A-146-1039-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1039/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00185-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. sausio 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas: 1) įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, atsakovas) išmokėti jam neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnius nuo 2010 m. sausio mėnesio iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 2) įpareigoti atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti visą paskirtą 883,71 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; 3) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 1D-450(11).

Pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2000 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 16840 jam buvo paskirta 523,71 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Teisės aktų nustatyta tvarka jam taip pat buvo mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas – 360 Lt. Su šiuo priedu pareiškėjas iki 2010 m. sausio mėnesio gavo 883,71 Lt. Įsigaliojus Laikinajam įstatymui, atsakovas kiekvieną mėnesį mokėjo 136,27 Lt mažesnę valstybinę pensiją. 2013 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 1D-450(11) atsakovas atsisakė išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ reiškia, jog įstatyme nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą, valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Konstitucinis teisinės valstybės principas reiškia, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią, ir kad įstatymai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 nutarimai).

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 20) atsakovai paaiškino, kad pareiškėjui valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai, todėl tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus nėra teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu (b. l. 31–34) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui Vidaus reikalų ministerijos 2000 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 16840 nuo 2000 m. rugsėjo 27 d. paskirta neterminuotai 478,19 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 14). Pareiškėjas 2013 m. sausio 3 d. prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas paaiškinti, kurios teisės normos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo taikytos perskaičiuojant jam paskirtą valstybinę pensiją ir išmokėti neteisėtai neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 15–16). Atsakovas 2013 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 1D-450(11) paaiškino pareiškėjui valstybinės pensijos skaičiavimo tvarką ir nurodė, kad neturi teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui 523,71 Lt valstybinę pensiją bei išmokėti nepriemoką (b. l. 17–18).

Iš Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 1D-450(11) ir Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) 2013 m. sausio 8 d. pažymos apie 2010–2012 m. pensijos dydį Nr. 11PP(P)-156 teismas nustatė, kad pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (b. l. 17–18, 19).

Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą, kuriuo buvo siekiama sumažinti valstybės biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas, todėl nustačius tokį teisinį reguliavimą buvo sumažintos, be kita ko, ir valstybinės bei valstybinės socialinio draudimo pensijos. Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas. Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad pensijos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kai kurioms socialinėms išmokoms, tarp jų ir valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas dar vieniems biudžetiniams metams – iki 2013 m. gruodžio 31 d. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad jis taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos nenustatant kompensavimo mechanizmo.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Teismas nustatė, kad atsakovas, remdamasis Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formule apskaičiavęs pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą (K = 0,8458), perskaičiavo valstybinės pensijos dydį ir pareiškėjui priklausančią valstybinę pensiją su 360 Lt valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu sumažino nuo 883,71 Lt iki 747,44 Lt (883,71 Lt × 0,8458).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Konstitucinis Teismas šiame nutarime tirdamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatavo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės), mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nustatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu.

Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad, Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog konstatavus, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, tai savaime nereiškia, kad Konstitucijai prieštarauja ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuojamos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundžiamu sprendimu Vidaus reikalų ministerija atsakė į pareiškėjo skundą dėl sumažintos valstybinės pensijos. Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama pensijų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, teismas konstatavo, kad valstybinė pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį galėjo būti perskaičiuojama.

Remdamasis nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovas pagrįstai perskaičiavo pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.Vidaus reikalų ministerijos 2013 m.sausio 9 d. sprendimas Nr. 1D-450(11) yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgdamas į tai pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra pagrindo iš atsakovo priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį bei įpareigoti atsakovą mokėti visą paskirtą valstybinę pensiją.

III. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 39–41) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, Konstitucinio Teismo doktriną ir todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Apeliacinis skundas yra grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs savo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime (b. l. 46) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 1D-450(11), priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir įpareigoti atsakovą mokėti visą paskirtą valstybinę pensiją (883,71 Lt).

Pareiškėjas savo skunde teigė, kad atsakovas jam paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį nuo 2010 m. sausio 1 d. ribojo taikydamas Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas, tačiau pirmosios instancijos teismas iš pateiktų į bylą įrodymų nustatė, kad pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir atitinkamai sumažinta vienu teisiniu pagrindu, t.y. tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas pareiškėjui mokamą valstybinę pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurią Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ir teigdamas, kad teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, šių savo teiginių nepagrindė ir nenurodė kokios būtent materialinės teisės normos buvo taikytos neteisingai. Apeliantas remiasi kai kuriais Konstitucinio Teismo nutarimais dėl Konstitucijos 23 ir 52 straipsnio nuostatų aiškinimo, išskyrus nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriame Konstitucinis Teismas ištyrė pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui taikytos įstatymo normos (Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies) atitiktį Konstitucijai, be kita ko, ir atitiktį Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatoms. Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime yra plėtojama ankstesnė konstitucinė doktrina dėl Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių aiškinimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame pripažinta, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai akcentavo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, jog susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Konstitucinis Teismas šiame nutarime išaiškino, jog atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Apie valstybės priedermę nustatyti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą Konstitucinis Teismas pasisakė ir 2010 m. balandžio 20 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimų ir 2009 m. sausio 15 d. sprendimo nuostatų išaiškinimo“. Šiais Konstitucinio Teismo oficialiais aktais nuosekliai plėtota oficiali konstitucinė doktrina dėl atlyginimų ir pensijų mažinimo valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, taip pat dėl konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų. Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime aiškindamas minėtų konstitucinės justicijos bylų baigiamųjų aktų nuostatas, kartu pabrėždamas, jog išaiškinimus pateikia atsižvelgdamas į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, konstatavo, kad susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonominės krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, įstatymų leidėjas, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos dalies sumažinimo. Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis, kurioje įstatymų leidėjas pasiūlė Vyriausybei iki 2010 m. liepos 1 d. parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo ir tvarkos aprašą, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai tik ta apimtimi, kuria Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Minėta Konstitucinio Teismo jurisprudencija, tarp jos ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, patvirtina valstybės priedermę nustatyti praradimų, atsiradusių dėl dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų, kompensavimo mechanizmą.

Iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. sausio 8 d. pažymoje apie pareiškėjo 2010–2012 m. pensijos dydį Nr. 11PP(P)-156 pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjui paskirta ir teisės aktų nustatyta tvarka indeksuota pareigūnų ir karių valstybinė pensija (kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki pareiškėjo kreipimosi į teismą (2013 m. sausio mėn.) kiekvieną mėnesį buvo mokama mažesnė 15,42 proc. (vietoj 883,71 (523,71 + 360,00) Lt buvo mokama 747,44 Lt per mėnesį), t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime nurodytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis šios normos taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo.

Atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui paskirta ir iki 2010 m. sausio 1 d. mokėta valstybinė pensija kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu (iš viso 883,71 Lt per mėnesį) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu buvo perskaičiuota teisėtai, todėl šiuo teisiniu pagrindu neišmokėta valstybinės pensijos dalis negali būti grąžinta. Dėl tų pačių priežasčių pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją mokėti pareiškėjui visą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kurios dydis yra laikinai apribotas Konstitucijai neprieštaraujančia ir šiuo metu dar galiojančia Laikinojo įstatymo norma. Iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų matyti, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (ekonominę krizę). Pareiškėjo ginčijamas Vidaus reikalų ministerijos sprendimas bei veiksmai atitiko minėtą galiojantį ir Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą dėl paskirtų valstybinių pensijų dydžio laikinojo ribojimo, t. y. buvo teisėti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 1D-450(11) panaikinimo.

Apeliacine tvarka apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą administracinių teismų praktiką (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) analogiško pobūdžio bylose dėl valstybinių pensijų dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą ir pareiškėjo iškeltam ginčui aktualią šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijų nutartis administracinėse bylose: 2013 m. gegužės 29 d. Nr. A146-627/2013, 2013 m. birželio 11 d. Nr. A492-1436/2013, 2013 m. birželio 11 d. Nr. A492-1349/2013, 2013 m. birželio 20 d. Nr. A552-1232/2013, 2013 m. gruodžio 30 d. Nr.A146-1740/2013, 2014 m. vasario 10 d. Nr. A146-95/2014 ir kt.).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė ir teisingai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinį santykį reglamentuojančias materialinės teisės normas, vadovavosi ginčui aktualia Konstitucinio Teismo jurisprudencija, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija tikrinamoje byloje nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 141, 142, 143 str.). Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, paliekant pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis