A-1622-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1622-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02433-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja V. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), kurio reikalavimus patikslino (b. l. 50), prašydama: 1) pripažinti, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl labai svarbios priežasties ir šį terminą atnaujinti; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3590; 3) įpareigoti VSDFV pareiškėjos 2014 m. kovo 12 d. ir 2014 m. kovo 21 d. prašymus nagrinėti iš naujo ir priimti kitą sprendimą; 4) priteisti pareiškėjai pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies nuostatas neišmokėtos senatvės pensijos dalį – 3 869,24 Lt.

Pareiškėja paaiškino, kad 2010–2011 m. buvo dirbanti senatvės pensininkė ir dėl to pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį jai 2010–2011 m. buvo mokama sumažinta senatvės pensija. 2014 m. kovo 12 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV Trakų skyrių, prašydama, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, išmokėti jai neišmokėtas senatvės pensijos dalis. 2014 m. kovo 20 d. VSDFV Vilniaus skyriaus raštu pareiškėjai pranešta, jog jos prašymas persiųstas nagrinėti VSDFV. Pažymėjo, jog žinodama, kad praleido Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. ) nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą, 2014 m. kovo 21 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV su prašymu šį terminą atnaujinti bei nurodydama, jog iki 2012 m. rugsėjo 21 d. nežinojo, jog yra pažeistos jos teisės gauti nesumažintą senatvės pensiją. VSDFV 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr.(6.5)I-3590 abu pareiškėjos prašymus atmetė. Pareiškėja, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatomis pažymėjo, kad joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai, negalioja, todėl 2010–2011 m. kas mėnesį remiantis neteisėtu įstatymu didesniu mastu mažintos senatvės pensijos dalis pareiškėjai yra išmokėtina.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 32–34) prašė pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti VSDFV 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3590, įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. kovo 12 d. ir 2014 m. kovo 21 d. prašymus iš esmės atmesti kaip nepagrįstą, o bylą dėl pareiškėjos reikalavimo, teismui pripažinus, kad yra praleistas skundo VSDFV pateikimo terminas, šį terminą atnaujinti, nutraukti.

Paaiškino, kad pareiškėja pirmąją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją gavo 2010 m. sausio mėn., taigi 2010 metų sausio mėnesį buvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjos senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas bei pareiškėja sužinojo apie galimai pažeistas savo teises, tačiau į VSDFV su prašymu dėl sumažintos senatvės pensijos dalies išmokėjimo kreipėsi tik 2014 m. kovo 12 d., t. y. praėjus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytam 3 metų skundo padavimo terminui. Dėl šios priežasties VSDFV 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3590, vadovaudamasi VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė atnaujinti praleistą terminą VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio mėnesio sprendimui (kaip valiniam aktui, veiksmui) apskųsti, o pareiškėjos 2014 m. kovo 12 d. prašymą ta apimtimi, kuria ji prašė išmokėti 2010–2011 metais sumažintą senatvės pensijos dalį, atsisakė nagrinėti, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Pažymėjo, jog reikalavimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo reikšdama teismui, nors šio klausimo nagrinėjimas yra priskirtas VSDFV kompetencijai, pareiškėja prašo, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją, nepriklausančią teismo kompetencijai, todėl šį bylos dalis nutrauktina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu (b. l. 57–61) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: panaikino VSDFV 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. (6.5)I-3590 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjai išmokėti senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo; priteisė pareiškėjai V. G. iš VSDFV Vilniaus skyriaus 3 869,24 Lt (1 120,61 Eur) senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

Įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog VSDFV Vilniaus skyrius 2010–2011 m. pareiškėjos valstybinę socialinio draudimo pensiją perskaičiavo remdamasis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi bei 8 straipsnio 1 dalimi. Pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį bei pažymėjo, kad terminas kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, dėl senatvės pensijos mokėjimo yra skaičiuotinas nuo šios datos.

Nurodė, kad VSDFV iš esmės pagrįstai ginčijamame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. (6.5)I-3590 konstatavo, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos pateiktą skundą. Tačiau, teismo vertinimu, minėtu sprendimu, VSDFV, viena vertus, atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, tačiau, kita vertus, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. XII-607 Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlyta pateikti Seimui įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos bei kad priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama juose nustatyta tvarka.

T. y. VSDFV, nors ir konstatavo, kad pareiškėja skundą padavė praleidusi terminą, dėl ko nurodė, kad atsisako jį nagrinėti, tačiau tuo pačiu netiesiogiai išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, t. y. kad nėra teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir konstatavo, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, todėl kliūčių ginčą nagrinėti teisme nėra.

Pažymėjo, jog VSDFV 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. (6.5)I-3590 dalis, kurioje atsisakyta pareiškėjai išmokėti senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, naikintina dėl jos neaiškumo (dviprasmiškumo), kai, nepaisant to, kad suformuluojami sprendimai atsisakyti nagrinėti skundą, tačiau tuo pačiu pasisakoma (išreiškiama valia) ir dėl ginčo esmės, taip iš dalies lemiant teisinio neapibrėžtumo situaciją.

Iš esmės spręsdamas ginčą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, LVAT praktika ir VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktais duomenimis dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo pareiškėjos inicijuojamo ginčo laikotarpiu (2010–2011 m.) susidariusios 3 869,24 Lt nepriemokos ir konstatavo, kad ši suma pareiškėjai priteistina. Pažymėjo, jog teismui pačiam iš esmės išsprendus ginčą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl VSDFV įpareigojimo pareiškėjos prašymus nagrinėti iš naujo ir priimti kitą sprendimą, todėl šio reikalavimo netenkino.

Nustatęs, kad pareiškėja nepateikė išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, bylinėjimosi išlaidų klausimo teismas nesprendė.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 64–68) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos V. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, neteisingai taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką.

2. Pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl 2014 m. kovo 12 d. kreipdamasi į VSDFV teritorinį skyrių, kuris pareiškėjos prašymą pagal kompetenciją persiuntė VSDFV, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. VSDFV pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti praleistą terminą VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio mėn. sprendimui (valiniam aktui, veiksmui) apskųsti, o pareiškėjos prašymą išmokėti 2010–2011 m. sumažintą senatvės pensijos dalį atsisakė nagrinėti kaip paduotą praleidus 3 metų senaties terminą.

3. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad VSDFV ginčijamame sprendime netiesiogiai išreiškė savo valią dėl pareiškėjo keliamo ginčo, t. y. kad nėra teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį ir kad VSDFV pozicija dėl ginčo esmės leidžia teigti, kad pareiškėjos skundas buvo iš esmės išnagrinėtas privaloma ikiteismine tvarka. Pažymi, kad VSDFV sprendime, remiantis gero administravimo principu, pateikta neindividualizuota, bendro pobūdžio informacija nesudaro jokio pagrindo teigti, kad VSDFV išnagrinėjo pareiškėjos skundą iš esmės, t. y., kad atsisakė išmokėti jai negautą senatvės pensijos dalį.

VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 75–76) palaiko VSDFV apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašo apeliacinį skundą patenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėja V. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 73–74) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovai nepagrįstai pareiškėjos sužinojimą apie jos teisių pažeidimą tapatina su pirmosios sumažintos senatvės pensijos gavimo diena, kadangi nuo 2010 m. sausio mėn. senatvės pensija pareiškėjai iš dalies buvo sumažinta teisėtai, o apie neteisėtai sumažintą dalį pareiškėja sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą.

2. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Mano, jog pirmosios instancijos teismas 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu tinkamai apgynė pareiškėjos konstitucinę teisę į pilną senatvės pensiją ir nuosavybę bei užtikrino teisminę pažeistų teisių gynybą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu panaikino VSDFV 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. (6.5)I-3590 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjai išmokėti senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, ir priteisė pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus 3 869,24 Lt (1 120,61 Eur) senatvės pensijos dalį už minėtą laikotarpį.

Atsakovas VSDFV apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą skundui dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų mokėjimo klausimais paduoti, o VSDFV, kaip ginčą privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija, savo pozicijos ir valios dėl ginčo esmės, t. y. minėtu laikotarpiu susidariusios senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, nepareiškė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde pateiktais argumentais. Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, iš esmės teisingai nustatė, jog 3 metų terminas, per kurį pareiškėja turėjo paduoti skundą ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, t. y. VSDFV, skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, t. y. to mėnesio, kurį pareiškėja gavo pirmą sumažintą (pritaikius Laikinąjį įstatymą) senatvės pensiją. Pareiškėjos kreipimosi į šią instituciją data Pensijų įstatymo 45 straipsnio prasme laikytina 2014 m. kovo 12 d., t. y. prašymo VSDFV Vilniaus skyriui padavimo data asmuo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m.balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-816-143-2014). Taigi byloje iš esmės pagrįstai nustatyta, kad pareiškėja savo galimai pažeistos teisės gauti visą paskirto dydžio senatvės pensiją gynimo procedūrą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pradėjo praleidusi įstatymu nustatytą terminą.

Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjai priėmė nepagrįstai konstatavęs, jog VSDFV 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3590 netiesiogiai išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, ir tokiu būdu ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išnagrinėtas. Pažymėtina, jog atsakovas, vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, nusprendė, kad pareiškėjos nurodytos kreipimosi į VSDFV termino praleidimo priežastys nėra svarbios ir atsisakė nagrinėti jos prašymus. Aplinkybę, kad šiame sprendime VSDFV pateikė informaciją, jog „Seimo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. XII-607 (Žin., 2013, Nr. 122-6171) Vyriausybei pasiūlyta pateikti Seimui įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos; priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiame teisės akte nustatyta tvarka“ teisėjų kolegija vertina tik kaip VSDFV, kaip viešojo administravimo subjektui, taikytino gero administravimo principo (suponuojančio viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu) vykdymą, nereiškiantį, kad VSDFV pasisakė ir dėl ginčo esmės. Ginčijamame VSDFV sprendime yra aiškiai ir konkrečiai nurodyta, kad pareiškėjos prašymą atsisakoma nagrinėti, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos) nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą ir atsisakoma šį terminą atnaujinti (b. l. 7-9).

LVAT praktikoje ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Atsižvelgiant į tai, bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuosekliai laikosi LVAT praktikos, suformuotos nagrinėjant ginčus dėl Laikinojo įstatymo nuostatų pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014; taip pat nutartis administracinėse bylose Nr. AS502-654/2014, Nr. AS624-618/2014, Nr. A143-1522/2014, Nr. AS-156-556/2015, Nr. A-171-143/2015, Nr. AS-17-520/2015, Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą ir atmetant pareiškėjos skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos V. G. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė