eAS-861-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-861-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02156-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl sprendimo dalies panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. K. 2015 m. balandžio 14 d. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015 m. balandžio 7 d. rašto Nr. 12-01-651 dalį, kurioje atsisakyta nagrinėti pareiškėjos prašymą; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies taikymo 2010 m. liepos 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) nepriemoką – 844,96 Eur (2 917,47 Lt); 3) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 15 d. nutartimi: 1) netenkino pareiškėjos R. K. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį, kurioje prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo iki 2012 m. gruodžio 31 d.; 2) priėmė pareiškėjos R. K. skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Ministerijos 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 12-01-651 ir priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2013 m. sausio 1 d.

Iš pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėjai paskirta pensija nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (susidarė 2 917,47 Lt pensijos nepriemoka), o nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. – ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktą teisės aiškinimą, kad reikalavimui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos. Teismas nustatė, jog taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, pirma sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai buvo apskaičiuota ir išmokėta už 2010 m. liepos mėnesį, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas – už 2010 m. spalio mėnesį. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėja apie savo pažeistas teises sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip pirmosios perskaičiuotos valstybinės pensijos gavimo metu. Skundą teismui pareiškėja padavė 2015 m. balandžio 13 d., todėl teismas konstatavo, kad pareiškėja praleido skundo reikalavimo, kuriuo prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemokos dalį, pateikimo terminą.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 34 straipsnio 1, 2 dalimis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, pareiškėjos prašyme atnaujinti praleistą terminą nurodytas aplinkybes vertino kad subjektyvaus pobūdžio ir pažymėjo, kad pareiškėja, būdama pakankamai rūpestinga bei atidi ir siekdama teisminės savo pažeistų teisių gynybos, galėjo skundą teismui pateikti įstatyme nustatytu terminu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuriame pateiktais išaiškinimais iš esmės yra grindžiami skundo reikalavimai, priėmimo, taip pat ir nuo šio nutarimo paskelbimo, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėja galėtų suvokti, kad jos teisės galbūt yra pažeidžiamos. Taip pat praėjo beveik dveji metai nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, ir tokiu būdu buvo pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; daugiau nei metai po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo. Pareiškėja nurodytais laikotarpiais nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui. Į Ministeriją su prašymu išmokėti jai valstybinę pensiją pareiškėja kreipėsi tik 2015 m. kovo 6 d., į teismą – 2015 m. balandžio 13 d., t. y. gerokai praleidusi procesinį 3 metų kreipimosi į teismą terminą.

Teismo vertinimu, aptartos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja kreiptis į teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo delsė nepateisinamai ilgai, veikė nepakankamai rūpestingai ir atidžiai, todėl pripažino, kad ji terminą praleido ne dėl objektyvių ir nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, o dėl savo pasirinkto elgesio varianto. Remdamasis šiais motyvais, teismas pareiškėjos prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą atmetė ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pareiškėjos skundo dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, atsisakė priimti.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarką, galiojimas 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 buvo pratęstas 2012 ir 2013 metams. Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad po 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo asmenų, gaunančių valstybines pensijas, kurios perskaičiuojamos taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, teisinė padėtis iš esmės pasikeitė.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad skundo dalies, kurioje prašoma priteisti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2013 m. sausio 1 d. susidariusią pensijos nepriemoką, pateikimo 3 metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo valstybinės pensijos už 2013 m. sausio mėnesį išmokėjimo, nagrinėjamu atveju nėra praleistas. Teismas sprendė, kad pareiškėjos skundo reikalavimai, kuriais prašoma panaikinti Ministerijos 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 12-01-651 bei priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, atitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimus, todėl priėmė juos nagrinėti.

III. Pareiškėja R. K. padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti terminą skundui paduoti ir priteisti pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. įskaitytinai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 1 166,55 Eur (4 027,85 Lt).

Pareiškėja paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išėjo už pareiškėjos skundo reikalavimų ribų, nes pareiškėja skunde prašė priteisti jai tik valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, o dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo (susidarė 844,96 Eur, arba 2 917,47 Lt, nepriemoka), pareiškėja yra padavusi skundą kitoje administracinėje byloje Nr. eI-8384-968/2015.

Pareiškėja taip pat tvirtina, kad teismas priimdamas skundžiamą nutartį netinkamai įvertino jos prašyme atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą nurodytas aplinkybes, be kita ko, neatsižvelgė į tai, jog neaiškumas ir neapibrėžtumas teisinių santykių srityje yra priežastys, kurios sudarė jai objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos R. K. skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią iki 2012 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, bet priėmė skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Ministerijos 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 12-01-651 ir priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2013 m. sausio 1 d. dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo.

Pažymėtina, jog pirminės 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 redakcijos 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir 2012 m. gruodžio 31 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams buvo du kartus pratęsta – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios.

Atsižvelgus į paminėtą ginčui aktualų teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos teisės į valstybinę pensiją pažeidimas iš esmės yra trijų savarankiškų, skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu teismas pagrįstai kiekvieną laikotarpį analizavo atskirai.

Pareiškėja 2015 m. balandžio 14 d. kreipdamasi šioje byloje su skundu į teismą kėlė šiuos reikalavimus: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2015 m. balandžio 7 d. rašto Nr. 12-01-651 dalį, kurioje atsisakyta nagrinėti pareiškėjos prašymą, ir 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo 2010 m. liepos 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Taip pat iš pareiškėjos skundo argumentų akivaizdu, jog inicijuodama šią administracinę bylą pareiškėja siekia valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios būtent dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo; juo labiau, kad LITEKO duomenys patvirtina, jog pareiškėja skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu, yra padavusi Vilniaus apygardos administraciniam teismui kitoje administracinėje byloje Nr. eI-8384-968/2015.

Atsižvelgus į tai, sutiktina su pareiškėjos atskirojo skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išėjo už pareiškėjos skundo reikalavimų ribų, nes sprendė skundo priėmimo klausimą dėl tų skundo reikalavimų, kurių pareiškėja šioje byloje net nebuvo pareiškusi. Be to, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į skundžiamos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje ir rezoliucinėje dalyje esančius neatitikimus nurodant valstybinės pensijos nepriemokos susidarymo laikotarpius.

Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies ir 148 straipsnio normomis, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą (pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartį), jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Konstatavusi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 15 d. nutartyje nepagrįstai sprendė pareiškėjos skunde nepareikštų reikalavimų priėmimo nagrinėti teisme klausimą, taip išeidamas už pareiškėjos keliamo ginčo ribų ir neteisingai išspręsdamas skundo priėmimo klausimą, taip pat atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja atskirajame skunde ginčija tokį teismo procesinį sprendimą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiama nutartis turi būti panaikinta kaip nepagrįsta ir neteisėta, o pareiškėjos skundo, paduoto teismui 2015 m. balandžio 14 d., priėmimo klausimas visa apimtimi perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 142 str. 1 d., 148 str., 151 str. 4 p.).

Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjos skundo priėmimo klausimą iš naujo, turi įvertinti pareiškėjos skunde ir prie skundo pateiktoje Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo R. K. 2010–2013 m. suvestinių duomenų lentelėje esančius neatitikimus, pareiškėjai skunde nurodant laikotarpį, kuriuo jos valstybinė pensija buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, bei prašomą priteisti konkrečią nepriemokos sumą, kurie nesutampa su atitinkamu laikotarpiu bei nepriemokos suma, nurodytais pateiktoje lentelėje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį visa apimtimi ir perduoti pareiškėjos R. K. skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys