A-525-866-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-866/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03176-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Č. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Č. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (b. l. 14–15), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, atsakovas) 2013 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 1D-6809(11), atnaujinti praleistą terminą ginti konstitucines teises dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išmokėjimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos 2004 m. spalio 7 d. sprendimu jam buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau – ir valstybinė pensija), kuri vėliau buvo perskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas). Pareiškėjas su 2013 m. liepos 8 d. prašymu kreipėsi į atsakovą dėl 2010 m. sausio mėn. –2012 m. rugpjūčio mėn. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, tačiau atsakovas atsisakė nagrinėti jo prašymą. Pareiškėjo manymu, atsakovo atsisakymas yra nepagrįstas, prieštarauja teisėtų lūkesčių principui, skundžiamame sprendime nurodytas senaties terminas negali užkirsti kelio ginti jo pažeistas konstitucines teises. Po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo pareiškėjas į teismą nesikreipė, nes manė, jog valstybė savo iniciatyva kompensuos jam neišmokėtą pensiją. Tačiau vėliau valstybės neveikimas paskatino jį kreiptis su prašymu į Vidaus reikalų ministeriją ir į teismą.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (b. l. 18–20) teismo prašė bylą nutraukti arba pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teismui tenkinus skundą, atsakovas prašė valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą pareiškėjui atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi ir paaiškino, kad pareiškėjas apie valstybinės pensijos sumažinimo faktą sužinojo 2010 m. vasario 26 d., išmokėjus pirmą sumažintą pensiją, o iš 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbto Konstitucinio Teismo nutarimo sužinojo paskutinį pažeidimo elementą – apie valstybinės pensijos sumažinimo neteisėtumą. Taigi pareiškėjas skundą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka turėjo paduoti iki 2013 m. kovo 21 d. įskaitytinai, tačiau kreipėsi tik 2013 m. liepos 8 d., tai yra praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams, todėl pareiškėjo prašymą pagrįstai atsisakyta nagrinėti. Pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimas ir mokėjimas jo nurodytu laikotarpiu buvo atliekamas pagal tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas. Pareiškėjas neįrodė, kad Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 23 d. sprendimu (b. l. 31–33) pareiškėjo Č. K. skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 1D-6809(11) ir įpareigojimo Vidaus reikalų ministeriją išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos grąžinimo atmetė kaip nepagrįstą, o skundo dalį dėl reikalavimo atnaujinti praleistą senaties terminą paliko nenagrinėtą. Taip pat teismas išaiškino pareiškėjui teisę kreiptis į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu atnaujinti skundo dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos grąžinimo padavimo terminą, kartu su juo pateikiant objektyvius įrodymus, pagrindžiančius šio termino praleidimą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2004 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 2/17-2259 pareiškėjui nuo 2004 m. spalio 7 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 21), dėl kurios sumažinimo pareiškėjas su 2013 m. liepos 8 d. prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją (b. l. 23). Atsakovas 2013 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 1D-6809(11) atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. prašymą (b. l. 22).

Teismas apžvelgė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies (neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d.) nuostatas, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuluotas teisės aiškinimo taisykles, pagal kurias pareiškėjai dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui; nuo 2013 m. sausio 1 d. 3 metų terminas, numatytas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje, yra sutrumpintas iki 6 mėnesių pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pirma sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta už 2010 m. sausio mėn. (b. l. 24). Į Vidaus reikalų ministeriją dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi tik su 2013 m. liepos 8 d. prašymu, kuris Vidaus reikalų ministerijoje buvo gautas 2013 m. liepos 10 d. (b. l. 23), tai yra pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. prašymą. Nors Vidaus reikalų ministerija skundžiamame sprendime netinkamai nurodė atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą pagrindą (Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d. (praleistas 6 mėn. kreipimosi terminas)), o turėjo atsisakyti nagrinėti prašymą dėl praleisto 3 metų kreipimosi termino, tačiau pats skundžiamas sprendimas yra iš esmės teisėtas, nes galutinė išvada padaryta teisinga – atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą praleidus kreipimosi terminą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Kadangi antrasis skundo reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo, teismas pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 1D-6809(11) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo prašymą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos grąžinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą senaties terminą, teismas pažymėjo, kad pirmiausia su tokiu prašymu pareiškėjas turėtų kreiptis į atsakovą, ir tik jam atsisakius atnaujinti praleistą kreipimosi terminą, pareiškėjas, skųsdamas tokį atsakovo atsisakymą, galėtų kreiptis į teismą. Kadangi pareiškėjas dėl šio skundo reikalavimo nepasinaudojo išankstine bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir šia tvarka dar galima pasinaudoti, teismas minėtą skundo dalį paliko nenagrinėtą.

III. Pareiškėjas Č. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 35–36) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba išnagrinėti bylą iš esmės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apie savo pažeistas teises pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, kai buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija. Apeliantas teigia, jog gavęs sumažintą valstybinę pensiją, manė, kad ją valstybė sumažino pagrįstai ir teisėtai. Apie tai, kad valstybinė pensija buvo sumažinta nepagrįstai, sužinojo tik po 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d. Tai rodo, kad 3 metų terminas ginti savo teises iš esmės nebuvo praleistas. Be to, po 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo pareiškėjas į teismą nesikreipė manydamas, kad valstybė savo iniciatyva kompensuos jam neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, ir tik valstybės neveikimas paskatino pareiškėją rašyti prašymą Vidaus reikalų ministerijai ir ginti savo teises teisme.

2. Vidaus reikalų ministerijos atsisakymas spręsti klausimą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo yra nepagrįstas, prieštarauja konstitucinėms žmogaus teisėms ir teisėtų lūkesčių principui.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime (b. l. 40) nurodoma, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A552-519/2013) pateiktiems išaiškinimams ir iš esmės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A444-2232/2013) naujai išplėtotą teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bei termino tokiems reikalavimams administraciniame teisme pateikti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 12 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 9) kreipėsi į administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 1D-6809(11), kuriuo atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos išmokėjimo, kadangi praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, taip pat prašydamas atnaujinti praleistą terminą ginti konstitucines teises dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos bei priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Vidaus reikalų ministerijos 2010–2012 metais neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 11 028,48 Lt. Įvertinus šio pareiškėjo pirminio skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, reikalavimus, skundo dalyką ir pagrindą, galima pagrįstai teigti, jog kreipdamasis į teismą pareiškėjas iš esmės siekė, kad jam būtų išmokėta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėta valstybinės pensijos dalis.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi (b. l. 10–11), spręsdamas 2013 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjo skundo, gauto teisme 2013 m. rugpjūčio 14 d., priėmimo klausimą, priėjo prie išvados, kad skundas atitinka ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimus, todėl nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti. Be kita ko, 2013 m. rugpjūčio 16 d. nutartyje teismas išaiškino pareiškėjui, kad jis turėtų tikslinti savo skundo reikalavimą, papildomai prašydamas įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją išnagrinėti jo 2013 m. liepos 8 d. prašymą bei atsisakydamas skundo reikalavimo priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

2013 m. rugpjūčio 30 d. teisme buvo gautas pareiškėjo patikslintas skundas, kuriame pareiškėjas prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 1D-6809(11), atnaujinti praleistą terminą ginti konstitucines teises dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo prašymą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išmokėjimo. Iš patikslinto skundo matyti, kad pareiškėjas atsisakė savo pirminiame 2013 m. rugpjūčio 12 d. skunde (gautas teisme 2013 m. rugpjūčio 14 d.) pareikšto reikalavimo dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies – 11 028,48 Lt – priteisimo ne savo iniciatyva, bet vadovaudamasis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 16 d. nutartyje pateiktais nurodymais (išaiškinimais).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal 2013 m. rugpjūčio 30 d. teisme gauto pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimus, skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 1D-6809(11) ir įpareigojimo Vidaus reikalų ministeriją išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos grąžinimo atmetė kaip nepagrįstą, o skundo dalį dėl reikalavimo atnaujinti praleistą senaties terminą paliko nenagrinėtą. Tokį sprendimą teismas grindė motyvais, jog atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. prašymą. Nors Vidaus reikalų ministerija 2013 m. liepos 17 d. sprendime Nr. 1D-6809(11) nurodė netinkamą atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą pagrindą (Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalį, t. y. kad praleistas 6 mėn. kreipimosi terminas), o turėjo atsisakyti nagrinėti prašymą dėl praleisto 3 metų kreipimosi termino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), tačiau pats atsakovo sprendimas, teismo vertinimu, yra iš esmės teisėtas, nes juo pagrįstai atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą praleidus kreipimosi terminą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad su prašymu atnaujinti praleistą terminą pareiškėjas pirmiausia turėtų kreiptis į atsakovą, ir tik jam atsisakius atnaujinti praleistą terminą, pareiškėjas, skųsdamas tokį atsakovo atsisakymą, galėtų kreiptis į teismą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo bei atsakovo Vidaus reikalų ministerijos atsisakymu spręsti klausimą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo ir mano, kad toks atsisakymas yra nepagrįstas bei prieštarauja jo konstitucinėms teisėms ir teisėtų lūkesčių principui.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimo taikant Laikinąjį įstatymą (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos teisme pareikšti pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad procesinė analogija nėra taikoma sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). Remdamasis šiomis nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka.

Spręsdamas dėl paminėto 3 metų procesinio termino kreiptis į teismą eigos pradžios Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 12 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – pirmosios sumažintos valstybinės pensijos jam išmokėjimo 2010 m. vasario mėnesį. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Kaip minėta, savo pirminiame teismui paduotame skunde pareiškėjas reiškė reikalavimą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies (11 028,48 Lt), susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, priteisimo. Šio reikalavimo pareiškėjas savo patikslintame skunde atsisakė iš esmės vadovaudamasis vien teismo 2013 m. rugpjūčio 16 d. nutartyje pateiktu išaiškinimu.

Skundžiamame 2013 m. spalio 23 d. sprendime pirmosios instancijos teismas taip pat laikėsi pozicijos, kad su prašymu atnaujinti praleistą 3 metų procesinį terminą pareiškėjas pirmiausia turėtų kreiptis į atsakovą Vidaus reikalų ministeriją, ir tik jam atsisakius šį terminą atnaujinti, pareiškėjas galėtų kreiptis į teismą.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo tvarką, netinkamai vykdė ABTĮ 10 straipsnyje nustatytą pareigą padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises, todėl nepagrįstai nevertino bei paliko nenagrinėtą pareiškėjo reikalavimą (skunde ir patikslintame skunde pareikštą pareiškėjo prašymą) atnaujinti jam praleistą terminą ginti savo teises dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, taip pat nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo reikalavimo dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nustatytas pagrindas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta, o kita dalis palikta nenagrinėta, turi būti panaikintas dėl pirmosios instancijos teismo padarytos nagrinėjant šią bylą teisės klaidos (ABTĮ 142 str. 1 d.), ir administracinė byla turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi išaiškinti pareiškėjui jo teisę pakartotinai tikslinti skundą reiškiant reikalavimą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Be to, nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi tinkamai įvertinti pareiškėjo patikslintame skunde (gautas teisme 2013 m. rugpjūčio 30 d.) nurodytas reikšmingas aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindė savo prašymą atnaujinti praleistą terminą ginti konstitucines teises, susijusias su jam neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išmokėjimu, kurios (aplinkybės) skundžiamame 2013 m. spalio 23 d. teismo sprendime liko neįvertintos. Taip pat nagrinėjant bylą iš naujo turi būti paisoma iš Konstitucijos, ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies kylančio teismų praktikos tęstinumo imperatyvo bei, įvertinus konkrečias šios bylos faktines aplinkybes, turi būti atsižvelgta ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą sprendžiant klausimus dėl terminų kreiptis į teismą su reikalavimais dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies atnaujinimo, taip pat nagrinėjant iš esmės tokio pobūdžio reikalavimus dėl pensijos nepriemokos priteisimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo Č. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas