A-1105-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1105-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00621-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno rajono savivaldybės administracija) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas R. V. 2014 m. balandžio 22 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba), 397 664,86 Lt turtinei žalai ir 152 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad žalą kildina iš Tarnybos veiksmų, pažeidus jo teisę pirkti valstybinę žemę lengvatine tvarka, vykdyti statybą nekeičiant suteikto statybai žemės sklypo ploto ir sąlygų, suformuoti sklypą esamiems statiniams eksploatuoti.

Pareiškėjas paaiškino, kad 1986–1988 metais valstybinėje žemėje, esančioje (duomenys neskelbtini) k., Kauno r., pastatė gyvenamąjį namą, kurį rekonstravo pagal 1992 m. gegužės 20 d. išduotą statybos leidimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad šis statybos leidimas buvo panaikintas 1994 m. lapkričio 9 d., o naują statybos leidimą gavo tik 2012 m. lapkričio 26 d. Pareiškėjas akcentavo, kad daug kartų teikė prašymus pirkti naudojamą valstybinės žemės sklypą statiniams eksploatuoti, tačiau atsakovo institucijos siūlė pareiškėjui tikslinti kadastro duomenis ir gauti naują statybos leidimą. 2006 metais Tarnybos Kauno rajono skyriaus vedėjas atsisakė jam parduoti žemę, o 2012 metais neatsakė į prašymą dėl žemės pardavimo bei namų valdos suformavimo. 2013 m. sausio 31 d. jam buvo pasiūlyta pirkti žemę bendrais pagrindais, o 2014 m. liepos 14 d. buvo suformuotas 1,75 ha žemės sklypas. Pareiškėjas mano, kad atsakovo atsisakymai parduoti 0,675 ha jo faktiškai naudojamą valstybinės žemės sklypą kaip žemės ūkio paskirties ir jo pavertimas mišku pažeidė jo (pareiškėjo) teisę pirkti ginčo žemę lengvatine tvarka.

Pareiškėjas teigė, kad turtinė žala jam kilo dėl to, jog iki šiol negali užbaigti gyvenamojo namo statybos, išaugo statybos užbaigimo sąnaudos, teko imti banko paskolą būstui remontuoti, sužlugo pareiškėjo individuali įmonė, nes jis neteko verslo partnerių. Be to, dėl šių aplinkybių jis labai išgyveno, tai sukėlė jam nepatogumų, prarado reputaciją, pablogėjo sveikata, t. y. jam buvo padaryta neturtinė žala.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareikšti, nurodydamas, kad skundo laiku nepateikė dėl pasibaigusio seno statybos leidimo, o jo naujojo išdavimas užtruko, jį gavo tik 2012 m. lapkričio 26 d.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 24 d. nutartyje padaryta išvada, kad pareiškėjas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pirkti ginčo žemės sklypą. Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno apskrities viršininko administracijos (toliau – ir KAVA) Žemės tvarkymo departamento 2006 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 11-2V-339 nurodyta, jog pareiškėjas bus įrašytas į piliečių pirkti žemę iš laisvo fondo eilę, kai bus parengtas žemėtvarkos projektas. Kitu KAVA Žemės tvarkymo departamento raštu – 2006 m. gegužės 23 d. Nr. 11-2V-21-518 nurodyta, kad tik parengus Panevėžiuko kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą bus galima pasakyti, ar bus sudaryta sutartis dėl žemės pirkimo. Pareiškėjas akcentavo, kad KAVA Žemės tvarkymo departamentas 2006 m. birželio 20 d. rašte Nr. 11-2V nurodė, kuriais atvejais pagal įstatymą žemės parduoti negali, o jis, neturėdamas naujo statybos leidimo, negalėjo teisės aktuose nustatytais terminais paruošti skundo teismui dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjo teigimu, ne nuo jo valios nepriklausė tai, jog dėl naujo statybos leidimo gavimo proceso trukmės ir buvo praleistas 3 metų senaties terminas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo skunde nurodytas 0,675 ha žemės plotas ribojasi su pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, bei pažymėjo, kad Tarnybos Kauno rajono skyriaus vedėjas 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 7VĮ-(14.7.2)-1816 patvirtino Panevėžiuko kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės fondo sklypų sąrašą, į kurį įrašytas 1,75 ha žemės plotas (Nr. 96), į kurį patenka pareiškėjo patikslintame skunde nurodytas 0,675 ha žemės plotas.

Atsakovas akcentavo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2005 konstatavo, jog pagal Kauno rajono Raudondvario apylinkės viršaičio 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkį Nr. 72-p(67-p) 0,675 ha žemės sklypas prie pareiškėjo statomo namelio sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, esančio Gėlių g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)k., Kauno r., pareiškėjui buvo suteiktas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, neatitinka tuo metu galiojusių teisės normų, reglamentuojančių žemės suteikimą naudoti, todėl pareiškėjas negali vadovaudamasis juo įgyti 0,675 ha žemės sklypą nuosavybėn šalia šiuo metu pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo.

Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nenurodė, kokias konkrečias teisės normas pažeidė KAVA ar Tarnyba, spręsdama ginčo žemės sklypo privatizavimo klausimą. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

Atsakovas prašė neatnaujinti 3 metų senaties termino, nurodydamas, kad priėmus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 24 d. nutartį pareiškėjas turėjo suprasti, jog jis vadovaudamasis Kauno rajono Raudondvario apylinkės viršaičio 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkiu Nr. 72-p(67-p) negalės nuosavybės teise įsigyti ginčo žemė sklypo. Atsakovas akcentavo, kad KAVA Žemės tvarkymo departamentas 2006 m. birželio 20 d. raštu Nr. 11-2V-21-581 informavo pareiškėją, jog ginčo žemės sklypas yra miškų ūkio paskirties žemė ir teisės aktai nesuteikia pareiškėjui teisės be aukciono jį įsigyti. Atsakovas teigė, kad nuo šio rašto priėmimo prasidėjo ieškinio senaties eiga dėl žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš valstybinės žemės patikėtinio atsisakymo be aukciono parduoti ginčo žemės sklypą. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė – ilgas naujo namo statybos leidimo gavimo procesas negali būti vertinama kaip svarbi termino praleidimo priežastis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno rajono savivaldybės administracija prašė pareiškėjo skundą atmesti, nes pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, o jo (pareiškėjo) prašymas šį terminą atnaujinti yra nepagrįstas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo R. V. skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir nurodė, kad viešojo administravimo subjekto asmeniui padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala gali būti atlyginama tik tais atvejais, kai tokia žala padaroma neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais ar neveikimu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašomą priteisti turtinę ir neturtinę žalą kildina iš to, kad jau 9 metus yra pažeista jo teisė pirkti lengvatine (be aukciono) tvarka žemės sklypą namų valdai.

Teismas, nustatydamas tikslią ieškinio senaties termino pradžią, aiškindamasis, ar šis terminas nebuvo sustabdytas, nutrauktas, ar nėra priežasčių, dėl kurių jis (terminas) galėtų būti atnaujintas, vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 23 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A4-417/2007) padarytomis išvadomis.

Teismas nustatė, kad Kauno rajono Raudondvario apylinkės tarybos 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkiu Nr. 72-p pareiškėjui prie statomo sodo namelio, rekonstruojamo į gyvenamąjį namą, sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ (sklypo Nr. 108) buvo skirtas 0,675 ha žemės sklypas. 1992 m. gegužės 20 d. pareiškėjui buvo išduotas statybos leidimas, kuris galiojo iki 1995 m. gegužės 20 d. Kauno rajono Raudondvario apylinkės viršaičio 1994 m. lapkričio 9 d. potvarkiu Nr. 43-p buvo panaikintas Kauno rajono Raudondvario apylinkės tarybos 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkis Nr. 72-p, gyvenamojo namo statyba buvo sustabdyta ir prasidėjo bylinėjimasis teismuose.

Pareiškėjas negalėjo užbaigti statybos, nes jam nebuvo leista nuosavybėn įsigyti Kauno rajono Raudondvario apylinkės tarybos 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkiu Nr. 72-p paskirto žemės sklypo. Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno rajono Raudondvario apylinkės viršaičio 1994 m. lapkričio 9 d. potvarkiu Nr. 43-p, jį apskundė teismui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. gegužės 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-440/2001 Kauno rajono Raudondvario apylinkės viršaičio 1994 m. lapkričio 9 d. potvarkis Nr. 43-p buvo panaikintas nustačius, kad potvarkio priėmimo metu galiojusios teisės normos nenustatė apylinkės viršaičiui teisės panaikinti viršaičio potvarkį.

Panaikinus nurodytą potvarkį, liko galioti Kauno rajono Raudondvario apylinkės tarybos 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkis Nr. 72-p, tačiau ir panaikinus Kauno rajono Raudondvario apylinkės viršaičio 1994 m. lapkričio 9 d. potvarkį Nr. 43-p, pareiškėjas nuosavybėn neįgijo ginčijamo žemės sklypo ir dėl to kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti galiojančiu sandorį dėl valstybinės 0,675 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) k., Kauno r., pirkimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2005 konstatavo, jog pagal Kauno rajono Raudondvario apylinkės viršaičio 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkį Nr. 72-p 0,675 ha žemės sklypas prie pareiškėjo statomo sodo namelio sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, esančio Gėlių g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Kauno r., pareiškėjui buvo suteiktas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, kaip neatitinkantis tuo metu galiojusių teisės normų, reglamentuojančių žemės suteikimą naudotis, ir negali būti pagrindas pareiškėjui įgyti 0,675 ha žemės sklypą nuosavybėn šalia pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio Gėlių g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Panevėžiuko kadastro vietovėje. 2005 m. spalio 24 d.

Lietuvos Aukščiausiajam Teismui konstatavus, jog 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkis Nr. 72-p negali būti pagrindas pareiškėjui įgyti 0,675 ha žemės sklypą nuosavybėn, pareiškėjui akivaizdžiai tapo žinoma, kad jis negalės nuosavybėn įgyti žemės sklypo minėto akto pagrindu. Teismas nurodė, jog šios aplinkybės iš esmės yra konstatuotos ir Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendime (administracinė byla Nr. I-964-644/2014) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-1695/2014).

Teismas nustatė, kad KAVA Žemės tvarkymo departamentas į pareiškėjo 2006 m. gegužės 23 d. prašymą dėl žemės, esančios (duomenys neskelbtini) k., Kauno r., pirkimo atsakė 2006 m. birželio 20 d. raštu Nr. 11-2V-21-581, kuriame nurodė, kad šalia pareiškėjo sodo esanti žemė yra miškų ūkio paskirties, todėl tokios žemės parduoti nei pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymą, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 260 negali. Teismas padarė išvadą, jog iš šio rašto pareiškėjui taip pat tapo žinoma ir objektyviai aišku, jog ginčo žemės sklypas jam negali būti ir nebus parduodamas be aukciono.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad 3 metų ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2006 m. birželio 20 d. ir baigėsi 2009 m. birželio 20 d., o pareiškėjas į teismą kreipėsi 2014 m. balandžio 22 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.).

Teismas akcentavo, jog byloje nėra duomenų apie ieškinio senaties termino sustabdymą ar nutraukimą. Teismas vadovavosi CK 1.131 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas prašymą atnaujinti senaties terminą grindžia tuo, kad skundą laiku pateikti kliudė seno statybos leidimo galiojimo pabaiga ir neturėdamas naujo statybos leidimo negalėjo paruošti skundo dėl žalos atlyginimo per 3 metus, padarė išvadą, kad ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė negali būti pripažintina tokia priežastimi, kuri objektyviai trukdė pareiškėjui įstatymo nustatytu laikotarpiu realizuoti savo teises, t. y. nepriklausė nuo jo valios. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas asmuo, suprasdamas, kad jo teisės buvo pažeistos, turėjo realią galimybę pasinaudoti savo teise kreiptis į teismą dėl jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismas konstatavo, jog statybos leidimo galiojimo pabaiga negalėjo daryti įtakos pareiškėjo teisei kreiptis į teismą, todėl sprendė, jog pareiškėjas 3 metų ieškinio senaties terminą praleido dėl savo paties pasirinkto elgesio modelio, o ne dėl objektyvių priežasčių.

Atsižvelgęs į CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą imperatyvą, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, nustatęs, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą ir nesant pagrindų šį terminą atnaujinti, teismas atmetė pareiškėjo skundą ir nenagrinėjo kitų skundo argumentų.

III. Pareiškėjas R. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas jo skundas.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, reikšmingus sprendžiant ieškinio senaties termino klausimą, nes apsiribojo tik KAVA Žemės tvarkymo departamento 2006 m. birželio 20 d. rašto, pagal kurį dar nebuvo galutinai paneigta jo teisė, nagrinėjimu. Pareiškėjas paaiškina, kad jis ginčo sklypą nuomojo nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. galiojant Kauno rajono Raudondvario apylinkės tarybos 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkiui Nr. 72-p, o formuoti namų valdos sklypą galutinai atsisakyta 2013 m. gegužės 21 d. ir 2014 m. liepos 14 d., nes tik nuo nurodytų datų pareiškėjui tapo aišku, kad namų valdai žemės sklypą atsakovo institucija sieks parduoti aukcione viename sklype su mišku.

Pareiškėjas nurodo, kad namų valdos sklypas turi būti formuojamas vadovaujantis 2012 m. lapkričio 26 d. išduotu nauju statybos leidimu ir 2014 m. spalio 1 d. patikslinus Nekilnojamojo turto registro duomenis. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad tik 2013 m. gegužės 21 d. jam tapo aišku, jog aukcione bus galima pirkti tik 1,75 ha žemės sklypą, kurio atsisakė J. A..

Pareiškėjas paaiškina, kad žemės sklypai namų valdai kaimo gyvenamosiose vietovėse iš žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties yra formuojami pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-542/D1-513 patvirtintas Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau –ir Taisyklės) 5 punktą ir negali būti parduodami pažeidžiant įstatymo ginamą teisę įgyti žemės sklypą, reikalingą pastatams eksploatuoti.

Pareiškėjas pažymi, jog tai, kad negalima vadovautis Kauno rajono Raudondvario apylinkės tarybos 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkiu Nr. 72-p, negali paneigti asmens teisės įgyti žemės sklypą, reikalingą pastatams eksploatuoti, nes tokia teisė yra ginama įstatymų, ir tai konstatuota teismų sprendimuose: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 24 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-498/2005), 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-570/2008), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A492-1478/2012).

Pareiškėjas teigia, kad neteisėti valdžios aktai, neveikimas bei siūlymas ginčo žemės sklypą įsigyti aukciono tvarka yra įtvirtinti 2013 m. kovo 28 d., 2013 m. gegužės 21 d., 2014 m. kovo 27 d. raštuose, todėl dėl šiais raštais padarytos žalos atlyginimo jis (pareiškėjas) į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino. Šioje administracinėje byloje jis nurodė visus neteisėtus aktus, iš kurių kildina patirtą žalą. Pareiškėjas pažymi, kad administraciniai aktai, dėl kurių kilo žala – 2013 m. gegužės 21 d. ir 2014 m. liepos 14 d.

Pareiškėjo taip pat nurodo, kad į teismą kreipėsi 2013 m. birželio 19 d. (administracinės bylos Nr. I-964-644/2013, pakeistas Nr. I-1287-644/2014), tačiau teismas 2014 m. vasario 3 d. nutartimi nepriėmė skundo reikalavimo dėl žalos priteisimo ir pasiūlė paduoti naują skundą, todėl pareiškėjas kreipėsi į teismą įstatymų nustatyta tvarka. Kreipdamasis į teismą 2013 m. birželio 19 d. sustabdė ieškinio senaties terminą, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje nėra jokių duomenų apie ieškinio senaties termino sustabdymą ar nutraukimą.

Pareiškėjas teigia, kad KAVA Žemės tvarkymo departamento 2006 m. birželio 20 d. rašto negalima vertinti atskirai kaip skundžiamo, nes jame nenurodyta, jog jis gali būti apskųstas. Pareiškėjas nurodo, kad skundas Tarnybai pateiktas 2014 m. spalio 14 d., o 2006 metais pareiškėjui buvo žodžiu nurodyta siekti atnaujinti statybos leidimą, nes neturint naujo statybos leidimo nebuvo pagrindo jo skųsti. 2006 m. birželio 20 d. aktas neatitinka Taisyklių 5 punkto reikalavimų.

Pareiškėjas akcentuoja, kad žalą kildina iš 2013 m. gegužės 21 d. neteisėto neveikimo akto ir 2014 m. liepos 14 d. neveikimo akto, kurie priimti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes atsakovo atstovo institucijos neparengė namų valdos žemės sklypo plano gyvenamajam namui iš žemės ūkio paskirties žemės ir miško paskirties. Kauno rajono savivaldybė nuomoja ginčo žemės sklypą, kuris nepriskirtinas laisvam žemės fondui, o yra valstybės išperkama žemė namų valdai formuoti.

Pareiškėjas pažymi, kad iki naujo statybos leidimo išdavimo nebuvo gavęs atsakymo dėl žemės sklypo pirkimo, ir teigia, jog atsižvelgęs į naują statybos leidimą, Tarnybos Kauno rajono skyrius 2013 m. sausio 31 d. pažadėjo suformuoti 1 ha miško sklypą prie namų valdos, tačiau pažado neįvykdė.

Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo paspartinti naujo statybos leidimo išdavimo proceso, todėl ne nuo jo valios priklausė tai, jog naujas statybos leidimas gautas tik 2012 m. lapkričio 26 d., ir tai, kad į Tarnybą kreipėsi tik 2013 m. sausio 31 d. Tarnyba neteisėtai nesuformavo žemės sklypo kiemo įrengimams ir gyvenamajam namui eksploatuoti ir taip pažeidė jo teisę įsigyti dalį valstybinės žemės be aukciono, todėl atsakovui, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi ir 6.273 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį kyla civilinė atsakomybė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, ir prašo jo netenkinti.

Atsakovas pažymi, kad teismas pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjui nuo KAVA Žemės tvarkymo departamento 2006 m. birželio 20 d. rašto Nr. 11-2V-21-581 prasidėjo ieškinio senaties eiga dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš valstybinės žemės patikėtinio atsisakymo be aukciono parduoti pareiškėjui ginčo žemės plotą, atlyginimo.

Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas nenurodė, kokias konkrečias teisės normas pažeidė KAVA ar Tarnyba spręsdama 0,675 ha valstybinės žemės sklypo, kuris ribojasi su pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, privatizavimo klausimą, ir kaip naujo statybos leidimo gavimo procedūros darė įtaką ar turėjo daryti įtaką valstybinės žemės pardavimo be aukciono procedūroms, kad tai sutrukdė pareiškėjui teisės aktų nustatytais terminais ginti savo pažeistas teises, todėl teismas pagrįstai padarė išvadą, jog statybos leidimo galiojimo pabaiga negalėjo daryti įtakos pareiškėjo teisei kreiptis į teismą. Atsakovo teigimu, pareiškėjas 3 metų ieškinio senaties terminą praleido dėl savo paties pasirinkto elgesio modelio, o ne dėl objektyvų priežasčių.

Atsakovas pažymi, kad nors pareiškėjo apeliacinis skundas nėra tikslus ir konkretus, tačiau apeliacinio skundo argumentai, jog žala kilo dėl Tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 21 d. rašto ir Tarnybos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2014 m. liepos 14 d. įsakymo, iš esmės keičia patikslinto skundo pagrindą. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS822-44/2014 pateiktais išaiškinimais ir akcentuoja, kad šioje byloje nebuvo nagrinėjamas nei Tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 21 d. rašto, nei Tarnybos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2014 m. liepos 14 d. įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-964-644/2014, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, sustabdė šio ginčo ieškinio senaties terminą. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė nepatenka į CK 1.129 straipsnyje įtvirtintų pagrindų sąrašą. Be to, 2014 m. vasario 3 d. nutartis negalėjo sustabdyti ieškinio senaties termino, kuris, atsižvelgiant į nagrinėjamas bylos aplinkybes, buvo pasibaigęs dar 2009 m. birželio 20 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai iš esmės analogiški atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktiems argumentams.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui R. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, kuri yra ir Kauno apskrities viršininko administracijos teisių ir pareigų perėmėja, pagal CK 6.271 straipsnį.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešajai atsakomybei nustatyti būtinos šios civilinės atsakomybės sąlygos: 1) valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) asmens patirta žala (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011).

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007). Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino nustatymu yra siekiama keleto tikslų – užtikrinti teisinį tikrumą ir galutinumą, apsaugoti potencialius atsakovus nuo senų reikalavimų, kuriuos gali būti sunku įgyvendinti, ir užkirsti galimybę neteisingumui, jei teismai turėtų spręsti dėl tolimos praeities įvykių, remdamiesi dėl prabėgusio laiko nepatikimais ir neišsamias tapusiais įrodymais (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas R. V. kreipėsi į teismą dėl turtinės bei neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų KAVA ir Tarnybos, kuri yra ir KAVA teisių ir pareigų perėmėja, veiksmų (neveikimo), kuriais buvo pažeista pareiškėjo teisė be aukciono (lengvatine tvarka) įsigyti valstybinės žemės sklypo dalį tam, kad pareiškėjas galėtų eksploatuoti nuosavybės teise priklausančius statinius, atlyginimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų, nustatęs, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindo atnaujinti šį terminą (CK 1.131 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kada pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, jog jis negalės supaprastinta tvarka įsigyti su jam nuosavybės teise besiribojančio valstybinės žemės sklypo dalies, padarė išvadą, jog ši aplinkybė pareiškėjui tapo žinoma iš KAVA Žemės tvarkymo departamento 2006 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 11-2V-21-581.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde su minėta pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad jis ieškinio senaties termino pareikšti reikalavimą priteisti turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą dėl jo skunde nurodytų aplinkybių nepraleido. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino tik KAVA Žemės tvarkymo departamento 2006 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 11-2V-21-581 ir nustatė ieškinio senaties termino pradžios datą nuo 2006 m. birželio 20 d., nes jis žalą kildina ir iš Tarnybos 2013 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. 1SS-(3.5)-1069 bei Tarnybos Kauno rajono skyriaus 2014 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 7VĮ-(14.7.2)-949.

Taigi apeliacijos dalyką sudaro aplinkybių, susijusių su pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio senaties pareiškėjo skundo reikalavimams taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą pagrįstai atmetė, nustatęs, jog pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, visų pirma būtina nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas tiksliai apibrėžė nagrinėtos administracinės bylos ribas, atsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytus valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktus neteisėtus veiksmus (neveikimą), dėl kurių, pareiškėjo teigimu, jis patyrė turtinę bei neturtinę žalą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalyje, tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik teisės, bet ir pareigos. Konstitucijos 28 straipsnyje yra nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, nagrinėjamu atveju – laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos.

Privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (ABTĮ 2 str. 20 p.), kuris turi atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog tik tinkamai suformulavus skundą galima tiksliai ir aiškiai apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką ir tinkamai išnagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-30/2011). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012).

Taip pat pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės privalo būti išdėstytos skunde, o ne paaiškinimuose ar kitokio pobūdžio dokumentuose.

Nustatyta, kad pareiškėjas Kauno apygardos administraciniam teismui 2014 m. balandžio 22 d. pateikė skundą (I t., b. l. 5–13), kuriame nurodė, jog prašo priteisti turtinę bei neturtinę žalą, kuri kilo Tarnybai pažeidus įstatyme nustatytą pareiškėjo teisę pirkti žemės sklypą namų valdai lengvatine tvarka (be aukciono). Šis pareiškėjo skundas buvo priimtas Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartimi (I t., b. l. 2). Pareiškėjas pirminį skundą grindė tuo, kad jo nurodyta bei įstatyme nustatyta teisė pažeidžiama jau 9 metus nuo 2005 m. spalio 24 d. iki 2014 m. kovo 27 d. dėl atsakovo institucijų neteisėtų aktų. Pareiškėjas akcentavo atsakovo tiesioginę kaltę nuo 2006 m. birželio 20 d., nurodydamas, kad atsakovo institucija atsisakė parduoti atimtą žemės sklypą, o nuo 2011 m. liepos 8 d. atsisakė parduoti, teigdama, jog negalima parduoti laisvo fondo žemės pagal esamus įstatymus. Pareiškėjas pirminiame skunde taip pat buvo nurodęs aplinkybes, susijusias su Tarnybos ir Tarnybos Kauno rajono skyriaus pateiktais sprendimais: 2013 m. kovo 28 d. Nr. 780-(14.7.104)-1058, 2013 m. gegužės 21 d. Nr. 1SS-(3.5)-1069 ir 2014 m. kovo 27 d. Nr. 7SD(14.7.104)-1277, tai įvardydamas kaip jo (pareiškėjo) įstatymo ginamos teisės pažeidimo tęstinumą. Be to, pirminiame skunde pareiškėjas buvo suformulavęs prašymą atnaujinti sutrumpintą 3 metų senaties terminą ankstesniems pažeidimų epizodams ir jo netaikyti. Taip pat 2014 m. liepos 7 d. Kauno apygardos administraciniam teismui pateiktame patikslintame skunde (II t., b. l. 2–9) pareiškėjas, atsižvelgęs į atsakovo atsiliepime išdėstytą poziciją dėl ieškinio senaties termino taikymo, nurodė priežastis, kurios, pareiškėjo nuomone, sudaro pagrindą šį terminą atnaujinti.

Pagal bylos duomenis 2014 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjas teismui pateikė skundo argumentų patikslinimą (II t., b. l. 30–38), kuris buvo priimtas nagrinėti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. protokoline nutartimi (II t., b. l. 50). Iš šio skundo patikslinimo matyti, kad pareiškėjas skundą grindė tuo, jog atsakovo institucijos nuo 2005 m. spalio 24 d. pažeidžia pareiškėjo teisėtus interesus, nesudarydamos sutarties, pagal kurią pareiškėjas galėtų ne aukciono būdu pirkti nuomojamą 0,675 ha valstybinės žemės sklypą, kuriame yra dalis pareiškėjui priklausančių statinių, arba užskaityti 1992 m. rugpjūčio 21 d. pirkimą. Pareiškėjas yra nurodęs ir tai, kad atsakovo institucijų padaryta žala 2006 metais, 2011 m. lapkričio 8 d., 2012 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 21 d., 2014 m. kovo 27 d., dėl atsakovo institucijų pažeidimų nėra galimybės suformuoti vieno sklypo esamam statiniui eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą tiesioginę paskirtį. Be to, pareiškėjas savo teisių pažeidimą grindė ir tuo, kad atsakovo atsisakymai parduoti faktiškai pareiškėjo naudojamą jam suteiktą sklypą (0,675 ha) kaip žemės ūkio paskirties žemę ir šios žemės pavertimas mišku 2014 metais yra neteisėti dėl to, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė lengvatine tvarka pirkti valstybinę žemę, o atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą suformuoti miško sklypą tik dėl 1 ha, atsakovo atstovo pasiūlymai pirkti aukcione 1,75 ha kitų naudmenų sklypą su mišku taip pat pažeidžia įstatymu garantuotą pareiškėjo teisę lengvatine tvarka pirkti sklypą bei teisę užbaigti statybą. Pareiškėjas pateikė Tarnybos Kauno rajono skyriaus 2014 m. rugpjūčio 14 d. raštą, kuriame nurodoma, kad 1,75 ha miško paskirties sklypas bus parduodamas aukcione, apie kurį pareiškėjas bus informuotas atskiru raštu (I t., b. l. 41). Pareiškėjo teigimu, jam daromos žalos dėl neteisėtų aktų laikotarpis apima laikotarpį nuo 2005 m. spalio 24 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d., 2014 m. birželio 2 d., 2014 m. rugpjūčio 14 d.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog nagrinėjamos administracinės bylos ribos yra apibrėžtos pirminiame pareiškėjo skunde bei 2014 m. rugpjūčio 27 d. skundo patikslinime, nes šie pareiškėjo teismui pateikti procesiniai dokumentai buvo priimti nagrinėti. Įvertinusi šių dviejų procesinių dokumentų turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjas prašomą priteisti turtinę bei neturtinę žalą kildina iš KAVA ir Tarnybos, kuri yra ir KAVA teisių ir pareigų perėmėja, veiksmų (neveikimo) nesudarant pareiškėjui galimybės lengvatine tvarka (be aukciono) įsigyti valstybinės žemės sklypo dalį pareiškėjui nuosavybės teise priklausantiems pastatams eksploatuoti nuo 2005 m. spalio 24 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino praleidimo / nepraleidimo, nepagrįstai apsiribojo tik 2006 m. birželio 20 d. valdžios aktu, nes pagal šį aktą nebuvo galutinai paneigta jo teisė įsigyti žemės sklypą dėl to, kad jis nuomojo sklypą nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. ir tai buvo padaryta galiojant 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkiui Nr. 72-p, o pagrindas formuoti namų valdos sklypą neteisingai ir nepagrįstai panaikintas 2013 m. gegužės 21 d. ir 2014 m. liepos 14 d. Pareiškėjo teigimu, pagrindas formuoti sklypą namų valdai yra naujas statybos leidimas, išduotas 2012 m. lapkričio 26 d., ir 2014 m. spalio 1 d. teismo patvirtinti Nekilnojamojo turto registro duomenys. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad kai jis gavo naują statybos leidimą 2012 m. lapkričio 26 d., atsakovo institucijos žadėjo jam suformuoti miško sklypą prie namų valdos (1 ha), tačiau pažado neįvykdė. Pareiškėjas akcentuoja atsakovo institucijos atsakymus, iš kurių, pareiškėjo teigimu, tapo aišku, jog aukcione bus galima pirkti tik 1,75 ha miško sklypą.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio senaties taikymo pareiškėjo skundo reikalavimams pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, nustatė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 0,0694 ha žemės sklypas, esantis sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) k., Kauno r. (I t., b. l. 98). Vadovaujantis Tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 7VĮ-(14.7.2)-1916 „Dėl žemės sklypo registro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų patikslinimo“ (I t., b. l. 67–68) buvo patikslintos pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribos nurodant, kad bendrasis šio žemės sklypo plotas – 0,0699 ha, iš jų – 0,0443 ha žemės ūkio naudmenų ir 0,0256 užstatyta teritorija. Pagal bylos duomenis minėtame žemės sklype pareiškėjui nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas bei kiemo statiniai (drenažo šulinys, šulinys, lauko tualetai bei tvora) (I t., b. l. 30–31). Pažymėtina, kad byloje pateikti duomenys, jog pareiškėjas 2003–2013 metais apmokestintas už 0,675 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Kauno r. (II t., b. l. 39).

Kauno rajono Raudondvario apylinkės tarybos 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkiu Nr. 72-p (I t., b. l. 44) pareiškėjui prie sodo namelio, rekonstruojamo į gyvenamąjį namą, sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ (sklypo Nr. 108) buvo skirtas ir 0,675 ha žemės sklypas. 1992 m. gegužės 20 d. pareiškėjui buvo išduotas statybos leidimas (I t., b. l. 52), kuris galiojo iki 1995 m. gegužės 20 d. Kauno rajono Raudondvario apylinkės viršaičio 1994 m. lapkričio 9 d. potvarkiu Nr. 43-p buvo panaikintas Kauno rajono Raudondvario apylinkės tarybos 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkis Nr. 72-p. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. gegužės 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-440/2001 Kauno rajono Raudondvario apylinkės viršaičio 1994 m. lapkričio 9 d. potvarkis Nr. 43-p buvo panaikintas, nustačius, jog šio potvarkio priėmimo metu galiojusios teisės normos nenustatė apylinkės viršaičiui teisės panaikinti viršaičio potvarkį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2005 konstatavo, jog pagal Kauno rajono Raudondvario apylinkės viršaičio 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkį Nr. 72-p (67-p) 0,675 ha žemės sklypas prie pareiškėjo statomo sodo namelio sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, esančio Gėlių g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Kauno r., pareiškėjui buvo suteiktas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, kaip neatitinkantis tuo metu galiojusių teisės normų, reglamentuojančių žemės suteikimą naudotis, ir negali būti pagrindas pareiškėjui įgyti 0,675 ha žemės sklypą nuosavybėn šalia pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Šioje nutartyje buvo nurodyta, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis dėl ginčo valstybinės žemės įsigijimo, nes ši žemė priskirta laisvos žemės fondui.

KAVA Žemės tvarkymo departamento 2006 m. birželio 20 d. sprendime Nr. 11-2V-21-581 „Dėl žemės“ (I t., b. l. 39) nurodyta, kad šis administracinis aktas priimtas išnagrinėjus pareiškėjo prašymą dėl žemės, esančios (duomenys neskelbtini) k., Kauno r., pirkimo. Sprendimu pareiškėjas informuotas, kad šalia jam priklausančio sodo esanti žemė yra miškų ūkio paskirties, todėl tokia žemė pareiškėjui negali būti parduodama nei vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymu, nei pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 260 (šiuo nutarimu patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės).

2006 m. birželio 20 d. (KAVA Žemės tvarkymo departamento sprendimo priėmimo metu) galiojusios Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) redakcijos (2006 m. kovo 30 d. įstatymo Nr. X-541 redakcija) 10 straipsnio 5 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui; valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

Remiantis byloje surinktais įrodymais, konstatuotina, jog pareiškėjas siekia įsigyti su jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu besiribojančią valstybinės žemės dalį, nes dalis jam nuosavybės teise priklausančių statinių yra šioje valstybinėje žemėje, bei pareiškėjui būtina užbaigti pradėtą statybą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo nurodomus atsakovo institucijų neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir byloje surinktus įrodymus apie atsakovo institucijų atsisakymus iki 2006 m. birželio 20 d. tenkinti pareiškėjo prašymus dėl 0,675 ha valstybinės žemės sklypo, kuris pareiškėjui buvo suteiktas Raudondvario apylinkės tarybos 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkiu Nr. 72-p ir kurį pareiškėjas nuomojo nuo 2003 metų, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, jis patyrė turtinę bei neturtinę žalą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą dėl atsisakymo parduoti jam (pareiškėjui) suteiktą ir jo naudojamą valstybinę žemę sužinojo iki 2006 m. birželio 20 d., gavęs KAVA 2006 m. birželio 20 d. raštą Nr. 11-2V-21-581.

Būtent šiame rašte buvo įformintas atsakovo institucijos atsisakymas pareiškėjui parduoti 0,675 ha valstybinės žemės sklypą pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymą bei Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 260, nurodant, kad ši žemė yra miškų ūkio paskirties. Tai, kad pareiškėjas suprato, jog dėl ginčo žemės paskirties (miškų ūkio) jam šis žemės sklypas nebus parduodamas lengvatine tvarka (ne aukciono) tvarka, nors jis ir buvo suteiktas bei išnuomotas pareiškėjui, patvirtina įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1220-260/2009.

Nurodytoje byloje pareiškėjas prašė teismo įpareigoti KAVA pakeisti žemės sklypo 0,675 ha, esančio (duomenys neskelbtini) k., Kauno r., tikslinę naudojimo paskirtį iš miško paskirties į kitos paskirties naudojimo žemę; įpareigoti KAVA sudaryti su ieškovu nurodyto sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Šie pareiškėjo reikalavimai nebuvo tenkinti nustačius, kad nėra pagrindo pakeisti ginčo žemės sklypo tikslinę naudojimo paskirtį, nes pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos miškų įstatyme nustatytos sąlygos, kurioms esant miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis.

Taip pat buvo atmestas ieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo sudaryti ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, nes įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, jog 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkis Nr. 72-p (67-p), kuriuo pareiškėjui prie rekonstruojamo į gyvenamąjį namą sodo namelio buvo skirtas 0,675 ha žemės sklypas laisvoje valstybinio fondo žemėje prie sodo sklypo Nr. 108, esančio sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) k., Kauno r., negali būti laikomas teisėtu.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl atsakovo institucijų veiksmų (neveikimo) iki 2006 m. birželio 20 d. padavė 2014 m. balandžio 22 d. (I t., b. l. 5), t. y. praėjus beveik 5 metams nuo ieškinio senaties termino pabaigos. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei CK, nei kituose įstatymuose nenurodyta aplinkybių (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių), kurias nustačius būtų pagrindas atnaujinti pasibaigusį ieškinio senaties terminą. Įstatymuose taip pat neįvardyti kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, visų pirma turi išsiaiškinti ginčo šalių materialinių teisinių santykių pobūdį, nustatyti svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, gali būti pripažįstamos tik tos ieškinio senaties termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą grindė tuo, kad dėl užsitęsusio naujo statybos leidimo išdavimo proceso jis negalėjo pateikti skundo teismui dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo. Įvertinusi šią pareiškėjo nurodytą aplinkybę, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nurodyta aplinkybė negali būti pripažintina tokia priežastimi, kuri objektyviai trukdė pareiškėjui įstatymo nustatytu laikotarpiu realizuoti savo teises, t. y. nepriklausė nuo jo valios.

Atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad 2013 m. birželio 19 d. buvo sustabdytas ieškinio senaties terminas, kai buvo užvesta byla Nr. 1-2880-544/2014, nes šioje byloje pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, nebuvo priimtas (I t., b. l. 153–154). Be to, skundas buvo paduotas pasibaigus ieškinio senaties terminui.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad atsakovo institucijos padarė tęstinį pažeidimą, kuris tęsėsi iki 2014 m. rugpjūčio 14 d., nes tai paneigia pareiškėjo procesiniuose skunduose išvardyti atsakovo institucijų aktai bei veiksmai, byloje surinkti įrodymai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomi atsakovo institucijų veiksmai 2013–2014 metais, atsisakant jam suformuoti valstybinės žemės sklypo dalį pastatams eksploatuoti ir nustatant, kad pareiškėjas turi teisę įgyti suprojektuotą 1,75 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, sudaro faktinį ir teisinį pagrindą pripažinti pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimus dėl žalos, kurią jis (pareiškėjas) patyrė dėl atsakovo institucijų veiksmų (neveikimo) 2013–2014 metais, atlyginimo priteisimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė šios bylos nagrinėjimo ribas, apibrėžtas pareiškėjo pirminiame skunde bei patikslintame skunde, nes šiuose skunduose pareiškėjas aiškiai yra nurodęs, kad jis patyrė žalą ir dėl atsakovo institucijų veiksmų (neveikimo) 2013–2014 metais.

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog jis patirtą turtinę žalą kildina iš Tarnybos 2013 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. 1SS-(3.5)-1069 bei Tarnybos Kauno rajono skyriaus 2014 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 7VĮ-(14.7.2)-949 ir ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo nurodytų administracinių aktų priėmimo. Pirmosios instancijos teismas nevertino šių atsakovo institucijų aktų, kuriuose buvo įtvirtintas atsisakymas pareiškėjui parduoti valstybinės žemės dalį, nors pareiškėjas tiek pirminiame skunde, tiek patikslintame skunde reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo grindė ir tuo, kad šie aktai yra neteisėti ir pažeidžia pareiškėjo teises. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio galima daryti išvadą, kad yra laikomasi pozicijos, jog vėlesniais atsakovo institucijų sprendimais nebuvo pakeista KAVA Žemės tvarkymo departamento 2006 m. birželio 20 d. sprendime Nr. 11-2V-21-581 išdėstyta pozicija dėl ginčo žemės sklypo nepardavimo pareiškėjui jo pageidaujamu būdu, tačiau iš bylos medžiagos akivaizdu, kad po 2006 m. birželio 20 d. pasikeitė tiek faktinė, tiek teisinė situacija, susijusi su pareiškėjo pageidaujamu įgyti nuosavybėn lengvatine tvarka žemės sklypu.

Įvertinus Tarnybos 2013 m. gegužės 21 d. sprendime Nr. 1SS-(3.5)-1069 bei Tarnybos Kauno rajono skyriaus 2014 m. liepos 14 d. įsakyme Nr. 7VĮ-(14.7.2)-949 nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus apie įvykusius pasikeitimus, susijusius su valstybinės žemės sklypo suformavimu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą dėl žalos, padarytos atsakovui atsisakant parduoti žemės sklypą po to, kai Tarnybos Kauno rajono vedėjo 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 7VĮ-(14.7.2)-1816 buvo nustatytos laisvo valstybinio miško žemės fondo sklypo Nr. 96 ribos ir plotas, t. y. buvo nustatyta, kad žemės sklypo Nr. 96 bendras plotas yra 1,75 ha, iš kurio – 1,60 miško ir 0,15 ha – kitų žemės naudmenų, atlyginimo. Pagal bylos duomenis Tarnybos Kauno rajono skyriaus 2014 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 7VĮ-(14.7.2)-949 „Dėl Panevėžiuko kadastro vietovės pretendentų, kuriems suprojektuoti žemės sklypai žemės reformos žemėtvarkos projektui prilyginamame plane, sąrašo patvirtinimo“ (II t., b. l. 46) buvo patvirtintas valstybės įmonės Valstybės žemės fondo Kauno žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus sudarytas Pretendentų, kuriems suprojektuoti žemės sklypai žemės reformos žemėtvarkos projektui prilyginamame plane, sąrašas. Į šį sąrašą (II t., b. l. 47) įtrauktas (duomenys neskelbtini) k., Kauno r., suprojektuotas miškų ūkio paskirties 1,75 ha žemės sklypas, kurio numeris plane 858. Tarnybos 2013 m. gegužės 21 d. sprendime Nr. 1SS-(3.5)-1069 nurodyta, kad pareiškėjas 2013 m. sausio 31 d. kreipėsi Tarnybos Kauno rajono skyrių su prašymu suformuoti miškų ūkio paskirties žemės sklypą (apie 1 ha), esantį šalia jo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo (I t., b. l. 25). Tarnybos Kauno rajono skyriaus 2014 m. kovo 27 d. rašte pareiškėjui nurodyta, kad rengiant Panevėžiuko kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos skyriaus projekto papildymą nėra galimybės atsižvelgti į pareiškėjo prašymą išskirti 0,15 ha žemės plotą iš miškų ūkio paskirties žemės ploto, kadangi miško valdose įsiterpusios kitos žemės naudmenos yra priskiriamos miškų ūkio paskirties žemei, todėl bus projektuojamas vienas žemės sklypas iš laisvo valstybinio žemės fondo Nr. 96 miškų ūkio paskirčiai, neskaidant jo į dalis pagal žemės naudmenas (I t., b. l. 15).

Taigi nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas prašomą priteisti turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą kildino ir iš Tarnybos 2013 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. 1SS-(3.5)-1069 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ bei iš Tarnybos Kauno rajono skyriaus 2014 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 7VĮ-(14.7.2)-949 „Dėl Panevėžiuko kadastro vietovės pretendentų, kuriems suprojektuoti žemės sklypai žemės reformos žemėtvarkos projektui prilyginamame plane, sąrašo patvirtinimo“.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netiksliai apibrėžė nagrinėtos administracinės bylos ribas ir be teisėto pagrindo iš esmės nenagrinėjo pareiškėjo nurodomų aplinkybių, susijusių su atsakovo institucijų 2013–2014 metais atliktais veiksmais (neveikimu), kuriais, pareiškėjo teigimu, jam buvo daroma žala, pažeidžiama įstatyme garantuota jo teisė įsigyti valstybinės žemės sklypo dalį, kuri yra reikalinga eksploatuoti jam nuosavybės teise priklausančius statinius, neteisėtai suprojektuotas 1,75 ha miškų ūkio paskirties sklypas.

Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad 2014 m. spalio 7 d. pareiškėjas teismui pateikė prašymą, kuriuo be teismo priimtų pirminiu skundu ir patikslintu skundu reikštų reikalavimų atlyginti turtinę bei neturtinę žalą, buvo prašoma pakeisti Tarnybos Kauno rajono skyriaus 2014 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 7VĮ-(14.7.2)-949 dalį dėl miškų ūkio paskirties sklypo Nr. 858 iš 1,75 ha į 1 ha, ir įpareigoti atsakovą likusią 0,657 ha dalį suformuoti pastatui, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo įrenginiams, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), eksploatuoti ir statyti valymo įrengimus pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą. Šį pareiškėjo skundo patikslinimą buvo atsisakyta priimti teismo posėdyje, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės ir priimtas apeliaciniu skundu apskųstas galutinis sprendimas. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 8 d. nutartimi (II t., b. l. 83–84) atsisakė priimti pareiškėjo patikslintą skundą, nurodydamas, kad minėtas skundo reikalavimas negali būti vertinamas kaip pirminio skundo tikslinimas, neatsiejamai susijęs su pirminiu skundu, nes šioje byloje nagrinėjami pareiškėjo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas pareiškėjo pirminiame skunde bei skundo patikslinime išdėstytas aplinkybes, kurios sudaro šioje byloje nagrinėjamo skundo pagrindą, konstatuotina, kad pareiškėjo pareikštas papildomas reikalavimas dėl Tarnybos Kauno rajono skyriaus 2014 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 7VĮ-(14.7.2)-949 pagrįstumo ir teisėtumo yra susijęs su pareiškėjo šioje byloje priimtais ir nagrinėjamais reikalavimais dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nes pareiškėjas skundą grindžia neteisėtais atsakovo institucijų veiksmais (neveikimu), kuriais neteisėtai buvo suformuotas 1,75 ha miškų ūkio paskirties sklypas, t. y. ne 1 ha sklypas, kaip kad to prašė pareiškėjas. Darytina išvada, kad byloje iš naujo turi būti sprendžiamas pareiškėjo patikslinto skundo, registruoto Kauno apygardos administraciniame teisme 2014 m. spalio 7 d., priėmimo klausimas, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d nutartis panaikinama.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų, kurie yra teisiškai reikšmingi bylai teisingai išspręsti, byla turi būti nagrinėjama ir tais aspektais, kurie visiškai nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, darytina išvada, kad nėra galimybės apeliacinės instancijos teisme bylą išnagrinėti iš esmės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimamas naujas sprendimas (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 143 str.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka grindė tuo, kad žodinio proceso metu galėtų būtų ištirti įrodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi minėto prašymo argumentus, įvertinusi apeliacinio skundo pobūdį, byloje nagrinėjamus klausimus, bylos medžiagą, padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą apeliacine tvarka būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl byla apeliacine tvarka išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartį ir pareiškėjo R. V. patikslinto skundo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė