R-502-5-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. R502-5/2014

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00008-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.2; 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), susipažinusi su pareiškėjų Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio ir Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų skundu dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2014 m vasario 21 d. gautas Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio ir Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų skundas, kuriuo prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. Sp-39 „Dėl dokumentų, pagrindžiančių piliečių reikalavimą paskelbti referendumą, atitikties Lietuvos Respublikos referendumo įstatymui” ir įpareigoti Vyriausiąją rinkimų komisiją klausimą spręsti iš naujo priimant motyvuotą ir Referendumo įstatymo nuostatas atitinkantį sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Pareiškėjai kelia ginčą dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. Sp-39 teisėtumo ir pagrįstumo.

Kaip matyti iš skundžiamo Vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir Komisija) Sprendimo, juo atsakovas nusprendė nustatyti, kad iniciatyvinė grupė privalomajam referendumui „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo įstatymo“ paskelbti pateikė ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, remiančių reikalavimą paskelbti referendumą, parašų, taip pat patvirtinti išvadą „Dėl dokumentų, pagrindžiančių piliečių reikalavimą paskelbti referendumą, atitikties Lietuvos Respublikos referendumo įstatymui“.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Tai, kad kiekvienas teismo sprendimas turi sukelti atitinkamas teisines pasekmes, o teismas, nagrinėdamas bylą, privalo ne tik formaliai įvertinti skundžiamo administracinio akto teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau taip pat turi nustatyti, ar skundžiamo administracinio akto (jo dalies) panaikinimu realiai bus apgintos asmens pažeistos teisės ar įstatymų saugomi interesai, vertinama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose administracinėse bylose dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo (pvz., 2013 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. R442-1/2013).

Iš aktualios bei dominuojančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos taip pat matyti, kad skundas teismui negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Tokiais dokumentais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai, jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Tokie dokumentai dažnai suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011 m.).

Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Komisijos veika vykdant šio įstatymo II skirsnio nuostatas skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui šiame straipsnyje nustatyta tvarka. Tokiems skundams nagrinėti taikomi šio straipsnio 2 dalyje nustatyti terminai. Komisijos sprendimai, priimti nagrinėjant skundus, ar kita jos veika per 5 dienas po sprendimo priėmimo ar nuo laiko, kai turėjo būti priimtas sprendimas, bet ne vėliau kaip iki balsavimo referendume pabaigos, gali būti apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 48 valandas nuo jo padavimo (Referendumo įstatymo 28 str. 2 d.). Įstatymo II skirsnyje numatytos Komisijos atliekamos veikos, susijusios su referendumo paskelbimu ir iniciavimu, tarp jų ir tokios, kurios gali užkirsti kelią tolesnei procedūrai.

Skundžiamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Referendumo įstatymo 13 straipsniu, kuris reglamentuoja piliečių reikalavimo paskelbti referendumą preliminarinį nagrinėjimą. Nors šis straipsnis patenka į įstatymo II skirsnį, pagal kurio nuostatas vykdoma Komisijos veika gali būti skundžiama Referendumo įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka, pažymėtina, kad Referendumo įstatymo 13 straipsnyje yra apibrėžta visa piliečių reikalavimo paskelbti referendumą preliminarinio nagrinėjimo procedūra. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta atskira Komisijos galutinio sprendimo, kuriuo užkertamas kelias referendumo paskelbimui, apskundimo tvarka, t. y. grupė turi teisę šį sprendimą per vieną mėnesį apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pabrėžtina, kad šiame straipsnyje nenumatyta, kad gali būti skundžiama Vyriausiosios rinkimų komisijos veika, kuri ne užkerta kelią referendumo paskelbimui, bet priešingai – sudaro prielaidas toliau spręsti dėl jo paskelbimo. Būtent toks sprendimas yra priimtas nagrinėjamu atveju, nes atsakovas nustatė, kad iniciatyvinė grupė privalomajam referendumui „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo įstatymo“ paskelbti pateikė ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, remiančių reikalavimą paskelbti referendumą, parašų.

Teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi Referendumo įstatymo nuostatas dėl Komisijos atitinkamos veikos apskundimo, ABTĮ nuostatas, susijusias su asmens teise kreiptis į administracinį teismą, bei atsižvelgusi į dėl šių nuostatų aiškinimo suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, daro išvadą, kad pagal Referendumo įstatymo 28 straipsnio 4 dalį ginčo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme objektu gali būti ne bet kokia Komisijos veika vykdant Referendumo įstatymo II skirsnio nuostatas, bet tik tokia, kuri sukelia tiesiogines materialines teisines pasekmes, t.y. užkerta kelią tolesnei referendumo paskelbimo ir iniciavimo procedūrai. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. R552-12/2013).

Iš bylos medžiagos matyti, kad skundžiamu sprendimu atsakovas nusprendė nustatyti, kad iniciatyvinė grupė privalomajam referendumui „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo įstatymo“ paskelbti pateikė ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, remiančių reikalavimą paskelbti referendumą, parašų, taip pat patvirtinti išvadą „Dėl dokumentų, pagrindžiančių piliečių reikalavimą paskelbti referendumą, atitikties Lietuvos Respublikos referendumo įstatymui“. Referendumo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija gautus dokumentus dėl referendumo paskelbimo per 15 dienų patikrina. Vyriausioji rinkimų komisija, nustačiusi, kad dokumentai atitinka šio Įstatymo reikalavimus, grupės baigiamąjį aktą kartu su piliečių reikalavimais ir savo išvada perduoda Seimui. Vadovaujantis Referendumo įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, Seimas, gavęs tinkamai įformintą grupės baigiamąjį aktą kartu su piliečių reikalavimais ir Vyriausiosios rinkimų komisijos išvadą, kad pateikti dokumentai atitinka šį [Referendumo] įstatymą, sesijos metu artimiausiame Seimo posėdyje svarsto referendumo paskelbimo datos klausimą. Į šį posėdį kviečiami dalyvauti referendumo grupės atstovai. Seimo nutarimas dėl referendumo paskelbimo datos priimamas Seimo statuto nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo dienos, kurią Seimo posėdyje pradėtas svarstyti referendumo paskelbimo datos klausimas.

Iš to, kas paminėta pirmiau, akivaizdu, kad ginčijamas Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas neužkerta kelio tolesnei referendumo paskelbimo procedūrai. Priešingai – jis sudaro prielaidas toliau įstatymų nustatyta tvarka svarstyti referendumo paskelbimo klausimą ir priimti galutinį sprendimą dėl to Lietuvos Respublikos Seime. Skundžiamu Sprendimu Komisija atliko tik vieną iš Referendumo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytos piliečių reikalavimo paskelbti referendumą preliminarinio nagrinėjimo procedūros galimų veiksmų – perdavė savo išvadą Seimui. Tolesnius nurodytos procedūros veiksmus nustato anksčiau paminėtas Referendumo įstatymo 14 straipsnis.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes bei atsižvelgusi į išdėstytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Komisijos Sprendimas nesukelia konkrečių materialiosios teisės pobūdžio padarinių. Juo tik sudaromos prielaidos tolimesnei procedūrai, kurios metu priimtus galutinius sprendimus dėl referendumo bus galima kvestionuoti įstatymų nustatyta tvarka. Skundžiamas Komisijos Sprendimas pareiškėjams sukelia tik procedūrinio pobūdžio pasekmes. Be to, pabrėžtina ir tai, kad atsakovas skundžiamu sprendimu nusprendė pripažinti tam tikrą juridinį faktą – kad pateikta 300 000 piliečių parašų. Tačiau administraciniai teismai nenagrinėja ginčų dėl fakto. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad Sprendimas nedaro įtakos pareiškėjų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, jokių materialinio pobūdžio teisinių pasekmių nesukelia, todėl jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Tokio pobūdžio sprendimas tėra procedūrinis dokumentas, todėl jo teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks sprendimas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas.

Pastebėtina, kad administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010). Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir procedūrinių aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta anksčiau, nesant skundžiamos atsakovo veikos, sukeliančios tiesiogines materialines teisines pasekmes pareiškėjams, teisėjų kolegija atsisako priimti pareiškėjų skundą dėl Sprendimo. Reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo klausimą spręsti iš naujo, priimant motyvuotą ir Referendumo įstatymo nuostatas atitinkantį sprendimą, taip pat nepriimamas nagrinėti, nes yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Sprendimą.

Atsisakius priimti nagrinėti skundą, nesvarstytini ir kiti pareiškėjų skunde išdėstyti procesiniai prašymai (kreiptis į Konstitucinį Teismą, taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, išreikalauti duomenis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio ir Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų skundą.

Skundą grąžinti pareiškėjams.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Veslava Ruskan