AS-822-874-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS822-874/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03129-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugpjūčio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos pervežimai“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Baltijos pervežimai“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba) 2014 m. birželio 10 d. nutarimą Nr. 1S-89/2014 dėl UAB „Baltijos pervežimai“ prašymo atidėti Tarybos paskirtos baudos mokėjimą ir išspręsti klausimą iš esmės – baudos mokėjimą atidėti papildomiems šešiems mėnesiams, baudos mokėjimą išdėstant lygiomis dalimis kas mėnesį.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Konkurencijos tarybos paskirtos 1 019 993 Lt baudos mokėjimą. Prašyme nurodė, jog pareiškėjo finansinė padėtis yra sunki ir skundžiamo nutarimo vykdymas nesulaukus, kol byla bus išspręsta, gali sukelti didesnius neigiamus padarinius nei laikinas jo nevykdymas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 18 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė ir prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tenkino – laikinai sustabdė Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. birželio 10 d. nutarimo dėl UAB „Baltijos pervežimai“ prašymo atidėti Konkurencijos tarybos paskirtos baudos mokėjimą Nr. 1S-89/2014 galiojimą iki tol, kol administracinėje byloje bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas.

Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 ir 3 dalimi, 92 straipsniu, ir atsižvelgęs į pareiškėjo pateiktus motyvus sprendė, kad tik pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę yra galimas tolesnis bylos nagrinėjimas, priešingu atveju, bylos nagrinėjimas netektų prasmės – pareiškėjui sumokėjus skirtą baudą, netektų prasmės bylinėjimasis dėl baudos mokėjimo atidėjimo.

III. Atsakovas Konkurencijos taryba pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kurią pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti.

Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas klausimas ne dėl baudos mokėjimo atidėjimo, kai klausimas dėl pačios baudos teisėtumo nėra baigtas nagrinėti teisme, tačiau dėl baudos, kurios pagrįstumas jau yra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-54/2014). Skunde yra ginčijamas procedūrinio pobūdžio Konkurencijos tarybos nutarimas dėl pareiškėjo prašymo atidėti baudos, skirtos Konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. 2S-25, mokėjimą.

Teismo nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pažeidžia šalių interesų užtikrinimo pusiausvyrą, nes pareiškėjo interesas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atidedant baudos sumokėjimo terminą, jei būtų nustatytos išimtinės aplinkybės jam tenkinti, galėtų būti tenkinamas ilgiausiai iki 2014 m. rugpjūčio 23 d. (t. y. iki termino iki kada ilgiausiai pagal Konkurencijos įstatymą gali būti atidėtas baudos mokėjimas). Tačiau skundžiama nutartimi pareiškėjui suteikiama teisė nemokėti baudos neapibrėžtą laikotarpį, kuris, priklausomai nuo bylos nagrinėjimo teisme eigos (kuriai įtaką gali daryti ir pats pareiškėjas), gali užtrukti. Taigi pareiškėjui nepagrįstai suteikiama teisė reikšmingai palengvinti jo padaryto pažeidimo pasekmes ar net jų išvengti (pavyzdžiui, iš esmės apribojus Konkurencijos tarybos galimybę, esant būtinybei, kreiptis į antstolius dėl baudos išieškojimo), kas akivaizdžiai prieštarauja viešajam interesui.

Teismas, taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė atskiro motyvuoto savo vertinimo, o tik nurodė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonę taiko atsižvelgdamas į pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašyme nurodė tokius pat finansinio pobūdžio argumentus, kuriuos dėstė skunde ginčijant 2014 m. birželio 10 d. nutarimą akivaizdu, kad teismas, pritaikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonę de facto išsprendė skundą. Be to, nutartimi taikyto reikalavimo užtikrinimo priemonės efektas ir yra baudos atidėjimas, t. y. toks pat rezultatas kokio pareiškėjas siekė patiekdamas skundą. Dėl to nutartis prieštarauja LVAT praktikai, pagal kurią, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones negali būti išsprendžiama byla iš esmės.

Nutartimi pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės turinys yra neaiškus – nėra aišku, kokiu būdu ją vykdyti. Viena vertus, iš nutarties visumos ir pareiškėjo prašymo, galima nuspėti, kad teismo tikslas buvo sustabdyti Konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimu 2S-25 skirtos baudos mokėjimą UAB „Baltijos pervežimai“, tačiau rezoliucine dalimi teismas reikalavimo užtikrinimo priemonę suformulavo kitaip. Pastebėtina, kad 2014 m. birželio 10 d. nutarimu Konkurencijos taryba atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl baudos mokėjimo atidėjimo ir 2014 m. birželio 10 d. nutarimo 2 dalimi pareiškėjui buvo suteikta teisė pasinaudoti papildomai keletu dienų (iki 2014 m. birželio 16 d.), tam, kad jis spėtų gauti šį nutarimą ir sumokėti likusią baudą, jeigu jos dar nebuvo sumokėjęs. Tačiau 2014 m. birželio 10 d. nutarimu nebuvo nustatytas papildomas įpareigojimas sumokėti baudą, toks įpareigojimas nustatytas 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. 2S-25, kuris, atsižvelgus į LVAT 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi padarytus jo pakeitimus, galioja ir objektyviai negali būti sustabdytas pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes pakartotinis ginčas dėl 2011 m. nutarimo nėra galimas. Sustabdžius nutarimo galiojimą susidaro situacija, kad pareiškėjo prašymas lieka neišnagrinėtas, tačiau tai negali būti tapatinama su situacija, kad pareiškėjo prašymas Konkurencijos tarybai dėl baudos atidėjimo yra laikinai tenkinamas, ypač platesniu mastu, nei tai leidžia Konkurencijos įstatymas. Galiausiai, 2014 m. birželio 10 d. nutarimo galiojimo sustabdymas iš esmės gali būti suprantamas tokiu būdu, kad klausimas dėl baudos atidėjimo apskritai nenagrinėtas, todėl lieka pirminis 3 mėnesių baudos sumokėjimo terminas, kuris šiuo metu jau yra suėjęs.

Nei Konkurencijos įstatymas, nei Konkurencijos tarybos nutarimas netenkinti ūkio subjekto prašymo ir neatidėti baudos sumokėjimo iki 6 mėnesių, neapriboja ūkio subjektų teisių vykdymo procese, jei dėl baudos išieškojimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka Konkurencijos taryba kreiptųsi į antstolį. Taigi, akivaizdu, jog, net ir tuo atveju, jei ūkio subjektas manytų, kad Konkurencijos taryba netinkamai įvertino jo prašymą atidėti baudos sumokėjimą, skundo padavimas dėl tokio nutarimo, neturėtų sudaryti pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę de facto reiškiančią leidimą ūkio subjektui nemokėti baudos neribotą laiką, tokiu būdu nepagrįstai palengvinant atsakomybės už Konkurencijos įstatymo pažeidimą sąlygas. Tokia priemonė būtų neproporcinga pasekmių viešiesiems ir privatiems interesams požiūriu.

Pareiškėjas UAB „Baltijos pervežimai“ su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pažymi, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Konkurencijos taryba tik sau palankiu būdu ir itin siauriai aiškina viešojo intereso apsaugą. Nutartimi šioje administracinėje byloje taikant reikalavimo užtikrinimo priemonę, tokios priemonės taikymas buvo susijęs būtent su viešojo intereso apsauga, o tai reiškia, kad jis nebuvo pažeistas. Pareiškėjo atžvilgiu netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, jis nebegalės vykdyti užsakymų, o tai gali nulemti jo nemokumo situaciją. Tokiu atveju pareiškėjui galėtų būti inicijuotas bankroto bylos iškėlimas, kas neigiamai įtakotų jo kontrahentų, akcininkų ir ypatingai darbuotojų interesus. Negautų pajamų forma žala būtų daroma ir Valstybinei mokesčių inspekcijai bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Todėl, pareiškėjo manymu, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atveju viešasis interesas bus kaip tik apsaugotas. Pareiškėjas prašė atidėti Konkurencijos tarybos paskirtos baudos mokėjimą papildomiems šešiems mėnesiams, baudos mokėjimą išdėstant lygiomis dalimis kas mėnesį. Nusprendus taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra išvengiama pasekmių, susijusių su pareiškėjo nemokumo (bankroto) situacija, ir nėra sukeliama jokios žalos nei Konkurencijos tarybai, nei visuomenei ar kitiems subjektams, nei valstybei.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakęs dėl baudos pagrįstumo ir jos dydžio, nagrinėjamu atveju nevertino ir nesprendė klausimo, ar pareiškėjas iškart galės sumokėti tokio dydžio baudą, ar tokiam baudos mokėjimui dėl objektyvių priežasčių bus reikalingas atidėjimas (išdėstymas dalimis). Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, jokiu būdu nesiekia vengti baudos mokėjimo, t. y. palengvinti savo atsakomybę. Dalį baudos jis jau yra sumokėjęs, todėl nėra jokio pagrindo abejoti gerais jo ketinimais.

Tuo atveju, jei teismas priimtų pareiškėjui palankų sprendimą nagrinėjamame ginče, neužtikrinus reikalavimo, tokio sprendimo vykdymas iš esmės taptų neįmanomas, nes pareiškėjas jau būtų turėjęs sumokėti nesumokėtą paskirtą Konkurencijos tarybos baudą. Tokiu atveju pareiškėjui palankus teismo sprendimas dėl baudos mokėjimo atidėjimo (išdėstymo dalimis) netektų prasmės.

Nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra adekvatus siekiamam tikslui, atitinka proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą ir viešąjį interesą. Pareiškėjas skunde pateikė pakankamai prima facie teisinių pagrindų dėl nutarimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pareiškėjas pagrindė, jog neatidėjus baudos sumokėjimo, išdėstant baudos mokėjimą lygiomis dalimis kas mėnesį, jam iškiltų didelių finansinių sunkumų. Dėl to Konkurencijos tarybos nutarimo vykdymas nesulaukus bylos sprendimo iš esmės, sukeltų didesnius neigiamus padarinius nei laikinas jo nevykdymas. Be to, vykdant ginčijamą nutarimą gali būti sukelta žala ir tretiesiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo manymu, reikalavimo užtikrinimo priemonė teismo buvo pritaikyta nepažeidus proporcingumo principo.

Vien todėl, kad skundžiamas Konkurencijos tarybos Nutarimas yra procedūrinio pobūdžio, administracinę bylą nagrinėjančiam teismui nėra atimama galimybė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, skundžiant Konkurencijos tarybos priimtus sprendimus. Įstatymų leidėjas, norėdamas uždrausti ABTĮ 71 straipsnyje numatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą konkretaus pobūdžio bylose, aiškiai ir konkrečiai tai numato ABTĮ arba specialiuose įstatymuose. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nei ABTĮ, nei Konkurencijos įstatyme nėra įtvirtinta konkretaus draudimo ar ribojimo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones administracinėse bylose, pradėtose apskundus Konkurencijos tarybos sprendimus.

Konkurencijos tarybos terminų skaičiavimas dėl baudos mokėjimo atidėjimo yra tik subjektyvus Konkurencijos tarybos aiškinimas ir todėl visiškai nepagrįstas. Toks termino skaičiavimo būdas, sprendžiant dėl Konkurencijos tarybos paskirtos baudos atidėjimo, negali būti taikomas, nes nėra įtvirtintas įstatymuose. Todėl Konkurencijos taryba nepagrįstai teigia, kad pareiškėjui pateikus skundą dėl nutarimo teismas tariamai negalėjo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Pareiškėjo vertinimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis yra aiški ir nedviprasmiška, o atsakovas, nurodydamas priešingai, klaidina teismą.

Pareiškėjas papildomai teismui pateikė 2014 m. liepos 17 d. ir 2014 m. rugpjūčio 20 d. pareiškimus dėl dalies paskirtos baudos sumokėjimo (po 170 000 Lt).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas iš esmės kelia ginčą dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 1S-89/2014 dėl UAB „Baltijos pervežimai“ prašymo atidėti Tarybos paskirtos baudos mokėjimą, kuriuo atsakovas pareiškėjo prašymo netenkino ir įpareigojo sumokėti likusią paskirtą ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu sumažintą baudos dalį iki 2014 m. birželio 16 d. Pareiškėjui buvo skirta 1 861 900,00 Lt dydžio bauda Konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. 2S-25, pabrėžtina, kad ši bauda LVAT galutiniu sprendimu (2014 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-54/2014) buvo palikta, sumažinat ją iki 1 019 993 Lt.

Nagrinėjamoje byloje skundą padavęs pareiškėjas prašė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje sustabdyti skundžiamo atsakovo 2014 m. birželio 10 d. nutarimo atsisakymo atidėti baudos mokėjimą galiojimą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nusprendė, kad pareiškėjo argumentai patvirtina, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo bylos nagrinėjimas netektų prasmės, todėl tenkino prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Atsakovas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, taigi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija turi įvertinti, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas pritaikė pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Iš paminėtos įstatymo normos formuluotės akivaizdu, jog įstatymų leidėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą susiejo su tikslu užtikrinti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, t. y. garantuoti teisingumo vykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti proceso dalyvius nuo galimų jiems nepalankių teisinių pasekmių.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o atsižvelgiant į tai, kas paminėta, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005). Tad tuo atveju, jei iš bylos medžiagos galima daryti pagrįstą prielaidą, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas arba sudėtingas, yra pagrindas svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007). Teisėjų kolegija pažymi, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna individualus.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011).

Šioje byloje skundžiamas atsakovo nutarimas yra priimtas vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 4 dalimi, kuriame numatyta, kad jeigu yra motyvuotas ūkio subjekto prašymas, Konkurencijos taryba turi teisę baudos ar jos dalies mokėjimą atidėti iki šešių mėnesių, jeigu sumokėti baudos laiku ūkio subjektas negali dėl objektyvių priežasčių.

Pažymėtina, kad pareiga per 3 mėnesius sumokėti Konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. 2S-25 paskirtą baudą pareiškėjui buvo numatyta 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies bei galutinio teismo sprendimo priėmimo ir skundžiamo nutarimo metu galiojančio to paties įstatymo 39 straipsnio 1 dalies (2013 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XII-743 redakcija) nuostatų, pagal kurias ūkio subjektas privalo sumokėti Konkurencijos tarybos paskirtą baudą į valstybės biudžetą ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo nutarimo gavimo dienos, be to, to paties 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo rezoliucinės dalies 3.6 punkte apie tai buvo pažymėta. Remdamasis 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 3 dalimi (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1933 redakcija), kad skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jei Vilniaus apygardos administracinis teismas nenusprendžia kitaip, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-1866/2012 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 galiojimą laikinai sustabdė, pritaikęs reikalavimo užtikrinimo priemonę iki įsiteisės teismo sprendimas byloje dėl Konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 teisėtumo. LVAT 2014 m. balandžio 7 d. priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį dėl minėto Konkurencijos tarybos 2011 m. nutarimo teisėtumo, sumažindamas pareiškėjui paskirtą baudą. Įsigaliojus šiam procesiniam sprendimui pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės galiojimas pasibaigė ir pareiškėjas turėjo sumokėti baudą per likusį terminą, kuris vėl pradėtas skaičiuoti nuo minėtos LVAT 2014 m. balandžio 7 d. nutarties paskelbimo.

2014 m. gegužės 9 d. atsakovas gavo pareiškėjo prašymą dėl baudos mokėjimo atidėjimo 6 mėnesiams, išdėstant dalimis. Nagrinėjamoje byloje skundžiamu 2014 m. birželio 10 d. nutarimu atsakovas, įvertinęs pareiškėjo prašymo motyvus, jo finansinę padėtį, prašymo netenkino ir įpareigojo likusią baudos dalį sumokėti iki 2014 m. birželio 16 d. Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas faktiškai moka baudą dalimis kas mėnesį.

Remiantis minėtu teisiniu reglamentavimu priėmus LVAT 2014 m. balandžio 7 d. nutartį, kuria atsakovo pareiškėjui paskirta bauda sumažinta, bet nepanaikinta, dar iki skundžiamo 2014 m. birželio 10 d. nutarimo priėmimo pareiškėjas turėjo pareigą sumokėti baudą. Pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą sustabdyti atsakovo 2014 m. birželio 10 d. nutarimo, kuriuo buvo sprendžiama dėl prašymo atidėti baudos mokėjimą, galiojimą pareiškėjo faktinė padėtis nepasikeitė ir negalėjo pasikeisti, nes pareiškėjas turi galutiniu teismo sprendimu patvirtintą pareigą sumokėti baudą, kurios vykdymas nėra atidėtas, o atsakovas nėra įpareigotas nesiimti veiksmų užtikrinant minėtos pareigos vykdymą, taigi pirmosios instancijos teismui pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjo padėtis išlieka tokia pati ir jis nepasiekia tikslo, kurio siekė paduodamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia pirmosios instancijos teismo rezoliucinės dalies formuluotė – laikinai sustabdyti atsakovo 2014 m. birželio 10 d. nutarimo, kuris nepakeitė pareiškėjo pareigos įstatymo nustatyta tvarka sumokėti baudą, galiojimą, nesukelia teisinių pasekmių, o tai sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. ar priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.), turi būti įvertinta ir byloje susiklosčiusi situacija. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimas Nr. 2S-25, kuriuo pareiškėjui teisėtai paskirta bauda, yra pripažintas teisėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu (LVAT 2014 m. balandžio 7 d. nutartis, kuria bauda buvo tik sumažinta) ir šiuo metu yra praėję virš 4 mėnesių nuo galutinio teismo procesinio sprendimo dėl pareiškėjui paskirtos baudos įsiteisėjimo.

Pažymėtina, kad teismas nėra saistomas pareiškėjo prašomų pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių formuluotės. Vietoje prašomos, teismas gali savo iniciatyva pritaikyti kitą, t. y. tokią, kuri būtų adekvati byloje susiklosčiusiai situacijai, reikalavimo užtikrinimo priemonę (2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-500/2011). ABTĮ 71 straipsnio 3 dalį, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas. Kadangi šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas, kaip minėta, pareiškėjo padėties nepakeitė, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija vertins ar nagrinėjamoje situacijoje buvo pagrindas pritaikyti kitą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Nagrinėjamu atveju baudos išieškojimo procesas dar nėra inicijuotas, todėl, teismo vertinimu, esamai situacijai adekvatus reikalavimo užtikrinimas būtų uždraudimas atsakovui kreiptis dėl vykdomojo dokumento išdavimo.

Pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą siejo su savo finansine padėtimi. LVAT praktikoje galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011).

Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pripažinęs, jog jeigu įmonei yra paskirta bauda, kurios privalomą mokėjimą prašoma sustabdyti taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, ir reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra taikomos, gali būti, kad dėl paskirtos baudos išieškojimo įmonei atsiras sunkių padarinių.

Sumokėjus ar išieškojus baudą, ypač jei jos suma yra didelė, gali reikšmingai pablogėti įmonės finansinė padėtis, sutrikti atsiskaitymai su kreditoriais (taip pat valstybe, darbuotojais ir kt.), kas gali pakenkti ne tik įmonės reputacijai, jos galimybėms plėtoti verslą, bet ir viešajam interesui. Šių praradimų kompensavimas gali būti pakankamai sudėtingas, nes įvertinti juos pinigais iš esmės gali būti neįmanoma. Kita vertus, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, bet vėliau paaiškėjus, kad bauda buvo paskirta pagrįstai, baudos išieškojimas atitinkamais atvejais gali tapti apskritai neįmanomu, pvz., dėl įmonės bankroto ar kitų aplinkybių.

Todėl, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, atsižvelgtina į įmonės finansinę padėtį, jos perspektyvų ir pokyčio tikimybę bei mastą, pritaikius arba nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones. Kiekvieną kartą, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo, atsižvelgiama į konkrečią bylos medžiagą bei faktinę situaciją (2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-229/2012).

Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, paskirtos baudos pagrįstumas nėra ir nebegali būti ginčijamas. Todėl turėtų būti vertinama tik tai, ar pareiškėjo faktinė finansinė padėtis, pagal jo pateiktus įrodymus, yra tokia, kad pareiškėjui sumokėjus likusią paskirtos baudos dalį, neatidėjus ir neišdėsčius jos mokėjimo, pasikeistų taip, kad pareiškėjui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje pasunkėtų ar pasidarytų negalimas. Palankus pareiškėjui šiuo atveju yra toks teismo sprendimas, kuriuo būtų panaikintas atsakovo nutarimas ir atidėtas baudos mokėjimas. Europos Tarybos Ministrų Komitetas yra rekomendavęs teismams, sprendžiant klausimus dėl laikinosios apsaugos skyrimo administraciniuose ginčuose, be kita ko, vertinti ir prima facie argumentus dėl skundžiamo akto galiojimo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjo prašyme pirmosios instancijos teismui nurodytais prima facie argumentais dėl skundžiamo atsakovo nutarimo neteisėtumo, nenustatė aplinkybių, kurios nagrinėjamu atveju akivaizdžiai rodytų nutarimą esant neteisėtą.

Pažymėtina ir tai, kad Konkurencijos tarybos skiriamos baudos yra diferencijuotos ūkio subjektų atžvilgiu taikomos ekonominės sankcijos, kurias šis viešojo administravimo subjektas pagal suteiktą kompetenciją skiria už konkurencijos taisyklių pažeidimus, remdamasis specialiomis teisės normomis. Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžia, kad vien paskirtos baudos dydis negali būti motyvas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes baudų dydis įstatymų leidėjo yra susietas su objektyviomis ekonominėmis ir finansinėmis aplinkybėms bei veiksniais, todėl pati baudos dydžio nustatymo sistema (mechanizmas) sudaro sąlygas tinkamai individualizuoti baudos dydį, atsižvelgiant į konkretaus asmens finansinę padėtį bei jo galimybes sumokėti skiriamą baudą. Vadovaujantis pirmiau paminėta administracinių teismų praktika, galimos neigiamos pasekmės pareiškėjo finansinei padėčiai savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas, analizuodamas asmenų, prašančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, finansinę padėtį, vertina jų apyvartinių lėšų kiekį, pajamas, šių pajamų pokyčius, turimus įsiskolinimus, kreditorinius reikalavimus, vykdomą ūkinę veiklą, skirtų baudų dydžius, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Vertindamas šiuos kriterijus pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus teisėjų kolegija nemato pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo finansinė padėtis iš esmės pablogėtų taip, kad bendrovė galiausiai bankrutuotų ir tai taptų grėsme galutinio teismo sprendimo įvykdymui.

Pareiškėjo argumentai, jog baudos mokėjimas nesulaukus teismo sprendimo pažeistų proporcingumo principą, būtų nesuderinamas su viešuoju interesu, taip pat nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pagal bendrą taisyklę skundžiamo nutarimo galiojimas gali būti sustabdytas teismo tik išimtiniais atvejais. Taip pat pažymėtina, kad tiek pagal Europos Sąjungos teisę, tiek pagal nacionalinę teisę pripažįstama, jog už konkurencijos normų pažeidimus skiriamos baudos turi atgrasomąjį poveikį, taigi, padeda užtikrinti viešuosius interesus saugant sąžiningos konkurencijos laisvę.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi neteisingai aiškino reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą reglamentuojančias ABTĮ nuostatas ir nepagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl ši nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas gali būti iškeliamas bet kurioje proceso stadijoje, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, proceso dalyviams pateikus teismui naujų įrodymų, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos pervežimai“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė