AS-194-602/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-194-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04391-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. U. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. U. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. spalio 1 d. išsiuntė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriame prašė: 1) panaikinti 2014 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) sprendimą Nr. 1D-6474 (11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį 9 796,38 Lt, kuri susidarė dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo.

Taip pat pareiškėjas prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Paaiškino, kad nuo 2010 m. vasario mėnesio gavęs sumažintą pensiją nemanė, kad pažeidinėjamos jo teisės, nes žinojo, kad yra priimtas Laikinasis įstatymas. Apie galimą teisių pažeidimą sužinojo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, todėl pagrįstai tikėjosi, kad bus išmokėta sumažinta valstybinės pensijos dalis, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jos neišmokėjimą. Tikėjimas, kad visiems valstybines pensijas gaunantiems pensininkams bus išmokėtas susidaręs pareigūnų ir karių pensijos skirtumas, buvo pagrįstas tuo, kad be administracinių teismų sprendimų kiekvieno pareigūno atžvilgiu taip buvo pasielgta po to, kai Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu teisės aktus, kurių pagrindu policijos pareigūnams buvo taikomi darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai ir kurių pagrindu jiems buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, pripažino prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vadovaujantis šiuo nutarimu, visiems pareigūnams, netgi tiems, kurie nebuvo kreipęsi į teismus, buvo kompensuota neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl indeksavimo koeficiento taikymo 2002-2004 m. Apie tai, kad nebus išmokėtas susidaręs valstybinės pensijos skirtumas, sužinojo tik po to, kai susipažino su Lietuvos policijos veteranų asociacijai skirtu VRM atsakymu į jos kreipimąsi. Apie savo teisių pažeidimą mokant sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją galutinai sužinojo tik iš VRM 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 1D-6474 (11).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 8 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas konstatavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83, 24 punkte nurodyta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Iš skundo turinio ir pateiktų dokumentų matyti, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesį. Pareiškėjas skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies teismui pateikė 2014 m. spalio 1 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų jo teisių gynimo, nebuvo pakankamai atidus, savo teises įgyvendino nerūpestingai. Į teismą pareiškėjas kreipėsi praėjus daugiau nei metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; dešimt mėnesių po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nenurodė jokių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą ir kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti praleistą trejų metų procesinį terminą, todėl terminas skundui paduoti neatnaujintas, pareiškėjo skundo reikalavimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo atsisakyta priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 8 p.).

Dėl reikalavimo panaikinti 2014 m. rugsėjo 12 d. VRM sprendimą Nr. 1D-6474 (11) teismas išaiškino, kad ginčijamas raštas tik patvirtina tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusį ginčą, tačiau realių pasekmių nesukelia, nes skundžiamas teismui praleidus trejų metų skundo padavimo terminą, todėl teismas šiuo atveju pareiškėjo teisių apginti negalėtų. Šią skundo dalį atsisakyta priimti pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 18-21), kuriuo prašo minėtą nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.

Nurodo, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo. Akcentuoja, kad iš VRM 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimo paaiškėjo naujų aplinkybių – tik tada pareiškėjas suprato, kad valstybinė pensija jam buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.

Mano, kad teismas nepagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą, nes 2010 metais gavęs pirmą sumažintą pensiją, pareiškėjas nemanė, kad jo teisės yra pažeidžiamos, nes žinojo, kad yra priimtas Laikinasis įstatymas. Be to, Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, pagrįstai tikėjosi, kad bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis.

Nurodo kitas administracines bylas, kuriose pareiškėjų skundai yra priimti (administracinės bylos Nr. I-7042-171/2013, I-9358-624/2013, I-3582-764/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl termino atnaujinimo ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas K. U. 2014 m. spalio 1 d. išsiuntė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti 2014 m. rugsėjo 12 d. VRM sprendimą Nr. 1D-6474 (11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį 9 796,38 Lt, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo. Taip pat pareiškėjas prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. spalio 8 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą ir atsisakė priimti skundą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų jo teisių gynimo, nebuvo pakankamai atidus, savo teises įgyvendino nerūpestingai.

Pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kuriame yra nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, kuri Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, buvo pratęstas atitinkamai 2012 metams.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., iš esmės yra dviejų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Pažymėtina, jog pareiškėjui K. U. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad dalis pareiškėjo skundo yra grindžiama kitais pagrindais. Pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 nuostatas Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas 2012 metams, dėl minėto pakeitimo įstatymo yra kreiptasi į Konstitucinį Teismą siekiant ištirti, ar minėtos įstatymų normos neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Todėl pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5, 15 straipsnius buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) nuo 2012 m. sausio 1 d. atsakovui taip pat nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 5 ir 15 straipsnių nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. spalio 1 d. (b. l. 14), taigi praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Tuo tarpu apie Laikinojo įstatymo taikymo pratęsimą pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas pareiškėjas galėjo sužinoti tik priėmus atitinkamą įstatymo pakeitimą ir remiantis juo išmokėjus pirmą sumažintą pensiją. Taigi pareiškėjas apie jo valstybinės pensijos sumažinimą pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-1821, kuriuo Laikinojo įstatymo taikymas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą pagal aptartas nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėnesį. Todėl akivaizdu, jog trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 m. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo 2014 m. spalio 1 d. pareiškėjui kreipusis į teismą dar nebuvo pasibaigęs (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-847/2014). Taigi pirmosios instancijos teismas negalėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundo dalies, kurioje prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d., remdamasis tuo, kad praleistas skundo padavimo terminas, nes šioje dalyje skundas paduotas nepraleidus kreipimosi į teismą termino.

Atsižvelgiant į tai, kad konstatuota, jog likusioje dalyje pareiškėjas skundą padavė praleidęs trejų metų procesinį terminą ir tai, kad pareiškėjas prašė jį atnaujinti, teisėjų kolegija sprendžia termino atnaujinimo klausimą. ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių.

Šioje vietoje svarbu įvertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 akcentavo tai, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Atsižvelgdama į aptartą teismų praktiką, įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. spalio 1 d. ir tai, kad prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pareiškėjas nenurodė jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, nes pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą.

Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., negali būti laikoma pagrįsta, todėl naikintina, o šios skundo dalies priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarties dalis paliktina nepakeista, nes skundas toje dalyje paduotas praleidus nustatytą terminą ir pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą atmestas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. U. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., panaikinti ir skundo priėmimo klausimą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius