AS-552-947-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-947/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03247-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. D. skundu (b. l. 1-8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) apskaičiuoti ir išmokėti už 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesius neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 10 691 Lt, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo bei 1994,88 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio taikymo už 2013 metus; 2) panaikinti Ministerijos 2014 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 1D-4116(11).

Pareiškėja paaiškino, kad Ministerijos 2000 m. birželio 13 d. sprendimu jai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Dėl susidariusios pensijos nepriemokos išmokėjimo J. D. 2014 m. gegužės 21 d. kreipėsi į trečiąjį suinteresuotąjį asmenį Sveikatos priežiūros tarnybą prie Ministerijos. Ministerija 2014 m. birželio 10 d. raštu, nurodžiusi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuota praktika, pagal analogiją turi būti taikomas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas reikalavimui dėl pensijos ribojimo pateikti yra praleistas, todėl pareiškėjos prašymas dėl pensijos išmokėjimo yra nenagrinėtinas. J. D., nesutikdama su tokiu Ministerijos sprendimu, atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nenumato termino skundams dėl valstybinių pensijų neišmokėjimo pateikti, terminas kreiptis į teismą dėl valstybės pensijos nepriemokos priteisimo nėra įtvirtintas jokiame viešai paskelbtame norminiame teisės akte, o teismų praktika sprendžiant šią problemą nėra vienoda. Pareiškėja pažymėjo, kad 2012 m. vasario 6 d.. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, prieštarauja Konstitucijai. Atkreipė dėmesį, jog galiojant Laikinajam įstatymui (2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais) pareiškėja dirbo, t. y. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jai paskirta pensija buvo sumažinta ne tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio, bet ir pagal 5 straipsnio nuostatas. Pareiškėja pažymėjo, kad dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmas vis dar nėra sukurtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 2 d. nutartimi (b. l. 12-14) neatnaujino pareiškėjai termino skundui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos, susidariusios 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, paduoti bei atsisakė priimti šią pareiškėjos skundo dalį. Likusią pareiškėjos skundo dalį pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsniu, 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nustatė, kad pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas perskaičiuota nuo 2010 m. sausio 1 d., pareiškėjai 2010 m. sausio mėnesio pensija buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, skundą teismui pareiškėja pateikė 2014 m. birželio 27 d., t. y. praleidusi skundo padavimo terminą, skaičiuotiną nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo.

Įvertinęs pareiškėjos skundo turinį, teismas sprendė, jog jame išdėstyti argumentai sudaro pagrindą spręsti skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą ir, įvertinęs šiuos argumentus, konstatavo, kad svarbių ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jai laiku kreiptis į teismą nenustatytė. Pažymėjo, jog šiuo atveju praleistas kreipimosi į teismą terminas negali būti atnaujinamas objektyvia kliūtimi laiku paduoti skundą teismui laikant tai, jog iki 2013 m. lapkričio 7 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 priėmimo pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų teisės į teisminę gynybą, nesant aiškaus procesinio kreipimosi į teismą termino eigos pradžios momento, buvo apsunkintos, kadangi pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2014 m. birželio 27 d., t. y. praėjus 7 mėnesiams nuo minėtos nutarties paskelbimo dienos, nenurodydama jokių aplinkybių, kurios būtų trukdę jai kreiptis nedelsiant. Teismas darė išvadą, kad terminą skundui paduoti pareiškėja praleido dėl nuo jo valios priklausiusių subjektyvių priežasčių, o ne dėl ginčo teisinių santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo, todėl termino skundui paduoti neatnaujino ir šį skundo reikalavimą atsisakė priimti.

Likusią skundo dalį, t. y. reikalavimus įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, apskaičiuoti ir išmokėti 1994,88 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio taikymo už 2013 metus bei panaikinti Ministerijos 2014 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 1D-4116(11), teismas priėmė nagrinėti, Ministeriją įtraukė atsakovu byloje.

III. Pareiškėja atskiruoju skundu (b. l. 24-27) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir pareiškėjos skundo dalies dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 10 691 Lt pensijos nepriemoką priėmimo klausimą išspręsti iš esmės.

Pareiškėja pabrėžia, jog nei 2010-2013 m. laikotarpiu, nei šiuo metu Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nebuvo ir nėra numatytas terminas skundams dėl valstybinių pensijų neišmokėjimų paduoti, todėl darytina išvada, jog įstatymo nenumatyto termino negalima praleisti. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo minimoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 be kita ko nurodyta ir tai, jog specialusis 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame akte, todėl 2010 m. vasarį gavus pirmąją sumažintą pensiją asmenys neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus. Pareiškėjos teigimu, apie tai, kad Laikinasis įstatymas prieštaravo Konstitucijai ji sužinojo tik 2012 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą šiuo klausimu. J. D. manymu, būtent nuo šio nutarimo atsirado teisinis pagrindas ginčyti galiojantį įstatymą. Pareiškėja taip pat pažymi, jog jos pensijos dydis buvo keičiamas kelis kartus, apie tai Ministerija pareiškėjai nepranešė. Akcentuoja, kad už sumažintas valstybines pensijas nėra kompensuojama. Pareiškėjos manymu, atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo galiojimo termino pratęsimus, jo taikymo pagrindu atsiradusių valstybinių pensijų nepriemokų apskundimo terminas negali būti skaičiuojamas nuo 2010 m. vasario. Pareiškėja pažymi, kad procesinius terminus reglamentuojančių teisės normų analogijos taikymas šiurkščiai pažeidžia teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principus, teisinės valstybės principus ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams bei Europos žmogaus teisių konvencijai. Pareiškėja nesutinka, jog jos pasirinktas teisių gynimo būdas – pasyvus ir nurodo, kad 2011 m. liepos 5 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Ministerijos prašydama išmokėti pensijos nepriemoką, tačiau gavo atsakymą, jog pensija sumažinta teisėtai, pagal galiojantį įstatymą.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, ir Ministerija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.

Atkreipia dėmesį, jog pirmąjį skundą teismui pareiškėja pateikė praėjus daugiau nei metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, jog kreipimuisi dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikomas 3 metų terminas, paskelbimo bei praėjus daugiau nei 7 mėnesiams nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje išaiškinta nuo kada skaičiuojamas minėtas terminas, paskelbimo. Pažymi, jog į teismą buvo kreiptasi po daugiau nei ketverių metų nuo pirmosios sumažintos pensijos gavimo, iki tol nesiimta jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui, atskirajame skunde nenurodyta jokių objektyvių, svarbių, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių termino praleidimo priežasčių, sudariusių kliūtis laiku ar ne taip žymiai viršijus nustatyta terminą kreiptis dėl pažeistos teisės gynybos. Vadovaujasi minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir nurodo, kad nesant privalomos ikiteisminės skundų dėl valstybinių pensijų mokėjimo nagrinėjimo tvarkos, pareiškėjos kreipimasis į Ministeriją nestabdo kreipimosi į teismą procesinių terminų skaičiavimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėja atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d. nutarties dalimi, kuria, pritaikius Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t. y. nepatenkinus prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, buvo atsisakyta priimti skundo reikalavimą dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos, susidariusios 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Byloje reikšminga aplinkybe laikytina tai, jog nors skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėja tiesiogiai nenurodė prašanti atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, skunde ji išdėstė argumentus, kuriais galėtų būti grindžiamas skundo padavimo termino praleidimas. Todėl, nors iš pareiškėjos skundo nėra vienareikšmiškai aišku, ar toks prašymas pateiktas, atsižvelgiant į bylų dėl valstybinių pensijų specifiką, pažeistos teisinės vertybės svarbą pareiškėjai bei tai, jog šį klausimą sprendė ir pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija, byloje esantį neaiškumą vertina pareiškėjos naudai, t. y. sprendžia, jog šiuo atveju pareiškėja pateikė prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), pagrįstai nurodė, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. Ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant pareiškėjai mokėtinos valstybinės pensijos dydį. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad pareiškėja apie jos teisę gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją galimai pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėja kreipėsi 2014 m. birželio mėnesį, t. y. aiškiai praleidusi trejų metų procesinį terminą.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) dėl termino atnaujinimo yra pažymėjęs, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (pvz., 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo pabrėžtina, kad pareiškėja 2014 m. birželio 27 d. kreipėsi į administracinį teismą teisminės gynybos teisinių santykių srityje, kuri įstatymų leidėjo nebuvo sureguliuota nei procesinio termino kreiptis į teismą prasme, nei kitais aspektais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Pabrėžtina, kad būtent šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje buvo prieita prie išvadų, kad specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas. Pabrėžtina ir tai, kad, kaip teisingai atskirajame skunde pažymėjo pareiškėja, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte (užpildant teisinio reguliavimo spragą jis nuo 2013 m. kovo 12 d. įtvirtintas administracinių teismų praktikoje), todėl pareiškėja, 2010 m. vasario mėnesį gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galimai pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje (2013 metų) LVAT jurisprudencijoje.

Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija vertina, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų (šiuo atveju pareiškėjos) teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo apsunkintas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjos argumentais, kuriais ji grindžia prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, t. y. kad pareiškėja turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, tačiau įsitikinusi, kad įstatymų leidėjas to nedaro, prašo teisminės gynybos. Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad turtiniai praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jai kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Išvardytas priežastis teisėjų kolegija pripažįsta svarbiomis priežastimis, kurios sudarė objektyvias kliūtis pareiškėjai paduoti teismui skundą per 3 metų procesinį terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų, paskirtų ir pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, nepriemokų priteisimo (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, AS143-219/2014, AS502-212/2014, AS502-213/2014, AS756-215/2014, AS525-267/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS143-467/2014, AS502-472/2014, AS525-469/2014, AS602-205/2014, A525-409/2014 ir kt.). Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose.

Remiantis išdėstytais argumentais, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartis, kuria, pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, atsisakyta priimti pareiškėjos skundo reikalavimą dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos, susidariusios 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, naikinama kaip nepagrįsta. Teisėjų kolegija pirmiau išvardytas priežastis pripažįsta svarbiomis procesinio termino paduoti skundą praleidimo priežastimis, todėl tenkina pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo ir atnaujina jai kreipimosi į teismą terminą. Nors pareiškėja prašė pensijos nepriemokos priteisimo klausimą išspręsti iš esmės, tačiau apeliacinės instancijos teismo funkcija yra patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, todėl pareiškėjos skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. D. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartį panaikinti. Atnaujinti skundo padavimo terminą J. D. skundo daliai dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos, susidariusios 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, paduoti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas