2K-106-507/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-106-507/2015

Teisminio proceso Nr. 1-40-2-00232-2010-7 Procesinio sprendimo kategorija

1.2.17.12 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. V. B. ir jos gynėjos advokatės Eleonoros Kvasauskienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nuosprendžiu E. V. B. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį ir 208 straipsnio 2 dalį.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nuosprendžio dalis dėl E. V. B. išteisinimo pagal BK 208 straipsnio 2 dalį panaikinta – E. V. B. nuteista pagal BK 208 straipsnio 2 dalį 2600 Lt (753 Eur) (20 MGL) dydžio bauda.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Gintaro Godos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

E. V. B. pagal BK 208 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad, būdama individualios įmonės savininke ir žinodama apie įmonės nemokumą bei akivaizdžiai gresiantį bankrotą, pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, t. y. pagal 2010 m. birželio 19, 21, 23 d. ir rugpjūčio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartis pardavė žemės sklypus, esančius Vilkaviškyje, Vilkaviškio ir Šiaulių rajonuose, ir butą, esantį Šiauliuose, taip padarė įmonės kreditoriams 151 902 Lt turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistoji E. V. B. ir jos gynėja advokatė E. Kvasauskienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Kasatorės nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 208 straipsnio 2 dalį) ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas; šie pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį šios instancijos teismas savo išvadų nepagrindė išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vienais įrodymais rėmėsi, o kitų visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė, be to, priimtame nuosprendyje nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė arba kitaip įvertino įrodymus, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas išteisino E. V. B..

Apeliacinės instancijos teismas tyčios E. V. B. veikoje buvimą grindė liudytojų S. B., S. A. T. ir B. A. parodymais, taip pat ikiteisminio tyrimo metu duotais E. V. B. parodymais, pagal kuriuos, teismo manymu, jai buvo žinoma, kad su įmone neatsiskaito užsienio firmos, todėl įmonė turi ekonominių sunkumų; be to, E. V. B. kaltės įrodymu laikoma ir tai, kad ji kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė, kad 2006 m. gegužės 15 d. įgaliojimu ji, kaip įmonės savininkė, įgaliojo S. B. atstovauti įmonei, tvarkyti ir vykdyti visą įmonės veiklą, kad specialisto išvadose Nr. 40-25-ISI-1904 ir 5-4/27 konstatuota, jog nėra galimybės apskaičiuoti įmonės mokumo ir kitų finansinių rodiklių, pagal kuriuos būtų galima spręsti apie įmonės ekonominę padėtį laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d., ir nurodyta, jog už tiriamąjį laikotarpį įmonės kasos dokumentuose, sutartyse, sudarytose su prekių ir paslaugų tiekėjais ir su įmonės darbuotojais, vadovaujančiu asmeniu nurodytas S. B., kad kasatorė nuosprendyje nurodytu laikotarpiu realiai pati įmonės veiklos nevykdė, joje nedalyvavo, veiklą vykdė, įmonei vadovavo S. B., įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė vyr. buhalterė S. A. T..

Tai, kad faktinis E. V. B. individualios įmonės vadovas buvo S. B. ir būtent jis vykdė įmonės veiklą, patvirtina pirmosios instancijos teisme apklausti kaip liudytojai S. B., įmonės buhalterė S. A. T., B. A., D. K., kurie nurodė sutartis sudarę su direktoriumi S. B., su E. V. B. nebendravę. S. B. tvirtino, kad jo motinos vardu registruotos individualios įmonės veiklą vykdė jis, nes tėvas sunkiai sirgo, motinos sveikata irgi buvo silpna, nenorėdamas jaudinti tėvų, apie įmonės finansinę padėtį motinos neinformavo. E. V. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nors ji ir buvo įmonės savininkė, tačiau realiai pati jokios veiklos nevykdė, veiklą vykdė pagal įgaliojimą jos sūnus, kad turtas buvo parduotas jos vienos iniciatyva, sutuoktinio ir jos gydymui prireikus lėšų, be to, žemės sklypus buvo sunku prižiūrėti; parduodama turtą, ji negalvojo apie įmonės bankrotą. Teisme E. V. B. aiškino turtą pardavusi, nes reikėjo pinigų vyro gydymui, jokių apribojimų parduodamam turtui nebuvo, įmonei tuo metu bankrotas negrėsė.

Pasak kasatorių, byloje yra pakankamai įrodymų, kad E. V. B. nuo 2006 metų buvo tik formali individualios įmonės savininkė ir kaltinime nurodytu laiku visiškai nedalyvavo įmonės veikloje. Jos sutuoktinis sirgo, buvo kelis kartus operuotas, vėliau mirė. Teisme nepaneigta jos versija, kad nekilnojamąjį turtą pardavė todėl, kad buvo sunku jį prižiūrėti, reikėjo pinigų sutuoktinio gydymui.

Esant tokiems bylos įrodymams, kasatorių įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl E. V. B. kaltės padarius BK 208 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką yra nepagrįsta. Šios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad individualiai įmonei bankroto byla buvo iškelta E. V. B. vardu, nėra ir negali būti vertinama kaip nenuginčijamas jos kaltės įrodymas. Atsižvelgiant į E. V. B. amžių (2010 m. spalio mėn. jai buvo beveik 72 metai), sveikatos būklę, akivaizdu, kad pasakius įmonę valdančiam S. B., jog reikia rašyti tokį prašymą, ji prašymą parašė ir pasirašė, nes įmonė registruota jos vardu. Taigi visos pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad byloje nėra patikimų ir nenuginčijamų įrodymų, jog nuteistoji, prieš parduodama nekilnojamąjį turtą, žinojo apie jos vardu registruotos individualios įmonės sunkią ekonominę padėtį ar nemokumą ir kad įmonei akivaizdžiai grėsė bankrotas. Apeliacinės instancijos teismas teigia, kad E. V. B., kaip įmonės savininkės, statusas įpareigojo ją žinoti apie įmonės ūkinę finansinę veiklą, tačiau nesant įrodymų, kad ji tai žinojo, nesidomėjimą įmonės veikla galima vertinti nebent kaip aplaidumą, o ne tyčią. Kadangi E. V. B. skundžiamu nuosprendžiu nuteista už nusikalstamą veiką, numatytą BK 208 straipsnio 2 dalyje, padarytą tiesiogine tyčia, nenustačius šio subjektyviojo nusikaltimo požymio, nėra ir paties nusikaltimo.

Kasatorių manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl jos priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nes ji nepadarė BK 208 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos. Toks pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas teisminio bylos nagrinėjimo metu išsamiai ištirtų bylos įrodymų visuma, todėl yra teisingas, šiame teismo nuosprendyje nurodytos nustatytos bylos aplinkybės, pateikti įrodymų vertinimo ir išteisinimo motyvai.

Kasatorės pažymi, kad nėra suformuotos teismų praktikos bylose, kur nusikalstamos veikos, numatytos BK 208 straipsnio 2 dalyje, subjektas būtų individualios įmonės savininkas. Joms neaišku, ar gali būti šios nusikalstamos veikos subjektu asmuo vien dėl to, kad jo vardu registruota įmonė, nors ją valdo kitas paskirtas asmuo, o įmonės savininkas įmonės veikloje nedalyvauja.

Nuteistosios E. V. B. ir jos gynėjos advokatės E. Kvasauskienės kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 208 straipsnio 2 dalies taikymo

Didžiojoje kasacinio skundo dalyje yra išreikštas nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu, t. y. kasaciniu pagrindu apskųstiems teismų sprendimams panaikinti ar pakeisti. Nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, kasacinės instancijos teismas gali patikrinti, ar kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas yra pagrįstas išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei teisingu įstatymų taikymu, tačiau kasacinės instancijos teismas negali iš naujo tirti, vertintini įrodymus, iš naujo nustatyti bylos faktines aplinkybes. Kasaciniu pagrindu nepripažįstami teiginiai, kuriais tiesiog nesutinkama su įrodymų vertinimu, teismų padarytomis išvadomis dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Tai reiškia, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas teismų sprendimus pripažinti neteisėtais. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiais, kad vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį nesilaikė BPK 331 straipsnyje nustatytų reikalavimų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui.

Kasatorių teiginiai, kad faktiniu įmonės vadovu buvo S. B., kad nuteistoji E. V. B. nedalyvavo įmonės veikloje, nėra pagrindas konstatuoti, jog baudžiamojon atsakomybėn E. V. B. patraukta nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad įmonės vadovės statusas įpareigoja žinoti apie įmonės veiklą, yra teisinga. Išvada, kad E. V. B. veiksmai atitiko BK 208 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra pagrįsta proceso metu ištirtais įrodymais, įskaitant ir pačios nuteistosios parodymus apie tai, kad jai buvo žinoma apie įmonės įsiskolinimus, prastą finansinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos pagrįstos išvados, kad nuteistajai sudarius nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutartis buvo parduotas turtas, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, kad tokiais veiksmais buvo padaryta turtinė žala kreditoriams.

Asmuo, įsteigęs individualią įmonę, negali atsisakyti vykdyti teisės aktuose individualios įmonės savininkui numatytas pareigas. Argumentai, kad formaliai įmonė priklauso vienam asmeniui, o realiai įmonės veikla rūpinasi kitas asmuo, neatleidžia „formalaus“ savininko nuo atsakomybės už pareigų ir įsipareigojimų, kylančių įmonės savininkui, nevykdymą, taip pat ir nuo BK 208 straipsnyje numatytos baudžiamosios atsakomybės. Išvados, kad E. V. B. veiksmai, sudarant nekilnojamo turto pardavimo sandorius, buvo tyčiniai, padarytos įvertinus turto pardavimo sandorių sudarymo aplinkybes, ypač tai, kad sandoriai sudaryti prieš pat kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo individualiai įmonei. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad pati E. V. B. pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Šiame pareiškime E. V. B. nurodė, kad įmonė yra nemoki. Įvertinęs bankroto bylos inicijavimo aplinkybes apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą nesutikti su gynybos kelta versija, kad turto pardavimas neturi būti siejamas su sunkia įmonės ekonomine padėtimi, nes turtas parduotas todėl, kad buvo sunku jį valyti, reikėjo pinigų E. V. B. sutuoktinio gydymui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios E. V. B. ir jos gynėjos advokatės Eleonoros Kvasauskienės kasacinį skundą.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Alvydas Pikelis

Gintaras Goda