2K-215/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-215/2014

Teisminio proceso Nr. 1-83-2-00001-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.1;

1.2.4.5;

2.6.4.1;

2.6.8. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nuteistajam A. B.,

jo gynėjui advokatui Vytautui Valašinui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. kasacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą nukentėjusiajam ir per tris mėnesius neatlygintinai išdirbti aštuoniasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; taip pat buvo nuteistas ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant per tris mėnesius neatlygintinai išdirbti penkiasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas devyniems mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą nukentėjusiajam ir per tris mėnesius neatlygintinai išdirbti aštuoniasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Iš A. B. priteista nukentėjusiajam A. B. 5279,74 Lt turtinei ir 5000 Lt neturtinei žalai bei 800 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Skundžiamas ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nuosprendis, kuriuo panaikinta Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio dalis, kuria A. B. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ir jis pagal šį straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; panaikintas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės bendrinimas su bausme, paskirta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Iš A. B. priteista nukentėjusiajam A. B. turtinė žala sumažinta iki 5107,77 Lt. Kita nuosprendžio dalis nepakeista. Iš A. B. priteista nukentėjusiajam A. B. 1000 Lt išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Rimanto Baumilo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. B. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 7 d., apie 14.30 val., D. V. sodybos kieme, (duomenys neskelbtini), kumščiu sudavė vieną smūgį A. B. į veidą ir ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, o šiam parkritus, spyrė ne mažiau kaip septynis kartus į galvą ir nugarą, padarydamas sužalojimus, dėl kurių nukentėjusiajam A. B. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nuosprendžio dalį, kurioje jis nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, ir bylą nutraukti, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai, bei palikti nenagrinėtą nukentėjusiojo A. B. civilinį ieškinį.

Kasaciniame skunde nuteistasis pažymi, kad byloje nagrinėjant nukentėjusiojo A. B. kasacinį skundą priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartyje konstatuota, jog apeliacinės instancijos išteisinamasis nuosprendis neatitiko BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio reikalavimų, nes nutraukiant bylą nebuvo nustatyti nukentėjusiojo ir nuteistojo veiksmai konflikto metu, įvertinta nukentėjusiojo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo ir nuteistojo sužalojimus, padarymo mechanizmas, smūgių sudavimo momentas, nepašalinti byloje esančių įrodymų prieštaravimai, t. y. ar nukentėjusiajam suduoti šeši smūgiai kumščiu į galvą ar buvo spardoma jam į galvą ir nugarą.

Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas kasacinės instancijos teismo nurodytų aplinkybių netyrė, atsisakė iš naujo apklausti konfliktą mačiusius asmenis. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, vadovaudamasis teismo medicinos specialisto išvadomis ir šias išvadas atitinkančia nukentėjusiojo parodymų dalimi, šis teismas nustatė, dėl kurių sužalojimų buvo nesunkai sutrikdyta A. B. sveikata, tačiau teismo medicinos specialisto išvadoje nėra nustatytas sužalojimų padarymo mechanizmas.

Teismas visiškai ignoravo ūkininkės D. V. parodymus, įvertinęs juos kaip neobjektyvius. Taigi apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kokie sužalojimai A. B. padaryti konflikto pradžioje ir vėliau jo metu, nekonkretizavo, kuriuos sužalojimus A. B. kasatorius padarė besigindamas, o tai yra jo atsakomybę pagal BK 138 straipsnio 1 dalį šalinanti aplinkybė. Teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas dėl įrodymų tyrimo, BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl kasacinės instancijos teismo nurodymų privalomumo iš naujo nagrinėjant bylą, ignoravo BK 28 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę į būtinąją gintį, dėl to suvaržė nuteistojo teisę į gynybą.

Byloje neginčijama, kad, ūkininkei atsisakius parduoti veršelius atvykusiam iš Šiaulių jų pirkti A. B., netrukus į ūkininkės sodybą įvažiavo kasatorius; A. B. suprato, jog jam veršelių neparduos, todėl pradėjo reikalauti iš kasatoriaus pinigų kelionei iš Šiaulių kompensuoti; kasatoriui atsisakius sumokėti pinigus, tarp jų kilo konfliktas. Šios aplinkybės įrodo, kad konflikto priežastis buvo nepagrįsti nukentėjusiojo A. B. reikalavimai sumokėti jam pinigus. Kasatorius teigia, kad jo teisė į būtinąją gintį atsirado nuo to momento, kai jis suvokė, jog nukentėjusysis jį puola.

Aplinkybės, jog nukentėjusiojo smurto veiksmai nesukėlė pavojaus jo sveikatai, jų mažiau ir sužalojimai mažesni, nei padaryti nukentėjusiajam, nesudaro pagrindo teismui teigti, kad kasatorius neturėjo teisės į būtinąją gintį. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad konflikto metu kasatorius ne kartą partrenkė ant žemės nukentėjusįjį, bet šis vėl kėlėsi ir siekė toliau jį mušti ir net sužalojo, taigi kėsinimasis į kasatoriaus sveikatą tęsėsi ir jis sužalojo A. B. gindamasis nuo šio besitęsiančio kėsinimosi, todėl jam negalėjo būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Be to, teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad kasatorius dar ir spardė į nugarą ant žemės partrenktam A. B., nors tokių sužalojimų nepadaryta. Neteisinga teismo išvada, kad kasatoriaus veiksmai neadekvatūs A. B. veiksmams, nes svarbu ne tai, kaip intensyviai (rankų, kojų smūgiais) jis gynėsi atsakydamas į A. B. smūgius, o kad jo sveikatai tiesiogiai grėsė pavojingas A. B. kėsinimasis. Aplinkybė, kad kasatorius sportuoja ir fiziškai stipresnis už A. B., neturi reikšmės įvertinant būtinosios ginties buvimą.

Byloje nenustatytos BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių yra būtinosios ginties ribų peržengimas. Be to, būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, užpuolikui padaryta didesnė nei užpultajam žala, o būtent tokios aplinkybės ir buvo konflikto metu.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 376 straipsnio taikymo

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos numato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

A. B. kasaciniame skunde yra teiginių, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino konfliktuojančių – vienos ir kitos pusės parodymus, dėl to padarė netinkamas išvadas ir tuo pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Be to, skunde pateikiami įvairūs nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, jie analizuojami ir teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ne į tuos, dėl to priėmė neteisingą sprendimą ir nepagrįstai nuteisė A. B.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Tačiau įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes. Pagal kasacinio teismo praktiką šiame teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t.y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

Kasaciniame skunde tik deklaratyviai nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau iš skundo teksto matyti, kad kasatorius mano, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, dėl to nepagrįstai nuteisė kasatorių, ir prašo bylą nutraukti. Taigi akivaizdu, kad kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo aspektu, nes skunde nurodo į pažeidimus, jo manymu, padarytus teismui taikant BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias būtent įrodymų vertinimą.

Pagal teismų praktiką taikant BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Be to, teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių BPK pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas, nenagrinėja tų skundo argumentų, kuriais kasatorius ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina buvusius įvykius, nesutinka su Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nuosprendyje išdėstytomis išvadomis dėl atskirų faktų, nes tai ne teisės taikymo šioje byloje, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus, jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.

Teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.

Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo

Didesnėje kasacinio skundo dalyje išdėstyta nuteistojo versija, kad jis nukentėjusįjį A. B. sužalojo būtinosios ginties situacijoje. Pirmosios instancijos teismas šiuos skunde nurodytus argumentus jau tinkamai įvertino ir motyvuotai paneigė, o apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiems įrodymų vertinimo motyvams.

Šioje byloje teismai nustatė, kad konflikte, per kurį buvo sužalotas nukentėjusysis, dalyvavo ar jį stebėjo nuteistasis, jo brolis Ž. B., nuteistajam galvijus pardavusi D. V., teigiantys, kad nuteistąjį užpuolė ir sumušė nukentėjusysis, ir nukentėjusysis bei jo pažįstamas A. G., teigiantys, kad nukentėjusįjį užpuolė ir sužalojo nuteistasis. Atsižvelgę į šių asmenų parodymų prieštaringumą, teismai teisingai pagrindiniu įrodymų šaltiniu pripažino teismo medicinos specialisto išvadą, o asmenų parodymais rėmėsi tiek, kiek jie atitinka šią išvadą. Atsižvelgę į teismo medicinos eksperto nustatytų nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį, nukentėjusiojo parodymus, kad nuteistasis, kilus žodiniam konfliktui, jam sudavė smūgius rankomis ir spardė pargriuvusį į įvairias kūno vietas, liudytojo Ą. G. parodymus, kad nuteistasis pirmas kelis kartus smogė nukentėjusiajam į veidą, liudytojui juos išskyrus, nuteistasis vėl rankomis ir kojomis mušė nukentėjusįjį, jį tempė žemyn pargriaudamas ir suplėšydamas striukę, teismai konstatavo, jog nukentėjusysis sužalojimus galvoje patyrė ne griūdamas, o nuo trauminių poveikių. Teismai teisingai nurodė, kad nėra pagrindo nesivadovauti nukentėjusiojo parodymais, jog gulėdamas juto smūgius į nugarą, nors teismo medicinos specialistas sužalojimų nukentėjusiojo nugaroje nenustatė. Teismai įvertino ir teismo medicinos specialisto išvadoje nuteistajam nustatytus du sužalojimus (poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje ir audinių patinimą kairiajame kelio sąnaryje), bet konstatavo, kad šie daug lengvesni ir padaryti mažesniu smūgių skaičiumi, nei nukentėjusiajam, be to, neatitinka nuteistojo ir parodymų apie nukentėjusiojo jam suduotų smūgių skaičių ir intensyvumą. Teismai ne ignoravo, bet kritiškai vertino liudytojų D. V. bei Ž. B., kurie nurodė dar mažesnį nuteistojo veiksmų intensyvumą, nei jis pats (kad A. B. tik atstumdavo nukentėjusįjį, o jokių smūgių nesudavė), parodymus.

Teismai pagrįstai atsižvelgė kaip į reikšmingas konflikto eigos vertinimui aplinkybes, kad nuteistasis sportuoja ir fiziškai gerokai stipresnis už nukentėjusįjį, kad policijai apie konfliktą pranešė nukentėjusysis, o nuteistasis, nelaukęs policijos pareigūnų, pasišalino iš įvykio vietos. Įvertinę nuteistojo smurtinių veiksmų pobūdį, nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmą, jam suduotų smūgių skaičių, jų lokalizaciją, žaizdų pobūdį, teismai teisingai konstatavo, kad nuteistasis vadovavosi ne gynybos, bet puolimo tikslais, siekdamas tyčia sužaloti nukentėjusįjį iš pykčio dėl nukentėjusiojo jam išsakytų reikalavimų konflikto pradžioje. Taigi, kolegijos nuomone, iš bylos duomenų matyti, kad šioje situacijoje nebuvo nustatyta, jog nuteistasis veikė būtinosios ginties sąlygomis, tą tinkamai konstatavo apeliacinės instancijos teismas.

Dėl BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo

Pažymėtina ir tai, jog nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kuriuose nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas, kur nustatyta, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.

Kolegija atmeta nuteistojo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą nagrinėdamas bylą, neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutarties, kuria buvo panaikinta Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šioje kasacinėje nutartyje nurodyta, kad teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turi patikrinti apeliacinio skundo argumentus dėl apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, aptarti pirmosios instancijos teismo kaltinime nurodytas svarbias aplinkybes dėl konflikto pradžios, smūgių sudavimo ir pan. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas ėmėsi visų galimų priemonių nustatyti visas bylos aplinkybes, įvertino visų įrodymų visumą, susiejo nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus su specialisto išvadomis, tai darė vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartyje nurodytais nurodymais ir, kolegijos nuomone, padarė tinkamas išvadas dėl A. B. kaltumo.

Visa tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas nuosprendį, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, atsižvelgė į kasacinės nutarties, priimtos toje pačioje byloje, turinį.

Patikrinusi teismų atliktą įrodymų vertinimą ir pateiktus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad esminių BPK pažeidimų nepadaryta, o nustatę tokią nukentėjusiojo sumušimo eigą, teisinai nuteistojo veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Armanas Abramavičius

Rimantas Baumilas