A-261-1140-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1140/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02159-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nibrė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nibrė“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Nibrė“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Nibrė“) skundu (b. l. 1-13) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2012 m. liepos 19 d. nutarimą Nr. ATK2-149/12 „Taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės pažeidimus“ UAB „Nibrė“, kuriuo pareiškėjui paskirta 2 000 Lt bauda, arba nustačius, kad nėra pagrindo panaikinti šį nutarimą, paskirti ekonominę sankciją, lygią Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) numatytam minimumui – 500 Lt.

Paaiškino, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimas konstatuotas nevertinus to, jog pirkėjas D. V. 3 atidarytus 1,2 1 talpos alaus butelius „Švyturys Švyturio“ išsinešė savavališkai, net nespėjus jų išpilstyti, todėl atsakovas nepagrįstai taikė AKĮ nuostatas, išsamiai ir visapusiškai neįvertino faktinių aplinkybių bei byloje esančių įrodymų. Pareiškėjo teigimu, AKĮ pažeidimas ir šiame įstatyme nustatytų ekonominių sankcijų taikymas yra prilyginamas administracinės teisės pažeidimui ir atitinkamai administracinės atsakomybės taikymui, todėl AKĮ aiškinimui ir taikymui galioja administracinės teisės normų aiškinimo ir taikymo metodai. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto išimtis tik lakoniškai įpareigoja alkoholinius gėrimus parduoti atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Šios išimties realizavimas negali priklausyti nuo trečiųjų asmenų (pirkėjų ir kt.) piktavališkų ar kitokio pobūdžio veiksmų, nes tokiu būdu būtų sudaromos sąlygos neteisėtai bausti nekaltus asmenis. Teigė, kad alkoholinių gėrimų pardavėjai negali būti atsakingi už pirkėjų veiksmus ir jų elgesį po alkoholinių gėrimų įsigijimo momento. Nuo alkoholinių gėrimų pardavimo momento gėrimai tampa pirkėjų nuosavybe, o bet kokie veiksmai, pardavėjams siekiant prievarta sulaikyti pirkėjus arba fiziškai neleidžiant jiems išsinešti įsigytų gėrimų, būtų pripažįstami pirkėjų konstitucinių asmens laisvės ir (arba) nuosavybės teisių pažeidimu.

Nurodė, kad nutarime nurodytu atveju alkoholiniai gėrimai buvo parduoti laikantis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintos išimties sąlygų, nes: 1) alkoholiniai gėrimai buvo parduoti atidarytoje pakuotėje; 2) alkoholiniai gėrimai buvo parduoti, vartoti vietoje; 3) UAB „Nibrė“ yra atlikusi visus įmanomus teisėtus veiksmus, siekiant laikytis minėtos normos reikalavimų ir užtikrinti alkoholinių gėrimų pardavimą nuo 22 iki 8 valandos tik vartoti vietoje: a) 2012 m. sausio 1 d. priėmė įsakymą „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“, kuriuo visiems darbuotojams uždraudė nuo 22 iki 8 valandos parduoti gėrimus išsinešti; b) darbuotojai buvo pasirašytinai supažindinti su AKĮ pasikeitimais; c) kavinėje gerai pirkėjams matomose vietose yra iškabinti išsamūs ir aiškūs informaciniai pranešimai, kuriais pirkėjai yra papildomai informuojami apie pareigą nuo 22 iki 8 valandos iš UAB „Nibrė“ įsigytą alkoholį vartoti tik vietoje; d) alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje užtikrino bare įrengti stalai; e) barmenė dėl pirkėjo savavališko elgesio nespėjo alkoholinių gėrimų išpilstyti į bokalus.

Pažymėjo, jog turi būti nustatoma, kad juridinio asmens vardu veikęs fizinis asmuo padarė teisės aktų pažeidimą. Juridiniam asmeniui galima inkriminuoti teisės aktų pažeidimą tik tada, jei jo atstovas veikė intra vires – pagal savo kompetenciją ir laikydamasis juridinio asmens nurodymų. Atsakovas privalėjo nustatyti ne tik barmenės kaltę, bet ir tai, ar barmenė veikė jai suteiktų įgaliojimų ribose, tačiau atsakovas nutarime šių aplinkybių nevertino. Net ir tuo atveju, jei būtų nustatyta barmenės kaltė, AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimas negalėtų būti inkriminuojamas pareiškėjui, kadangi barmenės veikimas būtų pripažintinas veikimu ultra vires. Nutarime visiškai nebuvo nustatinėjama pareiškėjo kaltė.

Pareiškėjos teigimu, ginčijamas nutarimas pareiškėjos atžvilgiu neatitiko individualiam administraciniam aktui Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. Nutarime pateikiami argumentai yra paviršutiniški ir nekonkretūs, nepagrįsti objektyviais bei neginčijamais įrodymais, atsakovas visas abejones ir aplinkybes aiškino UAB „Nibrė“ nenaudai. Atsakovas, konstatuodamas pareiškėjo atžvilgiu AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą, taip jį diskriminavo, nukrypdamas nuo savo praktikos, nes 2012 m. balandžio 11 d. priėmė nutarimą „Atsisakyti taikyti ekonomines sankcijas, kai nėra Alkoholio kontrolės įstatymo nustatyto pagrindo” Nr. ATK2-87/12 UAB „Gazholderis“ atžvilgiu ir nenustatė analogiško AKĮ pažeidimo, kai alkoholiniai gėrimai po 22 valandos buvo parduoti išsinešti. Atsakovas taip pat neįvertino to fakto, jog nutarime nurodomas 2012 m. balandžio 6 d. atsakovo nutarimas Nr. ATK2-71/12 yra neįsiteisėjęs, nes dėl jo vyksta teisminiai ginčai Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (nagrinėjama byla Nr. AS502-525/2012). Tokiu būdu atsakovas klaidingai konstatavo, kad nutarime nustatytas galimas pažeidimas yra pakartotinis.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 32-38) su juo nesutiko, prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėjas skunde teismui pateikia tapačius argumentus kaip ir 2012 m. liepos 18 d. rašytiniame paaiškinime. Šie argumentai jau yra išnagrinėti ir aptarti 2012 m. liepos 19 d. nutarime Nr. ATK2-149/12. Akcentavo, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimo sudėtis yra formali, o reikalavimas imperatyvus, todėl užtenka, kad būtų nustatytas juridinis faktas, jog pareiškėjas pardavė alkoholinius gėrimus, kurie buvo neatidarytoje pakuotėje ir (ar) nevartoti vietoje, kad būtų pripažįstama pareiškėjo kaltė dėl AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimo nesilaikymo. Atsakovo teigimu, viešojo maitinimo vietoje pareiškėjas vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais ne vartoti vietoje, o akivaizdžiai išsinešti, nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti įstatyme numatytos imperatyvios pareigos vykdymo. Tai, kad įmonė parduodama alkoholinius gėrimus pažeidžia jų gamyklinę pakuotę (atidaro, atsuka alkoholinio gėrimo kamštelį) nepanaikina šio pažeidimo sudėties, kadangi tokie alkoholiniai gėrimai nebuvo skirti vartoti tik vietoje, juos lankytojas išsinešė iš baro patalpų. Be to, aptariami alkoholiniai gėrimai buvo parduodami gamyklinėje taroje (plastikiniai didelės talpos alaus buteliai, po 1,2 1, viso 3,6 1 vienam pirkėjui), neskirtoje alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, o akivaizdžiai išsinešti. Pareiškėjo atsakomybės nepanaikina, tai, kad prekybos vietos patalpose yra pakabinta informacija apie AKĮ pakeitimus ir draudimus. Atsakovas ekonominę sankciją skyrė juridiniam asmeniui, o ne fiziniam asmeniui, todėl argumentai, nesusiję su priimtu ir ginčijamu nutarimu, atmestini, nes šioje byloje atsakomybės subjektas yra pareiškėjas, o ne barmenė. Manė, kad argumentas, jog atsakovas nukrypo nuo savo praktikos, atmestinas, nes priimami nutarimai yra individualūs teisės taikymo aktai ir jais nėra formuojama praktika. Pažymėjo, kad pareiškėjo skundas dėl 2012 m. balandžio 6 d. nutarimo Nr. ATK2-71/12 nebuvo priimtas dėl praleisto apskundimo termino, todėl 2012 m. balandžio 6 d. nutarimas Nr. ATK2-71/12 taikyti ekonomines sankcijas už AKĮ pažeidimus yra įsigaliojęs, dėl ko konstatuotas pakartotinumas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu (b. l. 116–121) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas su pareiškėjo argumentais, kad nutarime nurodytu atveju alkoholiniai gėrimai buvo parduoti laikantis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintos išimties sąlygų, nes alkoholiniai gėrimai buvo parduoti atidarytoje pakuotėje, vartoti vietoje, bendrovė yra atlikusi visus įmanomus teisėtus veiksmus, siekiant laikytis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatytų reikalavimų, užtikrino alkoholinių gėrimų pardavimą nuo 22 iki 8 valandos tik vartojimui vietoje, nesutiko, nes Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, dalyvauja formuojant valstybės politiką narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės ir vartojimo prevencijos srityse, administravimo funkcijas įgyvendina siekdamas tų tikslų, dėl kurių jam buvo suteikti įgaliojimai atitinkamais įstatymais.

Teismas nustatė, kad 2012 m. liepos 4 d. Departamento vyr. specialistės J. T. ir R. J. surašė patikrinimo protokolą Nr. ATK2-188 (b. l. 43), kuriame nurodė, kad pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame M. Riomerio g. 1A, Kaune, barmenė 2012 m. liepos 4 d. apie 23:20 val. už 18 Lt pil. D. V. pardavė alkoholinius gėrimus – tris atidarytus 1,25 1 talpos butelius alaus „Švyturys“, kuriuos jis išsinešė iš baro. Protokole nurodyta, kad tokiu būdu nustatytas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimas. 2012 m. liepos 4 d. D. V. paaiškino, kad 2012 m. liepos 4 d. apie 22.32 val. bare, esančiame M. Riomerio g. 1A, Kaune, pardavėja už 18 Lt pardavė alkoholinius gėrimus – tris atidarytus 1,25 1 talpos butelius alaus „Švyturys“, kuriuos pardavėja atsuko ir leido išsinešti, jis juos išsinešė iš baro (b. l. 47). Pardavėja I. Ž. paaiškino, kad pardavė tris atidarytus butelius alaus „Švyturys“ pirkėjui, išpilstyti į bokalus nespėjo (b. l. 46). Taigi, nustatytos aplinkybės, kad D. V. tris butelius alaus „Švyturys“ iš baro išsinešė, patvirtina, jog pareiškėjas nesilaikė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatyto imperatyvo alkoholinius gėrimus nuo 22 val. iki 8 val. parduoti tik vartoti vietoje.

Teismas pažymėjo, jog įstatymų leidėjas nenustatė priemonių, kurių reikėtų imtis ūkio subjektui, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatytas reikalavimas nuo 22 val. iki 8 val. parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje būtų įvykdytas. Tokias priemones gali pasirinkti patys ūkio subjektai, tačiau jos turi būti efektyvios, kad užtikrintų AKĮ nustatytų imperatyvų laikymąsi. Pareiškėjas, pasirinkdamas verstis tokia ūkine veikla, prisiima atsakomybę už tinkamą teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimą, o tuo atveju, jeigu ūkio subjektas neturi galimybės užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai būtų neišsinešami iš prekybos vietos, jis neturėtų tokių gėrimų pardavinėti pakuotėse. Užtikrinimas, jog alkoholiniai gėrimai būtų vartojami tik vietoje privalo būti realus, nepakanka vien informuoti pirkėjus kokiu nors būdu apie nurodyto pobūdžio draudimą. Tai, kad alkoholiniai gėrimai pirkėjui buvo parduoti ne vartoti vietoje rodo ir ta aplinkybė, kad pardavėja, pardavusi tris butelius alaus po 1,2 l pirkėjui nepadavė alui gerti skirtos taros (bokalo, stiklinės ar pan.), o atiduodama tris alaus butelius po 1,2 l, galėjo suprasti, jai turėjo kilti pagrįstų abejonių, kad alus nebus vartojamas vietoje. Taigi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nesiėmė efektyvių priemonių, kad alkoholis nebūtų išsineštas, o pareiškėjo pasirinktos priemonės, kurias panaudojo jo darbuotoja (atidarė tris alaus butelius po 1,2 litro, nepadavė taros skirtos alui gerti, pati neišpilstė alaus), neužtikrino įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymo. Todėl pareiškėjo argumentas, kad alkoholinius gėrimus pardavėja pardavė atidarytoje pakuotėje, vertintas kaip neatitinkantis tikrovės. Tokiu būdu pardavėja leido suprasti pirkėjui, kad tris butelius alaus jis gali išsinešti iš kavinės.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis ėmėsi visų būtinų prevencinių priemonių (pardavėja buvo supažindinta su bendrovės direktoriaus įsakymu dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ir tabako gaminiais tvarkos, kavinėje buvo iškabinti įspėjantys skelbimai), kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išnešami iš kavinės. Teismo vertinimu, bendrovė „Nibrė“, pasirinkdama verstis tokia ūkine veikla, privalėjo užtikrinti tinkamą teisės aktų įgyvendinimą, o kokias konkrečias priemones tam pasirinks yra įmonės pasirinkimo teisė. Juridiniam asmeniui pagal įstatymą yra keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, kuriam nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti įstatymo nuostatų laikymąsi, nei fiziniam asmeniui. Be to, AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintas imperatyvas, turint galvoje alkoholinių gėrimų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, pobūdį, suponuoja ūkio subjekto pareigą imtis visų reikiamų organizacinių ir kitų (pavyzdžiui, darbuotojų mokymai; vidaus teisės aktai, numatantys darbuotojų pareigą įsitikinti, ar pirkėjas nėra neblaivus, esant abejonei alkoholinių gėrimų neparduoti) priemonių, kad toks įstatyme įtvirtintas reikalavimas būtų veiksmingai užtikrintas.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (administracinė byla Nr. A15-39/2005); ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai AKĮ požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto veiksmais (administracinės bylos Nr. A143-678/2009; Nr. A822-2732/2011), teismas vertino, kad šiuo atveju vien ta aplinkybė, jog pareiškėjo darbuotoja, parduodama alkoholinius gėrimus (tris butelius alaus „Švyturys“), atidarė butelius, nelaikytina aplinkybe, atleidžiančia pareiškėją nuo atsakomybės. Departamentas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius alkoholinių gėrimų prekybą nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Pareiškėjas nevykdė minėtų imperatyvių AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto įpareigojimų, t. y. neužtikrino, kad alkoholiniai gėrimai nuo 22 iki 8 valandos būtų vartojami vietoje.

Teismas taip pat pažymėjo, jog pagal AKĮ taikymo praktiką fizinio ir juridinio asmens atsakomybės klausimai yra sprendžiami pagal skirtingus įstatymus ir vienas kitam įtakos nedaro (administracinė byla Nr. A15-39/2005), todėl atsakovas pagrįstai nagrinėjo juridinio asmens atsakomybės klausimą, o ne fizinio asmens atsakomybės klausimą.

Įvertinęs objektyviąsias ir subjektyviąsias bylos aplinkybes, vadovaudamasis teisės normomis, reglamentuojančiomis alkoholinių gėrimų pardavimą, teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas nesprendė, kad pareiškėjas, parduodamas alkoholinius gėrimus, privalo tiksliai laikytis teisės aktuose nustatytos tvarkos, reglamentuojančios alkoholinių gėrimų prekybą, o ne veikti formaliai. Ūkio subjektai, kurie verčiasi alkoholio verslu, neturi siekti tik materialinės gerovės, neatsižvelgdami į žmonių sveikatą. Pagal Konstitucijos 46 straipsnį valstybė turi reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi ginti vartotojo interesus. Tačiau byloje nustatyta svarbi objektyvi aplinkybė, kuomet pareiškėjo pardavėja, parduodama alkoholinius gėrimus (tris butelius alaus „Švyturys“ po 1,2 l), atidarė butelius, nesuteikė taros įsipilti, leisdama suprasti pirkėjui, kad juos galima išsinešti iš kavinės, t. y. neužtikrino įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymo, o veikė formaliai.

Kadangi pareiškėjui jau buvo paskirta ekonominė sankcija už analogišką pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A444-1727/2013), todėl atsakovas pagrįstai, remdamasis AKĮ 34 straipsnio 3 dalimi, paskyrė pareiškėjui minimalią – 2 000 Lt ekonominę sankciją. Teismo vertinimu, mažinti paskirtos baudos nėra pagrindo, aplinkybių, dėl kurių paskirta bauda turėtų būti mažinama, nenustatyta.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Nibrė“ apeliaciniu skundu (b. l. 126-131) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiamame nutarime ir pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu atveju alkoholiniai gėrimai buvo parduoti atidarytoje pakuotėje ir vartoti vietoje: (i) pirkėjas bare esančiais ir akivaizdžiai matomais pranešimais buvo informuotas, jog bare įsigytą alkoholinį gėrimą galima vartoti tik viduje ir griežtai draudžiama išsinešti; (ii) alkoholiniai gėrimai pirkėjui buvo parduoti atidarytoje pakuotėje ir be kamštelių – dėl to pirkėjas taip pat turėjo suprasti, jog gėrimą reikia vartoti vietoje; (iii) alkoholinio gėrimo pardavimo forma taip pat užtikrintai suponavo, jog alkoholinis gėrimas bus vartojamas vietoje; (iv) UAB „Nibrė“, kaip juridinis asmuo, veikė (veikia) aktyviai ir siekia visomis įmanomomis teisinėmis priemonėmis užtikrinti AKĮ nuostatų laikymąsi (pasirašytinai supažindino darbuotojus su AKĮ reikalavimais, nuolat organizuoja neoficialius susirinkimus ir pasitarimus su darbuotojais). Tokiu būdu pareiškėjas atliko visus protingus ir proporcingus draudimui veiksmus, kuriuos jis galėjo atlikti. Kitų priemonių, kurių pagal AKĮ imtis būtų privalėjusi UAB „Nibrė“, nėra. Nei Departamentas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė ir nepagrindė fakto, kad pagal galiojantį AKĮ reglamentavimą UAB „Nibrė“ būtų privalėjusi atlikti dar kokius nors veiksmus, t. y. neįrodė UAB „Nibrė“ kaltės ir nenurodė, kokių konkrečių veiksmų neatlikimas ar atlikimas patvirtina AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimo faktą. Tai, jog alkoholiniai gėrimai pirkėjo buvo išsinešti savavališkai ir nepaklūstant nustatytai tvarkai, negali turėti jokios įtakos UAB „Nibrė“ veiksmų įvertinimui, nes toks pirkėjo elgesys po pardavimo fakto nebuvo ir negalėjo būti pareiškėjo kontroliuojamas. Tai vienareikšmiškai patvirtina, jog pareiškėjas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nepažeidė ir pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, todėl naikintinas.

2. Pirmosios instancijos teismas taip pat akivaizdžiai nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartyje išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotos praktikos ir AKĮ pažeidimą konstatavo neįvertinęs visų reikšmingų aplinkybių ir remiantis vien tik alkoholinių gėrimų išsinešimo faktu, kuris buvo nulemtas išimtinai savavališkų pirkėjo veiksmų. 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartyje išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija yra aiškiai pasakiusi, kad Departamento nutarime ar teismo sprendime nepakanka pasakyti, kad asmuo nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatytos imperatyvios pareigos, tačiau būtina detalizuoti, kokių dar veiksmų asmuo turėjo imtis, kad patektų į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintos išimties taikymo sritį. Pagal pateiktą išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimą, konkrečių veiksmų nenurodymas neatitinka AKĮ 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo, jog nutarime turi būti, be kita ko, nurodomi pažeidėjo kaltės įrodymai, kuriais grindžiamas nutarimas. Minimos detalizacijos nebuvimas lemia Departamento nutarimo ir (ar) teismo sprendimo neteisėtumą.

3. Pirmosios instancijos teismas visas abejones ir aplinkybes nepagrįstai ir neteisėtai aiškino tik pareiškėjo nenaudai. Tokiu būdu buvo pažeistas in dubio pro reo principas, nustatantis, kad visos abejonės ir visi neaiškumai turi būti aiškinami atsakomybėn traukiamo asmens naudai arba turi būti šalinami tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 137-139) prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai pripažino ginčijamą atsakovo nutarimą teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų argumentų dėl minėto Departamento nutarimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo. Apeliacinis skundas parengtas, vadovaujantis subjektyvia nuomone, todėl jis nepagrįstas ir atmestinas.

2. Departamentas išsamią poziciją yra išdėstęs ginčijamame nutarime, pirminiame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

3. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A858-351/2013 atmestini, kadangi pirmosios instancijos teismas sprendime įvertino minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą ir, įvertinęs šioje byloje esančias faktines aplinkybes, pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo bei Departamento pozicija neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai kitose tokio pobūdžio bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą bei teisės taikymą ginčo santykiams, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam bylos išsprendimui. Todėl, remdamasis ABTĮ 136 straipsniu apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus papildo motyvus dėl teisės taikymo ir aiškinimo.

Pagal ginčui taikytino Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktu (2011 m. gruodžio 23 d. įstatymas Nr. XI-1911) nustatytą imperatyvą įmonei tenka pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai Lietuvos Respublikoje nuo 22 val. iki 8 val. būtų parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Kiekvienu konkrečiu atveju vertintina, ar įmonė, parduodanti alkoholinius gėrimus, ėmėsi pakankamų priemonių minėtai įstatymo nuostatai įgyvendinti.

Pareiškėjas nurodo, kad ėmėsi pakankamų priemonių minėtai teisinei nuostatai užtikrinti, t. y. gerai matomoje vietoje iškabino įspėjamuosius užrašus apie įsigaliojusį įstatymą dėl alkoholio vartojimo vietoje nuo 22 val. iki 8 val., atidarė parduodamus alaus butelius, tačiau pirkėjas savavališkai alkoholinius gėrimus išsinešė. Mano, kad išnaudojo visas galimybes, užtikrinančias alkoholinių gėrimų pardavimo ribojimus.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo priemonės buvo nepakankamos AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimo užtikrinimui. Šią išvadą teismas grindė ir teismų praktika panašiose bylose.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiam ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-845/2013 nustatyta, kad mažmenine alkoholio prekyba besiverčiantis ūkio subjektas turi imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai. Iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto travaux préparatoires taip pat matyti, jog šio įstatymo projektu nustatyta įmonių pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš viešojo maitinimo vietų (žr. 2011 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 16(1) straipsniu įstatymo projekto Nr. XIP-744(2) aiškinamąjį raštą). Taigi akivaizdu, jog įstatymų leidėjo tikslas – užtikrinti, kad ūkio subjektai, prisidengdami viešojo maitinimo veikla, negalėtų apeiti imperatyvių įstatymo reikalavimų ir išsineštinai alkoholiniais gėrimais prekiauti visą parą, taip paneigdami paties alkoholinių gėrimų prekybos laiko ribojimo prasmę.

Tačiau konkretus minėtos ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas AKĮ – turinys, pobūdis ir apimtis Įstatyme nėra atkleidžiamas. Aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl darytina išvada, jog ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti AKĮ numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes vykdo teismas, būtent teisėjų kolegija turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar priešingai – jie suponavo galimybę taikyti toje pačioje AKĮ nuostatoje įtvirtintą išimtį.

AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte yra numatytos trys prekybos alkoholiu ribojimo sąlygos, t. y. prekybos laikas, alkoholinių gėrimų pardavimas turi būti vykdomas atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Kaip minėta įstatymų leidėjas šiuo atveju siekia, kad ūkio subjektai, prisidengdami viešojo maitinimo veikla, negalėtų apeiti alkoholinių gėrimų prekybos ribojimų laike ir alkoholio vartojimo vietos. Todėl alkoholinių gėrimų išsinešimo faktas formaliai yra nustatyto draudimo pažeidimas, tačiau atsakomybei reikšminga nustatyti, kokie ir kieno veiksmai nulėmė pažeidimo padarymą.

Ginčo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas pažeidė vieną iš AKĮ nustatytų sąlygų pirktus alkoholinius gėrimus vartoti vietoje. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia išvada, kadangi pirkėjas D. V. patvirtino, kad pardavėja leido išsinešti įgytus alkoholinius gėrimus. Be to, pirkėjas įgijo tris atidarytus 1,25 1 talpos butelius alaus, jie nebuvo išpilstyti ir, atsižvelgdama į perkamų alkoholinių gėrimų kiekį, pardavėja turėjo pagrindą manyti, kad pirkėjas bandys išsinešti įgytus alkoholinius gėrimus, todėl privalėjo imtis papildomų priemonių, kad įspėtų galimą pažeidimą (pvz. paaiškinti žodžiu pirkėjui, kad alkoholis turi būti vartojamas vietoje). Ginčo atveju pardavėja neišnaudojo visų protingų priemonių, įspėjančių galimo pažeidimo padarymą, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pažeidimas buvo padarytas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo pareiškėjo valios. Esant šioms aplinkybėms, ginčo santykiai yra teisingai kvalifikuoti pagal AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą ir sankcija įmonei paskirta teisėtai.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nibrė“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys