus, kyla policijos pareigūnams, jei akivaizdžiai matyti, jog asmuo elgiasi neadekvačiai ir savo veiksmais gali pasidaryti žalos sau ar aplinkiniams. Pareiškėjo teigimu, policijos įstaigoje jis buvo dėmesingas nukentėjusiam asmeniui, parodė jam pagarbą ir užuojautą, siūlė kviesti medikus, tačiau gerbė ir nukentėjusio asmens apsisprendimą – atsisakymą iškviesti medikus. Pareiškėjo nuomone, Pareigybės aprašymo 7.8.1 punkto jis nepažeidė.

Nesutikdamas su nustatytu Pareigybės aprašymo 7.13 punkto pažeidimu, nedetalizuodamas šio pažeidimo bei nenurodydamas jokių savo teisinių argumentų dėl šio įvykdyto pažeidimo, teigė, kad vykdydamas savo pareigas nepažeidė minėtos teisės normos, nes savo funkcijas atliko tinkamai.

Dėl Pareigybės aprašymo 7.14 punkto pažeidimo pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas iškart po įvykio, remiantis BPK 168 straipsnio 1 dalimi dėl pranešime nurodytų duomenų tikslinimo. Pareiškėjas, neturėdamas visos reikalingos informacijos, reikalingos ikiteisminio tyrimo pradėjimui, neatmetė galimybės, kad įvykdyta nusikalstama veika gali atitikti ir BK 140 straipsnį, pagal kurį ikiteisminis tyrimas pradedamas tik gavus nukentėjusiojo skundą. Kitus reikalingus proceso veiksmus pareiškėjas atliko tinkamai, todėl savo veiksmais niekaip negalėjo pažeisti Pareigybės aprašymo 7.14 punkto.

Pareiškėjas jokių pažeidimų nepadarė, todėl policijos veiklos principų nepažeidė.

Dėl Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo nurodė, kad ši teisės norma reglamentuoja policijos pareigūno privalomą elgesį dviem atvejais – gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą bei pačiam tapus įvykio liudytoju. Nagrinėjamu atveju nukentėjęs asmuo kreipėsi į policijos įstaigą po nusikalstamos veikos padarymo (maždaug po 40 min.), todėl ši teisės norma nagrinėjamu atveju netaikytina ir pareiškėjas jos nepažeidė.

Dėl Darbo reglamento 123 punkto pažeidimo pažymi, kad ši norma taikoma tik asmenims, kurie turi įgalinimus nagrinėti asmenų prašymus, skundus ir pranešimus. Pareiškėjo pareigybės

aprašymas nenumato tokių funkcijų atlikimo, todėl pareiškėjas šios teisės normos nepažeidė.

Dėl BPK 2 straipsnio pažeidimo nurodė, kad savo pareigas atliko tinkamai, vadovavosi BPK 168 straipsniu ir tikslino pranešime nurodytas nusikalstamos veikos aplinkybes, pagal kompetenciją atliko visas jam priskirtas funkcijas ir įdėjo visas galimas pastangas, kad ši nusikalstama veika būtų atskleista per trumpiausią laiką, todėl BPK 2 straipsnio, kuris numato pareigą atskleisti nusikalstamas veikas, nepažeidė. Šios teisės normos pažeidimas galimas tik baudžiamajame procese – atliekant ikiteisminį tyrimą.

Pareiškėjas teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra nė vieno tarnybinio nusižengimo sudėties elemento – pažeidimo fakto, neteisėtos veikos, pareigūno kaltės. Darant prielaidą, jog pareiškėjas kažkur suklydo vertindamas situaciją, šio pareigūno kaltės forma, kuri pasireiškia per jos elementus (intelektualinį ir valinį), akivaizdžiai yra tik netyčinė kaltė. Tokiu atveju atlikdamas savo pareigas pareigūnas nesuvokė, jog daro pažeidimą bei nenumatė, jog dėl atliekamų pareigų bus pažeistos teisės normos, reguliuojančios jo tarnybinių pareigų atlikimą, taip pat nenorėjo, jog šių teisės normų pažeidimas įvyktų. Išvadoje Nr. 40-IS-39 nurodytos teisės normos nebuvo pažeistos, nes pareiškėjas tinkamai atliko savo tarnybines pareigas, todėl skundžiamas įsakymas turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 151–156) paaiškino, kad nuobauda dėl nukentėjusiojo R. K. atvejo pareiškėjui skirta pagrįstai, tarnybinio patikrinimo išvada surašyta tinkamai, į įvykio vietą nebuvo nuvykta, ji nebuvo apžiūrėta, įvykio vietoje apžiūros protokolas nesurašytas. Nereikėjo R. K. pranešimo, kad būtų pradėta teisena pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį, nes iš Klemanskių paaiškinimų buvo aiškūs visi nusikalstamos veikos požymiai. Pareiškėjas kaip policijos pareigūnas nematė priežasčių apklausti K. K. namuose, pabendrauti su vaiku, atlikti vietos apžiūrą, apklausti liudytojus. Pagal R. K. parodymus, pareigūnai turėjo pradėti ikiteisminį tyrimą ir atlikti visus procesinius veiksmus, išrašyti siuntimą dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo. R. K. nurodė, kad norėjo rašyti pareiškimą, tačiau nežinojo, kaip tas procesas vykdomas, ir jis vadovavosi pareigūnų paaiškinimais, manydamas, kad jie kompetentingi spręsti tokio pobūdžio problemą, tačiau žmogus buvo suklaidintas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 3 d. sprendimu (II t., b. l. 141–145) pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. kovo 22 d. įsakymą Nr. 40-TE-126 ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2 148 Lt teismo išlaidų.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamas ginčas kilęs dėl Šiaulių AVPK viršininko 2012 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 40-TE-126 skirtos tarnybinės nuobaudos – griežto papeikimo.

Iš 2012 m. kovo 21 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 40-IS-39, kuria remiantis priimtas įsakymas Nr.40-TE-126, teismas nustatė, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta už netinkamą Darbo reglamento 123 punkte numatytų reikalavimų vykdymą, Pareigybės aprašymo 7.1., 7.2.1., 7.8.1., 7.13., 7.14. punktų pažeidimą, Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktų, 5 straipsnio 2 ir 3 punktų ir 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei BPK 2 straipsnio reikalavimų nevykdymą (I t., b. l. 146).

Vidaus tarnybos pareigūnų tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindus ir tvarką reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas) bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtinta Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka (toliau – ir Nuobaudų skyrimo tvarka).

Statuto 2 straipsnio 6 dalis nustato, kad tarnybinis nusižengimas yra šio Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu. Už tarnybinius nusižengimus yra skiriama tarnybinė nuobauda, atsižvelgiant į jų pobūdį, padarymo priežastis, nusižengusiojo kaltės laipsnį, asmenybę, sukeltus padarinius ir kitas aplinkybes (Statuto 26 straipsnis). Išanalizavęs Nuobaudų skyrimo tvarkos 20, 21, 25 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriame įvardijamas konkretus tarnybinis nusižengimas, apibrėžiamos kaltinimo, nuo kurio pareigūnas gali gintis, ribos ir apimtis, nurodoma kaltės forma. Būtent tarnybinio patikrinimo išvadoje ir turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas. Sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo reikia analizuoti, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas įrodo tarnybinio nusižengimo padarymą, paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą.

Teismas iš Išvados Nr. 40-IS-39 nustatė, kad pareiškėjas pirmiausia kaltinamas tuo, kad nepriėmė iš nukentėjusio asmens pareiškimo dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Šiaulių AVPK Šiaulių r. PK VPS OVG specialisto pareigybės aprašymo V skyrius nustato šiai valstybės tarnautojo pareigybei priskirtas funkcijas. Pareigybės aprašymo 7.1. punkte nurodytos šiai pareigybei priskirtos funkcijos: „priima pareiškimus ir pranešimus apie rengiamus, daromus ar padarytus nusikaltimus, kitus teisės pažeidimus bei įvykius“. R. K. 2012 m. kovo 13 d. paaiškinime nurodė, kad pareigūnams paaiškino situaciją, pasakė, jog vieną konflikte dalyvavusį asmenį pažįsta (nors nėra tikras), pareigūnai jam pasiūlė su juo tartis, vienas pareigūnas norėjo siųsti į medicininę ekspertizę, o kitas pasakė, kad gal susitars, o jei ne, pirmadienį nuovadoje parašys pareiškimą.

Panašias aplinkybes R. K. nurodė teismo posėdyje apklaustas liudytoju. Įvertinęs šias aplinkybes teismas konstatavo, kad negalima daryti vienareikšmės išvados, jog pareiškėjas atsisakė priimti nukentėjusiojo pareiškimą. Policijos pareigūnas įvertinęs tai, kad R. K. negali apsispręsti dėl pareiškimo rašymo, paaiškino minėtam asmeniui, kad jis gali tai padaryti vėliau kreipdamasis į policijos įstaigą ar apylinkės inspektorių. Ištirtos aplinkybės leidžia teigti, kad nukentėjusysis nebuvo akivaizdžiai tvirtai apsisprendęs dėl pareiškimo rašymo.

Pareigūnas L. U. įvertino, kad R. K. galbūt vieną iš konflikte dalyvavusių asmenų pažįsta ir apsisprendęs kreipsis į apylinkės inspektorių. Remdamasis šiais argumentai, teismas priėjo prie išvadų, kad L. U. nepažeidė Pareigybės aprašymo 7.1. punkto, nes norint priimti pareiškimą, reikia jį gauti iš nukentėjusio asmens ir kad šis asmuo sutiktų rašyti pareiškimą. Išvadoje Nr.40-IS-39 nurodyta, jog specialistas L. U. policijos registruojamų įvykių registro skiltyje „Papildoma informacija apie patikrinimą“ įrašė, kad pareiškėjas apsisprendęs kreipsis į apylinkės inspektorių, automobilis nepastebėtas, t. y. užregistravo įvykį.

Iš Išvados Nr. 40-IS-39 matyti, kad R. K. kreipėsi į policiją su pareiškimu, kuriame nurodė, kad įvykis buvo apie 20:00 val. (I t., b. l. 140), vėliau apklausiamas nurodė, kad įvykis buvo apie 22:00 val. (I t., b. l. 141). Iš 2012 m. vasario 20 d. protokolo-pareiškimo (II t., b. l.

50) matyti, jog R. K. nurodė, jog įvykis įvyko apie 20:00 val. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimu nustatyta, jog nukentėjusysis R. K. parodymų teisme metu nurodė, jog 2012 m. vasario 18 d. apie 22 val. automobiliu su žmona ir sūnumi važiavo į namus Kuršėnuose (II t., b. l. 111). Iš šių aplinkybių galima suprasti, jog nukentėjusysis nesugebėjo nurodyti įvykio laiko ir painiojo įvykio aplinkybes. Iš Išvados Nr.40-IS-39 taip pat matyti, jog R. K. 2012 m. vasario 20 d. pareiškime policijai, pagal kurį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nenurodė aplinkybės, jog besišlapinantis asmuo rodė nukentėjusiam ir jo šeimos nariams savo lytinius organus, šias aplinkybes R. K. nurodė tik apklausoje, atliekant tarnybinį patikrinimą (I t., b. l. 141).

Teismas nustatė, kad 2012 m. vasario 21 d. tarnybiniame pranešime (I t., b. l. 121) nurodyta, jog patikrinus ikiteisminio tyrimo medžiagą, nustatyta, jog 2012 m. vasario 18 d. 22 val. 37 min. į policiją paskambino R. K., kuris pranešė, kad jam Šiaulių r. Kuršėnų mieste (duomenys neskelbtini) namo kieme į veidą sudavė pažįstamas vyriškis, kuris galėjo važiuoti automobiliu, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Šiaulių AVPK 2013 m. spalio 2 d. rašte Nr. 40-S-24676 nurodyta, jog R. K. į Šiaulių AVPK Šiaulių rajono PK Kuršėnų policijos nuovadą pranešti apie įvykį atvyko pats, pranešimų apie Šiaulių rajone Kuršėnų mieste (duomenys neskelbtini) namo kieme įvykį policijos įstaiga telefonu negavo. Bylos medžiaga patvirtina, kad R. K. į policijos įstaigą neskambino, o atvyko pats, taigi darytina išvada, jog 2012 m. vasario 21 d. tarnybiniame pranešime nurodyta netiksli informacija apie įvykį (neatitinka bylos faktinių aplinkybių).

Išvadoje Nr. 40-IS-39 L. U. kaltinamas tuo, kad nenuvyko į įvykio vietą ir neatliko reikalingų veiksmų. Pareigybės aprašymo 7.2.1. punkte nurodyta: „organizuoja operatyvinės grupės išvykimą į įvykio vietą, reikalui esant, gavęs pranešimą apie nusikalstamą veiką bei kitus teisės pažeidimus, kai reikia imtis neatidėliotinų veiksmų, surasti ir sulaikyti asmenis, padariusius nusikaltimą ar įtariamus nusikalstamos veikos padarymu, viešajai tvarkai palaikyti, suteikti pagalbą nukentėjusiems, pats išvyksta į įvykio vietą vykdyti paieškos priemonių“. Pareiškėjas nurodė, jog buvo įvykio vietoje, tačiau ten nebuvo automobilio ir asmenų, kurie sumušė R. K. Teismo posėdyje liudytojas M. P. patvirtino, kad su bendradarbiu L. U. nuėjo į įvykio vietą šalia Kuršėnų nuovados, tačiau nusikaltimo pėdsakų nesimatė. Atsakovas nepateikė jokių duomenų bei argumentų, pagrindžiančių išvadą, jog pareigūnas neapžiūrėjo įvykio vietos, nesurašė įvykio vietos apžiūros protokolas. Iš proceso šalių paaiškinimų galima suprasti, kad Kuršėnų policijos įstaigos įėjimas ir išėjimas filmuojami, todėl atsakovui būtų pakakę peržiūrėti filmuotą medžiagą ir įsitikinti, jog pareigūnai į įvykio vietą, kuri yra šalia Kuršėnų policijos nuovados, buvo nuėję. Atsakovo išvados, jog pareiškėjas pažeidė Pareigybės aprašymo 7.2.1. punktą, nepagrįstos, pateiktos ne visiškai išsiaiškinus įvykio aplinkybes.

Išvadoje Nr. 40-IS-39 nurodyta , jog L. U. pažeidė Pareigybės aprašymo 7.8.1. punktą, kuriame nurodyta: „teikia neatidėliotiną pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo teisės pažeidimų ir esantiems bejėgiškos būklės, užtikrina jų teises ir teisėtus interesus“. Liudytojas M. P. teismo posėdyje patvirtino, kad nukentėjusiajam buvo pasiūlyta iškviesti greitąją pagalbą, tačiau jis atsisakė. Teismas neturėjo pagrindo abejoti liudytojo parodymais. Pažymėjo, kad iš R. K. paaiškinimų galima suprasti, jog po įvykusio konflikto jis grįžo namo, nusiplovė veidą, persirengė ir nuėjo į kieme esančią Kuršėnų policijos nuovadą. Vienas pareigūnas pasakė, kad jį reikia siųsti į medicininę ekspertizę, o kitas pareigūnas pasakė, jog galbūt susitars, o jei ne, tada pirmadienį nuovadoje parašys pareiškimą. Nuovadoje R. K. užtruko apie 10 minučių, išėjęs grįžo namo, kreipėsi į ligoninę vėliau (kai pradėjo skaudėti galvą). Tai iš dalies patvirtina, jog nukentėjusysis atsisakė medikų pagalbos. Pareigūnas įvertinęs tai, kad R. K. negalėjo aiškiai pasakyti kas įvyko ir kad jis nebuvo bejėgiškos būklės, kurioje būtų buvusi reikalinga neatidėliotina pagalba, siūlė iškviesti greitąją pagalbą, tačiau R. K. jos atsisakė. Įvertinęs tai, teismas konstatavo, kad L. U. nepažeidė Pareigybės aprašymo 7.8.1. punkto.

Išvadoje Nr.40-IS-39 nurodyta, kad L. U. pažeidė Pareigybės aprašymo 7.13. punktą, nustatantį, jog „vykdydamas pareigas besąlygiškai garantuoja teisės aktuose įtvirtintas žmogaus teises ir nesitaiksto su bet kokiais įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimais; nustatyta tvarka pradeda ikiteisminį tyrimą“. Teismas nustatė, kad nurodydamas šio punkto pažeidimą, atsakovas visiškai nedetalizavo šio pažeidimo, nei pranešime dėl tarnybinio nusižengimo, nei Išvadoje Nr. 40-IS-39

nėra nurodytos teisės normos, kurias pareiškėjas pažeidė, todėl teismas vertino, kad pareiškėjas Pareigybės aprašymo 7.13. punkto nepažeidė.

Be to, Išvadoje Nr. 40-IS-39 nurodyta, kad L. U. pažeidė Pareigybės aprašymo 7.14. punktą „nustatyta tvarka pradeda ikiteisminį tyrimą“. Išvadoje Nr. 40-IS-39 nurodyta, kad 2012 m. vasario 18 d. 22 val. 37 min. į Šiaulių AVPK Šiaulių r. PK Kuršėnų policijos nuovadą kreipėsi R. K., kuris pranešė, kad jam Šiaulių r. Kuršėnų m. (duomenys neskelbtini) namo kieme į veidą sudavė galimai pažįstamas vyriškis, kuris galėjo važiuoti automobiliu „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal šį R. K. pranešimą policijos pajėgos į įvykio vietą nebuvo išsiųstos, pranešimą registravęs Šiaulių AVPK Šiaulių r. PK VPS OVG specialistas L. U. policijos registruojamų įvykių skiltyje „Papildoma informacija apie patikrinimą“ įrašė: „pareiškėjas apsisprendęs kreipsis pas apylinkės inspektorių, automobilis nepastebėtas“. Išvadoje Nr. 40-IS-39 nustatyta, kad 2012 m. vasario 20 d. R. K. pareiškimu kreipėsi į Šiaulių AVPK Šiaulių r. PK, pranešdamas, kad 2012 m. vasario 18 d. apie 20.00 val. kartu su žmona ir sūnumi važiavo namo (Kuršėnai, (duomenys neskelbtini)). Įvažiavus į namo kiemą pastebėjo automobilį „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir šalia jo stovintį vyriškį, kuris šlapinosi viešoje vietoje. Automobilyje už vairo sėdėjo moteris, o gale – vyriškis. Minėtas automobilis trukdė įvažiuoti į namo kiemą, todėl jis paprašė patraukti automobilį, o asmeniui, kuris šlapinosi, pasakė, kad jis turėtų susirasti tualetą, po to išlipo iš automobilio ir priėjęs prie vyriškio, kuris šlapinosi ir nereagavo į pastabą, pastūmė į šalį. Vyriškis trenkė jam į galvą, pareiškėjas prarado sąmonę. Atgavęs sąmonę pamatė, kad žmona skambina policijai, netrukus prie jų priėjo dar vienas vyriškis, kuris jo žmonai pasakė, kad jei jie skųsis policijai, jie juos nuveš į mišką ir užkas. Nustačius, kad R. K. pareiškime yra nusikalstamos veikos požymių, pradėtas ikiteisminis tyrimas (I t., b. l. 140).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-183-641/2013 pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį (viešosios tvarkos pažeidimas – nusikaltimas) yra baigtas ir baudžiamoji byla (byloje nukentėjusiuoju pripažintas R. K.) išnagrinėta Šiaulių apylinkės teisme. Šiaulių apygardos teismas 2013 m. lapkričio 27 d. nutartimi nutarė pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. nuosprendį, t. y. nuosprendyje suformuluotą kaltinimą patikslinti, nurodant, kad A. B. ranka sudavė ne mažiau kaip tris kartus R. K. į galvos sritį, iš nuosprendyje suformuluoto kaltinimo pašalinti aplinkybes, kad A. B. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir, kad nukentėjusysis dėl A. B. neteisėtų veiksmų buvo praradęs sąmonę. Kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes teismas konstatavo, kad byloje nustatyta, jog R. K. atvykęs į Kuršėnų policijos nuovadą nurodė policijos pareigūnams įvykio aplinkybes, kurias painiojo, negalėjo atsiminti laiko, kada buvo užpultas, nepaaiškino reikšmingų įvykio aplinkybių, atsisakė rašyti pareiškimą ir nurodė, jog apsisprendęs kreipsis į apylinkės inspektorių.

Teismas rėmėsi Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusysis atsisakė rašyti skundą, policijos pareigūnams pasakė, jog vieną iš konflikte dalyvavusių asmenų pažįsta (nors nėra tikras) ir apsisprendęs kreipsis į apylinkės inspektorių. Teismas vertino, kad pareiškėjas įvertino situaciją, jog R. K. buvo susijaudinęs, negalėjo tiksliai pasakyti įvykio aplinkybių, painiojo laiką, todėl nebuvo aišku, ar padaryta veika atitinka BK 284 straipsnio 1 dalį. Konstatavo, kad L. U., neturėdamas visos reikalingos informacijos, pagal kurią galėtų pradėti ikiteisminį tyrimą, manė, jog galimai įvykdyta nusikalstama veika atitinka BK 140 straipsnio 1 dalį.

Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 407 straipsnis nustato, kad dėl šios veikos ikiteisminis tyrimas neatliekamas, o procesas teisme vyksta privataus kaltinimo tvarka. Bylos medžiaga patvirtina, jog R. K. pareigūnams vėliau pateikė daug išsamesnius ir aiškesnius parodymus, dėl kurių ir veikos kvalifikacija aiškiai skyrėsi, taip pat paaiškėjo, kad sudavęs asmuo nepažįstamas, kad automobilyje sėdėjo ne R., įvykio laikas 20.00 val. Išvadoje Nr. 40-IS-39 nurodyta, jog pareiškėjas įvykio metu buvo praradęs sąmonę, o tai „tiesioginė nuoroda į smegenų sukrėtimą ir tuo pačiu nesunkų sveikatos sutrikdymą, tai yra veiką, numatytą BK 138 straipsnyje.

Net ir tuo atveju, jei būtų atmestos abi šios veikos (dėl sveikatos sutrikdymo), ikiteisminis tyrimas privalėjo būti pradėtas pagal BK 284 straipsnį“. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Šiaulių apygardos teismas 2013 m. lapkričio 27 d. nutarties rezoliucinėje dalyje iš Šiaulių apylinkės teismo nuosprendyje suformuluoto kaltinimo pašalino aplinkybę, kad nukentėjusysis dėl A. B. neteisėtų veiksmų buvo praradęs sąmonę. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepažeidė Pareigybės aprašymo 7.14. punkto reikalavimų.

Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai numato, kad pagrindiniai policijos uždaviniai yra viešosios tvarkos ir visuomenės saugumas; neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims, kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio bejėgiškumo, taip pat asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų, kitų teisės pažeidimų, stichinių nelaimių ar panašių veiksnių. Šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad policijos pareigūnas privalo, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Išvadoje Nr. 40-IS-39 nurodyta, kad pareiškėjas turėjo pareigą atlikti tam tikrus veiksmus, t. y.: apklausti nukentėjusįjį, atlikti asmens, sumušusio R. K., paiešką, surasti įvykį mačiusius liudytojus ir juos apklausti, apžiūrėti įvykio vietą. Prie tokių išvadų atsakovas priėjo remdamasis Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Tačiau iš Išvados Nr. 40-IS-39 neaišku, kokiu pagrindu atsakovas vadovaudamasis BPK ir Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 p. nuostatomis privalomai nurodė atlikti pirmiau nurodytus veiksmus. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad nurodytų įstatymo normų pareiškėjas nepažeidė.

Nustatęs, kad pareiškėjas jokių pažeidimų nepadarė, teismas nusprendė, kad jis nepažeidė ir Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio, kuriame įtvirtinti policijos veiklos principai, 1 ir 2 punktų.

Šiaulių apskrities VPK darbo reglamento (nauja redakcija) VIII skyrius reglamentuoja asmenų aptarnavimą, pranešimų, prašymų, skundų nagrinėjimą. Reglamento 123 punktas numato, kad Šiaulių AVPK struktūrinių padalinių darbuotojai, nagrinėdami asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, privalo vadovautis pagarbos žmogaus teisėms, teisingumo, teisėtumo, sąžiningumo, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais įstatymo viršenybės, objektyvumo, nešališkumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo ir „vieno langelio“ principais . Reglamento 125 punkte nurodyta, kad Šiaulių AVPK ir jo struktūriniuose padaliniuose už asmenų aptarnavimą darbo dienomis ir darbo valandomis atsakingi Šiaulių AVPK kanceliarijos ir organizacinių skyrių darbuotojai, ne darbo laiku ir poilsio dienomis – operatyvaus valdymo padalinio darbuotojai. Byloje nustatyta, kad R. K. atsisakė rašyti pareiškimą ir apsisprendęs kreipsis į apylinkės inspektorių. Pranešimas apie įvykį buvo užregistruotas. Ši norma taikoma asmenims, kurie turi įgaliojimus nagrinėti asmenų prašymus, skundus ir pranešimus. L. U. Pareigybės aprašyme nenumatyta tokia funkcija, todėl pareiškėjas Darbo reglamento 123 punkto nepažeidė.

Iš tarnybinio patikrinimo medžiagos teismas nustatė, jog 2012 m. vasario 29 d. buvo parengtas pranešimas Nr. 40-96-PR3-2 dėl tarnybinio nusižengimo (I. t., b. l. 132). Šiame pranešime nurodyta, jog surinktoje medžiagoje matyti, kad policijos pareigūnai gavę pranešimą apie padarytą teisės pažeidimą netinkamai ir ne laiku sureagavo į jį, nebuvo nuvykę į įvyko vietą, nesiėmė priemonių nustatyti R. K. sumušusių asmenų, iš karto nepriėmė iš pranešėjo pareiškimo, nesprendė dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Nurodyta, jog galimai netinkamai atliko savo pareigas ir pažeidė BPK 2 straipsnį, Generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 patvirtintos rekomendacijos „Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir jo registravimo tvarkos reikalavimų“ 2.1 ir 45 punktus bei Šiaulių AVPK viršininko 2009 m. gruodžio 24 įsakymą Nr. 40-V-873. Pranešime nurodyta pateikti iki 2013 m. kovo 5 d. paaiškinimą dėl nurodyto nusižengimo.

Pareiškėjas paaiškinimą pateikė. 2012 m. kovo 21 d. tarnybinis patikrinimas buvo baigtas ir surašyta Išvada Nr. 40-IS-39.

Teismas nustatė, kad Išvada Nr. 40-IS-39 (I t., b. l. 140-146) bei Šiaulių AVPK Vidaus tyrimų poskyrio 2012 m. vasario 29 d. pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo (I t., b. l. 132) savo turiniu skiriasi. Pranešime pateikti duomenys apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, nurodyti veiksmai bei nurodyti pažeisti teisės aktai nėra įvardyti Išvadoje Nr. 40-IS-39. Pranešime kaip galimai pažeisti nurodyti BPK 2 straipsnis, Generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 patvirtintų Rekomendacijų 2.1., 45 punktai bei Šiaulių AVPK viršininko 2009 m. gruodžio 24 įsakymas Nr.40-V-873 (Išvadoje tai nekonstatuota), o Išvadoje Nr. 40-IS-39 nustatyti pažeidimai išsiplėtė. Išvadoje Nr. 40-IS-39 nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Darbo reglamento

123 punktą, Šiaulių AVPK Šiaulių r. PK VPS OVG specialisto Pareigybės aprašymo 7.1., 7.2.1., 7.8.1., 7.13., 7.14. punktus; Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktus, 5 straipsnio 2 ir 3 punktus, 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei BPK 2 straipsnį. Tarnybinių nusižengimų tyrimo tvarkos 20 punkte nurodyta, jog tikrinamas pareigūnas turi teisę teikti paaiškinimus, prašymus bei įrodymus. Teismas konstatavo, kad dėl Išvadoje Nr. 40-IS-39 nurodytų pažeidimų pareiškėjas neturėjo galimybių teikti paaiškinimus bei įrodymus, todėl negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisės į gynybą dėl galimai jo padarytų pažeidimų.

Įvertinęs tarnybinio patikrinimo medžiagą bei Išvadą Nr. 40-IS-39, teismas nurodė, kad Išvada Nr. 40-IS-39 neatitinka Tarnybinių nusižengimų tyrimo tvarkos 20 punkte įtvirtintų reikalavimų, tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo tariamai padaryto tarnybinio nusižengimo atliktas neišsamiai, neįvertintos visos tarnybinei atsakomybei kilti reikšmingos aplinkybės. Analizuojant Išvados Nr. 40-IS-39 turinį matyti, kad, apibrėžiant pareiškėjo tariamai padaryto tarnybinio nusižengimo objektyviąją pusę, iš esmės vadovautasi vien tik abstrakčiais argumentais, kad pareiškėjas elgėsi neprofesionaliai, nerūpestingai, nekompetentingai, aplaidžiai, tačiau nedetalizuota, kokius būtent veiksmus šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas turėjo atlikti kaip Šiaulių AVPK Šiaulių r. PK VPS OVG vyresnysis specialistas, tačiau jų neatliko, pažeisdamas OVG specialisto pareigybės aprašymo 7.1., 7.2.1., 7.8.1., 7.13., 7.14. punktų reikalavimus, t. y. neaišku, kaip nagrinėjamoje situacijoje pasireiškė pareiškėjo neveikimas. Teismas pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje nepakanka vien tik formaliai įvardinti nusižengimą ir konstatuoti, jog jį padarė konkretus pareigūnas. Būtina tokį nusižengimą dar pagrįsti įrodymais, nurodant visas Tvarkos 20 punkte įtvirtintas aplinkybes.

Dėl pareiškėjo argumento, kad Išvada Nr. 40-IS-39 buvo surašyta 2012 m. kovo 21 d., o Šiaulių AVPK viršininkas ją patvirtino 2012 m. kovo 20 d., teismas pažymėjo, kad iš tarnybinio patikrinimo išvados paskutinio lapo matyti, jog ji 2012 m. kovo 20 d. buvo suderinta su Šiaulių rajono PK viršininku. Tarnybinių nusižengimų tyrimo tvarkos 21 punkte nurodyta, jog vadovas, turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą, arba kitas pareigūnas, pavedęs atlikti tarnybinį patikrinimą, gavęs tarnybinio patikrinimo medžiagą bei išvadą, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo jos gavimo turi ją įvertinti ir priimti vieną iš šių sprendimų: 21.1. patvirtinti išvadą ir išspręsti klausimą dėl pareigūno patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn bei įgyvendinti kitas būtinas prevencines priemones. Jeigu išvadą tvirtinantis pareigūnas nėra įgaliotas skirti tarnybinę nuobaudą, išvada ne vėliau kaip kitą darbo dieną po išvados patvirtinimo turi būti išsiųsta pareigūnui, kuris turi tokią teisę. Teismas konstatavo, kad tarnybinės nuobaudos procedūros pažeidimas, Išvados Nr. 40-IS-39 tvirtinimo procedūrinis neatitikimas dėl išvados surašymo ir tvirtinimo datų šiuo atveju nėra esminis procedūros pažeidimas.

Panaikinęs skundžiamą aktą, teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2 148 Lt teismo išlaidų.

III. Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir apeliantas), apeliaciniame skunde (I t., b. l. 133–140) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo L. U. skundą ir patikslintą skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis ir argumentais, kuriuos atsakovas buvo nurodęs atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Be to, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, neišnagrinėjo Šiaulių AVPK argumentų bei motyvų, neištyrė byloje surinktų įrodymų ir tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto teismo sprendimo priėmimą. Teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles bei ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes.

Apelianto nuomone, Išvadoje Nr. 40-IS-39 kvalifikuoti pagal atitinkamas teisės normas pareiškėjo padaryti pažeidimai yra atskleisti. Pareigūnui neužtenka pavestas funkcijas atlikti formaliai, pareigūnas jam pavestas funkcijas privalo atlikti teisingai ir teisėtai. Šiuo atveju vien formalaus R. K. pranešimo apie teisės pažeidimą registravimo nepakako, L. U. savo funkcijų pagal Pareigybės aprašymo 7.1 punktą neatliko tinkamai. Pagal 2012 m. vasario 20 d. R. K. pareiškimą pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą, nors, apelianto nuomone, nors nukentėjęs nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių apie jį užpuolusio asmens veiksmus, kurios lemtų veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ir painiojosi dėl įvykio laiko.

Išvadoje Nr. 40-IS-39 pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Pareigybės aprašymo 7.2.1 punktą. Įvykio vieta buvo apžiūrėta 2012 m. vasario 20 d., t. y. tą dieną, kai buvo surašytas įvykio vietos apžiūros protokolas (BPK 179 str. 1 d.). Įvykio vietą galima apžiūrėti ir nepradėjus ikiteisminio tyrimo (BPK 168 str. 1 d.). Taigi L. U. 2012 m. vasario 18 d. neatliko savo pareigų dėl įvykio vietos apžiūros. Teismo argumentai dėl policijos įstaigos vaizdo kamerų duomenų nepanaudojimo atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą pagrįsti prielaidomis, nes teismas nesiaiškino, ar vaizdo įrašai daromi, ar jie buvo išsaugoti, ar jie galėjo suteikti informacijos apie įvykio vietos apžiūrą.

Apeliantas nesutinka, kad pareiškėjas nepažeidė Pareigybės aprašymo 7.8.1 punkto. Teismas neatsižvelgė į R. K. paaiškinimų, kad policijos įstaigoje jam nebuvo pasiūlyta iškviesti medicinos pagalbą, rėmėsi tik pareiškėjo ir jo bendradarbio (suinteresuoto asmens) paaiškinimais, jog tokia pagalba buvo pasiūlyta, tačiau nukentėjusysis jos atsisakė.

Apeliantas nesutinka, kad Išvadoje Nr. 40-IS-39 nedetalizuotas ir nepateikti argumentai dėl Pareigybės aprašymo 7.13 punkto pažeidimo. Teismas nevertino, kad 2012 m. vasario 20 d. pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal R. K. 2012 m. vasario 20 d. pareiškimą, kuriame nebuvo jokių naujų faktinių duomenų, lėmusių kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Apelianto teigimu, byloje yra pakankamai duomenų, kad nukentėjusysis nė vienam pareigūnui nėra sakęs, kad jam sudavęs asmuo buvo pažįstamas (nurodė, kad konflikte dalyvavęs asmuo galėjo būti jam pažįstamas). Teismas nemotyvavo, kodėl vienus įrodymus vertino, o kitus atmetė.

Apeliantas akcentuoja, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje yra numatytos nusikalstamos veikos, kurių padarymas lemia ikiteisminio tyrimo pradėjimą, nepriklausomai nuo to, ar bus gautas pareiškimas, ar ne, o BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos dėl kurių ikiteisminis tyrimas pradedamas tik esant nukentėjusiojo skundui. Prie šių veikų nepriskirta veika, numatyta BK 284 straipsnio 1 dalyje, todėl pareigūnas L. U. dėl šios veikos privalėjo pradėti ikiteisminį tyrimą ir negavęs R. K. pareiškimo, nes viešosios tvarkos pažeidimo požymiai yra akivaizdūs. Iš bylos medžiagos matyti, kad šiurkštaus viešosios tvarkos pažeidimo liudytojai buvo nukentėjusiojo R. K. sutuoktinė bei vaikas, ir tai pareiškėjui buvo žinoma iš pat pradžių. Apelianto teigimu, Išvadoje Nr. 40-IS-39 pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas iš jam R. K. suteiktos informacijos apie įvykio aplinkybes turėjo visas galimybes tinkamai kvalifikuoti veiką bei pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Teismas šių aplinkybių neįvertino, todėl išvados, kad pareiškėjas nepažeidė Pareigybės aprašymo 7.14 punkto, nepagrįstos.

Teismo argumentai neva iš Išvados Nr. 40-IS-39 turinio nėra aišku kokiu teisiniu pagrindu (BPK 2 straipsnio, ar Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu) pareiškėjas privalėjo atlikti Išvadoje Nr. 40-IS-39 nurodytus veiksmus, nepagrįsti. Apeliantas pažymi, kad BPK 2 straipsnius yra blanketinė norma. Šios įstatymo normoje minimas „visų įstatymų numatytas priemones“, kurios priskirtos policijai, numato Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Analizuojant šių teisės normų turinį yra aišku, kad visa Išvadoje Nr. 40-IS-39 pateiktų kaltinimų apimtis atitinka BPK 2 straipsnio turinį, o kiti nurodyti specialieji teisiniai pagrindai, reglamentuojantys policijos pareigūno darbą, papildo BPK 2 straipsnio nuostatas ir padeda atskleisti pareiškėjo padaryto pažeidimo objektyviąją pusę.

Atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, Išvada Nr. 40-IS-39 atitinka Tarnybinių nusižengimų tyrimo tvarkos reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl Šiaulių AVPK viršininko 2012 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 340-TE-126, kuriuo pareiškėjui, Šiaulių AVPK Šiaulių rajono Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo grupės specialistui L. U. paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėjas Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnyje pateikto valstybės tarnautojų pareigybių suskirstymo prasme yra statutinis valstybės tarnautojas. Valstybės tarnybos įstatymas be išlygų taikomas valstybės tarnautojams, išskyrus statutinius valstybės tarnautojus. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytos išlygos, kurios taikomos statutiniams valstybės tarnautojams, tarp jų išlyga dėl 15 straipsnio, kuriame numatytos valstybės tarnautojų bendrosios pareigos, taikymo. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnį valstybės tarnautojai, be kita ko, privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų (VTĮ 15 str. 1 d. 1 p.), tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis (VTĮ 15 str. 1 d. 4 p.).

Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnybinės atsakomybės klausimus reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto (ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcija) V skyrius (bylai aktualus 26 straipsnis) bei vykdant Statuto 26 straipsnio 10 dalį Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V–308 patvirtinta Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka (bylai aktuali 2011 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. 1V-652 redakcija).

Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 6 dalis apibrėžia, kad tarnybinis nusižengimas yra šio Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu.

Įsakymu Nr. 40-TE-126 pareiškėjui tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas buvo paskirta atsižvelgiant į 2012 m. kovo 21 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 40-IS-439, kurioje nustatyta, kad Šiaulių AVPK Šiaulių rajono VPSA OVG specialistas L. U. 2012 m. vasario 18 d. netinkamai (aplaidžiai) atliko savo pareigas: nepriėmė pareiškimo iš atvykusio į Kuršėnų policijos nuovadą R. K., nedelsdamas nesiėmė veiksmų teisės pažeidimą padariusių asmenų nustatymui (Pareigybės aprašymo 7.1, 7.2.1, 7.8.1, 7.13, 7.14 punktų pažeidimas), nors matė atvykusio į nuovadą asmens patirtus sužalojimus, emocinę būklę, žinojo, kad konfliktas įvyko viešoje vietoje, pasielgė neatsakingai, neprofesionaliai; nesiaiškindamas įvykio aplinkybių detaliau kvalifikavo veiką pagal BK 140 straipsnį, nors net ir tokiu atveju pagal Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą jam kilo pareiga atlikti atitinkamus veiksmus (apklausti nukentėjusįjį, atlikti sumušusio asmens paieškos priemones, surasti liudytojus ir juos apklausti, apžiūrėti įvykio vietą); nepradėjo ikiteisminio tyrimo; nesivadovavo Policijos veiklos įstatymo veiklos įstatyme numatytais policijos veiklos principais, neužtikrino policijai keliamų uždavinių. Apibendrinant pateikta išvada, kad Šiaulių AVPK Šiaulių rajono VPSA OVG specialistas L. U. ginčui aktualiu atveju aplaidžiai ir netinkamai vykdydamas savo pareigas, pažeidė Pareigybės aprašymo 7.1, 7.2.1, 7.8.1, 7.13, 7.14 punktus, Darbo reglamento 123 punktą, Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktus, 5 straipsnio 2 ir 3 punktus, 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei BPK 2 straipsnio reikalavimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas procesinės teisės normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), yra suformavęs praktiką, kad tarnybos teisinių santykių srityje įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių valstybės tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tai lemia tarnybos teisinių santykių specifika, nes tarnautojas iš esmės yra silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs vertinant socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas ginčo teisme atveju privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti valstybės tarnautojui drausminę atsakomybę, atleisti jį iš pareigų, perkelti į kitas pareigas ir pan. (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2011 m. vasario 17 d. Nr. A62-773/2011, 2011 m. rugsėjo 22 d. Nr. A62-2207/2011, 2012 m. vasario 10 d. Nr. A756-156/2012, 2009 m. rugsėjo 21 d. Nr. A438-1112/2009, 2006 m. gruodžio 4 d. Nr. A6-2160/2006 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad tarnybinis patikrinimas, kuris užbaigtas surašant Išvadą Nr. 40-IS-439 atliktas neišsamiai, neįvertintos visos tarnybinei atsakomybei kilti reikšmingos aplinkybės, apibrėžiant pareiškėjo tariamai padaryto tarnybinio nusižengimo objektyviąją pusę, iš esmės vadovautasi vien tik abstrakčiais argumentais, kad pareiškėjas elgėsi neprofesionaliai, nerūpestingai, nekompetentingai, aplaidžiai, tačiau nedetalizuota, kokius būtent veiksmus šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas turėjo atlikti kaip Šiaulių AVPK Šiaulių r. PK VPS OVG vyresnysis specialistas, tačiau jų neatliko, pažeisdamas OVG specialisto pareigybės aprašymo 7.1., 7.2.1., 7.8.1., 7.13., 7.14. punktų reikalavimus, t. y. neaišku, kaip nagrinėjamoje situacijoje pasireiškė pareiškėjo neveikimas. Teismas vertino, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas padarė kitus Išvadoje Nr. 40-IS-439 nurodytus, t.y. Policijos veiklos įstatymo, Darbo reglamento 123 punkto bei BPK 2 straipsnio pažeidimus, Išvada Nr. 40-IS-439 surašyta pažeidžiant Tarnybinių nusižengimų tyrimo tvarkos 20 punkto reikalavimus, todėl panaikino Įsakymą Nr. 40-TE-126 dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatliko pareigos visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes (ABTĮ 81 str.), pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai taikė teisės normas.

Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas apeliacinės instancijos teismui yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.), išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose nurodytus sprendimo negaliojimo absoliučius pagrindus, kurių atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo ir byloje apie tokių pagrindų buvimą duomenų nėra.

Kiekvieno konkretaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam individualiam ginčui išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Įstatymas nustato, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą administraciniam teismui, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.).

ABTĮ 81 straipsnyje nurodyta, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog nustatymui visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai (ABTĮ 57 str. 4 d., 68 str. 1 d., 80 str. 1 d., 81 str.).

ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Taigi, bylos proceso dalyvių nuomonė dėl bylos įrodymų reikšmės ir jų vertinimo nesaisto teismo (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą šiais aspektais, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, šių procesinių taisyklių laikėsi. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu iš esmės sutinka. Bylos proceso dalyvio nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Teisėjų kolegija, tikrindama bylą (ABTĮ 136 str.) atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 18 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A662-1450/2013) panaikino Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimo dalį, kuria teismas buvo atmetęs pareiškėjo skundą dėl Įsakymu Nr. 40-TE-126 paskirtos nuobaudos panaikinimo ir perdavė šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo atitinkamus tarnybinio patikrinimo išvados trūkumus, tarnybinio patikrinimo metu nepašalintus prieštaravimus, pareiškė abejones, kad iš bylos medžiagos negalima daryti vienareikšmę išvadą, jog pareigūnas L.

U. atsisakė priimti nukentėjusiojo R. K. pareiškimą. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, ištirtų įrodymų visumos kontekste sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateikė išsamią įrodymų analizę ir teisinį vertinimą dėl visų pareiškėjui Išvadoje Nr. 40-IS-439 pareikštų kaltinimų. Todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad teismas neįvykdė ABTĮ 81 straipsnyje numatytos pareigos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.) ir atsižvelgiant į EŽTT praktiką (žr., pavyzdžiui, EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G.

R. v Spain) ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. LVAT nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008; 2009 m. liepos 24 d.

Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje ištirtų pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė pareiškėjo skunde (jo baigiamojoje dalyje) suformuluotą reikalavimą, pakankamai aiškiai išdėstė argumentus dėl ištirtų įrodymų vertinimo, kuriais pagrindė išvadą, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta nepagrįstai ir neteisėtai, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis.

Teismas, nepasisakydamas dėl bylos proceso šalių kiekvieno argumento, išdėstyto skunde, atsiliepime į skundą, ar teismo posėdyje, procesinės teisės normų nepažeidė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų administracinėse bylose ne kartą yra konstatavęs, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas (Statuto 26 str. 6 d.) yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinė dalis, kurioje būti atliktas išsamus visų galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, lėmusių nusižengimą, tyrimas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka formaliai įvardyti atitinkamo įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad jas pažeidė atitinkamas valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius valstybės tarnautojo galimai padaryto nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuri yra individualaus administracinio akto skirti tarnybinę nuobaudą motyvuojamoji dalis, suformuluoti kaltinimai kilus ginčui negali būti darbdavio aiškinami plečiamai, o neaiškumai, dviprasmybės turi būti aiškinami silpnesnės teisinių santykių šalies (valstybės tarnautojo) naudai. Minėta, kad tarnybos teisinių santykių srityje įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių valstybės tarnautojui taikymo, prie kurių priskirtinas ir tarnybinių nuobaudų skyrimas, tenka darbdaviui.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina tai, kad Išvadoje Nr. 40-IS-39 pareigūno L. U. veiksmų vertinimas yra pateiktas ne pagal ginčui aktualios dienos (2012 m. vasario 18 d.) įvykius patvirtinančius objektyvius duomenis (tokių duomenų nesurinkta), iš kurių būtų galima prieiti prie neabejotinos ir vienareikšmės išvados kaip pagal specialiųjų teisės aktų normas turėjo elgtis policijos pareigūnas R. K. kreipimosi į policijos nuovadą atveju, o pagal minėto asmens 2012 m. vasario 20 d. pareiškime bei 2012 m. kovo 13 d. paaiškinime nurodytas 2012 m. vasario 18 d. įvykio aplinkybes bei faktą, kad dėl R. K. sumušimo 2012 m. vasario 20 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Išvadoje Nr. 40-IS-39 nurodyta, kad pareiškėjas 2012 m. vasario 18 d. R. K. žodinį pranešimą tą patį vakarą įregistravo policijos registruojamų įvykių registre su žyma „apsisprendęs kreipsis pas apylinkės inspektorių“, nurodydamas aplinkybes, kad „R. K. sudavė į veidą pažįstamas vyriškis“. Išvadoje Nr. 40-IS-39 nėra duomenų, kurie objektyviai ir patikimai paneigtų pareiškėjo argumentus byloje, kad pagal R. K. 2012 m. vasario 18 d. vakare pateiktą informaciją jis neturėjo pagrindo išvadoms, jog buvo padarytas viešosios tvarkos pažeidimas, t.y. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika dėl kurios turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, o ne veika dėl kurios asmuo turi teisę apsispręsti privataus kaltinimo tvarka. R. K. savo 2012 m. kovo 13 d. paaiškinime, pateiktame atliekant tarnybinį patikrinimą, nurodė, kad 2012 m. vasario 18 d. vakare grįžęs iš nuovados jis paskambino asmeniui, kurį tą vakarą įtarė dalyvavus konflikte (R.) ir įsitikino, kad suklydo, kad šis asmuo konflikte nedalyvavo. 2010 m. vasario 20 d. rašytiniame pareiškime R. K. aiškiai nurodė nusikalstamos veikos, kuria pažeidžiama viešoji tvarka požymius, tačiau šis nukentėjusiojo pareiškimas gali būti pagrindas vertinti kaip turėjo elgtis policijos pareigūnas, gavęs 2010 m. vasario 20 d. būtent šio turinio pareiškimą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėjo prie pagrįstų išvadų, kad tarnybinio patikrinimo metu nebuvo surinkta objektyvių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų, jog pareiškėjas 2012 m. vasario 18 d. padarė Išvadoje Nr. 40-IS-439 nurodytus pažeidimus. Kitaip tariant, kilus ginčui atsakovas nagrinėjamu atveju teisme neįrodė, kad skundžiamu įsakymu tarnybinė nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai. Kilusios abejonės dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrįstumo ir teisėtumo vertintinos silpnesnės bylos šalies (valstybės tarnautojo ) naudai.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytasis argumentais, nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas