A-442-1055-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-1055/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00761-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. S. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–5), kurį patikslino (b. l. 16–17), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nurodė, kad nuo 2006 m. kovo mėn. iki 2011 m. jis buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose. Ten jis buvo laikomas nuolat perpildytose patalpose su daugybe asmenų, nesilaikant kitų higienos ir sanitarinių reikalavimų. Be to, pareiškėjas nuolat buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, gyveno ir dirbo darbo ūkio būryje, kur pagal higienos ir sanitarines normas privalo būti dušas ir šiltas vanduo, nuolat palaikyti higieną, nes dirbo maisto dalintoju. Dėl to patyrė neturtinę žalą, didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai. Dėl nuolatinio asmeninės erdvės pažeidinėjimo sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Gyvenant ankštose ir perpildytose patalpose nuolat kildavo konfliktinės situacijos tarp nuteistųjų, kas neigiamai atsiliepė pareiškėjo charakteriui ir charakteristikai bei bendravimui su artimaisiais. Dėl neigiamų išgyvenimų ne kartą kreipėsi į psichologus ir psichiatrą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 20–25) prašė pareiškėjo skundo netenkinti, taip pat taikyti ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties terminą.

Nurodė, kad pareiškėjas atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės pataisos namus atvyko 2006 m. kovo 15 d., o 2011 m. sausio 11 d. iš Marijampolės pataisos namų buvo paleistas lygtinai. Atvykus buvo paskirtas į 13 būrį 132 brigadą, šiame būryje tuo metu buvo 50 nuteistųjų, buvo laisvų daugiau nei 10 gyvenamųjų vietų. 2006 m. balandžio 5 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu jis pervestas į 10 būrį 102 brigadą. Būrio Nr. 10 gyvenamosios patalpos sudaro 127,52 kv. m. Šiose patalpose minimu laikotarpiu gyveno nuo 25 iki 33 nuteistųjų. Kiemelio, kuriuo naudojosi šio būrio nuteistieji, plotas 470 kv. m. Reorganizuojant būrius, kaip dirbantis valgykloje stalų dengėju, pareiškėjas 2007 m. rugpjūčio 23 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu perkeltas į 18 būrį 181 brigadą. Šio būrio gyvenamosios patalpos plotas 85,54 kv. m. Šuo laikotarpiu patalpose gyveno nuo 25 iki 37 nuteistųjų. Su prašymu būti perkeltam iš šio būrio į kitą būrį, dėl konfliktų ar vietos stokos į pataisos namų administraciją pareiškėjas nesikreipė. Teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Tabako kontrolės įstatymas draudžia rūkyti patalpose, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Marijampolės pataisos namų administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Be to, nuteistiesiems kartą savaitėje sudaromos sąlygos nusiprausti po karštu dušu. Pareiškėjas bausmę atlikinėjo bendrabučio tipo patalpose, po kurias galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro. Nuteistieji taip pat turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti, lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę, lankyti socialinės reabilitacijos programas, kurių metu, be kita ko, sprendžiamos nuteistųjų psichologinės, bendravimo ir kitos problemos. Pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, kurių priežastimi būtų kalinimo sąlygos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 12 d. iki 2011 m. sausio 11 d. buvo pažeista pareiškėjo J. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės pataisos namuose sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl 70 000 Lt neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė neturtinės žalos, patirtos jam atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje nuo 2006 m. kovo mėn. iki 2011 m., atlyginimo. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (LAT 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2013 m. liepos 12 d., todėl pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 12 d. iki 2011 m. sausio 11 d., t. y. pareiškėjo lygtinio paleidimo iš Marijampolės pataisos namų dienos.

Nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 punktas nustato, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintos STR 1.14.01:1999 Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarkos 8, 9, 10, 15, 18 punktų nuostatų sisteminė analizė patvirtina, jog į gyvenamąjį plotą neturi būti įskaičiuotos bendrojo naudojimo patalpos (turi būti sudedamas tik kambarių ir virtuvės plotas).

Teismas nustatė, jog pareiškėjas Pataisos įstaigos direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 7/07-144 buvo paskirtas gyventi į 18 būrio 181 brigadą ir visą vertinamąjį laikotarpį bausmę atliko šioje brigadoje. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Pataisos įstaigos 18 būrio gyvenamasis plotas susideda iš 2 miegui skirtų miegamųjų kambarių (patalpos Nr. I-39 ir Nr. I-38) ir virtuvės (Nr. I-33) ir šis plotas sudaro 85,54 kv. m. Atsakovo pateiktoje 2013 m. rugpjūčio 27 d. pažymoje Nr. 1294 nurodyta, kad 2010 m. liepos mėn. vidutinis sąrašinis nuteistųjų skaičius 18 būryje buvo 32, taigi vienam nuteistajam teko 2,67 kv. m gyvenamojo ploto, rugpjūčio mėnesį 18 būryje buvo 31 nuteistasis, todėl vienam nuteistajam teko 2,75 kv. m gyvenamojo ploto, rugsėjo mėnesį 18 būryje buvo 34 nuteistieji ir vienam nuteistajam teko 2,51 kv. m gyvenamojo ploto, o rugsėjo – gruodžio mėnesiais 18 būryje buvo 37 nuteistieji ir vienam nuteistajam teko 2,31 kv. m gyvenamojo ploto.

Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo išvadą, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 12 d. iki 2011 m. sausio 11 d. pareiškėjas praleido patalpose, kurių plotas mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl sprendė, jog buvo pažeistos J. S. subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose minėtu laikotarpiu.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punktu ir 14 punktu bei nurodė, kad pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pažymėjo, kad byloje nepaneigti atsakovo argumentai, jog Pataisos įstaigoje visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos.

Pareiškėjas nėra kreipęsis į Pataisos įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose, taip pat pareiškėjas nesikreipė su prašymu perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Iš pateikto Marijampolės pataisos namų dušinės darbo grafiko, patvirtinto Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2010 m. sausio 14 d.

įsakymu Nr. 4/07-18, matyti, kad 18 būrio nuteistiesiems sudarytos sąlygos naudotis dušu nuo 14.00 val. iki 16.30 val. Teisės aktai nenumato, kad nuteistiesiems, kurie dirba maisto dalintojais, būtų sudaryta galimybė dušu naudotis dažniau. Teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pataisos įstaigoje yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir todėl nurodytų aplinkybių nevertino kaip galėjusių lemti neturtinės žalos atsiradimą. Pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose kamerose, kurių plotas mažesnis nei nustatyta minimali ploto norma, buvo kalinamas neilgą laikotarpį, iki nustatytos minimalios ploto normos jam trūko nuo 0,43 iki 0,79 kv. m, be to, pareiškėjas bausmę atliko Pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę – pataisos namų teritorijoje yra galimybė užsiimti sportu, nuteistieji turi galimybę dalyvauti socialinės reabilitacijos programose.

Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal darbotvarkę skirtu miegui laiku – nuo 22.30 val. iki 6.30 val. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 12 d. iki 2011 m. sausio 11 d. pripažinimu.

III. Pareiškėjas J. S. apeliaciniu skundu (b. l. 60–62) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai taikė 3 metų senaties terminą, kadangi pareiškėjo teisių pažeidimas buvo tęstinio pobūdžio. Senaties termino eigos pradžios data laikoma 2011 m. sausio 11 d.

2. Pareiškėjo teisė į atitinkamo ploto gyvenamąjį plotą buvo pažeidžiama visą kalinimo laikotarpį, nes laisvą plotą užėmė ir baldai. Taigi, pareiškėjui teko tik apie 1 kv. m gyvenamojo ploto, kas yra akivaizdus pareiškėjo teisių ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

3. Visą pataisos namuose išbūtą laiką pareiškėjas buvo kalinamas su rūkančiais asmenimis, kurie rūkė gyvenamosiose patalpose ir tuo nuodijo pareiškėją. Tai, kad tam tikrose vietose yra iškabintos lentelės „Rūkymo vieta“, neužtikrina rūkančių ir nerūkančių asmenų teisių.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu (b. l. 67–68) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo manymu, apeliacinis skundas nepagrįstas. Pareiškėjas prašo netaikyti 3 metų ieškinio senaties termino, tačiau tikslių duomenų apie šį laikotarpį nėra išlikę, buvę dokumentai, pasibaigus jų saugojimo laikui, sunaikinti. Atsakovo manymu, teismas tinkamai pritaikė ieškinio senaties terminą. Be to, antru skundo argumentu apeliantas nurodo „laisvą plotą“, tačiau tokios sąvokos teisės aktai nereglamentuoja, todėl atsakovas negali atsikirsti į šį teiginį. Gyvenamasis plotas, pagal teisės aktų reikalavimus, turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m, tačiau nenumatyta, kad iš šio ploto reikia atimti ir baldų užimamą plotą. Atsakovas neturi duomenų apie tai, kad rūkantieji asmenys nepaisė draudimo rūkyti gyvenamosiose patalpose, koridoriuje ar prausykloje. Be to, teisės aktai nenumato galimybės skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas J. S. prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš to, kad nuo 2006 m. kovo 15 d. iki 2011 m. sausio 11 d. atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose jam nebuvo užtikrinta teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis bei teisės aktais nustatyto gyvenamojo ploto patalpoje.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pritaikė CK 1. 125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą ir vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybės tik laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 12 d. iki 2011 m. sausio 11 d. Apeliaciniu skundu pareiškėjas, be kita ko, nesutinka su teismo taikytu ieškinio senaties terminu.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pastebėtina, jog įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Senaties terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Nustatyta, kad J. S. skundu siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis (pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, laikant jį su rūkančiais asmenimis ir kt.), kuris prasidėjo 2006 m. kovo 15 d. ir tęsėsi iki 2011 m. sausio 11 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2013 m. liepos 12 d. (b. l. 7). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, laikytina, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų palatos plotą vienam asmeniui, kad jis yra laikomas Marijampolės pataisos namuose galimai netinkamomis sąlygomis (pareiškėjas skunde nurodo, jog kalinamas tokiomis sąlygomis jautė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir t. t.), tačiau į teismą kreipėsi tik 2013 m. liepos 12 d. Taigi pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2010 m. liepos 12 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas Marijampolės pataisos namai prašė taikyti ieškinio senatį, todėl konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2010 m. liepos 12 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Iš pareiškėjo patikslinto skundo (b. l. 16–17) matyti, jog neturtinę žalą jis sieja su tuo, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu, nustatančiu kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar jo orumą žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Be to, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Be to, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam nuteistajam tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, nepagrįstai vadovavosi Statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 nuostatomis. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą yra konstatavęs, jog apskaičiuodamos gyvenamojo ploto dydį, pataisos įstaigų institucijos nepagrįstai remiasi Statybos techniniu reglamentu STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“. Bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Higienos normoje HN 76:2010. Šios normos 5 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-170/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustato, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m.

Iš Marijampolės pataisos namų pateiktos 18 brigados patalpų schemos (b. l. 41) matyti, kad šios brigados bendras miegamasis plotas (I-39 ir I-38, neįskaičiuojant virtuvėlės I-33) yra 79,3 kv. m. Kadangi aktualiu laikotarpiu šioje brigadoje gyveno nuo 31 iki 37 nuteistųjų, pareiškėjui teko, ne kaip nustatė Kauno apygardos administracinis teismas, nuo 0,35 kv. m iki 0,79 kv. m, o nuo 0,54 kv. m iki 0,96 kv. m mažiau gyvenamojo ploto nei nustatyta teisės aktais. Taigi laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 12 d. iki 2011 m. sausio 11 d. pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės pataisos namų patalpose, kurių plotas buvo mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma.

Dėl pareiškėjo argumento, jog nurodytu laikotarpiu jis atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, pažymėtina, kad nors šiuo atveju nustatytas minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimas, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai apsiribojo pareiškėjo teisių būti kalinamam tinkamomis sąlygomis pažeidimo konstatavimu, kaip pakankama satisfakcija. Atkreiptinas dėmesys, jog vien teisės normų, reglamentuojančių kalinamiems asmenims skiriamo ploto dydį, pažeidimai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinto nežmoniško arba žeminančio elgesio draudimo pažeidimo, be kita ko, svarbu atsižvelgti į asmenims laisvės atėmimo vietose suteiktą judėjimo laisvę, santykinai mažą kalinimo plotą gali kompensuoti judėjimo laisvė (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1544/2013).

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad Marijampolės pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Pažymėtina, kad Marijampolės pataisos namai nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla (b. l. 37, 38, 40). Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų (b. l. 41). Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat, kaip pažymėjo atsakovas, gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, biblioteką, vidurinę ar profesinė mokyklą, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla (b. l. 20–24, 37, 38). Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą ar kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose kompensavo suteikta judėjimo laisvė.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, gyveno ir dirbo ūkio būryje, kur pagal higienos ir sanitarines normas privalo būti dušas ir šiltas vanduo, skirtas nuolat palaikyti higieną. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl šių pareiškėjo skundo argumentų ir pagrįstai juos atmetė remdamasis ištirtais įrodymais bei teisės normomis. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais, todėl iš naujo dėl jų nepasisakys.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ).

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Marijampolės pataisos namų administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, galėjusius kilti būtent dėl kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė ir skunde ar apeliaciniame skunde neakcentavo. Priešingai, iš Marijampolės pataisos namų pateiktos 2013 m. rugpjūčio 23 d. pažymos Nr. 55/04-403 (b. l. 42) matyti, jog nuteistasis J. S., atlikdamas bausmę Marijampolės pataisos namuose 2006-2011 metais, į Psichologinę tarnybą dėl psichologinių, emocinių problemų ar dėl gyvenimo sąlygų nė karto nesikreipė. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, t. y. tai, kad nustatytu laikotarpiu pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma už nustatytąją Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte buvo mažesnė 0,54 kv. m – 0,96 kv. m, kad atsakovas sąmoningai nesiekė pažeminti pareiškėjo orumo ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju yra pakankama satisfakcija, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir teisės aktų nuostatas bei priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais teisinio pagrindo nėra. Skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. (J. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys