A-575-851-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-851/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00758-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2), kuriame prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 8 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad kiekvieną kartą jam atvykstant ir išvykstant iš Šiaulių TI yra atliekama visa krata, t. y. kaip numatyta pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 144 punktą, pareigūnai reikalauja nusirengti iki apatinių. Pareiškėjas teigė, kad tokiu būdu, pareigūnams Šiaulių TI priėmimo-paskirstymo skyriuje, kuriame neįrengta šildymo sistema ir nuolat varstomos lauko durys, atliekant visą (išrengiant) kratą žiemos metu, nėra užtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, pažeidžiamos pareiškėjo teisės bei interesai, taip pat teisės aktų reikalavimai. Atkreipė dėmesį, kad šį pažeidimą nustatė ir Šiaulių visuomenės sveikatos centras, kuris konstatavo, jog kratos patalpoje šildymo sistema neįrengta, o joje nustatyta oro temperatūra yra 15,6 °C šilumos, nors šaltuoju metų laikotarpiu bendrosios paskirties patalpose reglamentuojama oro temperatūra 18–22 °C šilumos. Pareiškėjas manė, kad toks išrengimas iki apatinių žiemos metu yra kankinimas, kadangi šalčių metu kyla grėsmė susirgti įvairiomis ligomis, sukeliamas diskomfortas, nepatogumai, be to, žeminamas asmens orumas, trikdomas poilsis. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl to jis ne kartą sirgo peršalimo ligomis, turėjo kęsti nemalonumus ir skausmus, maudimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 114–116) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI nurodė, kad suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas, siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama; krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant) (Instrukcijos 143–144 p.). Pagal Instrukcijos 145 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos.

Šiame kontekste Šiaulių TI paaiškino, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje, o iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2013 m. birželio 7 d. pažymos Nr. 69/06-2382 matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 26 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. iš viso į Šiaulių TI ir iš jos buvo konvojuotas 71 kartą, tačiau žiemos sezonu į įstaigą ir iš jos buvo konvojuotas tik 18 kartų.

Šiaulių TI pabrėžė, kad apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje 2013 m. vasario 7 d. buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio išvados išdėstytos 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6. Iš patikrinimo akto matyti, kad ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra buvo tik šiek tiek mažesnė, nei nustatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 26 punkte.

Be to, temperatūros duomenų užfiksavimo dieną pareiškėjas tikrintoje patalpoje nebuvo. Šiaulių TI taip pat akcentavo, kad mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nesudaro prielaidų teigti, jog tokie patys rodikliai vyravo pareiškėjo buvimo patalpoje momentais. Pažymėjo, kad administracinio pastato patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris, todėl išmatuota oro temperatūra neparodo tikslios jutiminės temperatūros patalpoje. Kartu atkreipė dėmesį, kad 18–22 °C šilumos temperatūra laikoma optimalia protiniam darbui, todėl 2,4 °C žemesnė temperatūra operatyviai vykdomos visos asmens kratos metu neturėtų būti pripažįstama galinčia sukelti neigiamus išgyvenimus, kadangi išsirengęs iki apatinių rūbų asmuo būna tik 1–2 minutes.

Šiaulių TI tvirtino, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 7 d. atlikto patikrinimo duomenys nesudaro pagrindo preziumuoti analogiškus temperatūros parametrus patalpoje buvus ir pareiškėjo atvykimo bei išvykimo iš Šiaulių TI dienomis ir konkrečiai pareiškėjo buvimo patalpoje metu, o pareiškėjo teiginiai dėl oro temperatūros apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti.

Šiaulių TI manė, kad dėl šių priežasčių byloje negalima nustatyti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo, be to, tvirtino, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens daugiausia keletą minučių trunkančiu išsirengimu iki apatinių rūbų Šiaulių TI atliekant visą asmens kratą. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Šiaulių TI pabrėžė, kad šiuo atveju nėra visų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 22 d. sprendimu (b. l. 146–150) pareiškėjo skundą dėl 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad iš byloje esančio Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akto Nr. EP-6 matyti, jog Šiaulių TI kratos patalpoje šildymo sistema neįrengta, joje nustatyta 15,6 °C šilumos oro temperatūra, t. y. nustatytas Higienos normos HN 76:2010 26 punkto, numatančio, kad šaltuoju metų laikotarpiu bendrosios paskirties patalpose reglamentuojama 18–22 °C šilumos oro temperatūra, pažeidimas. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju galima pripažinti esant neteisėtus valstybės institucijos pareigūnų veiksmus (neveikimą), lemiančius valstybės civilinės atsakomybės atsiradimą.

Spręsdamas dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos, teismas pabrėžė, kad šiuo atveju nėra pagrindo netikėti, jog nustatyti neteisėti valstybės institucijos pareigūnų veiksmai sukėlė pareiškėjui neigiamus išgyvenimus ir tam tikrus nepatogumus. Tačiau atkreipė dėmesį, kad nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) – atitinkamos oro temperatūros neužtikrinimas kratos patalpoje, dėl ko pareiškėjas teigia patyręs kankinimus, nepatogumus, skausmą – truko neilgai, kadangi pareiškėjas iš / į Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 26 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. buvo konvojuotas 72 kartus, o žiemos sezonu – 18 kartų.

Be to, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, jog visais šiais kartais, kai pareiškėjas būdavo kratos patalpoje, joje oro temperatūra neatitiko nustatytų normų. Teismas taip pat akcentavo, kad kratos atlikimo laikas yra 2–5 minutės, ko neginčija ir pats pareiškėjas, o Šiaulių visuomenės sveikatos centro atlikto patikrinimo metu nustatyta oro temperatūra buvo tik 2,4 °C mažesnė, nei reglamentuota Higienos normoje HN 76:2010. Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad esant nežymiam nukrypimui nuo Higienos normoje HN 76:2010 nustatyto oro temperatūros reikalavimo, negalima teigti, jog pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai galėjo būti intensyvūs. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų atlyginti pinigais, o byloje nėra jokio pagrindo išvadai, kad nustatyti pareiškėjo patirti nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, jog joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių pažeidimo fakto konstatavimas yra tinkama jo patirtos neturtinės žalos atlyginimo priemonė.

III. Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 162), kuriame prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą, tenkinant pareiškėjo skundą visiškai. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neobjektyviai, neišsamiai, nevisapusiškai ir netinkamai įvertinus bylos aplinkybes. Pareiškėjas teigia, jog nagrinėjamu atveju buvo pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 170–171) prašo jį atmesti. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 26 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. jam atvykstant į / išvykstant iš Šiaulių TI šaltuoju metų laikotarpiu būdavo atliekama visa (išrengiant iki apatinių) asmens krata patalpoje, kurioje oro temperatūra neatitinka teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 26 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. pareiškėjui atvykstant į / išvykstant iš Šiaulių TI ir šaltuoju metų laikotarpiu atliekant visą (išrengiant) kratą patalpoje, kurioje oro temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjui buvo padaryta tam tikra neturtinė žala.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nesutinka su neturtinės žalos atlyginimo būdu ir mano, kad egzistuoja pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Instrukcijos 143 punktas numato, jog suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama. Suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant) (Instrukcijos 144 p.). Remiantis Instrukcijos 145.1 punktu, suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Visos asmens kratos atlikimo tvarką reglamentuoja Instrukcijos 146 punktas, kuriame, be kita, ko numatyta, kad prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama, po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių.

Atitinkamai Higienos normos HN 76:2010 6 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal Higienos normos HN 76:2010 26 punktą, gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šaltuoju metų periodu turi būti 18–22 °C šilumos. Kaip matyti iš byloje esančios Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2013 m. birželio 7 d. pažymos Nr. 69/06-2382, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 26 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. iš viso iš / į Šiaulių TI buvo konvojuotas 71 kartą, iš jų žiemos laikotarpiu tik 18 kartų (b. l. 8–9).

Tuo tarpu Šiaulių visuomenės sveikatos centrui 2013 m. vasario 7 d. atlikus patikrinimą Šiaulių TI (2013 m. vasario 8 d. patikrinimo aktas Nr. EP-6), buvo nustatyta, kad Šiaulių TI kratos patalpoje šildymo sistema neįrengta, joje oro temperatūra yra 15,6 °C šilumos, t. y. konstatuotas Higienos normos HN 76:2010 26 punkto pažeidimas (b. l. 10–19). Kita vertus, nustatyta kratos atlikimo patalpos oro temperatūra buvo tik nežymiai mažesnė, nei Higienos normos HN 76:2010 26 punkte įtvirtinta norma, be to, 2013 m. vasario 7 d., kai buvo atliktas minėtas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, pareiškėjas nebuvo konvojuojamas iš / į Šiaulių TI (b. l. 8–9).

Tačiau šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas pateikė pakankamai aiškų ir detalizuotą jo laikymo sąlygų, su kuriomis pareiškėjas sieja prašomą atlyginti neturtinę žalą, apibūdinimą. Tuo tarpu Šiaulių TI iš esmės nepateikė jokių pareiškėjo nurodytas ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 7 d. patikrinimo metu nustatytas aplinkybes paneigiančių duomenų. Byloje taip pat nėra duomenų, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6 konstatuoti Higienos normos HN 76:2010 26 punkto pažeidimai buvo pašalinti, Šiaulių TI kratos patalpoje įrengta šildymo sistema ar imtasi kitų priemonių, siekiant užtikrinti oro temperatūros atitikimą Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimams.

Tai įvertinusi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Taigi teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, krata trukdavo tik apie 2–5 minutes, be to, nustatyta kratos atlikimo patalpos oro temperatūra buvo tik nežymiai mažesnė, nei Higienos normos HN 76:2010 26 punkte įtvirtinta norma. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo dėl nežymaus nukrypimo nuo Higienos normoje HN 76:2010 nustatyto oro temperatūros reikalavimo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tačiau, įvertinus byloje esančius pareiškėjo medicininius duomenis (b. l. 27–108, 137–142), pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs minėtą išvadą, nepagrįstai rezoliucinėje dalyje nenurodė, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pripažįstant, jog buvo pažeista jo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, ginčijamo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimo rezoliucinė dalis atitinkamai keistina, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti taip:

„Pareiškėjo R. K. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo R. K. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys