A-858-97-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-97/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-000187-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.8; 26. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą pareiškėjai I. A. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vyriausioji administracinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 3R-280(AG-260/04-2012) (b. l. 10-16) panaikino Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Fondo administracija) direktoriaus 2012 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. V2-14810, kuriuo buvo nuspręsta pakeisti Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 9 d. sprendimą dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo Nr. V2-3110 ir A. A. nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 28 d. išmokėti 182 Lt dydžio išmoką, o nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutraukti išmokų mokėjimą.

Fondo administracija nesutikdama su priimtu Komisijos sprendimu su skundu (b. l. 1-8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Komisijos 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 3R-280(AG-260/04-2012) ir palikti galioti Fondo administracijos 2012 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. V2-14810.

Skunde paaiškino, kad ginčas iš esmės kilo dėl to, jog buvo nustatyta, kad I. A. (toliau – ir pareiškėja) 2010 m. rugsėjo 29 d. išvyko į Jungtinę Karalystę ir apie tai neinformavo Fondo administracijos. Tuo pagrindu, atsižvelgiant į Fondo administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. V2-3110, kuriuo buvo nuspręsta A. A. nuo 2010 m. balandžio 7 d. kiekvieną mėnesį mokėti 195 Lt, kol atsiras Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme (toliau – ir Vaikų išlaikymo fondo įstatymas, VIFĮ) nustatyti nemokėjimo ar mokėjimą sustabdantys pagrindai, ir į 2012 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. V2-14810, pareiškėjai už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. susidarė 4 693 Lt dydžio permoka iš Vaikų išlaikymo fondo lėšų.

Pažymėjo, kad, kaip įtvirtinta Vaikų išlaikymo fondo įstatyme, pareiškėjas turi pareigą raštu pranešti Fondo administracijai apie aplinkybes, turinčias įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimui. Tuo tarpu Fondo valdyba, savo iniciatyva patikrinusi duomenis Gyventojų registre, apie tai, kad pareiškėja išvykusi į užsienį, sužinojo tik 2012 m. spalio 31 d. Pareiškėja 2010 m. rugsėjo 29 d. išvykimą į užsienio valstybę deklaravo, tačiau Fondo administracijos apie išvykimą neinformavo. Kadangi pareiškėja nėra nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo, todėl neatitinka Vaikų išlaikymo fondo įstatyme keliamų reikalavimų. Kadangi pareiškėja neturi teisės kreiptis į Fondo administraciją dėl išmokos mokėjimo, išmokų mokėjimas nutraukiamas nuo tos dienos, kurią pareiškėja deklaravo savo išvykimą į užsienio valstybę, t. y. nuo 2010 m. rugsėjo 29 d.

Atsakovas, grįsdamas Komisijos sprendimo neteisėtumą, nurodė, jog Komisija nepagrįstai siaurai aiškina VIFĮ 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą „pareiškėjo“ sąvoką, siedama ją tik su kreipimosi į Fondo administraciją momentu, tuo tarpu „vaiko“ sąvoką aiškina per plačiai, kartu paneigdama Vaikų išlaikymo fondo įstatyme numatytą reikalavimą, pagal kurį pareiškėjas privalo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pabrėžė, kad įstatyminės savybės, apibūdinančios pareiškėją kreipimosi momentu, privalo išlikti ir visą išmokų mokėjimo laikotarpį.

Nurodė, kad Komisija neatsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėja yra viena iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas arba globėjas, t. y. Komisija neanalizavo su kuo gyveno vaikas išvykus jo motinai. Pažymėjo, jog įstatymų leidėjas yra numatęs galimybę dėl vaiko globos kreiptis globėjui ir rūpintojui. Todėl jei pareiškėja būtų nustačiusi globą vaikui, ši susidariusi situacija būtų išspręsta teisinėmis priemonėmis. Atkreipė dėmesį, kad Komisija sprendime tik akcentavo absoliučią vaiko teisę į socialinę apsaugą, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjos pareigą apie atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos išmokos mokėjimui, per 3 dienas informuoti Fondo administraciją. Pabrėžė, kad būtent šios pareigos nepaisymas pareiškėjai ir sukėlė atitinkamas teisines pasekmes.

Pastebėjo, kad Komisija priimtais sprendimais formuoja skirtingą praktiką, todėl yra sukuriamas teisinis neapibrėžtumas ir galimai sudaromos sąlygos pareiškėjų ir vaikų teisių, teisėtų interesų pažeidimams.

Pareiškėja I. A. atsiliepimu į atsakovo skundą (b. l. 57-65) prašė Komisijos 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 3R- 280(AG-260/04-2012) palikti galioti ir skundą atmesti.

Nurodė, kad Fondo administracijos skiriamos lėšos yra skirtos vaikui, o ne pareiškėjai, todėl Fondo administracijos sprendimas panaikinti išmokas prieštarauja Vaikų išlaikymo fondo įstatymo tikslui saugoti vaiko interesus ir garantuoti vaiko išlaikymą. Pažymėjo, kad nors VIFĮ nuostatos ir numato, jog kreipimosi ir dokumentų pateikimo metu pareiškėja privalo atitikti įstatymo reikalavimą ir būti Lietuvos Respublikos gyventoju, tačiau VIFĮ nenumato, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos gyventoju turi būti visą išmokų mokėjimo laikotarpį. Be to, pareiškėjai tik deklaravus išvykimą dirbti, nuolatinė gyvenamoji vieta nepasikeitė. Pabrėžė, kad teisės aktai nenustato pareigos pranešti apie pasikeitusias aplinkybes, todėl šiuo atveju sankcijos negali būti taikomos išplėstiniu būdu. Nurodė, kad, Fondo administracijai nustačius, jog lėšos į pareiškėjos sąskaitą pervedamos nepagrįstai, ji lėšas galėjo pervesti į vaiko sąskaitą.

Pabrėžė, jog išlaikymas vaikui yra skirtas pagrįstai, pareiškėjai neradus darbo Lietuvoje ji buvo priversta išvykti į užsienį, o deklaravimo išvykimas garantavo legalias galimybes įsidarbinti, todėl būtų neteisinga reikalauti grąžinti išmokėtas išmokas tik dėl Fondo administracijos plečiamai taikomų imperatyvių teisės normų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 23 d. sprendimu (b. l. 80-84) atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad svarbu nustatyti, ar Fondo administracija faktinę aplinkybę – pareiškėjos nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. išvykimą į Jungtinę Karalystę – pagrįstai laikė pasikeitusiomis aplinkybėmis.

Nustatė, kad Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. V2-3110 „Dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo“ buvo nuspręsta A. A. nuo 2010 m. balandžio 7 d. kiekvieną mėnesį mokėti po 195 Lt dydžio išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą. Fondo administracija 2012 m. spalio 30 d. patikrinusi Gyventojų registro tarnybos duomenis ir nustačiusi, kad pareiškėja 2010 m. rugsėjo 29 d. išvyko į užsienio valstybę – Jungtinę Karalystę, priėmė sprendimą Nr. V2-14810 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“, kuriuo nusprendė pakeisti 2010 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. V2-3110 ir A. A. nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 28 d. išmokėti 182 Lt dydžio išmoką, o nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. išmokų mokėjimą nutraukti.

Fondo administracija 2012 m. spalio 31 d. raštu Nr. (V1-688/2010)D2-33448 informavo pareiškėją apie Fondo administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 31 d. priimtą sprendimą dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo, kartu paaiškino apie susidariusią 4 693 Lt dydžio permoką, kurią pareiškėja paprašyta grąžinti į Vaikų išlaikymo fondo administracijos sąskaitą. Pareiškėja nesutikusi su Fondo administracijos 2012 m. spalio 31 d. sprendimu su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 3R-280(AG-260/04-2012) panaikino Fondo administracijos 2012 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. V2-14810. Atsakovas, nesutikdamas su Komisijos sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Komisijos 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 3R-280(AG-260/04-2012).

Teismas pažymėjo, kad Vaikų išlaikymo fondo įstatymo paskirtis yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Nurodė, jog vaiku yra laikomas nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje jaunesnis nei 18 metų asmuo, taip pat vyresnis nei 18 metų nedarbingas asmuo, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas). Pareiškėju pagal įstatymą yra laikomas vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), kurie nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir kurie kreipiasi į Vaikų išlaikymo fondo administratorių dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo. Nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančiais laikomi asmenys – Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčiųjų gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurioje gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą, arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

Atkreipė dėmesį, kad VIFĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, kuriems atsiradus Fondo administratorius privalo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą.

Nurodė, kad byloje iš esmės nėra ginčo, ar A. A. atitiko Vaikų išlaikymo fondo įstatyme reglamentuotą „vaiko“ sąvoką (pareiškėja į Fondo administraciją kreipėsi sūnui esant 16 metų), ar pareiškėja, kreipimosi į Fondo administraciją metu, atitiko VIFĮ nustatytą „pareiškėjos“ sąvoką. Byloje taip pat nėra ginčo, kad pareiškėja neturėjo teisinio pagrindo (vaikas negavo teismo sprendimu nustatyto išlaikymo) kreiptis į Fondo administraciją, priešingai, byloje pateikta Antstolės A. P. išduota 2010 m. balandžio 6 d. pažyma apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą Nr. 173-09 patvirtino, kad pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. N2-4261-501/2009 pareiškėjai iš skolininko 2010 m. sausio mėn. – kovo mėn. išmokos nebuvo mokamos. Atsižvelgęs į visa tai, teismas darė išvadą, kad prieš kreipiantis į Fondo administraciją teisės aktų nustatytos sąlygos buvo išpildytos, todėl realus pagrindas kreiptis į Fondo administraciją buvo.

Teismas, atsakydamas į atsakovo argumentą, jog pareiškėja nepranešusi Fondo administracijai išvyko į užsienį, tokiais veiksmais sudarydama sąlygas išmokų nemokėjimo pagrindams kilti, nustatė, kad absoliutaus išmokų nemokėjimai pagrindai yra reglamentuoti Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 3.194 straipsnio 4 dalyje. Minėtose teisės normose yra nustatytas baigtinis išmokų nemokėjimo pagrindų sąrašas. Pažymėjo, kad pareiškėjos deklaruotas išvykimas į užsienio valstybę (deklaruotos gyvenamosios vietovės pakeitimas) neįeina į teisės aktais nustatytų išmokų nemokėjimo pagrindų sąrašą, todėl Fondo administracija nepagrįstai pareiškėjos išvykimą į užsienio valstybę vertino kaip veiksmą, sudarantį absoliutų pagrindą išmokos nemokėjimui. Nurodė, kad dėl šios priežasties sutinka su Komisijos skundžiamo sprendimo argumentais, jog Fondo administracija nepagrįstai plečiamai aiškino VIFĮ normas.

Atkreipė dėmesį, kad 2010 m. balandžio 7 d. pažymoje apie dokumentų priėmimą, kuria pareiškėja buvo informuota apie prašymo išmokai gauti ir papildomų dokumentų priėmimą, yra aiškiai išskirtos aplinkybės, galinčios turėti įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokos mokėjimui bei nurodytas terminas per kiek laiko yra pareiga apie jas pranešti. Pareiškėja su šia pažyma buvo supažindinta pasirašytinai. Pabrėžė, kad pažymoje nurodytame sąraše nėra išskirtos aplinkybės dėl pranešimo apie deklaruotos gyvenamosios vietos pakeitimą išvykstant į užsienį, todėl tikėtina, kad pareiškėja aplinkybę, susijusią su išvykimu, galėjo įvertinti kaip ateityje negalinčią sukelti neigiamų pasekmių.

Teismas sprendė, kad Fondo administracijos 2010 m. balandžio 9 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta A. A. kiekvieną mėnesį mokėti išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, patvirtina, jog tiek prašymas skirti išmoką, tiek papildomi dokumentai buvo pateikti tinkamai, o pareiškėja visiškai atitiko jai keliamus reikalavimus. Tuo tarpu tokio pobūdžio pareiškėjos atvejį atitinkančio išmokos nemokėjimo pagrindo teisės aktai nereglamentuoja, todėl teismas darė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai 2012 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. V2-14810 nusprendė pakeisti 2010 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. V2-3110 ir A. A. nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutraukė išmokų mokėjimą.

Apibendrindamas teismas konstatavo, kad Komisija 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 3R-280(AG-260/04-2012) pagrįstai sprendė, jog priimdama skundžiamą sprendimą Fondo administracija nepagrįstai plečiamai aiškino Vaikų išlaikymo fondo įstatymo normas, prie jo 6 straipsnio nustatytų išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindų priskirdama pareiškėjos (vaikų atstovo) gyvenamosios vietos pasikeitimą (iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę), todėl nepagrįstai nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutraukė išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą.

III. Atsakovas Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 89-95) prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą; 2) panaikinti Komisijos sprendimą 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 3R-280(AG-260/04-2012); 3) palikti galioti Fondo administracijos direktoriaus skundžiamą sprendimą Nr. V2-14810; 4) tuo atveju, jei skundas bus atmestas, išaiškinti, kaip ir nuo kada turi būti keičiama Fondo administracijos praktika analogiškose situacijose.

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Paaiškina, kad įstatymo leidėjas numato reikalaujamus kriterijus tiek pareiškėjui, tiek vaikui, kurie kartu su VIFĮ 3 straipsnio nurodytais pagrindais (pagrindai susiję su vaiko išlaikymo privalomumo ir išlaikymo lėšų negavimo aplinkybėmis (teismo sprendimas, antstolio pažyma, patvirtinanti, kad nustatytos išlaikymo lėšos (jų dalis) vaikui nėra mokamos) yra esminė prielaida kreiptis ir gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo. Išmokos mokamos, jei yra Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnyje nurodyti pagrindai, o pareiškėjas ir vaikas

atitinka tam tikrus reikalavimus, kuriems išnykus išnyksta ir pagrindas mokėti išmokas. Fondo administracijos nuomone, įstatyminės savybės, apibūdinančios pareiškėją kreipimosi momentu, privalo išlikti ir visą išmokų mokėjimo laikotarpį.

Pabrėžia, kad nagrinėjant ginčą dėl pareiškėjos išvykimo į užsienį nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo sąvokoje nurodytą svarbų kriterijų – pareiškėjas yra vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas arba globėjas (rūpintojas). Įstatymų leidėjas Vaikų išlaikymo fondo įstatyme numato mechanizmą dėl išmokos kreiptis jau kitam teisėtam vaiko atstovui (globėjui, rūpintojui) ir gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo.

Paaiškina, kad, kai pareiškėja išvyko į užsienio valstybę, ji nebeatitiko „pareiškėjo” sąvokos – išnyko kreipimosi bei Vaikų išlaikymo fondo išmokų gavimo pagrindai, vaikas A. A. liko gyventi su I. A. mama. Fondo administracija apie tai sužinojo iš I. A. 2012 m. gruodžio 6 d. skundo Komisijai. Jei A. A. būtų buvusi nustatyta laikinoji globa ar rūpyba, minėto asmens globėjui ar rūpintojui pagal VIFĮ (jei atitiktų VIFĮ nurodytus kriterijus) atsirastų teise kreiptis į Fondo administraciją dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo A. A.. Fondo administracijos nuomone, tik tokiu atveju globėjui ar rūpintojui mokėtos išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo būtų laikomos pagrįstomis. Pareiškėja neinformavo Fondo administracijos apie aplinkybes, turinčias įtakos išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimui, todėl susidariusi permoka privalo būti grąžinta į Fondo administracijos sąskaitą.

Pabrėžia, kad yra iškeliama ir suabsoliutinama vaiko teisė gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, tuo pat metu ignoruojant pareiškėjos – kaip vaiko teisėto atstovo – atsakomybę ir neįvertinant to, kad pareiškėja nesilaiko įstatymu nustatytos pareigos – tinkamai informuoti Fondo administraciją apie aplinkybių, turinčių įtakos išmokų mokėjimui, atsiradimą.

Pažymi, kad nesutinka su Komisijos iniciatyva nustatinėti, kokios aplinkybės yra svarbios Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimui, o kokios ne. Pabrėžia, kad Fondo administracija savo veikloje priimant sprendimus vadovavosi Komisijos suformuota praktika. Pastebi, kad Komisija savo sprendimais formuoja skirtingą praktiką, todėl yra sukuriamas teisinis neapibrėžtumas ir galimai sudaromos sąlygos pareiškėjų ir vaikų teisių ir teisėtų interesų pažeidimams. Komisija analogiškose situacijose priima skirtingus sprendimus ir formuoja skirtingą praktiką, todėl Fondo administracija negali tinkamai įgyvendinti teisės aktuose numatytų uždavinių. Atsižvelgiant į susidariusią situaciją ir skirtingą formuojamą praktiką bei galimai pažeidžiamus teisėtus interesus, Fondo administracija prašo teismo pateikti šios susidariusios situacijos išaiškinimą.

Pareiškėja I. A. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 144-146) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi tie patys argumentai, pateikti atsiliepime į atsakovo skundą. Papildomai pažymima, jog išmokos iš vaiko išlaikymo fondo yra skirtos vaikui, kuris negauna išlaikymo iš vieno iš tėvų, ir kuris nuolat gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vaiko išlaikymo fondo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymo paskirtis – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Vaiko interesai yra prioritetiniai ir turi būti ginami. Formalūs apribojimai negali pažeisti vaiko teisės į išmoką, kai vaikas yra Lietuvos Respublikos gyventojas ir išlaikymo iš tėvo negauna.

Atkreipia dėmesį, kad draudimai ir apribojimai gali būti nustatyti tik įstatymu, tačiau apribojimo, kurio pagrindu Fondo administracija priėmė sprendimą nutraukti išmokų mokėjimą, įstatymas nenumato.

Pažymi, kad šiuo atveju išmokos vaikui, kuris negavo išlaikymo iš tėvo, buvo išmokėtos ir panaudotos vaiko poreikių tenkinimui. Iš naujo kitam asmeniui, su kuriuo faktiškai gyveno vaikas, kreiptis dėl išmokų mokėjimo už buvusį laikotarpį galimybės nėra.

Akcentuoja, kad pareiškėja kreipėsi dėl išmokų mokėjimo. Išmokos buvo paskirtos iki vaiko pilnametystės. Pareiškėja nebuvo tinkamai informuota apie būtinybę pranešti apie jos darbą Jungtinėje Karalystėje ir gyvenamąją vietą, todėl tai negali turėti įtakos išmokų mokėjimui. Nurodo, kad pareiškėjos vaikas liko gyventi Lietuvoje, čia pareiškėja turi nekilnojamojo turto, čia jos pagrindinė interesų buvimo vieta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 3R-280(AG-260/04-2012), kuriuo buvo nutarta panaikinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos 2012 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. V2-14810, teisėtumo ir pagrįstumo. Atitinkamai, atsakovas prašo palikti nurodytą Vaikų išlaikymo fondo administracijos sprendimą galioti.

Pažymėtina, jog Vaikų išlaikymo fondo administracijos direktorius 2012 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. V2-14810 nusprendė pakeisti Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 9 d. sprendimą dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo Nr. V2-3110 ir A. A. nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 28 d. išmokėti 182 Lt dydžio išmoką, o nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutraukti išmokų mokėjimą, motyvuojant tuo, kad 2010 m. rugsėjo 29 d. A. A. motina I. A. išvyko į Jungtinę Karalystę ir apie tai neinformavo Vaikų išlaikymo fondo administracijos.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nenustatęs teisinio pagrindo pateikto skundo tenkinti.

Atsakovas pateiktu apeliaciniu skundu su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir pabrėžia, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus, nepagrįstai suabsoliutino teisę gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, su tokiu atsakovo vertinimu nesutinka.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pastebi, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 38 straipsnį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.192 straipsnio 1 dalį tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d.). Kita vertus, Lietuvos valstybė išlaiko nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos) ar iš kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybę juos išlaikyti (CK 3.204 str. 1 d.). Valstybės teikiamo išlaikymo dydį, tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė (CK 3.204 str. 2 d.).

Pastebėtina, jog pagrindines nuostatas ir sąlygas dėl Lietuvos valstybės mokamo išlaikymo nepilnamečiams numato Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymas (2008 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Vaikų išlaikymo fondo įstatymas), kuris įtvirtina ir reguliuoja valstybės skiriamų nustatyto dydžio lėšų vaikui išlaikyti mokėjimo pagrindus (1 str. 3 d.). Nurodyto įstatymo tikslas ir paskirtis yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą.

Taigi atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą matyti, kad vaiko materialinio išlaikymo nepertraukiamumui užtikrinti Lietuvos valstybė prisiėmė subsidiariąją pareigą teikti išlaikymą vaikams, kurie negauna išlaikymo iš savo tėvų ar kitų asmenų, kurie pagal įstatymus juos turi išlaikyti. Priimant Vaikų išlaikymo fondo įstatymą buvo siekiama sukurti naują vaiko teisės gauti išlaikymą iš savo tėvų įgyvendinimo mechanizmą ir valstybė, esant atitinkamoms sąlygoms, prisiėmė pareigą mokėti vaikui tėvų nemokamą išlaikymą su teise sumokėtas išmokas regreso tvarka išsiieškoti iš skolininko (CK 3.204 str. 3 d., Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 1 str. 1 d.).

Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį. Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad Vaikų išlaikymo fondo administratorius privalo nutraukti fondo išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) išnyksta Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje; 2) skolininkas miršta 3) atsiranda CK nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Iš esmės toks pats teisinis reguliavimas yra numatytas ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo tvarką detalizuojančiame Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 įsakymu Nr. A1-356 patvirtinto Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos aprašo (2011 m. vasario 18 d. redakcija) (toliau – ir Aprašas) 10 punkte.

Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numato, kad pareiškėjas privalo raštu pranešti Vaikų išlaikymo fondo administratoriui apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Iš esmės tokią pareiškėjo pareigą numato ir Aprašo 12 punktas.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju nekyla ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. kad prašymas skirti išmoką A. A. pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą buvo pateiktas tinkamai ir egzistavo visos sąlygos paskirtos išmokos mokėjimui (Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 str.). Šiuo atveju proceso šalys nesutaria dėl to, ar pagrįstai Vaikų išlaikymo fondo administracija 2012 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. V2-14810 nutarė inter alia nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutraukti išmokų A. A. mokėjimą (b. l. 26), remiantis tuo, kad pareiškėja, A. A. motina, 2010 m. rugsėjo 29 d. išvyko į Jungtinę Karalystę ir apie tai neinformavo fondo administracijos. Pastebėtina, jog kaip nurodyto sprendimo priėmimo teisinis pagrindas inter alia buvo nurodyti Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Aprašo 10.3 punktas, numatantys, kad išmokų mokėjimas yra nutraukiamas, kai atsiranda CK nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai (b. l. 26). Taigi šiuo atveju būtent ir turi būti įvertintas išmokų mokėjimo iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo teisėtumas.

Nurodytu aspektu visų pirma pažymėtina, jog atsakovo nurodomi Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktas, jį atitinkantis Aprašo 10.3 punktas, yra blanketinės normos, nukreipiančios į CK įtvirtintą teisinį reguliavimą. Ginčo teisiniams santykiams aktuali CK 3.194 straipsnio norma numato, kad priteisto išlaikymo išieškojimas nutraukiamas, jeigu: 1) nepilnametis emancipuojamas; 2) vaikas sulaukė pilnametystės; 3) vaikas įvaikinamas; 4) vaikas miršta. Taigi iš nurodytų nuostatų akivaizdu, kad išmokų, skiriamų iš Vaikų išlaikymo fondo, nutraukimas yra pakankamai aiškiai apibrėžtas ir pareiškėjo gyvenamosios vietos iš Lietuvos valstybės į užsienio valstybę pakeitimas priteisto išlaikymo išieškojimo expressis verbis nenutraukia. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo nurodytų nuostatų šioje situacijoje aiškinti plečiamai, atsižvelgus išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo skyrimo tikslą. Taigi išmokų mokėjimas A. A. buvo nutrauktas faktiniu pagrindu, kuris Vaikų išlaikymo fondo įstatyme eksplicitiškai nėra apibrėžtas.

Papildomai pažymėtina, jog atsakovas apeliaciniame skunde, be kita ko, grįsdamas pirmosios instancijos teismo priimto teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą nurodo, jog teismas nagrinėdamas ginčą nepagrįstai neatsižvelgė į Vaikų išlaikymo fondo įstatyme įtvirtintą „pareiškėjo“ sąvoką. Atsakovo teigimu, kai I. A. išvyko į užsienio valstybę, ji nebeatitiko „pareiškėjo” sąvokos, todėl išnyko kreipimosi bei Vaikų išlaikymo fondo išmokų gavimo pagrindai ir atitinkamai pagrįstai paskirtų išmokų mokėjimas jos sūnui A. A. buvo nutrauktas.

Teisėjų kolegija su tokiais atsakovo argumentais ir pateiktu teisės aktų aiškinimu nesutinka.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas klaidingai aiškina Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatas, manydamas, jog pareiškėjos teisinio subjektiškumo (Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 str. 2, 3 d., 4 str. 1 d.) inter alia dėl nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, pasikeitimas po to, kai išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo teisės aktų nustatyta tvarka buvo skirtos ir pradėtos mokėti, besąlygiškai paneigia vaiko teisę į valstybės garantuojamą paramą (išlaikymą). Atsakovas taip aiškindamas teisinį reguliavimą neatsižvelgia į tai, kad Vaikų išlaikymo fondo įstatymo tikslas yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Visų pirma turi būti vadovaujamasi vaiko (šiuo atveju vaikų) interesais ir siekiama, kad valstybės parama pasiektų adresatą – konkretų vaiką (vaikus), kuriam (kuriems) ši parama skiriama. Todėl jei nėra įstatymo nustatytų pagrindų sustabdyti arba nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, įstatymų leidėjo numatyta materialinė parama neturėtų būti atimta dėl to, jog pasikeitė besikreipusio dėl išlaikymo asmens gyvenamoji vieta. Atsakovo nurodyta pareiškėjos definicija, įtvirtinta Vaikų išlaikymo fondo įstatyme, pasitelkta grindžiant išlaikymo nutraukimą yra tik pagalbinis teisinis instrumentas siekiant suprasti bei aiškinti įstatymų leidėjo valią, bet ne teisinis pagrindas, lemiantis aptariamos teisės atėmimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2175/2013).

Šiuo atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja atitinkamu laikotarpiu išvyko gyventi į užsienį, bet tai, kaip jau buvo minėta, nedaro jokios įtakos vaiko teisei gauti nustatyto dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo. Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs tokio išlaikymo nutraukimo pagrindo, kaip išvykimas gyventi į užsienį. Nagrinėjamu atveju yra reikšminga ir tai, kad vaikas A. A. liko gyventi Lietuvos Respublikoje su I. A. mama, todėl jis visiškai atitiko Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje įstatymų leidėjo pateiktą sąvoką, kuri yra svarbiausia atsižvelgus į šio įstatymo tikslą, t. y. išmoka yra skiriama tinkamam subjektui ir jam atitinkant Vaikų išlaikymo fondo 2 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus ir esant tokios išmokus skyrimui numatytiems pagrindams. Pabrėžtina, kad teisę į Vaikų išlaikymo fondo išmokas įgyja būtent vaikas, o ne jo atstovas. Atitinkamai, vaikui teisėtai įgijus teisę į tokią išmoką, pareiškėjos, kaip vaiko atstovės, subjektiškumo pakitimas, neturi jokios įtakos tolesniam minėtos vaiko teisės turėjimui, be to, kaip minėta, jis nėra eksplicitiškai siejamas su Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnyje nustatytais šios teisės panaikinimo pagrindais. Taigi šiuo atveju svarbu tai, kad valstybės skiriama piniginė parama pasiekia adresatą – vaiką, ir, jei nėra aplinkybių tai paneigiančių, teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymų leidėjo numatyta materialinė parama neturėtų būti atimta vien tik dėl to, kad pasikeitė besikreipusio išlaikymo asmens gyvenamoji vieta. Pažymėtina, jog iš esmės tokios pačios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir 2013 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-2175/2013, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1719/2013, 2014 m. vasario 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-197/2014.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingas teisinio reguliavimo aiškinimas šiuo atveju nėra galimas. Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Pagal to paties straipsnio 2 dalį valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamos į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (2006 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas) 4 straipsnis taip pat įtvirtina, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, be kita ko, visur ir visada pirmiausia turi atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus; vaikas turi teisę naudotis visomis Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis; nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos.

Taigi nepilnamečių vaikų interesai yra prioritetiniai, o šiuo atveju išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo yra skiriamos būtent jam ir negali būti nutraukiamos nesant tam teisinio, faktinio pagrindo ir taip paneigiant nurodytais teisės aktais jam suteikiamas teises. Be teisėto pagrindo taip būtų paneigta vaiko teisė į valstybės paramą ir išlaikymą.

Teisėjų kolegija atsakovo argumentus, kad pareiškėjai išvykus į užsienį jos vaikui A. A. turėjo būti paskirtas laikinasis globėjas ar rūpintojas ir tokiu atveju išmokų mokėjimas jam nebūtų nutrauktas, vertina kritiškai.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog tėvai, naudodamiesi tėvų valdžios turinį sudarančiomis teisėmis ir vykdydami pareigas savo vaikams, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (CK 3.165 str.). CK 3.161 straipsnio 3 dalyje akcentuojamos vaiko teisės gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamam ir aprūpinamam savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar su jais gyvena kartu ar skyrium, ir su giminaičiais. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnyje taip pat garantuojama vaiko teisė į šeimos ryšius ir jų išsaugojimą. Kita vertus, pastebėtina, jog valstybės konstitucinė pareiga saugoti ir globoti vaikystę (Konstitucijos 38 str. 2 d.) suteikia valstybei pagrindą įstatyme nustatytais atvejais, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių (pvz., dėl ligos) negali įgyvendinti tėvų valdžios savo vaikams arba įgyvendina ją priešingai vaiko interesams ir šie pažeidžiami, peržengti tėvų valdžios įgyvendinimo autonomiškumo ribas bei taikyti jos ribojimo priemones (CK 3.160 str. 2 d.). Griežčiausia tėvų teisių ir pareigų savo vaikams įgyvendinimą suvaržančių priemonių yra tėvų (tėvo ir (ar) motinos) valdžios apribojimas (CK 3.180 str.).

Tėvų valdžios apribojimas reiškia esminį vaiko teisės į šeimos ryšius, į jo gyvenimą biologinėje šeimoje suvaržymą, todėl ši priemonė gali būti taikoma tik teismo ir tik tada, kai nustatoma, kad jai taikyti egzistuoja įstatyme nustatytos sąlygos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo 2007 m. kovo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2007, 2008 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2008, 2013 m. vasario 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje taip pat plėtojamas principas, kad tėvo (motinos) ir vaiko buvimas kartu, mėgavimasis vienas kito draugija yra esminė šeimos gyvenimo sudedamoji dalis (žr. EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Johansen v. Norway, 2002 m. vasario 26 d. sprendimą byloje Kutzner v. Germany, 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Pontes v. Portugal). Šeimos išskyrimas yra išimtinė priemonė ir, kaip išskirtinai rimtas apribojimas, turi būti pagrįstas pakankamais ir svariais argumentais, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus (žr. EŽTT 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Pontes v. Portugal, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013

Pažymėtina, jog pagal CK 3.253 straipsnį vaiko laikinoji globa (rūpyba) yra apibrėžiama kaip laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas šeimoje, šeimynoje ar institucijoje. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) tikslas – grąžinti vaiką į šeimą. CK 3.254 straipsnis apibrėžia ir numato vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo pagrindus, t. y. kad ji yra nustatoma, kai: 1) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas tėvus pripažins nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais); 2) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių; 3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichinį smurtą, ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui (kol teismo tvarka vaikas bus atskirtas nuo tėvų).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą, pateiktus išaiškinimus, pažymi, kad vaiko laikinoji globa (rūpyba) yra nustatoma esant nurodytiems CK pagrindams, ji nėra nustatoma tam, kad vaikui, gyvenančiam Lietuvoje, tačiau kurio vienas iš tėvų yra laikinai išvykęs į užsienį, ir jis yra laikinai prižiūrimas artimųjų, būtų išlaikoma teisė į išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą. Šio instituto nustatymas nėra siejamas su teise gauti toliau išmokas, o grąžinti vaiką į šeimą (CK 3.253 str.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingas situacijos aiškinimas nėra galimas, nes taip būtų pažeidžiamos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintos vertybės ir valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti šeimą, motinystę, būtų pažeidžiamos ne tik pareiškėjos sūnaus, bet ir pačios pareiškėjos teisės.

Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 3R-280(AG-260/04-2012) pagrįstai konstatavo, jog priimdamas skundžiamą sprendimą atsakovas nepagrįstai plečiamai aiškino Vaikų išlaikymo fondo įstatymo normas, prie jo 6 straipsnio nustatytų išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindų priskirdama pareiškėjos (vaikų atstovo) gyvenamosios vietos pasikeitimą (iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę), todėl nepagrįstai nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutraukė išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą pareiškėjos sūnui A. A..

Teisėjų kolegija taip pat nepagrįstais laiko atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kad pareiškėja pažeidė jai tenkančią pareigą tinkamai informuoti atsakovą apie aplinkybių, turinčių įtakos išmokų mokėjimui, atsiradimą ir nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas administracinę bylą į šią aplinkybę neatsižvelgė. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, kaip jau buvo nustatyta, atsakovo sprendimas dėl išmokų mokėjimo nutraukimo buvo priimtas nepagrįstai ir neteisėtai, nes Vaikų išlaikymo fondo įstatymas tokio išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindo eksplicitiškai nenumatė ir tokia teisė šiuo atveju iš įtvirtinto teisinio reguliavimo nagrinėjamos administracinės bylos kontekste neišplaukė. Todėl atitinkamai ir negalima teigti, kad pareiškėja pažeidė jai nustatytas pareigas pranešti apie aplinkybių, lemiančią skirtų išmokų nutraukimą, atsiradimą (Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 str. 2 d., Aprašo 12 p.).

Papildomai pastebėtina, jog atsakovas apeliaciniame skunde pateikia pavyzdžius iš Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos praktikos, prideda įvairius priimtus sprendimus bei teikia argumentus dėl jos formuojamos praktikos nenuoseklumo nagrinėjamu klausimu (b. l. 89-95). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovo nurodyti pavyzdžiai ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pridedami priimti sprendimai nepatenka į šios nagrinėjamos administracinės bylos ribas, kurias apibrėžia pateiktas skundas, todėl su jais susiję atsakovo pateikti argumentai neanalizuotini ir dėl jų išsamiau nepasisakytina. Dėl šių priežasčių nepasisakytina ir dėl nurodytuose sprendimuose pateiktų Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos išaiškinimų. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje teismo nutartyje pateikti išaiškinimai iš esmės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio 2013 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-2175/2013, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1719/2013, 2014 m. vasario 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-197/2014 išreikštą poziciją analizuojamu klausimu.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus, vertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus. Dėl šių priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys