2K-22/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–22/2014

Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00105-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.1.2.5;

2.1.7.4;

2.3.6.4.1;

2.4.2.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

nukentėjusiojo J. B. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės L. J. atstovei advokatei Aušrai Žukienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo J. B. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės L. J. atstovės advokatės Aušros Žukienės kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 17 d. nutarties.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu baudžiamoji byla S. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 2 dalį jis išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. L. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi panaikintas Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 22 d. nutartimi nukentėjusiojo J. B. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės L. J. atstovės advokatės Aušros Žukienės apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi panaikinta Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 22 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 17 d. nutartimi Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendis pakeistas: rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad S. A. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. L. J. civilinis ieškinys atmestas. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, nukentėjusiojo J. B. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės L. J. atstovės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

S. A. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2005 m. sausio 5 d., tiksliau nenustatytu laiku, Kelmės r., (duomenys neskelbtini), iš neveiksnaus J. B. nupirko 4,53 ha miško už 10 200 Lt, žadėdamas jam ir jo globėjai sumokėti šią sumą, tačiau sumokėjo tik 5230 Lt ir taip apgaule įgijo 4970 Lt. Baudžiamoji byla jam nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Pagal nukentėjusiojo J. B. atstovės pagal įstatymą L. J. atstovės advokatės A. Žukienės prašymą, vadovaujantis BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka pakeitus kaltinimą, pagal BK 178 straipsnio 3 dalį S. A. išteisintas dėl to, kad 2004 m., tiksliau nenustatytu laiku, suvokdamas, jog J. B. yra neveiksnus asmuo, turintis psichikos negalią, ir valdo asmeninės nuosavybės teise 4,53 ha miško Kelmės r., (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, pas miškotvarkos projektų inžinierių P. K. užsakė J.

B. priklausančio miško miškotvarkos projektą ir 2004 m. gruodžio 30 d., projekto autoriui sumokėjęs nenustatytą pinigų sumą, jį pasiėmė siekdamas gauti leidimus kirsti mišką; 2005 m. gruodžio 30 d. neteisėtai gavo Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Kelmės regiono agentūros valstybinės aplinkos apsaugos inspektoriaus J. S. leidimą Nr. 072801 plynam J. B. miško kirtimui 3 ha plote, 8 kvartale, 1 c sklype, iškertant iš viso 536 ktm padarinės medienos – 428 ktm beržo, 54 ktm drebulės, 54 ktm eglės; toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2005 m. sausio 5 d.

UAB „A.“ patalpose, Kelmėje, (duomenys neskelbtini), surašė tariamą UAB „A.“, atstovaujamos direktoriaus S. A., ir J. B. sutartį Nr. 1 dėl šiam priklausančio miško 8 kvartale, 1 c sklype esančios padarinės medienos pirkimo–pardavimo – beržo rąstų 288 ktm po 20 Lt už ktm, sumokant 5760 Lt, beržo popiermedžio 140 ktm po 20 Lt už ktm už 2800 Lt, drebulės rąstų 51,2 ktm po 25 Lt už ktm už 1280 Lt, eglės rąstų 54 ktm po 40 Lt už ktm sumokant 2160 Lt, iš viso už 12 000 Lt; tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2005 m. balandžio 18 d.

UAB „A.“ patalpose, Kelmėje, (duomenys neskelbtini), pateikė neteisėtą kasos pajamų orderį (nenumeruotą), kuriame nurodė, kad neveiksniam J. B. tariamai sumokami 10 200 Lt, nors iš tiesų jam neišmokėjo; tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2005 m. sausio 17 d. neteisėtai iš Šiaulių aplinkos apsaugos departamento Kelmės regiono agentūros vyresniosios valstybinės aplinkos apsaugos inspektorės R. N. gavo leidimą Nr. 072859 kirsti mišką, priklausantį J. B., esantį (duomenys neskelbtini) girininkijoje, 8 kv., sklype Nr. 1 b, iškertant pavienių medžių rūšis 0,1 ha plote: drebulės 2 ktm, beržo 3 ktm, iš viso 5 ktm padarinės medienos; 2005 m. sausio 17 d.

UAB „A.“ patalpose sudarė UAB „A.“, atstovaujamos direktoriaus S. A., ir J. B. sutartį Nr. 2 dėl šiam priklausančio miško 8 kvartale 1 b sklype esančios padarinės medienos 7 ktm pirkimo–pardavimo iš viso už 140 Lt; 2005 m. balandžio 18 d. UAB „A.“ patalpose UAB „A.“ vardu pateikė neveiksniam J. B. kasos išlaidų orderį Nr. 37 dėl tariamai J. B. išmokėtų 119 Lt, nors jų šiam neišmokėjo; tada 2005 m., tiksliai nenustatytu laiku, visiškai iškirsdamas J. B. priklausantį mišką 1 b ir 1 c sklypuose, pagrobė didelės 64 298 Lt vertės medienos, kurią nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje pardavė nenustatytiems pirkėjams, pateikdamas suklastotus ir neveiksnaus asmens pasirašytus dokumentus.

Be to, S. A., pagal nukentėjusiojo J. B. atstovės pagal įstatymą L. J. atstovės advokatės A. Žukienės prašymą, vadovaujantis BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka pakeitus kaltinimą, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį išteisintas dėl to, kad, suvokdamas, jog J. B. yra neveiksnus, t. y. turi psichikos negalią, pateikė šiam asmeniui pasirašyti šiuos oficialius dokumentus ir taip juos suklastojo: 2005 m. sausio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1, kurioje nurodė, kad UAB „A.“, esanti Kelmėje, (duomenys neskelbtini), atstovaujama direktoriaus S. A., perka iš J.

B. jam priklausančio asmeninės nuosavybės teisėmis miško, esančio Kelmės r., (duomenys neskelbtini), siekdamas pagrobti didelės vertės svetimą turtą 1 c sklype, 8 kvartale 288 ktm beržo rąstų po 20 Lt už ktm, sumokant 5760 Lt, beržo popiermedžių po 20 Lt už ktm už 2800 Lt, 21,2 ktm drebulės rąstų po 25 Lt už ktm už 1280 Lt, 54 ktm eglės rąstų po 40 Lt už ktm, sumokant 2160 Lt, iš viso 12 000 Lt už padarinę medieną; 2005 m. balandžio 18 d. UAB „A.“ patalpose, esančiose Kelmėje, (duomenys neskelbtini), pateikė neteisėtą kasos orderį, kuriame nurodė, kad J.

B. sumokami 10 200 Lt; 2005 m. sausio 17 d. UAB „A.“ patalpose, esančiose Kelmėje, (duomenys neskelbtini), sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2, kurioje nurodė, kad UAB „A.“, atstovaujama S. A., perka iš J. B. turimos asmeninės nuosavybės teise miško, esančio (duomenys neskelbtini), sklype 1b, 8 kvartale, padarinės medienos: 5 ktm beržo po 20 Lt už ktm, sumokant 100 Lt, 2 ktm drebulės po 20 Lt už ktm, sumokant 40 Lt, iš viso 7 ktm padarinės medienos už 140 Lt; UAB „A.“ patalpose, esančiose Kelmėje, (duomenys neskelbtini), 2005 m. balandžio 18 d.

UAB „A.“ vardu pateikė kasos išlaidų orderį Nr. 37, kuriame nurodė, kad J. B. išmokami 119 Lt. Be to, siekdamas pagrobti didelės vertės turtą, panaudojo neveiksnaus J. B. pasirašytus oficialius, teisinius padarinius sukeliančius dokumentus, pateikdamas juos nenustatytiems pirkėjams nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje realizuojant pagrobtą J. B. priklausančią padarinę medieną – 2005 m. sausio 5 d. pasirašytą leidimą kirsti mišką Nr. 072801, pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1, 2005 m. balandžio 18 d. kasos pajamų orderį be registracijos numerio, 2005 m. sausio 17 d. leidimą kirsti mišką Nr. 072859, 2005 m. sausio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2, 2005 m. balandžio 18 d. kasos išlaidų orderį Nr. 37, taip padarydamas J.

B. didelę 64 298 Lt turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nukentėjusiojo J. B. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės L. J. atstovė advokatė A. Žukienė prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendį, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 17 d. nutartį ir S. A. nuteisti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį, priteisti civilinį ieškinį.

Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 255 straipsnio, o apeliacinės instancijos teismas – dar ir BPK 324 straipsnio 6 dalies, 386 straipsnio 2 dalies pažeidimų.

Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartyje išdėstytus nurodymus apie tai, kad teismų išvados dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį buvo padarytos išsamiai neištyrus ir neįvertinus visų reikšmingų bylos aplinkybių ir įrodymų taip, kaip reikalaujama pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, o BPK 255 straipsnio reikalavimai pažeisti, išnagrinėjus bylą ne pagal pateiktą (pakeistą) kaltinimą, nes liko neišnagrinėta S. A. inkriminuota BK 300 straipsnyje numatyta veika.

Apeliacinės instancijos teismas, pažeidęs BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas, kartu padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Neigdama apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad kaltinimuose pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 2 dalį S. A. nurodytos aplinkybės neįrodytos ir grindžiamos prielaidomis, kasatorė teigia, kad teismas tokias išvadas padarė neįvertinęs arba nemotyvuotai atmetęs reikšmingus bylos duomenis, be to, savo išvadas pagrindė tik pirmosios instancijos teismo posėdyje išnagrinėtais bylos duomenimis, neatsižvelgė į bylos įrodymų visumą.

Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo liudytojo J. B. gydančio gydytojo S. N. parodymų vertinimu. Teismas jo parodymus apie J. B. psichinę negalią vertino kaip prieštaringus ir pagrįstus subjektyviu supratimu bei atmetė iš esmės vieninteliu argumentu, kad nagrinėjant civilinę bylą Telšių rajono apylinkės teisme dėl leidimų kirsti mišką ir pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis S. N. teismo posėdyje nurodė, jog jam, kaip gydytojui, matyti J. B. psichinė būsena, o ar galėjo tai suprasti sandorius sudarę asmenys, jis negali pasakyti. Teismas šiuo atveju tyrė ir vertino tik S. A. teisinančius liudytojo parodymus, o kaltinančius ignoravo. Byloje yra liudytojo S. N. 2005 m. lapkričio 25 d. ir 2006 m. sausio 17 d. pažymos Nr. 1340 ir 24 apie J. B. psichinę sveikatos būseną ir elgesį bei šias patvirtinantys paties gydytojo parodymai, kuriais jis vienareikšmiškai patvirtino, jog pabendravus su J. B. galima suprasti apie jo neįgalumą, išoriškai tai irgi matyti, J. B. negalėjo susitvarkyti dokumentų, spręsti teisinių reikalų (liudytojo parodymai 2010 m. gruodžio 14 d. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis net menkiausia gydytojo nurodyta abejone, ją traktavo kaip absoliučiai neginčijamą ir paneigė visus jo pateiktus bylai reikšmingus duomenis. Kasatorės nuomone, tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo vykdyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo privalomus nurodymus ir atlikti įrodymų tyrimą, t. y. esant byloje tam tikrų prieštaravimų juos reikėjo pašalinti. Tai buvo galima įvykdyti atliekant liudytojo apklausą, bet apeliacinės instancijos teismas to nepadarė.

Teismas neįvertino ne tik gydytojų duotų ir prie bylos pridėtų jo pažymų, bet ir Telšių rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pažymos apie šios seniūnijos gyventoją J. B., kurioje nurodyta, jog jis nesuvokia, kaip reikia paskirstyti pensiją, nesugeba nustatyti daiktų vertės, negali savimi pasirūpinti. Teismai apie šią pažymą net neužsiminė.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad J. B. atstovės pagal įstatymą L. J. parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims, tačiau tokių duomenų nėra ir teismas jų nenurodė. Priešingai nei nurodyta teismo nutartyje, L. J. parodymai pagrindžia kitus bylos duomenis ir patvirtina S. A. kaltę. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai ir įžeidžiamai nurodė, kad, nors liudytojas S. N. pirmosios instancijos teisme parodė, jog J. B. liga – paranoidinė šizofrenija gydoma medikamentais, tačiau globėja L. J. daugiau suinteresuota globos pinigais ir jo negydo. Minėtoje seniūno pažymoje nurodyta, kad L. J. gerai ir atsakingai rūpinasi J. B., seniūnija priekaištų jai dėl J. B. globos neturi. Be to, 2010 m. gruodžio 14 d. teisiamojo posėdžio protokole yra užfiksuoti liudytojo gydytojo parodymai, kad vaistų vartojimas kažkokios progresijos J. B. sveikatai neduotų, jį padaryti sveiką neįmanoma; jeigu žmogus miega, valgo, gali ir nevartoti vaistų. Taigi apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstais argumentais atmetė L. J. parodymus.

Įrodinėdamas tai, kad J. B. savarankiškai susitvarkė visus reikiamus dokumentus, susijusius su miško kirtimu, įvairiose institucijose, apeliacinės instancijos teismas elgėsi neapdairiai: šių aplinkybių įrodinėti nebereikėjo, nes jos jau yra nustatytos Telšių apylinkės teismo 2002 m. kovo 27 d. sprendimu, konstatavus kaip faktą tai, jog J. B. yra neveiksnus, todėl jam paskirta globėja ir turto administratorė. Jeigu apeliacinės instancijos teismui šių duomenų nepakako, atlikdamas įrodymų tyrimą, taip, kaip buvo nurodyta pirmiau nurodytoje kasacinės instancijos teismo nutartyje, teismas galėjo apklausti J. B. gydantį gydytoją, seniūną, asmenis, nesusijusius su bylos nagrinėjimo dalyku, tačiau bendraujančius ir pažįstančius J. B. Kasatorė pažymi, kad tai, ar byloje apklausti asmenys suvokė esant J. B. psichinę negalią, yra subjektyvūs, įrodinėjimo reikalaujantys duomenys, tačiau tai, kad pats negalėjo susitvarkyti jokių reikalų, susijusių su pinigais, pirkiniais, leidimų kirsti mišką gavimu, yra neginčijamas objektyvus faktas ir jo šioje situacijoje įrodinėti liudytojų parodymais ar kitais duomenimis nebereikėjo.

Be to, ikiteisminio tyrimo metu 2006 m. kovo 21 d. V. K. parodė, kad S. A. davė jam miško nuosavybės dokumentus, išduotus J. B., ir paprašė juos nuvežti P. K., jog šis parengtų miškotvarkos projektą; S. A. žinojo, kad liudytojas pažįsta P. K.; S. A. yra geras liudytojo pažįstamas, todėl ir pildė jo prašymą. Taigi kasatorė daro išvadą, kad faktas, jog su miško pirkimu ir kirtimu susijusius dokumentus sutvarkė UAB „A.“ darbuotojai, yra neginčijamas ir nekeliantis jokių abejonių, todėl nesuprantami teismo argumentai, kuriais analizuojami duomenys, kurie neva neįrodo S. A. kaltumo.

Taip pat apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl S. A. ir J. B. sulygtos teisingos miško pirkimo pardavimo sandorio kainos yra pagrįsti paviršutiniška bylos duomenų analize. Teismo motyvas, kad sutarta kaina beveik atitiko vidutines 2005 m. sausio mėn. nenukirsto miško padarinės medienos kainas, nepaneigia fakto, kad sulygta kaina buvo akivaizdžiai neteisinga. Teismo nurodytos kainos yra mažesnės nei minimalios to meto kainos už 1 kub. m atitinkamos medienos, kuri įvardijama kaip smulki. Akivaizdu, kad kai iškertama 4,53 ha brandaus miško, negalima tikėtis, kad visi ten augantys medžiai patenka į tą pačią „smulkios padarinės medienos“ kategoriją. Medienos klasifikacija nurodyta ir P. K. parengtame Miškotvarkos projekte 2004–2013 m. Byloje pateiktame civiliniame ieškinyje kainos už iškirstą medieną grindžiamos taip pat oficialiais dokumentais – Miškų urėdo 2004 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. V-158 „Apvalios medienos mažmeninės pardavimo kainos be PVM nuo 2005 m. sausio 1 d.“ ir pagrįstais skaičiavimais sandorio kaina turėjo būti daugiau kaip keturis kartus didesnė už 10 200 Lt. Be to, pinigų išmokėjimo J. B. ar L. J. faktas šioje byloje taip pat neįrodytas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartyje konstatuota, kad teismai padarė esminį BPK 255 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes šią bylą nagrinėjo ne pagal pateiktą pakeistą kaltinimą ir neištyrė vienos iš inkriminuotų veikų epizodų, t. y. kad S. A., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2005 m. balandžio 18 d., UAB „A.“ patalpose, esančiose Kelmėje, (duomenys neskelbtini), pateikė neteisėtą nesunumeruotą kasos išlaidų orderį, kuriame nurodė, jog tariamai sumokėjo neveiksniam J. B. 10 200 Lt, tačiau to nepadarė.

Iš naujo apeliacine tvarka bylą nagrinėjęs teismas dėl šios veikos įrodymų tyrimo neatliko, tiesiog nurodė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti dokumentų suklastojimo faktą, be to, nėra duomenų, kad S. A. šiuose dokumentuose pats būtų įrašęs tikrovės neatitinkančias žinias bei suklastojęs juose nurodytų asmenų parašus, priešingai, liudytoja J. S. nurodė asmeniškai pasirašiusi kasos išlaidų orderyje. Kasatorės nuomone, šis epizodas liko neištirtas, o iš teismo išvadų galima spręsti, kad S. A.

šią nusikalstamą veiką įvykdė bendrininkaudamas su J. S., nes jis žinojo, kad bendrovės buhalterė į nenumeruotą, t. y. fiktyvų, kasos išlaidų orderį įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis. Be to, ši galima J. S. ir S. A. padaryta nusikalstama veika buvo tiriama kitoje baudžiamojoje byloje (Nr. 1-29-116-2010), kurioje pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pripažinęs juos kaltais padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Iš šio teismo sprendimo matyti, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie VRM Šiaulių apskrities skyriaus specialisto išvadoje dėl ūkinės finansinės veiklos tyrimo nurodyta, jog UAB „A.“ direktorius ir buhalterė J.

S., pažeisdami Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio nuostatas, įrašė žinomai melagingus duomenis į 2005 m. sausio 5 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 1, 2005 m. balandžio 18 d. kasos išlaidų orderį Nr. 38 apie neva išmokėtus J. B. 10 200 Lt už pirktą medieną, nors realiai jam buvo išmokėta 230 Lt. Šioje baudžiamojoje byloje apie neva tokį pinigų išmokėjimą liudijantis kasos išlaidų orderis yra nesunumeruotas, o kitas prie bylos pridėtas yra su Nr.

37. Nors Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimu (bylos Nr. 1A-338/2010) S. A. ir J. S. buvo išteisinti dėl neteisėto kasos išlaidų orderio išrašymo, tačiau motyvuota tuo, kad tos pačios veikos kaltinamiesiems inkriminuotos keliose baudžiamosiose bylose, o tai reiškia dvigubo nubaudimo principo pažeidimą, be to, skirtingose bylose nusikalstamos veikos aprašomos skirtingomis aplinkybėmis. Kasatorė daro išvadą, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas paviršutiniškai, nesigilindamas į kaltinamojo kaltę pagrindžiančius duomenis, nurodė, jog byloje nėra duomenų jai pagrįsti, nors tokių duomenų tiek šioje, tiek minėtoje kitoje baudžiamojoje byloje yra. Apeliacinės instancijos teismas, turėdamas teisę ir pareigą atlikti įrodymų tyrimą, šiuo atveju duomenis, gautus kitoje byloje, kurioje buvo tiriama ta pati veika dėl dokumento suklastojimo, pridėtus prie šios bylos, turėjo ištirti ir įvertinti bendrame gautų įrodymų visete.

Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties rezoliucinėje dalyje, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nurodė, jog S. A. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Tokia teismo išvada neatitinka nutarties aprašomojoje dalyje išdėstytų išvadų apie tai, kad byloje neįrodyta, jog S. A. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Toks teismo konstatavimas suponuoja, kad teismas pripažįsta, jog nusikalstamos veikos buvo padarytos. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad niekas kitas, be S. A., šių nusikalstamų veikų padaryti negalėjo, o viso bylos proceso metu buvo sprendžiamas klausimas, ar pakanka duomenų jo kaltei pagrįsti.

Nukentėjusiojo J. B. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės L. J. atstovės advokatės Aušros Žukienės kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir apeliacinės nutarties teisėtumo

Teisingumas vykdomas visada paliekant galimybę ištaisyti galimą klaidą arba pakeisti nuosprendį paaiškėjus naujoms aplinkybėms (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 1998 m. gruodžio 9 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismų instancinės sistemos paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas); priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai). Minėtas žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu bendrosios kompetencijos teismu, bet ir visa bendrosios kompetencijos teismų sistema conditio sine qua non (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai).

BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Surinktų įrodymų ištyrimas, jų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Taigi kasatorės prašymas panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus, kuriais S. A. dėl inkriminuotų kaltinimų išteisintas, ir nuteisti S. A. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį bei priteisti civilinį ieškinį yra teisiškai nepagrįstas, nes pagal BPK 382 straipsnio nuostatas tokio sprendimo kasacinės instancijos teismas negali priimti. Dėl to teisėjų kolegija patikrina apeliacinės nutarties teisėtumą.

Apeliacinės instancijos teismas ypač atidžiai turi patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, nes tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, bei teisėtumą, kad neįsiteisėtų nepagrįsti ir neteisėti nuosprendžiai. BPK 386 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą, tačiau šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. nutartyje išdėstytus nurodymus apie tai, kad teismai netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymų visumą dėl S. A. inkriminuotų kaltinimų. Aplinkybė, kad dėl nustatytos psichinės negalios J. B. negalėjo teisingai suprasti S. A. veiksmų sudarant miško pirkimo–pardavimo sandorius bei atliekant kitus teisiškai reikšmingus veiksmus (J. B. fizinis dalyvavimas išduodant leidimus kirsti mišką ir juose pasirašant), neginčijama. Esminis dalykas, ar S. A. šias aplinkybes suvokė ir jomis pasinaudojo, t. y. ar yra jo veiksmuose kaltės. Teismų praktikoje apie kaltininko kaltės formą ir jos turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padarytos veikos objektyvias aplinkybes: šiuo atveju – kas inicijavo ir finansavo miško biržės atrėžimą ir dokumentų, reikalingų leidimų kirsti mišką, sudarymą; ar sudaryti sandoriai aiškiai neatitiko realių rinkos kainų ir pan. Taigi teismas, vertindamas, ar S. A. suvokė, jog J. B. negalėjo teisingai suprasti S. A. veiksmų sudarant miško pirkimo–pardavimo sandorius, privalėjo įvertinti liudytojo S. N. parodymus dėl J. B. sveikatos būklės ir jo sugebėjimo savarankiškai susitvarkyti dokumentus, reikalingus miško kirtimui, be to, būtina įvertinti ir seniūno pažymoje nurodytus duomenis bei minėtas veikos objektyvias aplinkybes, t. y. įrodymų visumą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad veiksnumas yra teisės terminas, todėl apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojo S. N. parodymus, nepagrįstai tai akcentavo. Kaltininkas turi suvokti reikšmingus nukentėjusio asmens psichikos trūkumus, trukdančius šiam suprasti priimamus sprendimus ar valdyti savo veiksmus, o ne tokio asmens neveiksnumo faktą.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojo P. K. parodymus, duotus teisme, kad J. B. miško miškotvarkos projekto rengimui reikalingus dokumentus pateikė V. K. ir prašė parengti tokį projektą bei už projekto parengimą sumokėjo, neįvertino jų įrodymų visumos aspektu. Beje, sprendžiant apie šio liudytojo parodymų patikimumą būtina įvertinti liudytojo V. K. parodymus, jog S. A. iniciatyva jis kreipėsi į P. K., bei paties S. A. parodymus, duotus parengtinio tyrimo metu, kurie iš esmės sutapo su liudytojo P. K. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad S. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, negalima grįsti jo kaltės, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad jais gali būti patikrinamas kitų įrodymų patikimumas (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Byloje yra duomenų, kad J. B. pas pareigūną, kuris išdavė leidimus kirsti mišką, lydėjo V. T. – UAB „A.“ darbuotojas. Tik įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir padaryti išvadas apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytų pagrindinių įrodymų vertinimo taisyklių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, tačiau, kaip pagrįstai nurodo kasatorė, šių reikalavimų teismai nesilaikė.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar S. A. sudarytas sandoris su J. B. dėl stačio miško pirkimo atitiko realią rinkos kainą, padarė abstrakčią išvadą, kad ji beveik atitiko vidutines 2005 m. sausio mėn. kainas. Byloje yra dokumentas – Tytuvėnų miškų urėdijos miškų urėdo raštas (T. 1, b. l. 88), kuriame nurodytos 2005 m. sausio mėn. stačio miško kainos pagal medžių rūšis ir medienos stambumą. Šį dokumentą teismas paminėjo, taip pat nurodė S. A. sudaryto sandorio su J. B. kainas, teigdamas kad jos nėra nei mažesnės, nei didesnės. Toks teismo teiginys visiškai nepagrįstas, nes iš sandorio matyti, kad beržo rąstų 288 ktm pirkti po 20 Lt/ktm, kai jų rinkos kaina 42 Lt/ktm (vidutinio stambumo) ir 68 Lt/ktm (stambi). Beje, pagal sandorį beržo popiermedžio (smulki padarinė mediena) 140 ktm pirkti taip pat po 20 Lt/ktm. Šiuo atveju beržo rąstų kaina lygi popiermedžio kainai, o pastaroji yra smulki padarinė mediena. Be to, S. A., 2005 m. vasario 18 d. pirkdamas medieną iš V. V., už beržo rąstus mokėjo po 51 Lt/ktm (T. 4, b. l. 101). Akivaizdu, kad beržo rąstų kaina perkant medieną iš J. B. buvo keletą kartų mažesnė nei reali rinkos kaina, kurią S. A. žinojo, nes vertėsi stačio miško pirkimu ir medienos prekyba. Pagal teismų praktiką, jei veiksmais, atitinkančiais apgaulės požymius, kaltininkas užvaldo asmens, kuris dėl amžiaus, fizinių ar psichinių trūkumų, nervinio sukrėtimo, girtumo, narkotinių medžiagų poveikio ir pan. negali teisingai suprasti kaltininko veiksmų, turtą, o kaltininkas šias aplinkybes suvokia ir jomis pasinaudoja, veika kvalifikuojama kaip vagystė.

Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad neįrodyta pakeistame kaltinime S. A. inkriminuotos medienos vagystės vertė. Pagal pakeistą kaltinimą S. A. inkriminuota medienos vagystė pagal BK 178 straipsnio 3 dalį už 64 298 Lt. Bylos duomenimis, tokia suma inkriminuota įvertinus vidutines apvaliosios medienos kainas. Byloje yra duomenų, kokios įvykio metu buvo stačio miško kainos pagal medžių rūšis ir medienos stambumą (T. 1, b. l. 88). Teismas privalėjo vertinti, kokiomis kainomis vadovautis, ir nustatyti, ar pagrįstai inkriminuota medienos vagystė už 64 298 Lt pagal BK 178 straipsnio 3 dalį bei 300 straipsnio 2 dalis. Esant būtinybei, teismas gali apklausti P. K., atlikusį skaičiavimus dėl medienos vertės nustatymo. Tik nustačius faktines bylos aplinkybes, bus galima tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, nes keičiantis veikos kvalifikavimui gali iškilti senaties klausimas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Tik tada, kai pagal bylos faktines aplinkybes nustatyti tiek nusikalstamos veikos subjektyvieji, tiek objektyvieji požymiai, padaryta veika gali būti vertinama kaip nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Vienas iš subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių yra kaltė – asmens psichinis santykis su pavojinga veika ir padariniais.

Pirmosios instancijos teismas S. A. dėl inkriminuotų veikų buvo išteisinęs nesant jo veikoje kaltės, nes jis nesuvokė, kad J. B. neveiksnus. Taigi šis teismas padarė išvadą, kad nusikalstamos veikos nebuvo padaryta. Tai BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytas išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindas. Tokio nuosprendžio išteisintasis neskundė, nuosprendį apskundė nukentėjusiojo J. B. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės L. J. atstovė. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šį skundą, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pakeisdamas išteisinimo pagrindą, nes priėmė sprendimą S. A. išteisinti dėl to, kad nenustatyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, ir L. J. civilinį ieškinį atmetė. Tai išteisinimo pagrindas, numatytas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sprendimas išteisinti šiuo pagrindu priimamas tada, kai teismas nustato, jog kaltinamajame akte (jo pakeitime) nurodyta nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau nenustatyta, kad ją padarant dalyvavo kaltinamasis; toks išteisinimo pagrindas įpareigoja teismą imtis BPK 303 straipsnio 6 dalyje numatytų veiksmų (perduoti bylą prokurorui, kad šis imtųsi priemonių tą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti). Teismas nenustatė, kad šioje byloje S. A. inkriminuotas veikas būtų padaręs nenustatytas asmuo. Pritaikydamas ne tą BPK normą, kurią reikėjo taikyti, apeliacinės instancijos teismas pažeidė minėtas BPK nuostatas, be to viršijo apeliacinio nagrinėjimo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), nes pablogino nukentėjusiojo J. B. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės L. J. teisinę padėtį atmesdamas jos civilinį ieškinį (pirmosios instancijos teismas jį buvo palikęs nenagrinėtą), nors skundas buvo tik jos atstovės.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodyti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismas privalo patikrinti nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, išnagrinėti apeliantės skunde nurodytus esminius argumentus ir savo sprendime dėl jų pateikti motyvuotas išvadas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai

Rimantas Baumilas Olegas Fedosiukas Vytautas Masiokas