A-492-360-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -360/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00614-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.4.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. P. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) 2013 m. vasario 22 d. su skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. sausio 30 d. įsakymą Nr. 4-14 „Dėl Vidaus tyrimų skyriaus vyresniojo inspektoriaus J. P. nubaudimo“ (toliau – ir skundžiamas įsakymas, Įsakymas).

Skunde pareiškėjas paaiškino, jog 2013 m. sausio 11 d. buvo patvirtinta tarnybinio tyrimo išvada Nr. 14-62 „Dėl Vidaus tyrimų skyriaus vyresniojo inspektoriaus J. P. elgesio“ (toliau – ir tarnybinio tyrimo išvada, Išvada), kurioje konstatuota, kad jis pažeidė Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Tarnybos statutas, Statutas) 13 straipsnyje numatytą pareigūnų priesaikos davimo tvarką bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 (toliau – ir Etikos taisyklės), 3.4.1, 3.4.2, 3.4.4 ir 6 punktus. Šios Išvados pagrindu buvo priimtas skundžiamas įsakymas, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

Pareiškėjo nuomone, tarnybinė nuobauda jam buvo paskirta nepagrįstai ir neteisėtai, pažeidžiant tarnybinio tyrimo atlikimo procedūrą bei remiantis neišsamia ir neobjektyvia, tarnybiniams tyrimams keliamų reikalavimų neatitinkančia tarnybinio patikrinimo išvada.

J. P. paaiškino, kad pranešimą apie pradėtą tarnybinį tyrimą gavo 2012 m. gegužės 24 d., tačiau pranešime nebuvo nurodyta, koks pažeidimas galimai buvo padarytas, o paprašyta per tris darbo dienas nuo pranešimo gavimo dienos pateikti rašytinį pasiaiškinimą dėl įvykio. Komisijos, tyrusios tarnybinį nusižengimą, sudėtis buvo pakeista, tačiau jis apie komisijos narių sudėties pakeitimą informuotas nebuvo. Nurodė, jog Išvadoje teigiama, kad tarnybinis tyrimas dėl galimo J. P. tarnybinio nusižengimo buvo sustabdytas, kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas dėl J. P. veiksmų, tačiau apie sustabdymo procedūrą jis taip pat nebuvo informuotas. Vilniaus pataisos namų direktorius tarnybinį tyrimą pavedė atlikti I. A. 2012 m. gruodžio 11 d., tačiau tarnybinį tyrimą atliko komisija. Tarnybinis tyrimas, dėl kurio pranešimas jam buvo įteiktas 2012 m. gegužės 24 d., atnaujintas nebuvo. Remiantis nauju tarnybiniu tyrimu pranešimą apie tarnybinį nusižengimą gavo 2012 m. gruodžio 11 d., t. y. praėjus šešiems mėnesiams nuo galimai padaryto tarnybinio nusižengimo. Pažymėjo, jog Tarnybos statuto 26 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jeigu praėjo šeši mėnesiai nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos, išskyrus išimtis numatytas Tarnybos statute.

Pareiškėjas paaiškino, jog 2012 m. lapkričio 19 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą prokurorė nutarė apie priimtą procesinį sprendimą informuoti K. S. ir J. P., jiems išsiunčiant nutarimo nuorašą, tačiau nutarimo nuorašą, kuriame buvo privati informacija, be prokurorės leidimo, dar nepasibaigus nutarimo apskundimo terminui, gavo ir Vilniaus pataisos namai (toliau – ir atsakovas).

Mano, kad pranešimas apie tarnybinį nusižengimą prieštarauja Išvadai, kadangi Išvadoje ir pranešime apie galimai padarytą nusižengimą nurodomi skirtingi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai. Pareiškėjas pastebėjo, jog Išvadoje nebuvo atsižvelgta į jo pateiktus pasiaiškinimus bei K. S. pranešimą, o vadovautasi tik informacija, kuri buvo paskelbta per visuomenės informavimo priemones.

Teigė, jog Išvadoje neaiškus kaltės buvimo elementas, kaltė preziumuota, bet ne įrodyta, o kadangi kaltė yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių teisės pažeidimą, jos nenustačius ir neįrodžius, negali būti taikoma tarnybinė atsakomybė. Tarnybinio tyrimo metu nebuvo siekiama objektyviai išsiaiškinti situacijos, šią aplinkybę, pareiškėjo nuomone, pagrindžia tai, kad Išvadoje neatlikta jokia informacijos analizė, pažeidimo faktas konstatuotas formaliai, Išvada parengta vadovaujantis netinkamu teisės aktu, tarnybinis tyrimas atliktas nesilaikant tarnybinių tyrimų atlikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai, nesutikdamas su pareiškėjo skundu, pateikė atsiliepimą (b. l. 9-13), kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog sprendžiant pareiškėjo patraukimo tarnybinėn atsakomybėn klausimą buvo taikomas Tarnybos statutas, kuris įtvirtina pagrindinius pareigūnų atsakomybės principus, nustato skiriamų tarnybinių nuobaudų sąrašą, nustato kriterijus, būtinus nuobaudai skirti, nuobaudų skyrimo terminus ir tvarką. Kriterijus, būtinus nuobaudai skirti, nuobaudų skyrimo terminus ir tvarką detaliau reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtinta Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka (toliau – ir Tvarka).

Atsakovas paaiškino, jog 2012 m. gegužės 19-20 d. visuomenės informavimo priemonėse pasirodė informacija dėl pareiškėjo netinkamo elgesio. 2012 m. gegužės 21 d. buvo gautas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato nusikaltimų tyrimo skyriaus raštas, kuriuo buvo informuota, jog 2012 m. gegužės 19 d. Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate dėl J. P. veiksmų pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, požymius. 2012 m. gegužės 24 d. Vilniaus pataisos namų Personalo skyrius J. P. įteikė pranešimą apie pradėtą tarnybinį tyrimą. 2012 m. gegužės 25 d. pareiškėjas pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, jog šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas, todėl įvykio aplinkybės paaiškės ikiteisminio tyrimo metu. 2012 m. gegužės 28 d. komisijos, tiriančios tarnybinius tyrimus pataisos namuose, protokolu tarnybinis tyrimas dėl galimo J. P. tarnybinio nusižengimo buvo sustabdytas, kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas dėl jo veiksmų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas žinojo apie tarnybinio tyrimo sustabdymą, savo paaiškinime jis pats nurodė aplinkybes, dėl ko tarnybinis tyrimas tuo metu buvo neįmanomas. 2012 m. gruodžio 5 d. Vilniaus pataisos namai gavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato nusikaltimų tyrimo skyriaus raštą, kuriame informuojama, kad ikiteisminio tyrimo byla nutraukta, nesant nusikalstamos veikos požymių. 2012 m. gruodžio 11 d. Vilniaus pataisos namų Personalo skyriaus viršininkė I. A. J. P. įteikė tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė, jog pareiškėjas galimai pažeidė Etikos taisyklėse nustatytą padorumo principą. J. P. 2012 m. gruodžio 21 d. pateikė Vilniaus pataisos namų direktoriui paaiškinimą, kuriame nurodė jam atlikto ikiteisminio tyrimo nutraukimo motyvus.

Dėl komisijos sudėties pakeitimo atsakovas nurodė, jog komisija buvo pakeista 2012 m. gruodžio 28 d. įsakymu, o teisės aktai nenumato privalomo pareiškėjo informavimo raštu apie komisijos atlikti tarnybinį tyrimą nario pasikeitimą.

Atsakovas pažymėjo, kad savo veiksmais pareiškėjas diskreditavo Kalėjimų departamento pareigūno vardą. Pareigūnų netinkamų, neteisėtų veiksmų paviešinimo žiniasklaidoje faktas yra svarbus vertinant pareigūno veiksmus teisinių pasekmių aspektu. Nors dėl pareiškėjo veiksmų ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tačiau jo veiksmai, kurie sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą kitam asmeniui, nebuvo paneigti.

Nurodė, kad svarstant tarnybinės nuobaudos už tarnybinį nusižengimą parinkimą pareiškėjui buvo atsižvelgta į tai, kad nukentėjusioji dėl įvykio privataus kaltinimo tvarka nesikreipė, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, pareiškėjas per visą tarnybos laiką buvo ne kartą skatintas, nebuvo niekada patrauktas drausminėn atsakomybėn.

Atsiliepime atsakovas taip pat nurodė, kad Išvadoje buvo remtasi visuomenės informavimo priemonėse paskelbta informacija, kadangi pateikiant informaciją, buvo paskelbti pareiškėjo vardo ir pavardės inicialai, tikslios pareigos, leidžiančios identifikuoti asmenį.

Atsižvelgiant į tarnybinio pažeidimo padarymo aplinkybes, atsakovas padarė išvadą, kad valstybės tarnautojo veiksmuose yra pilna tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. nustatytas pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšis tarp veikos ir pasekmių, tarnautojo kaltė. Visi šie elementai išvadoje buvo išsamiai aptarti.

Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog Išvada dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo buvo pateikta ir Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profsąjungai, kurios nariu pareiškėjas yra, ir profsąjunga su Išvada sutiko.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 3 d. sprendimu (b. l. 89-99) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Skundžiamame sprendime teismas vertintino įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumą ir pagrįstumą.

Įvertinęs byloje surinktą informaciją, padarė išvadą, kad gavęs informaciją apie Etikos taisyklių pažeidimą, Vilniaus pataisos namų direktorius turėjo teisę inicijuoti tarnybinį tyrimą, kurio metu nustatęs, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, atlikęs tyrimą ir įvertinęs jo metu nustatytas aplinkybes, turėjo teisę skirti tarnybinę nuobaudą.

Pažymėjo, jog pareiškėjo atžvilgiu tarnybinis tyrimas turėjo būti atliktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1R-116 patvirtintomis Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų kvalifikacijos vertinimo komisijos nuostatais, tačiau atsakovas vadovavosi Tvarka, kurioje įtvirtintos nuostatos iš esmės atitinka Taisyklėse nustatytą tarnybinio nusižengimo tyrimą ir joms neprieštarauja. Teismas konstatavo, kad vien tik tai, kad atliekant tarnybinį tyrimą buvo vadovautasi Tvarka, o ne Taisyklėmis, kurios išsamiau detalizuoja tarnybinio tyrimo atlikimą, naikinti ginčijamą Įsakymą pagrindo nėra.

Teismas nustatė, jog pranešimas pradėti tarnybinį tyrimą pareiškėjui buvo įteiktas nepažeidžiant Taisyklėse nustatytos tvarkos, jo turinys iš esmės atitinka tokiam pranešimui keliamus reikalavimus. Pažymėjo, jog nei Tarnybos statute, nei Taisyklėse nėra nuostatų, įpareigojančių atsakovą pranešti apie komisijos atlikti tarnybinį tyrimą sudėtį ar jos pakeitimą.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei pareiškėjo ir liudytojos I. A. parodymus, teismas padarė išvadą, kad nors buvo pranešta ne raštu, o žodžiu apie tarnybinio tyrimo sustabdymą, pareiškėjas, būdamas Vidaus tyrimų skyriaus vyresniuoju inspektoriumi, ir, tikėtina, neturėdamas kitų tarnybinių tyrimų, iš pranešimo turinio galėjo suprasti, kad jame kalbama apie tą patį tyrimą, dėl kurio jis jau buvo rašęs paaiškinimą. Įvertinęs pranešimo turinį, teismas konstatavo, kad vien tai, jog apie atnaujintą tyrimą pareiškėjas nebuvo informuotas raštu, nesuvaržė jo teisės teikti paaiškinimą. Sprendė, kad nors atsakovas ir padarė procedūrinį pažeidimą, tačiau jis neturėjo esminės įtakos pareiškėjo teisei teikti paaiškinimą bei nebuvo toks, kuris turėtų esminės įtakos tyrimo objektyvumui bei sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Teismas konstatavo, kad esminė aplinkybė, turėjusi įtakos tarnybiniam tyrimui, yra tai, kad 2012 m. gegužės 19 d. pareiškėjas su K. S. konfliktavo, bei atliko prieš ją nukreiptus smurtinius veiksmus, faktas dėl K. S. sveikatos sutrikdymo nebuvo paneigtas. Nors ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl to, kad J. P. veiksmuose nėra nusikaltimo požymių, tačiau tai neturi įtakos vertinant pareiškėjo padarytą tarnybinį pažeidimą.

Sprendė, kad Išvada atitinka visus jai keliamus reikalavimus, t. y. joje išsamiai aprašytas tarnybinis nusižengimas, jo padarymo aplinkybės, kad jis padarytas tyčia, ir atskleista, kaip tai pasireiškė, bei pateiktas siūlymas. Šiuo atveju K. S. pranešimas negali paneigti ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių ir baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų ir iš esmės pakeisti Išvados.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo atlikti veiksmai atsakovo buvo pagrįstai įvertinti, kaip žeminantys vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantys visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnyba bei ją kompromituojantys.

Dėl nustatytų aplinkybių visumos, teismas padarė išvadą, kad skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pagrindo nėra.

III. Pareiškėjas J. P., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 103-107), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kokiais motyvais vadovavosi teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, juos pakartoja.

Apelianto nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neatsižvelgė į grubius tarnybinio tyrimo atlikimo metu padarytus pažeidimus. Mano, kad tarnybinis tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai, pažeidžiant tarnybinio tyrimo procedūrą. Nurodo, jog atsakovas teismui pateikė papildomus dokumentus, kurių nebuvo tarnybinio tyrimo medžiagoje tuo metu, kai jis buvo supažindinamas su tarnybinio tyrimo išvada bei jam paskirta nuobauda. Teigia, jog niekada neturėjo jokios sugyventinės K. S. ir smurto prieš savo sugyventinę nenaudojo, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintinas.

Atsakovas, nesutikdamas su apeliaciniu skundu, pateikė atsiliepimą (b. l. 115-121), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistu, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad informacijos, kurios pagrindu buvo pradėtas tarnybinis tyrimas, paskelbimas visuomenės informavimo priemonėse padarė neigiamą įtaką visuomenės požiūriui į Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų bei pačios sistemos veiklą. Ši informacija visuomenės informavimo priemonėse iki šiol nėra paneigta.

Pažymi, kad apeliantas klaidina teismą, jog nebuvo informuotas apie tarnybinio tyrimo sustabdymą, kadangi šį faktą jis žinojo, apie tarnybinio tyrimo sustabdymą jis buvo informuotas žodžiu, apie vykstantį ikiteisminį tyrimą pats informavo teikdamas pirminį pasiaiškinimą.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad J. P. neinformavimas raštu apie tai, jog tarnybinis tyrimas buvo sustabdytas, atnaujintas ir pratęstas, nebuvo esminis procedūrinis pažeidimas, turėjęs esminės įtakos tyrimo objektyvumui ar sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui bei pareiškėjo teisei teikti paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių. Pažymi, jog apeliantas pats buvo ikiteisminio tyrimo dalyvis ir ikiteisminio tyrimo eigą puikiai žinojo.

Mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai teigia, kad nei Tarnybos statute nei kituose teisės aktuose nėra nuostatų įpareigojančių atsakovą pranešti pareiškėjui apie komisijos atlikti tarnybinį tyrimą sudėtį ar jos pasikeitimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. 4-14 „Dėl Vidaus tyrimų skyriaus vyresniojo inspektoriaus J. P. nubaudimo“, kuriuo pareiškėjui J. P. skirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ši nuobauda pareiškėjui paskirta atsižvelgiant į tarnybinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir tarnybinio patikrinimo 2013 m. sausio 11 d. išvadoje Nr. 14-62 pateiktą siūlymą (b. l. 34-38).

Pareiškėjo tarnybinis patikrinimas pradėtas pagal 2012 m. gegužės 19-20 dienomis visuomenės informavimo priemonių (www.15min.lt, www.kaunodiena.lt, www.policija.lt) televizijos kanalo LNK transliuojamų žinių metu paskelbtą informaciją, jog 2012 m. gegužės 19 d., šeštadienį, 18.30 val., (duomenys neskelbtini), Vilniaus pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus vyresnysis inspektorius J. P. (gimęs (duomenys neskelbtini)) sumušė savo sugyventinę K. S. (gimusią (duomenys neskelbtini)), kuri dėl kaklo raiščių patempimo gydoma ambulatoriškai, įtariamasis uždarytas į areštinę.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2012 m. gegužės 19 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2 policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriuje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 13-1-01415-12 pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, dėl to, kad 2012 m. gegužės 19 d. apie 18.30 val., (duomenys neskelbtini), laiptinėje J. P. pavartojo fizinį smurtą K. S. atžvilgiu. J. P. ikiteisminio tyrimo metu įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį, jis apklaustas kaip įtariamasis. Ikiteisminis tyrimas 2012 m. lapkričio 19 d. nutarimu J. P. atžvilgiu buvo nutrauktas, nes jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, požymių. Minėtu nutarimu nustatyta, kad J. P. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje (tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų) požymių ir K. S. išaiškinta, jog dėl J. P. jai sukelto fizinio skausmo ji turi teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.

Išvadoje, kuri paremta ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, nurodyta, jog pareiškėjo veiksmų, kurie sukėlė K. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, paneigti negalima. Konstatuota, jog konfliktas tarp pareiškėjo ir K. S. tikrai vyko, jis buvo paskelbtas visuomenei, taip pat pažymėta, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojais apklausti policijos pareigūnai S. M. ir I. Z. tvirtino, kad pareiškėjas jų akivaizdoje grasino K. S., vartojo daug necenzūrinių žodžių. Nuspręsta, jog šiais veiksmais pareiškėjas sulaužė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareigūno priesaiką būti ištikimam Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų ginant visuomenės ir valstybės interesus, gerbti žmogaus teises ir laisves, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą Kalėjimų departamento pareigūno vardą, pažeidė Etikos taisyklių 3.4.1 punkto, 3.4.2 punkto, 3.4.4 punkto bei 6 punkto nuostatas.

Pareiškėjas mano, jog tarnybinė nuobauda jam paskirta tinkamai neatlikus tarnybinio patikrinimo. Tarnybinio patikrinimo išvadoje tik formaliai konstatuotas neteisėtos veikos padarymo ir kaltės buvimo faktas.

Pirmosios instancijos teismas tokius pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Konstatavo, jog tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta atlikus išsamų tarnybinį tyrimą, kurio metu nustatyti visi tarnybinės atsakomybės sudėties elementai, o padaryti procedūriniai pažeidimai neturėjo įtakos Išvados teisėtumui ir pagrįstumui.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, vertiną, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, iš esmės tinkamai atliko įrodymų tyrimą, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančiais teisės normas, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

Bylos medžiaga patvirtina, jog pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo sustabdytas iki bus baigtas pareiškėjo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas. Tarnybinio patikrinimo išvadoje remiamasi ikiteisminio tyrimo metu nustatytais duomenimis.

Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos (b. l. 7, 36, 37) matyti, kad Bendrosios pagalbos centre buvo gautas K. S. pranešimas dėl to, kad J. P. panaudojo prieš ją smurtą. Įvykio vietoje buvę policijos pareigūnai I. Z. ir S. M. apklausų metu paliudijo, jog jiems atvykus į įvykio vietą K. S. nurodė, kad ją sumušė, kaip ji teigė, jos buvęs sugyventinis J. P.. Pastarasis paaiškino, jog moters nemušė, tik gal netyčia pastūmė. Pareigūnai tvirtino, kad jų akivaizdoje J. P. K. S. grasino, vartodamas necenzūrinius žodžius. Pareigūnai nurodė, jog J. P. jiems neužsiminė apie tai, kad K. S. vartojo smurtą jo atžvilgiu (tokią versiją J. P. iškėlė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu). Abejoti minėtų policijos pareigūnų parodymais teisėjų kolegija nenustatė pagrindo, o pareiškėjo tvirtinimas, jog pareigūnai davė melagingus parodymus laikytinas tik jo pasirinkta ir jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsta gynybos versija. Policijos pareigūnų parodymų negali paneigti K. S. 2012 m. gruodžio 21 d. paaiškinimas, kuriame ji tvirtina, kad pareigūnai melavo apie necenzūrinių žodžių vartojimą ir grasinimą, kadangi K. S. su pareiškėju sieja (siejo) artimi santykiai, jie yra kolegos, todėl tikėtina, kad ji yra suinteresuota, jog pareiškėjas išvengtų tarnybinės atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys į K. S. nurodytą aplinkybę, jog J. P. prieš įvykį vartojo alkoholį, kas galėjo turėjo įtakos konflikto kilimui, vystymuisi, nekonstruktyviam jo sprendimui. J. P. apklausos metu šią aplinkybę neigė, tačiau medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas patvirtina, jog pareiškėjas atsisakė tikrintis blaivumą, tokiu būdu nepasinaudodamas galimybe išsklaidyti abejones dėl jo apsvaigimo (Ikiteisminio tyrimo medžiaga b. l. 102).

Akcentuotina, jog pareiškėjas – statutinis valstybės tarnautojas ir jam keliami aukštesni reikalavimai ne tik tarnyboje, bet ir ne tarnybos vietoje. Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų profesinės etikos principus, jų elgesį tarnybos ir ne tarnybos metu reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, kurios yra privalomos Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnams tiek vykdant tarnybos pareigas, tiek ir ne tarnybos metu. Etikos taisyklių 6 punkte nustatyta, kad pareigūnas tarnybos ir ne tarnybos metu viešumoje turi laikytis visuotinai pripažintų moralės normų, etiketo reikalavimų ir vengti elgesio, kuris gali būti suprantamas kaip kenkiantis valstybės ar bausmių vykdymo sistemos reputacijai ir mažinantis visuomenės pagarbą bei pasitikėjimą tiek valstybės institucijomis, tiek pačiu pareigūnu, nuostatų pažeidimą. Etikos taisyklių 3.4.4 punktas, įpareigoja visais atvejais būti taktiškam ir mandagiam. Etikos taisyklės taip pat įpareigoja saugoti nepriekaištingą pareigūno reputaciją ir susilaikyti nuo elgesio, diskredituojančio bausmių vykdymo sistemą ir jos institucijas (3.4.1 p.); laikytis duotos pareigūno priesaikos, elgtis sąžiningai (3.4.2 p.).

Nors ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2012 m. lapkričio 19 d. nutarimu, kuriame pažymėtina, kad pareiškėjo veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, o pastaroji veika nebuvo tiriama, kadangi, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsniu, ji nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka, tačiau toks kaltinimas nebuvo pateiktas, šis faktas nekliudo pareiškėjo veiksmų vertinti tarnybine tvarka ir remtis ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis.

Tarnybinio patikrinimo metu, remiantis Ikiteisminio tyrimo medžiaga, nustatyta, kad konfliktas tarp pareiškėjo ir K. S. įvyko, šio fakto neneigė ir pats pareiškėjas (2012 m. lapkričio 19 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, b. l. 44-47). Abu įvykio dalyviai nurodė, jog konfliktas tarp jų įvyko automobilyje. Vėliau K. S. išlipus iš automobilio, J. P. pasielgė taip pat ir toliau konfliktą tęsė daugiabučio namo laiptinėje. Dėl šio konflikto K. S. kreipėsi į Bendrąjį pagalbos centrą. Įvykio vietoje buvę pareigūnai paliudijo, jog jiems atvykus K. S. atrodė susijaudinusi, o J. P. vartojo jos atžvilgiu necenzūrinius žodžius, grasino. Be to, pareigūnams paklausus pareiškėjo dėl prieš K. S. naudoto smurto jis visiškai šio fakto nepaneigė, nurodė nemušęs moters, tik galimai ją pastūmęs. Kaip jau minėta, netikėti pareigūnų parodymais nėra jokio objektyvaus pagrindo. Apie nurodytą konfliktą pranešta visuomenės informavimo priemonėmis.

Pažymėtina, jog valstybės tarnautojo veiksmų vertinimui etikos požiūriu nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas (ir buvo vertinamas) viešai, t. y. ar jis buvo nustatytas matant visuomenės atstovams. Nustatant, ar pareiškėjas savo veiksmais diskreditavo pareigūno vardą, svarbu atsižvelgti į pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes. Ankščiau nurodytas pareiškėjo elgesys – konfliktas viešoje vietoje vartojant necenzūrinius žodžius vertintinas kaip nesuderinamas su visuotinai pripažintomis moralės normomis, etiketo reikalavimais (Etikos taisyklių 3.4.1., 3.4.4. p., 3.6 p.).

Nagrinėjamu atveju akcentuotina, jog pareiškėjas pripažino, kad jam yra žinomi valstybės tarnybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, konkrečiai – Etikos taisyklių nuostatos, jis yra prisiekęs susilaikyti nuo poelgių, kurie galėtų pakenkti geram Kalėjimų departamento pareigūno, todėl atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas sąmoningu elgesiu, suvokdamas galimas savo veiksmų pasekmes, pažeidė šių taisyklių reikalavimus yra pagrindas konstatuoti tyčią pareiškėjo veiksmuose.

Bylos medžiaga patvirtina, jog apie pareiškėjo ir K. S. konfliktą buvo pranešta visuomenės informavimo priemonėmis, kas neabejotinai padarė žalą valstybės tarnybai, pablogino jos įvaizdį visuomenėje, sumažino žmonių pasitikėjimą ja. Šiuo atveju nėra svarbu tai, kad nukentėjusioji nepradėjo proceso privataus kaltinimo tvarka. Kaip minėta, šiuo atveju svarbus pats nekorektiškai, nemandagiai ir netaktiškai viešoje vietoje spręsto konflikto (barnio) faktas, kurio pasekmė – informacijos apie šį konfliktą patekimas į viešąją erdvę.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, jog tarnybinio tyrimo metu buvo išsamiai išanalizuotos visos įvykio aplinkybės, kurios nustatytos remiantis 2012 m. lapkričio 19 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą bei kitais tarnybinio tyrimo metu surinktais duomenimis, bei padaryta pagrįsta išvada, jog pareiškėjas pažeidė Etikos taisyklių 3.4.1. – 3.4.2, 3.4.4 ir 6 punktų reikalavimus, elgėsi netinkamai, priešingai tarnybos interesams ir tokie jo veiksmai akivaizdžiai kirtosi su visuomenės teisėtais lūkesčiais dėl elgesio, kurio tikimasi iš pareigūnų. Tarnybinio tyrimo išvadoje teisingai nustatyta pareiškėjo kaltė dėl padarytų pažeidimų, įvardintos pareiškėjo neteisėtų veiksmų pasekmės, paskirta tarnybinė nuobauda proporcinga padarytam pažeidimui, ji tinkamai individualizuota, paskirta atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl veiksmų, apie kurių atlikimą buvo pranešta visuomenės informavimo priemonėmis, buvo nutrauktas, taip pat atsižvelgta į pareiškėjo charakteristiką, aplinkybę, jog jis tarnybinėn atsakomybėn traukiamas pirmą kartą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tarnybinio patikrinimo išvadą teisėta ir pagrįsta.

Pareiškėjas Įsakymo neteisėtumą be kita ko grindžia tarnybinio tyrimo atlikimo metu, jo teigimu, padarytais procedūriniais pažeidimais.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog ne visi procedūriniai pažeidimai lemia sprendimo neteisėtumą. ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 dalimi nustatyta, kad aktas ar jo dalis gali būti panaikintas jei priimant jį buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios įtakos priimto sprendimo pagrįstumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju tokių aplinkybių nėra nustatyta.

Kalėjimo departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų tarnybinių nusižengimų tyrimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1R-116 patvirtintos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog esminė šiose Taisyklėse nustatytos procedūros tarnybinio tyrimo metu nebuvo pažeistos, o padaryti pažeidimai neturėjo įtakos Išvados teisėtumui ir pagrįstumui.

Bylos duomenys patvirtina, jog Vilniaus pataisos namų direktorius, atsižvelgdamas į Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato nusikaltimų skyriaus viršininko 2012 m. gegužės 22 d. raštą, kuriame pateikta informacija apie J. P. atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, 2012 m. gegužės 23 d. įsakymu sudarė komisiją, kuriai pavedė atlikti tarnybinį tyrimą (b. l. 53). Atsakovas 2012 m. gegužės 24 d. įteikė pareiškėjui pranešimą apie pradėtą tarnybinį tyrimą, kuriame buvo nurodyta kokiu pagrindu pradėtas tyrimas ir paprašyta pasiaiškinti (b. l. 23).

Komisija 2012 m. gegužės 28 d. protokolu tarnybinio tyrimo atlikimą sustabdė iki tol, kol bus baigtas J. P. atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas (b. l. 26). Komisijos 2012 m. gruodžio 11 d. protokolu tarnybinis tyrimas dėl J. P. tarnybinio nusižengimo buvo atnaujintas (b. l. 72). Nors byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog buvo laikytasi Taisyklių 73 punkto reikalavimo ir apie tarnybinio tyrimo sustabdymą ir jo atnaujinimą pareiškėjas buvo informuotas raštu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis liudytojos I. A. parodymais, nustatė, jog apie tarnybinio tyrimo sustabdymą ir jo atnaujinimą pareiškėjas informuota žodžiu.

Taigi Taisyklių 73 punkto pažeidimas šiuo atveju laikytinas neesminiu, kadangi pareiškėjui apie tarnybinio tyrimo sustabdymą ir jo atnaujinimą iš esmės buvo žinoma ir nėra pagrindo konstatuoti, jog tokiais veiksmais buvo pažeistos jo teisės. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad tarnybinis tyrimas, kurio pagrindu buvo surašyta 2013 m. sausio 11 d. išvada, buvo atliktas dėl pareiškėjo veiksmų, susijusių su 2012 m. gegužės 19 d. įvykiu. Šis tyrimas buvo pradėtas 2012 m. gegužės 23 d., vėliau sustabdytas ir jį 2012 m. gruodžio 11 d. atnaujinus baigtas surašius 2013 m. sausio 11 d.

Išvadą. Pareiškėjas nurodo, jog 2012 m. gegužės 24 d. ir 2012 m. gruodžio 11 d. pranešimų apie tarnybinį tyrimą turinys skiriasi, todėl jis negalėjo suvokti, kad jie surašyti dėl to paties tarnybinio nusižengimo. Teisėjų kolegija vertina, jog šie pareiškėjo argumentas yra niekuo nepagrįsti. Abiejuose pranešimuose yra kalbama apie tą patį įvykį, dėl kurio buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. Pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog tuo laikotarpiu jo atžvilgiu buvo atliekamas dar vienas tarnybinis ar ikiteisminis tyrimas, todėl jo argumentas, kad tarnybinė nuobauda paskirta pasibaigus įstatyme nustatytam jos skyrimo terminui, kadangi tarnybinis tyrimas dėl 2012 m. gegužės 19 d. pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo buvo pradėtas tik 2012 m. gruodžio mėnesį, yra nepagrįstas.

Statuto 26 straipsnio 3 dalis numato, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustačius, kad tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tyrimas sustabdomas ir jo medžiaga perduodama kompetentingai institucijai. Tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas ir paaiškėjus, kad dėl šios pareigūno veikos yra pradėtas baudžiamasis procesas arba bylos dėl administracinio teisės pažeidimo teisena. Šiais atvejais tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas iki atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą ar bylos dėl administracinio teisės pažeidimo teiseną arba iki baudžiamojo proceso ar bylos dėl administracinio teisės pažeidimo teisenos pabaigos.

Tarnybinio nusižengimo tyrimas atnaujinamas nuo atitinkamo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nustačius, jog tarnybinis tyrimas buvo sustabdytas dėl pareiškėjo atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo nuobaudos skyrimui taikytinas Statuto 26 straipsnio 6 dalyje numatytas 3 metų nuobaudos skyrimo terminas, kuris šiuo atveju nebuvo pažeistas. Bylos medžiaga patvirtina, jog Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. gruodžio 28 d. įsakymu buvo pakeista tarnybinį tyrimą atliekančios Komisijos sudėtis. Pareiškėjas nurodo, apie Komisijos sudėties pasikeitimą nebuvo informuotas, tačiau nenurodė kaip konkrečiai buvo pažeistos jo teisės pakeitus Komisijos sudėtį, neteikė argumentų dėl naujos Komisijos narės šališkumo, ar kitų argumentų, patvirtinančių Komisijos sudėties neteisėtumą.

Teisėjų kolegija taip pat vertina, jog pareiškėjui buvo tinkamai pranešta apie jo atžvilgiu atliekamą tarnybinį tyrimą, nurodyti konkretūs jo veiksmai, kuriais padarytas tarnybinis nusižengimas, jų padarymo laikas, vieta, įvardintos teisės aktų nuostatos, kurių pažeidimu įtariamas pareiškėjas, taigi jam buvo sudarytos visos sąlygos teikti paaiškinimus, duomenis, paneigiančius pranešime apie įtarimą nurodytas aplinkybes.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo šią administracinę bylą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas ir naikinti jį pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo J. P. apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė