2K-547/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-547/2014

Teisminio proceso Nr. 1-15-1-00569-2012-3 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.2.3;

1.1.3.2;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

nuteistajam V. R.,

jo gynėjui advokatui Valdui Burneikiui,

vertėjai Loretai Kireilytei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. (V. R.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 3 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu V. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu devyneriems metams.

Priteista iš V. R. 2317,82 Lt žalos atlyginimo Privalomojo sveikatos draudimo fondui.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 3 d. nutartimi nuteistojo V. R. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. R. nuteistas už tai, kad 2012 m. liepos 7 d., apie 9.00 val., Vilniuje, A. Kojelavičiaus g., prie 204-ojo namo kieme esančio ūkinio pastato, tarpusavio konflikto metu su savo motina E. R., tyčia sudavė jai ranka du smūgius į veidą, o šiai nugriuvus, spyrė į pilvo sritį, taip padarė nukentėjusiajai pilvo sumušimą, pasireiškusį dvylikapirštės žarnos apatinės dalies priekinės sienelės plyšimu, kuris komplikavosi ūmiu vidiniu kraujavimu, šoku, pilvaplėvės, dvylikapirštės žarnos, plonųjų žarnų ir pasaitų pūlingu uždegimu, plaučių fibrininiu uždegimu, dėl kurio E. R. 2012 m. liepos 10 d. mirė.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 3 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą; abiejų instancijų teismų išvados dėl tyčios prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, teisės teorijai ir praktikai. Teismai, konstatuodami jo veikoje netiesioginę tyčią, klydo, pagal bylos aplinkybes turėjo būti nustatyta neatsargi kaltė ir nuteistojo veika kvalifikuota pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargus gyvybės atėmimas.

Tiek esant neatsargiai kaltei, tiek netiesioginės tyčios kaltės formai BK 132 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytų veikų sukelti padariniai – kito žmogaus gyvybės atėmimas – sutampa, tačiau veikos ir motyvacija skiriasi. Atribojant šias nusikalstamas veikas, subjektyvieji veikos požymiai turi būti nustatomi remiantis objektyviais duomenimis, t. y. įvertinus kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo ir kt. Apeliacinės instancijos teismas kaltės turinį atskleidžiančias faktines aplinkybes įvertino neadekvačiai, pateikė klaidingą veikos teisinio vertinimo interpretaciją. Kasatorius teigia, kad jis nebuvo abejingas dėl motinos likimo – ryte, pamatęs jos kritinę sveikatos būklę, iškvietė greitąją medicinos pagalbą, kartu važiavo į ligoninę, domėjosi jos savijauta, lankėsi reanimacijoje, kalbėjo su gydytojais.

Nuteistasis visą laiką buvo giliai įsitikinęs, kad motina apsinuodijo alkoholiu, nes aptiko ją geriančią su V. P.. Konfliktas su motina kilo dėl nuo savaitės pradžios iki 2012 m. liepos 6 d. ryto užsitęsusių išgertuvių, kurias jis norėjo nutraukti. Jis sudavė motinai per veidą, suėmė (ar traukė) už rankų, pečių, pastūmė namų link, kai ji pradėjo priekaištauti dėl kišimosi į jos asmeninius reikalus. Tačiau ji, supratusi, kad reikia baigti konfliktą, atsistojo ir pasišalino. Tokioje situacijoje jis tikrai negalėjo numatyti savo veiksmų įtakos motinos mirčiai.

Teismo posėdyje V. P. patvirtino, kad motina pati nuėjo į namus ir, būdamas konflikto liudytojas, pats suabejojo dėl galimybės nužudyti tokiomis aplinkybėmis. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu V. P. gynėsi apkaltindamas jį, kad pats nebūtų pripažintas kaltu. Kasatorius įsitikinęs, kad jo veika neturėjo įtakos nukentėjusiosios mirčiai, todėl, nesant priežastinio ryšio, jis nėra kaltas ir dėl kilusių padarinių. Teismai, įvertinę susiklosčiusias aplinkybes, surinktus įrodymus, ekspertizės aktą ir padarę išvadą, kad jo veiksmais buvo atimta nukentėjusiosios gyvybė, veiką turėjo kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai, iš esmės pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatas, išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir tinkamai nemotyvavo savo sprendimų. Liudytojo A. P. parodymai nesąmoningi, iš tikrųjų jis negalėjo girdėti duslaus trenksmo, nes buvo gerokai už sandėliukų. Nieko nemačiusi liudytoja D. P. patvirtino tai, ką jai sakė vyras. Liudytojo J. P. parodymai, kurio niekas nematė namo kieme, yra melagingi, prieštaringi ir kelia abejonių. Tai patvirtino liudytoja J. M. ir nurodė, kad jai buvo daromas spaudimas duoti melagingus parodymus prieš kaltinamąjį. Beje, ikiteisminiame tyrimo metu buvo apklausti kaimynai tik iš dviejų butų, kai namas yra aštuonių butų. Tokie patys nesąmoningi ir liudytojo V. P. parodymai, kuris iš pradžių klaidingai aiškino dėl suduotų smūgių ir neigė, kad kieme buvo dar vienas liudytojas A. B.. kuris buvo ten nuo konflikto pradžios. V. P. buvo suinteresuotas be liudininkų apkaltinti kasatorių nebūtais dalykais, nes jųdviejų santykiai buvo itin blogi dėl nuolatinių išgertuvių. Dėl šios priežasties V. P. buvo suinteresuotas būti vieninteliu liudytoju, nuo pat pradžių mačiusiu konfliktą ir galinčiu jį interpretuoti. Teismo posėdyje jo parodymai buvo blankesni už ankstesniuosius, prieštaringi ir nenuoseklūs, tai matyti iš asocialaus, ligoto žmogaus interpretuojamos situacijos. Liudytojas A. B. girdėjo ir matė konfliktą nuo pradžios. A. P. girdėjo tik garsą, būdamas pakankamai toli nuo sandėliukų. A. B. parodė, kad nematė smūgių, teigė, jog visi taip vadinami smūgiai priminė pastūmimą, nes nuo jų nebuvo jokių žymių, tačiau iš už nuteistojo nugaros A. B. matė, kad nukentėjusioji, būdama gerokai išgėrusi, pritūpė, o nuteistasis padėjo jai atsikelti, ir kartu nuėjo namo. Tačiau teismas labiau tikėjo V. P. parodymais.

Apeliacinės instancijos teismas klaidingai konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog prieš 2–3 paras iki mirties prieš nukentėjusiąją kiti asmenys būtų panaudoję fizinį smurtą, pasak teismo, bylos įrodymų visuma paneigia šią nuteistojo versiją. Tačiau ši versija buvo ne jo ir byloje nepaneigta, kad taip galėjo būti, nes 2012 m. liepos 7 d. šį faktą patvirtino gydytoja O. G., kuriai nukentėjusioji skundėsi ligoninėje. Iš karto po to spaudoje pasirodė žinia apie nežinomų asmenų 2014 m. liepos 5 d. užspardytą moterį. Tai vyko iki jo suėmimo ir kaltinimų jam pareiškimo. Tačiau gydytoja nebuvo apklausta, nes negalėjo dalyvauti posėdyje dėl ligos. Nukentėjusios sesuo S. B. paaiškino, kad E. R. jau išvakarėse skundėsi dėl blogos savijautos ir dėl skausmų pilvo srityje, bet nenurodė galimos priežasties. Ši liudytoja parodė, kad panašūs nusiskundimai buvo ir prieš savaitę, sesuo jau 20 metų nuolat vartoja alkoholį, kuris gali nualinti bet kokį organizmą ir paveikti tam tikrus organus. Dėl šios priežasties liudytoja teismo posėdyje iškėlė klausimą dėl dvylikapirštės žarnos opos, tačiau ekspertas formaliai paneigė opos buvimą, liko neišaiškinta, ar patikimais metodais buvo tikrinami ligonės vidaus organai ir žarnų būklė. Tai, kasatoriaus manymu, svarbu.

Kasatorius nurodo, kad gydytojai apie motinos sveikatos būklę aiškino įvairiai: vieną dieną nurodė, kad dėl ligos nukentėjusiosios sveikatos būklė stabilizuota, o kitą dieną – kad jos savijauta dėl traumos bloga. Teismo posėdyje gydytojai kėlė versijas dėl dvylikapirštės žarnos pažeidimų atsiradimo, tačiau teismai į tai nekreipė dėmesio, nes jokių įrodymų, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati ar būti sužalota kitų asmenų, nėra. Tačiau yra realus asmuo, kuris sukėlė konfliktą, dėl to ir buvo kasatorius apkaltintas. Kasatorius teigia, kad per dvi paras jis matėsi su motina apie 15 min. (iki ir po konflikto), o liudytojai V. P. ir J. P. su nukentėjusiąja kartu praleido daugiau laiko, tačiau nebuvo aiškintasi, kokiomis aplinkybėmis ir kur vyko jų naktinis bendravimas.

Buvo remtasi ikiteisminio tyrimo dokumentais, prieštaringais liudytojų parodymais, tačiau bylos neaiškumai, prieštaravimai liko neišaiškinti ir nepaneigti. Dėl padarinių buvo apkaltintas V. R.. Nurodytoje situacijoje nuteistasis negalėtų suvokti veiksmų pavojingumo, ir numatyti mirtinų padarinių atsiradimo, nes jo duoti paaiškinimai teisme bei tolesni veiksmai to nepatvirtina.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas turi ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir tas aplinkybes, kurios turi esminės reikšmės teismo išvadoms, o abejones, kurių negalima pašalinti, vertinti kaltininko naudai. Šios instancijos teismas, vertindamas tik V. P. parodymus ir ekspertizės aktą, neištyręs visų aplinkybių, nepašalinęs prieštaravimų, padarė faktinėms aplinkybėms prieštaraujančią, prielaidomis grįstą išvadą, kad jis spyrė motinai. Esant tokioms aplinkybėms negali būti daroma išvada dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo sudėties būtinųjų požymių – priežastinio ryšio tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių – nustatymo. Teismas neįvertino liudytojų O. G., A. B., S. B., J. M. parodymų, nepašalinęs prieštaravimų tarp nuteistojo ir liudytojų parodymų, nevertino dalies parodymų, nepasisakė dėl byloje nesurinktų įrodymų, patvirtintų faktų, kurie reikšmingi teisingam veikos kvalifikavimui.

Kasatorius teigia, kad, nuteisus asmenį netinkamai įvertintų nusikalstomos veikos padarymo aplinkybių pagrindu, buvo pažeista nekaltumo prezumpcija (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Abiejų instancijų teismų išvados grindžiamos nenustatytais faktais, abejotinais, ne BPK nustatyta tvarka gautais, įrodymais. Kaltinant kasatorių įvykdžius kvalifikuotą nužudymą, buvo padaryti esminiai BPK 1 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimų pažeidimai. Be to, teismui pažeidus BPK 44 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio 10 dalies, 302 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių, 386 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, buvo suvaržyta nuteistojo teisė į jo apeliacinio skundo tinkamą išnagrinėjimą.

Kasatorius teigia, kad teismas buvo šališkas dėl to, kad netinkamai, vienpusiškai vertino įrodymus, nepaisė daugybės prieštaravimų, nuteistajam nebuvo sudarytos sąlygos dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, todėl nedavė paaiškinimų dėl skundžiamo teismo nuosprendžio.

Nuteistojo V. R. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti abiejų instancijų teismų priimtus sprendimus ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas priima nutartis, kurios nurodytos BPK 382 straipsnyje. Priimdamas BPK 382 straipsnio 5 dalyje numatytą sprendimą, kasacinės instancijos teismas panaikina apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, o ne abiejų instancijų teismų priimtus sprendimus). Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, kasatorius savo prašymą iš esmės argumentuoja tuo, kad jis pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas nepagrįstai, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neišsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, netinkamai įvertino liudytojų parodymus, nepašalino esamų prieštaravimų, kad apeliacinės instancijos teismas jo skundą atmetė neištaisęs pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų bei padaręs tik prielaidomis pagrįstas išvadas, jog įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nustatytos teisingai.

Tokie kasatoriaus teiginiai bei juos, kasatoriaus nuomone, pagrindžiantys argumentai atmestini.

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje sutrinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi bylos duomenys buvo ištirti, visi įrodymai – liudytojų parodymai, duomenys, užfiksuoti parodymų patikrinimo vietoje protokoluose, specialisto išvada, ją davusio eksperto paaiškinimai ir kt., nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (t. y. kuriais remiantis grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išsamiai ir argumentuotai išdėstyti, nuteistojo gynybos versijos motyvuotai atmestos. Apeliaciniu skundu nuteistasis, ginčydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, prašė apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, kad V. R. padaryta tyčinė veika pagrįstai ir tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai nuteistojo keliamas gynybos versijas (kad jis motinai į pilvą nespyrė, kad jos mirtis galėjo kilti dėl sveikatos problemų, susijusių su alkoholio vartojimu, netinkamu gydymu ar dėl kitų asmenų jai padarytų sužalojimų ir t. t.) motyvuotai, remdamiesi byloje ištirtais įrodymais, atmetė.

Teisėjų kolegija konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies ar, kaip nurodo kasatorius, iš esmės pažeisti ir BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimai, neturi pagrindo. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant bylų procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų ir tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, buvo patikrinta, t. y. BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai nėra pažeisti. Priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus atsakyta, motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu, yra nurodyti (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys).

Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėjęs teismas (kasaciniame skunde nenurodoma kuris – ar pirmosios, ar apeliacinės instancijos teismas) buvo šališkas.

Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ir būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąją prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių byla nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-243/2009, 2K-122/210, 2K-425/2012). Kasatoriaus nurodomi argumentai, kuriais iš esmės ginčijamas įrodymų vertinimas, nėra pagrindas pripažinti, kad teismai bylą išnagrinėjo šališkai, t. y. kad nuteistojo teisė į tai, jog jo bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, buvo pažeista.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes V. R. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Tas, kas nužudė savo artimą giminaitį ar šeimos narį, atsako pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nužudymas yra tyčinis nusikaltimas. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą taikoma tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad V. R. 2012 m. liepos 7 d. tarpusavio konflikto su savo motina metu tyčia sudavė jai ranka du smūgius į veidą, po to spyrė į pilvą, taip padarė jai pilvo sumušimą, pasireiškusį dvylikapirštės žarnos apatinės dalies priekinės sienelės plyšimu, kuris komplikavosi ūmiu vidiniu kraujavimu, šoku, pilvaplėvės, dvylikapirštės žarnos, plonųjų žarnų ir pasaitų pūlingu uždegimu, plaučių fibrininiu uždegimu, dėl kurio E. R. 2012 m. liepos 10 d. mirė.

Tarp V. R. veiksmų ir kilusių padarinių – E. R. mirties – būtinasis priežastinis ryšys byloje nustatytas. Abiejų instancijų teismai pripažino, kad V. R., spirdamas savo motinai į pilvą – gyvybiškai pavojingą kūno vietą, suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad savo veiksmais gali atimti jai gyvybę, ir, nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Taigi byloje nustatyta, kad V. R. padarė tyčinį nusikaltimą – savo motinos gyvybę atėmė veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje kaltės forma nustatyta netinkamai aiškinant bei taikant BK 15 straipsnio 2 dalies nuostatas, neturi pagrindo. Be to, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje tyčinės kaltės konstatavimas bei tokios tyčios argumentavimas neprieštarauja ir nužudymų bylose susiformavusiai teismų praktikai (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/1998, 2K-281/2008, 2K-27/2009, 2K-P-247/2009). Pagal byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad V. R. baudžiamasis įstatymas – BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas – pritaikytas netinkamai, t. y. nenustačius jo veikoje visų būtinų jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji padarytos nusikalstamos veikos požymiai yra nustatyti, teismų sprendimuose jie pakankamai motyvuotai bei argumentuotai atskleisti. Bausmė paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnio reikalavimų.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinus teismų sprendimus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Atmesti nuteistojo V. R. kasacinį skundą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Olegas Fedosiukas

Aldona Rakauskienė