A-624-1877-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A624-1877/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05512-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. (1.1.36-142)4-3844 bei įpareigoti Ministeriją ir Valstybinę teismo psichiatrijos tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundą, į jį atsakyti teisės aktų nustatyta tvarka ir atlikti skunde reikalautus veiksmus.

Pasak pareiškėjo, Ministerija jo 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundo reikalavimus nepagrįstai vertino kaip poveikio darymą teismui. Pažymėjo, jog neprašė Ministerijos vertinti baudžiamosios bylos Nr. 1-67-738/2013, o prašė užtikrinti teisės aktuose nustatytas jo teises į objektyvų, teisingą ir nešališką minėtos baudžiamosios bylos nagrinėjimą. Pareiškėjo teigimu, Ministerijos ir Tarnybos atsisakymas atlikti reikalautus veiksmus pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus įvairiose baudžiamosiose, administracinėse, administracinių teisės pažeidimų bylose, taip pat pažeidžia pareiškėjo pamatines pilietines bei žmogaus teises.

Atsakovas Ministerija atsiliepime (b. l. 28–29) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atkreipė dėmesį, kad Ministerija nėra pareiškėjo skunde nurodomų asmenų – B. D. ir S. N. – darbdavys, be to, Ministerija nėra kompetentinga vertinti teisėjų ir (ar) prokurorų atliekamų veiksmų, nagrinėjant teismines bylas bei vykdant procesinius veiksmus, reikalingus teisingam bei objektyviam šių bylų nagrinėjimui. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Pagrindiniame šalies teisės akte įtvirtintas teismų nepriklausomumo principas. Valstybės institucijų išankstinis teismo veiklos dėl dar nagrinėjamų bylų vertinimas gali būti traktuojamas kaip galimas poveikis teismui, tuo tarpu Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 46 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas daryti poveikį teismui. Ministerijos nuomone, ji teisingai nagrinėjo V. J. skundą, nes nei Ministerija, nei jokia kita institucija ar įstaiga, neturi teisės kištis į teismų veiklą, kaip kad teigia pareiškėjas, siekdama užtikrinti tam tikrų teismuose nagrinėjamų bylų objektyvumą bei teisingumą.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime (b. l. 31) nurodė, kad nenagrinėjo pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundo, kadangi jo nebuvo gavusi, todėl manė, jog Tarnyba negali būti atsakovu šioje byloje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 24 d. sprendimu (b. l. 122–125) pareiškėjo V. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Ministerijai ir Tarnybai išsiuntė 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundą dėl Kauno apylinkės teismo teisėja įdarbinto asmens B. D. piktnaudžiavimo psichiatrija baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-738/2013, pareiškėjo teisių apgynimo nuo kankinimo psichiatrija ir kitų su baudžiamąja byla Nr. 1-67-738/2013 susijusių veiksmų atlikimo (b. l. 6–8). Iš pareiškėjo skundo sprendė, jog V. J. nesutinka su Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos B. D. ir prokurorės S. N. veiksmais nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. Nr. 1-67-738/2013, kiek tai susiję su pareiškėjui paskirta psichiatrine ekspertize. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 26 d. skunde nurodė tokius savo reikalavimus:

1) imtis veiksmų Kauno miesto apylinkės teismo teisėja įdarbinto asmens B. D., 2010 m. rugpjūčio 19 d. Garliavos policijos nuovadoje pareiškėją kankinusio rusų kolonisto S. L. (S. L.) organizuotos nusikalstamos garliavinių „policijos pareigūnų“ grupuotės, Kauno apylinkės prokuratūroje ir Kauno apygardos prokuratūroje prokurorais įdarbintų asmenų nusikaltimams prieš pareiškėją slėpti užkertant kelią jų piktnaudžiavimui psichiatrija, tikrovės neatitinkančių duomenų apie pareiškėją skleidimui, pareiškėjo persekiojimui dėl politinių priežasčių;

2) nedelsiant pranešti apie laisvės atėmimo sąlygas Tarnybos Utenos skyriuje, Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje;

3) prievartinio pareiškėjo laikymo Tarnybos Utenos skyriuje, Rokiškio psichiatrijos ligoninėje metu imtis veiksmų užtikrinti pareiškėjo pilietines ir žmogaus teises, neribotai naudotis mobiliuoju telefonu, internetu, skaityti knygas, spaudą, bendrauti su šeimos nariais ir draugais, gauti siuntinius, užtikrinti privataus pareiškėjo gyvenimo neliečiamumą, teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, nekliudyti ieškoti ir skleisti informaciją, nei atvirai nei slaptai pareiškėjo „negydyti“ psichotropinėmis medžiagomis, užtikrinti maitinimą be pareiškėjo žinios į jį pridėtų psichiką veikiančių medžiagų, sudaryti galimybę kreiptis į teismus, leisti naudotis savo procesinėmis teisėmis visose civilinėse, administracinėse ir baudžiamosiose bylose, bylose Europos Žmogaus Teisių Teisme ir joms nevaržomai rengti procesinius dokumentus, laiduoti teisę apskųsti Tarnybos Utenos skyriuje, Rokiškio psichiatrinės ligoninės darbuotojų veiksmus;

4) išaiškinti galimybes, teises ir būdus apsiginti nuo rusų kolonisto S. L. organizuotos nusikalstamos garliavinių „policijos pareigūnų“ grupuotės Kauno apylinkės prokuratūroje ir Kauno apygardos prokuratūroje prokurorais įdarbintų asmenų nusikaltimų prieš pareiškėją naudojant psichiatriją – pareiškėjo žmogaus, pilietinių teisių apribojimo atveju, pareiškėjo priverstinio tyrimo ar gydymo ir / hospitalizavimo sąlygomis Tarnybos Utenos skyriuje, Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, kitose prievartinio tyrimo / gydymo įstaigose;

5) imtis veiksmų apginti pareiškėjo teisę į nebuvimą kankinamu psichiatrija;

6) apie nepagrįstus ir neteisėtus Kauno miesto apylinkės teismo teisėja įdarbinto asmens B. D. veiksmus piktnaudžiaujant psichiatrija pranešti Lietuvos Respublikos vyriausiajam psichiatrui, tinkamai patvirtintą pranešimo nuorašą pateikti pareiškėjui;

7) atlikti veiksmus, administraciniu aktu neskirti lėšų / nutraukti lėšų skyrimą Tarnybai, kurios naudojamos Kauno miesto apylinkės teismo teisėja įdarbinto asmens B. D., 2010 m. rugpjūčio 19 d. Garliavos policijos nuovadoje pareiškėją kankinusio rusų kolonisto S. L. organizuotos nusikalstamos garliavinių „policijos pareigūnų“ grupuotės, Kauno apylinkės prokuratūroje ir Kauno apygardos prokuratūroje prokurorai įdarbintų asmenų nusikaltimams prieš pareiškėją slėpti;

8) norminiu administraciniu aktu veiksmingai sumažinti lėšas Tarnybai, kurios naudojamos / švaistomos Kauno miesto apylinkės teismo, Kauno apygardos teismo teisėjais įdarbintų asmenų. Kauno apskrities policijos įstaigų policijos pareigūnais įdarbintų asmenų, Kauno apygardos ir miesto prokuratūros įstaigų prokurorais įdarbintų asmenų nusikaltimams piktnaudžiaujant psichiatrija prieš Lietuvos Respublikos piliečius slėpti: šio akto projekto ir akto nuorašus raštu pateikti pareiškėjui;

9) norminiu administraciniu aktu ar naujo įstatymo iniciavimu veiksmingai apriboti policijos pareigūnais, prokurorais įdarbintų asmenų teises piktnaudžiauti psichiatrija prieš Lietuvos Respublikos piliečius, už šių asmenų vykdomą piktnaudžiavimą psichiatrija numatyti ir taikyti griežtesnę baudžiamąją atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 146 str. ypač už piktnaudžiavimą sovietinės Rusijos imperijos vykdytos Lietuvos okupacijos metu piliečiams padaryta žala;

10) ištirti, išanalizuoti Kauno ligoninės padalinio Marių ligoninės vadovės 2010 m. rugpjūčio 31 d. rašte Nr. S3-3590 V. J. 2010 m. rugpjūčio 19 d. kankinusiam rusų kolonistui S. L. pateiktų teiginių pagrįstumą, jog V. J. yra pacientas ir jog jis išleistas į namus ambulatoriniam gydymui;

11) ištirti, išanalizuoti ir pareiškėjui raštu pranešti, ar Marių ligoninės gydytojai 2010 m. rugpjūčio 19 d. privalėjo iš „policijos pareigūnų“ (ar iš GMP gydytojo D. S.) pareikalauti atiduoti pareiškėjo kankinimo įrankio – pareiškėją policijos pareigūnams smaugiant trūkusio diržo – dalis, jei taip, kuriuo faktiniu ir teisiniu pagrindu;

12) imtis veiksmų, kad Kauno ligoninės padalinio Marių ligoninės vadovė papildytų 2010 m. rugpjūčio 31 d. raštą Nr. S3-3590 V. J. 2010 m. rugpjūčio 19 d. kankinusiam rusų kolonistui S. L. tam tikrai faktas;

13) inicijuoti neeilinį Kauno rajono apylinkės komisariate policijos pareigūnu įdarbinto rusų kolonisto S. L. ir jo organizuotos nusikalstamos policijos pareigūnų grupuotės narių – S. K., G. P., B. M., E. R., A. E., V. F. (V. F.), N. K., I. G. psichinės sveikatos patikrinimą;

14) iš naujo patikrinti ir raštu įvertinti visų Viešosios įstaigos Kauno ligoninės padalinio Marių ligoninės vadovės bei personalo veiksmų 2010 m. rugpjūčio 19 d. Garliavos policijos nuovados policijos pareigūnų kankinto ir smaugto diržu V. J. atžvilgiu pagrįstumą ir teisėtumą, pareiškėjui pateikti raštiškas šio patikrinimo ir įvertinimo išvadas.

Teismas nustatė, kad Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundą, skundžiamame 2013 rugsėjo 25 d. rašte Nr. (1.1.36-142)4-3844 nurodė, jog Kauno apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje pareiškėjas kaltinamas padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso uždraustą veiką, todėl Ministerija turi susilaikyti nuo bet kokių vertinamųjų veiksmų, susijusių su teisme nagrinėjama byla. Dėl argumentų, jog galimai buvo įžeista pareiškėjo garbė ir orumas, paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, Ministerija skundžiamame rašte pažymėjo, kad pareiškėjas gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas.

Teismo vertinimu, pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 28 d. skundas, atsižvelgiant į jame pateiktus argumentus, vertintinas kaip skundas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ, Viešojo administravimo įstatymas) 2 straipsnio 15 dalies prasme, t. y. asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti. Nors VAĮ neįtvirtina reikalavimų skundo formai ir turiniui, tačiau teismo vertinimu, net ir tokiu atveju pateiktas skundas turi būti konkretus ir aiškus, iš jo turi būti suprantama, ko prašoma institucijos, į kurią kreiptasi. Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas savo 2013 m. rugpjūčio 26 d. skunde yra išskyręs skundo pagrindą ir dalyką. Skundo pagrindas yra aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą (skundo dalyką). Teismo vertinimu, tiek iš pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundo pagrindo, tiek ir iš šio skundo pavadinimo, taip pat ir iš skundo teismui motyvų matyti, kad pareiškėjas į Ministeriją kreipėsi būtent dėl Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr. 1-67-738/2013 ir šią bylą nagrinėjančios teisėjos veiksmų. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde teismui taip pat nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundu prašė „užtikrinti teisės aktuose nustatytas jo teises į objektyvų, teisingą ir nešališką baudžiamosios bylos Nr. 1-67-738/2013 nagrinėjimą“. Pažymėjo, kad, kaip teisingai nurodo Ministerija, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 46 straipsnis draudžia daryti poveikį teisėjui. Taigi teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, skundžiamas raštas, kuriuo Ministerija atsisako pateikti su baudžiamąją byla Nr. 1-67-738/2013 susijusį vertinimą yra pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Tarnybą atsakyti į jo 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundą. Pažymėjo, kad Tarnyba į bylą pateikė 2013 m. gruodžio 4 d. raštą Nr. 1S-388 (b. l. 111), iš kurio matyti, kad pastaruoju buvo išnagrinėtas ir pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundas. Taigi teismas darė išvadą, kad minėtas pareiškėjo reikalavimas yra įvykdytas. Konstatavus, kad pareiškėjo skundo reikalavimas yra įvykdytas, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju išnyko ginčo dalykas ir šio reikalavimo išnagrinėjimas bei teismo sprendimas negali pakeisti tarp šalių susiklosčiusio materialinio teisinio santykio. Tai, jog išnykus ginčo dalykui skundo reikalavimas yra atmestinas, o su šiuo reikalavimu susijusių argumentų bei motyvų vertinimas teisiškai yra nereikšmingas, ne kartą pažymėta ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1450/2008).

III. Pareiškėjas V. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde (b. l. 129–133) teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė skundo esmės, pareiškėjo reikalavimus iškraipė ir dirbtinai perkėlė į baudžiamojo proceso sritį. Teismas nepagrįstai vertino, jog pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundas nėra skundas dėl viešojo administravimo veiksmų, netinkamai vertino, jog šis skundas nėra konkretus ir aiškus, ir pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nepagrįstai atėmė iš pareiškėjo teisę į teisingumą.

Pareiškėjas į Ministeriją kreipėsi būtent dėl atsakovų veiksmų, susijusių su dėl Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamąja byla Nr. 1-67-738/2013 viešojo administravimo srityje atliktais veiksmais, siekdamas užtikrinti teisės aktuose nustatytas jo teises į objektyvų, teisingą ir nešališką baudžiamosios bylos nagrinėjimą. Mano, jog tai nėra pagrindas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pažeidinėti pareiškėjo konstitucinę teisę į teisingą ir objektyvų teismą.

Mano, jog teisėja M. V. net negalėjo nagrinėti šios bylos dėl jos sutuoktinio darbo Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje, kuri dengia S. L. N. grupuotės ir Kauno nusikalstamų teisėsaugos grupuočių nusikaltimus prieš pareiškėją.

Teigia, kad teismas netinkamai vertino, jog Tarnyba atsakė į pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundą. Tarnyba pareiškėjui nepateikė jokio akto, iš kurio matyti, kad buvo išnagrinėtas pareiškėjo skundas.

Mano, jog pirmosios instancijos teismas sprendimo tinkamai nepagrindė ir nemotyvavo, pažeidė ABTĮ 81, 86 straipsnių reikalavimus. Teigia, kad teismas nepagrįstai nenustatė, jog atsakovas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo skundą, pažeidė Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų (patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839) reikalavimus.

Teigia, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo Asmenų aptarnavimo ir jų prašymų ir skundų nagrinėjimo valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos taisyklių, patvirtintų Valstybinės psichiatrijos tarnybos direktoriaus 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 12 P-38, nuostatomis. Mano, jog remiantis šių taisyklių 40 punkto nuostata, pareiškėjas šiuo atveju pasirinko tinkamus pažeistų teisių gynimo būdus ir su skundu dėl Tarnybos 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo kreipėsi į Tarnybą bei Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Tvirtina, jog remiantis Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašu, Tarnyba nagrinėja būtent su pacientų pažeistomis teisėmis susijusius skundus sveikatos priežiūros paslaugų srityje, o šiuo atveju S. N. ir B. D. veiksmais, Tarnybos veiksmais ir neveikimu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Mano, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus, nes pareiškėjo skundo atsakovams reikalavimų net nenagrinėjo. Teigia, jog teismas pažeidė ABTĮ 10, 53, 57, 81, 86 straipsnių nuostatas, į bylą nepriėmė pareiškėjo pateiktų įrodymų pagal 2014 m. vasario 14 d. prašymą.

Ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Remiasi ABTĮ 130 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatytas apeliacinio skundo turinys. Mano, jog apeliaciniame skunde nenurodytas juridinis pagrindas, nepateikti įrodymai, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas ir (ar) neteisėtas. Mano, kad apeliacinis skundas neatitinka jam keliamų reikalavimų, dalyje skundo nurodyti teiginiai vertintini kaip pareiškėjo subjektyvi nuomonė, kuri nepagrįsta jokiais įrodymais.

Pažymi, kad pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundas yra išskirtinai susijęs su Kauno apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamąja byla, todėl pareiškėjui Ministerija 2013 m. rugsėjo 25 d. rašte Nr. 4-3844 nurodė, jog Ministerija negali atlikti vertinamųjų veiksmų, susijusių su Kauno apylinkės teisme nagrinėjama byla. Nurodo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, yra įtvirtintas teismų nepriklausomumo principas. Valstybės institucijų išankstinis teismo veiklos dėl dar nagrinėjamų bylų vertinimas gali būti traktuojamas kaip galimas poveikis teismui, o Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 46 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas daryti poveikį teismui. Mano, kad nei Ministerija, nei jokia kita institucija ar įstaiga neturi teisės kištis į teismų veiklą.

Atkreipia dėmesį, jog teismas būtent pažymėjo, kad pareiškėjo skundas, pateiktas Ministerijai ir Tarnybai, atitinka VAĮ 2 straipsnio 15 dalyje nustatytą skundo sąvoką, tačiau jo skundas nebuvo konkretus ir iš jo nebuvo galima suprasti, ko prašoma institucijų.

Ministerijos nuomone, teismas teisingai išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą bei priėmė teisingą ir teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Mano, kad apeliacinio skundo teiginiai, jog teismas pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą ir objektyvų teismą, kad teismas atsisakė vykdyti teisingumą, kad teismas nėra nepriklausomas bei draudžia pareiškėjui įrodymų teikimą į baudžiamąją bylą, yra tik pareiškėjo subjektyvi nuomonė, nepagrįsta įrodymais. Mano, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo nusišalinti nei vienam iš bylą nagrinėjusių teisėjų. Be to, pareiškėjas nepasinaudojo teise pareikšti nušalinimą nagrinėjant bylą iš esmės.

Pažymi, kad pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su baudžiamąja byla. Ministerija nėra kompetentinga vertinti teisėjų ir (ar) prokurorų atliekamų veiksmų, nagrinėjant teismines bylas bei vykdant procesinius veiksmus, reikalingus teisingam bei objektyviam šių bylų nagrinėjimui. Mano, jog V. J. skundas Ministerijoje buvo išnagrinėtas teisingai ir objektyviai, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir įstatymų saugomi interesai.

Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 147) paršo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pažymi, kad tik inicijavus teismo procesą, Tarnyba gavo persiųstą iš Ministerijos pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundą, į kurį 2013 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. 1S-388 pateikė atsakymą, todėl mano, kad teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas buvo įvykdytas ir nagrinėjamu atveju išnyko ginčo dalykas, dėl ko skundo reikalavimas yra atmestinas.

Pareiškėjas V. J. papildomuose paaiškinimuose (b. l. 152–153) pažymėjo, jog Tarnyba pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. prašymą gavo faksu 2013 m. rugpjūčio 29 d. 11.06 val., todėl jo prašymo iki 2013 m. gruodžio 4 d. nenagrinėjo nepagrįstai. Pažymi, jog pareiškėjo reikalavimas skunde buvo ne tik išnagrinėti jo skundą, bet ir pagal 2013 m. rugpjūčio 26 d. prašymą įpareigoti Tarnybą bei Ministeriją atlikti nurodytus veiksmus. Tačiau teismas nesprendė dėl antrosios reikalavimo dalies. Teigia, kad teismas nesivadovavo ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 87 straipsnio 4 dalies 4 punktu ir neišnagrinėjo, ar pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. prašyme pateikti reikalavimai yra Ministerijos kompetencijoje, nepasisakė dėl kiekvieno konkretaus reikalavimo nagrinėjimo ir veiksmų. Mano, kad teismo teiginys, jog pareiškėjo reikalavimas yra įvykdytas, prieštarauja teismo teiginiui, kad Ministerija pagrįstai atsisako pateikti su baudžiamąja byla susijusį vertinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. (1.1.36-142)4-3844 teisėtumo bei įpareigojimo Valstybinę teismo psichiatrijos tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundą ir atlikti skunde reikalautus veiksmus.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas V. J. Ministerijai ir Tarnybai išsiuntė 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundą (b. l. 6–8), kuriame nurodė savo reikalavimus. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundą, skundžiamame 2013 rugsėjo 25 d. rašte Nr. (1.1.36-142)4-3844 (b. l. 5) nurodė, jog Kauno apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje pareiškėjas kaltinamas padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso uždraustą veiką, todėl Ministerija turi susilaikyti nuo bet kokių vertinamųjų veiksmų, susijusių su teisme nagrinėjama byla. Dėl argumentų, jog galimai buvo įžeista pareiškėjo garbė ir orumas, paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, Ministerija skundžiamame rašte pažymėjo, kad pareiškėjas gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Tarnyba 2013 m. gruodžio 4 d. rašte Nr. 1S-388 (b. l. 111) nurodė, kad tiek Tarnyba, tiek jos padalinys Kauno 1 teismo psichiatrijos skyrius negavo pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundo, todėl negalėjo į jį atsakyti ir būti atsakovu byloje dėl minėtame skunde išdėstytų reikalavimų neįvykdymo. Išnagrinėjusi 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundo kopiją, informavo, kad šiame skunde 1, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14 punktuose išdėstyti reikalavimai nėra Tarnybos kompetencijoje ir ji neturi įgaliojimų juos vykdyti. Atsakydama į 2 ir 3 punktuose išdėstytus reikalavimus, pažymėjo, kad su Tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus darbo organizavimu, vidaus tvarkos taisyklėmis pareiškėjas gali iš anksto susipažinti Tarnybos internetinėje svetainėje, o atvykus į skyrių – ir vietoje. Atsakydama į skundo 5 punkto reikalavimą, pranešė, kad pareiškėjo teisės ekspertizės metu turi būti užtikrintos, o imtis dėl to papildomų veiksmų nėra pagrindo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 26 d. skunde teigia, kad buvo pažeistos jo teisės, ir prašo atitinkamų institucijų atlikti nurodytus veiksmus. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundo turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šis skundas, atsižvelgiant į jame pateiktus argumentus, vertintinas kaip skundas Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalies (2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-934 redakcija) prasme, t. y. asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino, jog pareiškėjo skundas nėra skundas dėl viešojo administravimo veiksmų, nėra teisingas ir neatitinka faktiškai teismo sprendime nurodytos išvados.

Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 926, 10.5.11. punktu, viena iš Ministerijos funkcijų yra ta, kad ji nagrinėja asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, susijusius su sveikatos apsaugos ministrui pavestomis valdymo sritimis, imasi priemonių, kad būtų išspręsti juose keliami klausimai. Viena iš Tarnybos funkcijų, vadovaujantis Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų, patvirtintų Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. V-425, 12.15 punktu, yra ta, kad ji pagal kompetenciją priima ir nagrinėja fizinių ir juridinių asmenų prašymus ir skundus.

Pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 46 straipsnis draudžia daryti poveikį teisėjui

Teisingumo vykdymo funkcijai yra pavesta tik teismams. Šios funkcijos negali vykdyti jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas). Teisingumo vykdymo funkcija lemia teisėjų ir teismų nepriklausomumą. Jis įtvirtintas Konstitucijos 109 straipsnyje, kuriame skelbiama, kad teisėjas ir teismas, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi; teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Bet koks kišimasis į teisėjo veiklą yra draudžiamas. Teismų nepriklausomumo garantijos įtvirtintos ir Teismų įstatyme. Pagal Teismų įstatymo 2 straipsnį, teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų. Pagal to paties įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo proceso dalyvių, teismų administracijos, kitų teisėjų, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų. Teisėjams negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtų turėti įtakos jų sprendimams. Taigi teismas – viena iš valstybės valdžių, kuriai vienintelei pavesta teisingumo vykdymo funkcija ir kurios veikla grindžiama nepriklausomumo principu. Teisingumo vykdymo funkcijos negali vykdyti jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas. Atitinkamai, teisminė valdžia negali iš kitos valstybės valdžios institucijos perimti jai priskirtų funkcijų. Pabrėžtina, kad teisminės valdžios nepriklausomumo principas turi garantuoti tiek teismo laisvę nuo bet kokio valdžios ir kitų asmenų kišimosi į su teisminių funkcijų vykdymu susijusią veiklą, tiek savarankišką teismo veiklos administravimą – institucinį teismų nepriklausomumo aspektą. (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas savo 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundą pagrindė teiginiais, susijusiais su Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr. 1-67-738/2013 aplinkybėmis, skundė teisėjos veiksmus, atliktus teismo posėdžiuose šioje baudžiamojoje byloje, darytina išvada, kad Ministerija pagrįstai priėmė sprendimą, nurodytą 2013 m. rugsėjo 25 d. rašte, t. y. susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, susijusių su teisme nagrinėjama byla, kurie gali būti vertinami kaip poveikis teismui. Pabrėžtina, kad nors dalis skunde nurodytų reikalavimų nėra tiesiogiai susiję su pareiškėjo pažeistų teisių gynimu (priimti atitinkamus teisės aktu), šių reikalavimų pagrindimas vis viena yra siejamas su bylų, kuriose dalyvaujančiu asmeniu jis yra, procesu, pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nurodo, jog į Ministeriją kreipėsi būtent dėl atsakovų veiksmų, susijusių su Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamąja byla Nr. 1-67-738/2013. Kadangi pareiškėjo skundas buvo susijęs su baudžiamųjų bylų nagrinėjimu teisme, o Ministerija negali kištis į su teisingumo vykdymu susijusią veiklą, konstatuotina, jog ji pagal savo kompetenciją tinkamai išnagrinėjo skundą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nurodytą 2013 m. rugsėjo 25 d. rašte Nr. (1.1.36-142)4-3844.

Pažymėtina, kad į pareiškėjo skundo reikalavimus, susijusius su Kauno ligoninės padalinio Marių ligoninės vadovės 2010 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. S3-3590 ir jame minimais veiksmais, iš esmės buvo atsakyta Ministerijos 2012-08-22 raštu Nr. (1.23-142)4-3315 (b. l. 85), rengiant atsakymą į pareiškėjo 2012-07-19 skundą (b. l. 84), todėl šie reikalavimai ir galėjo būti nagrinėjami tik rašte nurodytame kontekste, t. y. kaip reikalavimas atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su teisme nagrinėjamomis bylomis: Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d. (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) numato, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai.

Pažymėtina, kad antruoju skundo, teikto teismui, reikalavimu pareiškėjas prašė įpareigoti Ministeriją ir Tarnybą išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundą.

Atsižvelgiant į tai, kad Ministerija, teismo vertinimu, 2013 m. rugsėjo 25 d. raštu tinkamai atsakė į pareiškėjo skundą, pagrindo įpareigoti Ministeriją iš naujo nagrinėti pareiškėjo skundą nėra.

Vertinant pareiškėjo reikalavimą įpareigoti ir Tarnybą atsakyti į jo skundą, pažymėtina, kad byloje esantis 2013 m. gruodžio 4 d. raštas Nr. 1S-388 (b. l. 111) patvirtina, kad juo buvo atsakyta į pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šis pareiškėjo reikalavimas yra įvykdytas. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad Tarnyba pareiškėjui nepateikė jokio akto, iš kurio matyti, kad buvo išnagrinėtas jo 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundas, yra nepagrįstas, kadangi į skundą buvo atsakyta būtent minėtuoju 2013 m. gruodžio 4 d. raštu, kuris yra adresuotas pareiškėjui. Pabrėžtina, kad pareiškėjas skunde būtent ir reikalavo įpareigoti Tarnybą išnagrinėti jo skundą, neskundė jam pateikto 2013 m. gruodžio 4 d. rašto Nr. 1S-388 ir nenurodė argumentų dėl ko, jo vertinimu, Tarnyba atsakė netinkamai. Išnykus aplinkybėms, buvusioms ginčo dalyku, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ir šio pareiškėjo skundo reikalavimo.

Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad atsakovas pažeidė Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatus, nepagrįstas: Šie nuostatai yra taikomi būtent Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai, o ne Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai ar Sveikatos apsaugos ministerijai, kurios yra nagrinėjamos bylos atsakovais.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio dėl pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo, pažymėtina, jog ABTĮ 47 straipsnio 1 dalis numato, kad teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu. ABTĮ 47 straipsnio 2 dalyje numatyti pagrindai, kuriems esant teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas, t. y.: 1) jeigu jis pirmiau nagrinėjant tą bylą dalyvavo kaip liudytojas, specialistas, ekspertas, vertėjas, atstovas, prokuroras, teismo posėdžių sekretorius; 2) jeigu jis yra šalių, kitų proceso dalyvių ar kolegijos teisėjų giminaitis; 3) jeigu jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba jeigu yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu. Pareiškėjas, teigdamas, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, turėjo pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą manyti egzistuojant aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2012 ir kt.). Vien pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kuria jis grindžia pirmosios instancijos teismo šališkumą – teisėjos M. V. sutuoktinio darbas Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje – nėra pakankamas pagrindas pagrįstai abejoti teisėjos nešališkumu, juo labiau, kad Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje nėra šioje administracinės bylos proceso šalis.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas netinkamai motyvuotas, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.).

Apibendrinant konstatuotina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės normas, taikytinas ginčo išsprendimui, todėl naikinti priimto sprendimo nėra jokio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Virginija Volskienė