A-288-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-288-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05426-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 10.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Estijos įmonės „Globru“ OU apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Estijos įmonės „Globru“ OU skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus teritorinei muitinei ir E. Z. firmai „Egoma“ dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Estijos įmonė „Globru“ OU (toliau – ir pareiškėjas, Įmonė) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. S-152(7-156/2013), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2013 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 1A-243 ir Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2013 m. kovo 13 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 3VM320018S.

Pareiškėjas nurodė, kad iš Jungtinių Amerikos Valstijų atgabeno mobiliuosius telefonus ir Vilniaus teritorinėje muitinėje įformino juos muitinės procedūrai kodu 42 (prekių, kurios neapmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – ir PVM), kadangi tiekiamos į kitą valstybę narę ir kurioms, jei taikytina, akcizų mokėjimas laikinai atidedamas, išleidimo į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu), įformindamas importo deklaracijas 12LTVA1000IM0939E2 (2012 m. gruodžio 31 d.), 13LTVA1000IM00CE73 (2013 m. sausio 30 d.) ir 13LTVA1000IM015D16 (2013 m. vasario 19 d.). Vilniaus TM 2013 m. pradžioje atlikusi šių deklaracijų patikrinimą, skundžiamoje supaprastinto patikrinimo ataskaitoje apskaičiavo PVM nepriemoką, skyrė 10 proc. dydžio baudą nuo apskaičiuotų importo mokesčių sumos ir paskaičiavo delspinigius, kadangi pareiškėjas, pateikdamas muitinei deklaracijas muitinės procedūrai kodu 42, nebuvo registruotas PVM mokėtoju Lietuvoje, todėl negalėjo pasirinkti tokios procedūros. Paaiškino, jog Įmonė iš tiesų nėra registruota Lietuvos Respublikoje PVM mokesčių mokėtoja, ką nurodė ir muitinės deklaracijose, tačiau pati muitinė privalėjo patikrinti pateiktas deklaracijas ir jų neįforminti. Pabrėžė, jog ir Muitinės departamento atstovė patvirtino, kad muitinės pareigūnai neatliko savo pareigos ir šių deklaracijų nepatikrino, jas įformino bei, atitinkamai, nesustabdė prekių išleidimo į apyvartą, nors tą padaryti privalėjo.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus TM neįvykdė arba netinkamai vykdė nustatytą pareigą atlikti pateiktų deklaracijų duomenų tikrinimą, elektroninių arba rašytinių dokumentų egzistavimo ir autentiškumo tikrinimą, įmonių apskaitos registrų ir kitų registrų tikrinimą (muitinį tikrinimą) ir priėmė pateiktas deklaracijas bei jas įformino, kas laikytina muitinės klaida. Pareiškėjo nuomone, kadangi iš esmės klaidingas muitinis įforminimas įvyko dėl muitinės klaidos, todėl yra taikytinos 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 220 straipsnio 2 dalies (b) punkto bei 239 straipsnio 1 dalies 2 papunkčio nuostatos. Tai reiškia, kad jei skolą muitinei sudaranti muito skola nebuvo įtraukta į apskaitą, paskesnis įtraukimas neatliekamas, jeigu teisiškai privaloma mokėti muito suma nebuvo įtraukta į apskaitą dėl muitinės padarytos klaidos, kurios, yra pagrindo manyti, asmuo, privalėjęs sumokėti tokią pinigų sumą, negalėjo nustatyti, veikdamas sąžiningai. Taip pat, jei vis dėlto skola buvo įtraukta į apskaitą, yra pagrindas atsisakyti ją išieškoti, jei tokia padėtis buvo sąlygota aplinkybių, kuriomis suinteresuoto asmens veiksmuose nematyti apgaulės ar akivaizdaus aplaidumo požymių. Įmonė pabrėžė, jog ji elgėsi sąžiningai, nesiekė apgauti muitinės, o Vilniaus TM supaprastinto patikrinimo ataskaitoje nustatyti neatitikimai teisės aktų reikalavimams nebūtų įvykę, jei muitinė būtų tinkamai atlikusi savo pareigas.

Pažymėjo, kad ginčo deklaracijose buvo pateikta teisinga informacija, t. y. nei vienoje deklaracijoje nėra nurodyta, kad Įmonė yra registruota Lietuvos Respublikos PVM mokėtoja, taip pat nei vienoje deklaracijoje nėra kitos klaidinančios ar melagingos informacijos. Pasak pareiškėjo, muitinės pareiga yra atlikti aktyvius veiksmus, t. y. fiziškai patikrinti dokumentus, o jei šie dokumentai dėl kokių nors priežasčių nėra pateikti, atsisakyti priimti importo muitinės deklaraciją, apie tai informuojant deklarantą. Pareiškėjo įsitikinimu, šiuo atveju muitinė, patikrinusi deklaracijas, privalėjo pateikti informaciją, kad pasirinkta muitinės procedūra yra negalima ir deklarantas (Įmonė) privalo pasirinkti kitą muitinės procedūrą, iš kurios gali kilti arba nekilti mokestinė prievolė (priklausomai nuo procedūros tipo ir kodo), taigi, jei muitinė būtų įvykdžiusi šią savo pareigą, deklaracijos nebūtų įformintos ir prievolė sumokėti importo PVM nebūtų kilusi. Atkreipė dėmesį, kad ginčo deklaracijos buvo teikiamos tris kartus kas mėnesį ir nė vienu atveju muitinė, gavusi pateiktas deklaracijas, nereagavo, todėl pareiškėjas turėjo pagrindą manyti, kad jis elgiasi tinkamai.

Pareiškėjo nuomone, jis elgėsi sąžiningai, o apie siekį apgauti muitinę galima būtų kalbėti tuo atveju, jei muitinė būtų turėjusi pasirinkimo teisę tikrinti arba netikrinti deklaracijų duomenis (žaliasis kanalas), tačiau šiuo atveju, tai būtų buvę neįmanoma, nes Įmonė pagrįstai turėjo tikėtis, kad muitinė atliks savo pareigą ir nurodys neatitikimus pateiktose deklaracijose. Pažymėjo, kad kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse (taip pat ir Estijoje) taikant muitinės procedūrą 42, reikalavimas būti registruotu PVM mokėtoju toje valstybėje, kurioje forminama minėta procedūra, nėra taikomas, taigi yra pagrindo teigti, kad pareiškėjas sąžiningai klydo, pagrįstai manydama, kad reikalavimai prekių muitiniam įforminimui yra vienodi visoje Bendrijos muitų teritorijoje. Pareiškėjo nuomone, neleistina ignoruoti muitinės atsakomybės šiame mokestiniame ginče ir sukelti visą atsakomybės naštą vien tik pareiškėjui.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise. Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, kad pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) plenarinės sesijos 2004 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004). Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog pareiškėjo deklaruota muitinės procedūra nebuvo tinkamai įvykdyta (pareiškėjas nebuvo registruotas PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje), būtent pareiškėjas tapo atsakingu už importo PVM mokestinės prievolės įvykdymą.

Atsakovo nuomone, MGK savo sprendime pagrįstai pažymėjo, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo žinoti savo teisinę padėtį, išsiaiškinti jam pagal įstatymus tenkančias pareigas bei jas tinkamai vykdyti. Mokesčių mokėtojas, turėdamas konstitucinę pareigą sąžiningai mokėti mokesčius, pats turi būti suinteresuotas, kad mokesčiai būtų apskaičiuojami teisingai. Be to, pagal 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos), 199 straipsnio 1 dalį, pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą deklaraciją deklarantas teisės aktų nustatyta tvarka tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą ir visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą. Pažymėjo, kad pats pareiškėjas turėjo pareigą teisingai, remdamasis teisės aktų nustatyta tvarka, užpildyti ginčo importo deklaracijas, kartu pateikdamas šiuos duomenis pagrindžiančius dokumentus. Pabrėžė, jog už prievolių tinkamą įvykdymą atsakomybė teisės aktais numatyta asmeniui, kurio vardu deklaruojamos prekės, t. y. pareiškėjui. Muitinės departamento nuomone, MGK pagrįstai padarė išvadą, kad nenustatyta aplinkybių taikyti Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies (b) punkto bei 239 straipsnio 1 dalies 2 papunkčio nuostatas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus TM paaiškino, kad pareiškėjas, nebūdama registruotu PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje, neatitiko teisės aktų reikalavimų, kad minėtose deklaracijose deklaruotoms prekėms būtų taikytina PVM lengvata. Šiuo atveju pareiškėjas nepagrįstai remiasi Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies (b) punktu, taip pat esamos situacijos neatitinka ir Bendrijos muitinės kodekso 239 straipsnio 1 dalies 2 papunkčio nuostata. Pabrėžė, jog būtent deklarantas teisės aktų nustatyta tvarka tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą bei kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą. Nurodė kad dėl muitinės veiklos specifikos, jai yra suteikti įgaliojimai tikrinti deklaracijas ne tik muitinio įforminimo metu, bet ir išleidus prekes. Remdamasi Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsnio 2 dalimi, Vilniaus TM nurodė, kad muitinė, kilus įtarimui, kad pareiškėjui deklaruojant prekes buvo padaryti pažeidimai, pagrįstai atliko deklaracijų įforminimo patikrinimą po prekių išleidimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. Z. firma „Egoma“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti pareiškėjo skundžiamus sprendimus.

E. Z. firmos „Egoma“ teigimu, Vilniaus TM turėjo taikyti Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies (b) punktą ir skolos pareiškėjui neįregistruoti. Būtent muitinė, turėdama pareigą patikrinti, ar muitinės deklaracijoje pateikti duomenys atitinka muitinės teisės aktų nustatytus reikalavimus, to nepadarė, arba įstatymu nustatytas pareigas, susijusias su muitinės deklaracijos priėmimu, vykdė netinkamai, todėl privaloma mokėti muito suma nebuvo įtraukta į apskaitą ne dėl Įmonės kaltės, bet dėl muitinės neapdairumo ir neatsakingumo, t. y. muitinės padarytos klaidos. Pažymėjo, kad muitinės įstaiga, pareiškėjui pateikus jo PVM mokėtojo registraciją Estijoje patvirtinantį dokumentą, negalėjo nepastebėti, kad pareiškėjas nėra registruotas PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje ir kad jo pasirinkta procedūra negalima, o importo deklaracija nepriimtina. Toks viešojo administravimo subjekto neveikimas, negali būti pateisinamas ir atsakomybė už tokį neveikimą negali būti perkeliama išimtinai pareiškėjui. Be to, pareiškėjo apmokestinimo atžvilgiu teisingumo, protingumo, apmokestinimo aiškumo, turinio viršenybės prieš formą, bendradarbiavimo principų nebuvo laikytasi. Pareiškėjas veikė sąžiningai, pagrįstai manydamas, kad reikalavimai prekių muitiniam įforminimui yra vienodi visose Bendrijos muitų teritorijose, o nagrinėjama situacija susidarė dėl muitinės padarytos klaidos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad muitinės procedūra 4200, kuriai pareiškėjas deklaravo savo įvežamas prekes, reiškia importą vidaus vartojimui išleidžiant į laisvą apyvartą prekes, tiekiamas nesumokėjus mokesčių. Taigi muitinės procedūra 4200 reiškia, jog įvežamos prekės neapmokestinamos importo PVM. Remdamasis PVMĮ 35 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Muitinės departamento generalinio direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-439/VA-71 patvirtintų Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punktu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog į šalies teritoriją importuotos prekės neapmokestinamos PVM, jeigu: 1) importo metu žinoma, kad prekės skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę; 2) prekių importuotojas importo muitinės deklaracijos priėmimo muitiniam tikrinimui metu yra registruotas šalies teritorijoje PVM mokėtoju; 3) importuotų prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę pagal PVM įstatymo VI skyriaus nuostatas apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą; 4) importuotojas kitos valstybės narės PVM mokėtojui tiekia tas pačias nepakeisto pavidalo prekes, kurias importavo į šalies teritoriją; 5) prekės į kitą valstybę narę išgabenamos per laiką, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento, nurodyto PVMĮ 14 straipsnio 12 arba 13 dalyje, dienos arba per Taisyklių 5 punkte nurodyta tvarka nustatytą ilgesnį prekių išgabenimo į kitą valstybę narę laiką. Įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatavo, jog Estijos įmonė „Globru“ OU neatitinka vieno iš anksčiu nurodytų reikalavimų – nėra registruota Lietuvos Respublikoje PVM mokėtoja, todėl įveždama prekes, turėjo sumokėti importo PVM.

Įvertinęs Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto nuostatas, teismas padarė išvadą, kad vėlesnis skolos muitinei apskaitymas negalimas esant visoms šioms 4 sąlygoms: 1) skola susidarė dėl pačios muitinės padarytos klaidos; 2) skolininkas šios klaidos negalėjo nustatyti; 3) muitinės deklaracija buvo pateikta laikantis galiojančių teisės aktų nuostatų; 4) skolininkas veikė sąžiningai. Nagrinėjamu atveju skola muitinei susidarė dėl to, jog pareiškėjas, būdamas Estijos PVM mokėtoju, deklaravo prekes muitinės procedūrai, kuria gali pasinaudoti tik asmenys, PVM mokėtojais registruoti Lietuvos Respublikoje. Taigi nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad skola muitinei susidarė dėl muitinės klaidos, nes būtent pareiškėjas klaidingai siekė pasinaudoti importo PVM lengvata, t. y. pareiškėjas padarė klaidą deklaruodamas importuojamas prekes. Minėtas faktas taip pat paneigia ir sąlygos, jog muitinės deklaracija buvo pateikta laikantis galiojančių teisės aktų nuostatų, egzistavimą.

Pirmosios instancijos teismas pritarė MGK pozicijai, kad pareiškėjo nuorodos į Elektroninės importo deklaracijos pateikimo, priėmimo taisyklių ir Importuotų ir tiekiamų į kitą ES valstybę narę prekių neapmokestinimo importo PVM taisyklių nuostatas dėl muitinės pareigos patikrinti pateiktų deklaracijų ir kartu pateiktų dokumentų duomenis negalima aiškinti kaip muitinės klaidos Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies (b) punkto prasme, kadangi muitinės klaidos atveju apmokestinamojo asmens padarytas pažeidimas, dėl kurio susidaro mokėtinos importo muitų sumos, turi būti sąlygotas pačios muitinės (kompetentingos institucijos) veiksmų, t. y. turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp muitinės klaidos ir padaryto pažeidimo.

Be to, teismas kritiškai vertino ir pareiškėjo argumentą, jog jo atžvilgiu gali būti taikomos Bendrijos muitinės kodekso 239 straipsnio 1 dalies 2 papunkčio nuostatos, reglamentuojančios, kad importo arba eksporto muitai gali būti grąžinami arba atsisakoma juos išieškoti susidarius 236, 237 ir 238 straipsniuose nenurodytoms padėtims, sąlygotoms aplinkybių, kuriomis suinteresuoto asmens veiksmuose nematyti apgaulės arba akivaizdaus aplaidumo požymių. Teismas pažymėjo, kad Įgyvendinimo nuostatų 905 straipsnyje, kuris nurodo ir detalizuoja Bendrijos muitinės kodekso 239 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, yra bendroji teisingumo išlyga, skirta, inter alia, ypatingoms situacijoms, kurios pačios savaime nepriskirtinos nė vienam Įgyvendinimo nuostatų 900–904 straipsnyje numatytam atvejui (1999 m. vasario 25 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo Trans-Ex-Import, C-86/97). Iš Įgyvendinimo nuostatų 905 straipsnio matyti, kad importo muitų grąžinimui (šiuo atveju atsisakymui išieškoti importo muitus) taikomos dvi sąlygos, t. y., ypatingos situacijos buvimas ir suinteresuotojo asmens akivaizdaus aplaidumo ir apgaulės nebuvimas. Atkreipė dėmesį, jog pagal Bendrijos muitinės kodekso 239 straipsnio 1 dalį, padėtys, kurioms susidarius gali būti taikoma ši nuostata, ir procedūros, kurios turi būti taikomos tokiais atvejais, nustatomos taikant Komiteto procedūrą. Muito grąžinimui arba atsisakymui jį išieškoti gali būti nustatomos ir specialios sąlygos. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad Komiteto procedūros metu būtų konstatuota ypatinga situacija, taigi netenkinus vienos iš privalomų Bendrijos muitinės kodekso 239 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų, atsisakyti išieškoti iš pareiškėjos papildomai priskaičiuotas muitų sumas nėra pagrindo.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas Estijos įmonė „Globru“ OU prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą ir panaikinti MGK 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. S-152(7-156/2013) „Dėl Estijos įmonės „Globru“ 2013-07-29 skundo“ ir Muitinės departamento 2013 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 1A-243, kuriuo patvirtinta Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. kovo 13 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 3VM320018S, kuria apeliantui apskaičiuota ir į apskaitą įtraukta skola muitinei.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas išdėsto panašius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Papildomai apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, remiantis Įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnio 1 dalimi, pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą deklaraciją, deklarantas teisės aktų nustatyta tvarka tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą ir visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytomis muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą. Apeliantas nurodo, jog ginčo deklaracijose yra pateikta teisinga informacija, apeliantas nepateikė jokių netikrų ar suklastotų duomenų, sąžiningai nurodė PVM mokėtojo Estijos Respublikoje kodą. Todėl deklarantui atlikus pradinius prekių muitinio įforminimo veiksmus, už kuriuos jis yra atsakingas, tolesnius veiksmus privalo atlikti kitas subjektas, t. y. muitinė, kuriai taip pat taikomi atidumo ir rūpestingumo reikalavimai.

Taip pat apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, kokiu pagrindu buvo apskaičiuoti importo mokesčiai (importo PVM). Apelianto nuomone, procedūrai kodu 42 deklaruojamos prekės neapmokestinamos importo PVM, todėl iš jų negali kilti mokestinė prievolė. Be to, pagal esamas sąlygas, tokia procedūra apskritai neįmanoma, apie ką muitinė turėjo informuoti pareiškėją ir deklarantas turėjo pasirinkti kitą procedūrą. Todėl jei Vilniaus TM būtų laikiusis nustatytų taisyklių ir po deklaracijos pateikimo patikrinusi ir nustačiusi neatitikimus, tai nebūtų iššaukę automatinio mokesčių apskaičiavimo. Apelianto nuomone, deklaracija turėjo būti neįforminta ir prekės neišleidžiamos į apyvartą. Tuo tarpu muitinei įforminus klaidingą deklaraciją ir apskaičiavus mokesčius pagal procedūrą, kuri yra negalima, egzistuoja priežastinis ryšys tarp muitinės neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir apeliantui apskaičiuotų mokesčių. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė priežastinį ryšį tarp atsiradusios mokestinės prievolės ir apelianto veiksmų, pateikiant deklaraciją.

Apelianto nuomone, turėtų būti įvertinta aplinkybė, jog Taisyklės – lokalus nacionalinis poįstatyminis teisės aktas, kurio vertimo į užsieniečiams priimtiną užsienio kalbą nėra, todėl reikalauti, kad pastarieji žinotų tokio akto nuostatas ir jas vykdytų, yra neprotinga.

Taip pat apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog pareiškėjas, įformindamas ginčo deklaracijas, pažeidė PVMĮ 35 straipsnio ir taisyklių nuostatas. Pasak apelianto, muitinės deklaracijų įforminimas vyksta 3 etapais: 1) deklaracijos pateikimas; 2) deklaracijos duomenų ir pridedamų dokumentų tikrinimas (procedūrai kodu 42 šis etapas būtinas) ir 3) deklaracijos įforminimas. Pirmąjį etapą įformina deklarantas, tačiau kiti du yra muitinės kompetencija. Apeliantas neginčija, kad vėliau sužinojo, jog tikrinimui ir įforminimui pateiktos jo deklaracijos neatitiko įstatymo ir taisyklių reikalavimų, tačiau šiose deklaracijose pateikta informacija buvo teisinga. Todėl paprasto patikrinimo būtų pakakę netikslumams nustatyti ir neforminti pasirinktos muitinės procedūros (kodu 42).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Muitinės departamentas prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime išdėsto argumentus, kurie buvo nurodyti atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, MGK ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimuose.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o Estijos įmonės „Globru“ OU apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. Z. firma „Egoma“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Estijos įmonės „Globru“ OU apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti MGK sprendimą ir Muitinės departamento sprendimą, kuriuo patvirtinta Vilniaus TM supaprastinto patikrinimo ataskaita. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, jog palaiko apeliacinio skundo motyvus.

Taip pat pateikia papildomus paaiškinimus. Remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimo byloje Nr. C-348/89 19, 20 punktais, nurodo, jog pareiškėjo atžvilgiu turėjo būti taikomos Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto nuostatos, kadangi buvo įgyvendinti visi reikalavimai: 1) muitai neįtraukti į apskaitą dėl pačios muitinės padarytos klaidos; 2) yra pagrindo manyti, jog apmokestinamasis asmuo negalėjo nustatyti šios klaidos; 3) apmokestinamasis asmuo turėjo laikytis visų galiojančių teisės aktų nuostatų, susijusių su muitinės deklaracijos pateikimu; 4) apmokestinamasis asmuo turėjo elgtis sąžiningai. Suinteresuotas asmuo, remdamasis ESTT praktika, nurodo, jog muitinės klaidomis pagal Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktą laikoma: taikytinų galiojančių taisyklių aiškinimo ar taikymo klaidos (pvz., dokumentų tikrinimo metu deklaracijos priėmimas nepateikus dokumento (leidimo, sertifikato ir pan.), numatyto Bendrijos teisės aktuose); muitinės prieštaravimų nepareiškimas dėl ilgai ir daug kartų teiktų muitinės deklaracijų su klaidomis, ypač tais atvejais, kai iš duomenų, pateiktų deklaracijose, buvo galima pastebėti, kad pastarosios yra klaidingos; jei minėtas institucijas suklaidino eksportuotojas, pateikdamas klaidingus faktus, vis dėlto yra padaryta klaida, jei šios institucijos žinojo ar, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad prekės neatitiko reikalavimų, pagal kuriuos taikomas preferencinis režimas. Suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad Taisyklių 7.1 punkte numatyta, kad kartu su importo muitinės deklaracija, be kitų dokumentų, muitiniam patikrinimui turi būti pateiktas importuotojo PVM mokėtojo registracijos pažymėjimas ir jo nuorašas, todėl pareiškėjui nepateikus Lietuvos Respublikos PVM mokėtojo registracijos pažymėjimo, turėjo būti laikomas klaida pagal 1.1 punkte nurodytą pavyzdį. Pabrėžia, jog deklaracijos kas mėnesį buvo teikiamos tris kartus ir muitinė nei karto nereagavo Taisyklių numatytu būdu. Todėl apeliantas turėjo pagrindą manyti, jog elgiasi tinkamai.

Suinteresuotas asmuo nurodo, jog siekiant nustatyti, ar yra pagrindas manyti, kad apmokestinamasis asmuo galėjo, veikdamas sąžiningai, nustatyti muitinės padarytą klaidą, reikia ypač atsižvelgti į padarytos klaidos pobūdį, profesinę apmokestinamojo asmens patirtį ir į jo dėtas reikiamas pastangas, kad galėtų nustatyti klaidą. Dėl tikslaus klaidos pobūdžio, svarbu išsiaiškinti, ar atitinkami teisės aktai yra sudėtingi. Teisės aktai gali būti laikomi sudėtingais, kai pvz., muitinė padarė tą pačią klaidą ar nuolat ją kartojo. Nepatyrusiais prekybininkais gali būti laikomi, pvz., prekybininkai, kurie yra atlikę kelias tokias pačias arba panašias operacijas, bet muitai jas vykdant niekada nebuvo apskaičiuoti teisingai, nes muitinė nebuvo nurodžiusi, kad jų atliekamos operacijos nėra tinkamos. Prekybininkas turi būti laikomas dėjusiu reikiamas pastangas, kai muitinės padaryta klaida susijusi su dalykais, apie kuriuos jo profesinei aplinkai paprastai nežinoma. Muitinei naudojant nacionalinį tarifą, o apeliantui būnant ne Lietuvos Respublikos subjektu, jo galimybės nustatyti muitinės klaidą buvo ribotos.

Taip pat suinteresuotas asmuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu pareiškėjo argumentų dėl Bendrijos muitinės kodekso 239 straipsnio nuostatų vertinimu. Nurodo, jog vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 239 straipsniu, importo arba eksporto muitai gali būti grąžinami arba atsisakoma juos išieškoti susidarius ypatingoms aplinkybėms, kuriomis prekybininko veiksmuose nematyti nei apgaulės, nei akivaizdaus aplaidumo požymių. Ypatinga padėtimi gali būti laikomi pvz., dideli muitinės ir Komisijos veiklos trūkumai, susiję su teisės taikymu ir šių aktų taikymo kontrole, kai trūkumų pobūdis leidžia prisidėti prie pažeidimų padarymo (remiasi ESTT sprendimais). Kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar prekybininko veiksmuose matyti akivaizdaus aplaidumo požymių ar ne, yra tokie pat kaip tie, kurie suteikia pagrindą manyti, kad apmokestinamasis asmuo galėjo nustatyti muitinės klaidos pagal Muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktą, buvimą ar nebuvimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Mokestinis ginčas byloje yra kilęs dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuoto PVM ir su juo susijusių sumų, mokesčių administratoriui pripažinus, jog nepagrįstai buvo taikytas 0 PVM tarifas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas importavo iš Jungtinių Amerikos Valstijų įmonių pirktas prekes, kurias deklaravo muitinės procedūrai „Prekių, kurios neapmokestinamos PVM, kadangi tiekiamos į kitą valstybę narę ir kurioms, jei taikytina, akcizų mokėjimas laikinai atidedamas, išleidimo į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu“ (muitinės procedūros kodas 42) bei neapmokestino PVM pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnį.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio 1 dalis nustato, kad importo PVM neapmokestinamos importuojamos prekės, jeigu importo metu žinoma, kad tos pačios prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę, o importuotojo prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę pagal šio Įstatymo VI skyriaus nuostatas apmokestinamas taikant 0 procentų PVM tarifą.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos taikomos, jeigu importuotojas yra registruotas PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje, o prekės išgabenamos į kitą valstybę narę per terminą, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento, nurodyto šio Įstatymo 14 straipsnio 12 arba 13 dalyje, dienos. Dėl objektyvių aplinkybių gali būti nustatytas ir ilgesnis išgabenimo terminas. Trečiojoje minėto straipsnio dalyje numatyta, kad šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kartu su centriniu mokesčio administratoriumi.

Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-439/VA-71, 4 punktas numato, kad į šalies teritoriją importuotos prekės neapmokestinamos PVM, jeigu įvykdytos visos šios sąlygos: 4.1. importo metu žinoma, kad prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę; 4.2. prekių importuotojas importo muitinės deklaracijos priėmimo muitiniam tikrinimui metu yra registruotas šalies teritorijoje PVM mokėtoju; 4.3. importuotų prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę pagal PVM įstatymo VI skyriaus nuostatas apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą; 4.4. importuotojas kitos valstybės narės PVM mokėtojui tiekia tas pačias nepakeisto pavidalo prekes, kurias importavo į šalies teritoriją; 4.5. prekės į kitą valstybę narę išgabenamos per laiką, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento, nurodyto PVM įstatymo 14 straipsnio 12 arba 13 dalyje, dienos arba per taisyklių 5 punkte nurodyta tvarka nustatytą ilgesnį prekių išgabenimo į kitą valstybę narę laiką.

Taisyklių 6 punktas nustato, kad į šalies teritoriją importuotos prekės apmokestinamos PVM, jeigu nustatoma, kad neįvykdyta bent viena taisyklių 4 punkte nurodyta sąlyga. Be to, Taisyklių 12 punkte (Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2010 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1B-773/VA-119 redakcija) buvo reglamentuota, jog teritorinė muitinė, nustačiusi, kad neįvykdyta bent viena iš taisyklių 4 punkte nurodytų sąlygų arba minėtos sąlygos įvykdytos dėl dalies importuotų prekių, arba gavusi iš AVMI teikimą, naudodamasi teisės aktų nustatytais mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdais, išieško mokestinę nepriemoką.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas importo deklaracijų pateikimo metu nebuvo registruotas Lietuvos Respublikoje PVM mokėtoju. Ginčo dėl šios faktinės aplinkybės nėra. Taigi pareiškėjas neatitiko Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje ir Taisyklių 4.2 punkto reikalavimų, todėl Vilniaus teritorinė muitinė, vadovaudamasi paminėtų teisės aktų reikalavimais, teisėtai ir pagrįstai 2013 m. kovo 13 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 3VM320018S apskaičiavo importo PVM ir su juo susijusias sumas.

Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju Vilniaus teritorinė muitinė, priimdama pareiškėjo pateiktas importo deklaracijas, netinkamai vykdė savo pareigą atlikti deklaracijose pateiktų duomenų tikrinimą, nes nepatikrino, ar pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje registruotas PVM mokėtoju. Tai, pareiškėjo vertinimu, pripažintina muitinės klaida, todėl taikytinas Muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktas, kuriame nurodyta, jog išskyrus 217 straipsnio 1 dalies antrojoje ir trečiojoje pastraipose nurodytus atvejus, paskesnis įtraukimas į apskaitą neatliekamas, jeigu teisiškai privaloma sumokėti muito suma nebuvo įtraukta į apskaitą dėl muitinės padarytos klaidos, kurios, yra pagrindo manyti, asmuo, privalėjęs sumokėti tokią pinigų sumą, negalėjo nustatyti, veikdamas sąžiningai ir laikydamasis visų galiojančių teisės aktų nuostatų, susijusių su muitinės deklaracijos pateikimu.

Muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkte nurodomos sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad nacionalinė muitinė galėtų neatlikti paskesnio skolos muitinei sumos įtraukimo į apskaitą. Kaip yra akcentavęs Teisingumo Teismas 2007 m. spalio 18 d. sprendimo byloje Agrover (C-173/06) 30 punkte, norint remtis minėta nuostata turi būti tenkinamos trys kumuliacinės sąlygos: (1) muitai turi būti nesurinkti dėl kompetentingų institucijų klaidos; (2) jų padarytos klaidos neįmanoma nustatyti sąžiningai veikiančiam asmeniui, kuris turi sumokėti muitą; (3) pastarasis turi laikytis visų galiojančių teisės aktų nuostatų, susijusių su jo muitinės deklaracijos pateikimu. Turi būti įvykdytos visos trys sąlygos (žr. Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 22 d. sprendimo byloje Conseil général de la Vienne,C-419/04, 38 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką).

Minėto sprendimo byloje Agrover 31–33 punktuose atskleisdamas aptartų sąlygų turinį Teisingumo Teismas pažymėjo, kad kalbant apie pirmąją šių sąlygų svarbu priminti, kad Muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto tikslas yra apsaugoti asmens, turinčio mokėti muitą, teisėtus lūkesčius, susijusius su informacijos, kuria paremtas sprendimas išieškoti muitus ar jų neišieškoti, pagrįstumu. Asmens, turinčio mokėti muitus, teisėtiems lūkesčiams šiame straipsnyje numatyta apsauga taikoma tik tada, jei kompetentingos institucijos „pačios“ sukuria pagrindą šiems lūkesčiams. Tik dėl kompetentingų institucijų veikimo atsiradusios klaidos suteikia teisę į muitų neišieškojimą išleidus prekes. Kalbant apie antrąją numatytą sąlygą, kompetentingos muitinės padarytos klaidos atskleidžiamumą reikia įvertinti atsižvelgiant į klaidos pobūdį, suinteresuotųjų ūkio subjektų profesinę patirtį ir jų rūpestingumą. Klaidos pobūdis turi būti vertinamas atsižvelgiant į nagrinėjamų teisės aktų sudėtingumą ar paprastumą ir į laikotarpį, per kurį institucijos darė klaidą. Galiausiai kalbėdama apie trečiąją sąlygą, Europos Sąjungos teisminė institucija akcentavo, kad deklarantas kompetentingai muitinei turi pateikti visą Bendrijos nuostatose ir, esant reikalui, jas papildančiose ar perkeliančiose nacionalinėse nuostatose numatytą reikalingą informaciją, susijusią su atitinkamoms prekėms prašomu taikyti požiūriu.

Kadangi nagrinėjamu atveju ginčo klaida atsirado ne dėl kompetentingų muitinės institucijų, o dėl paties pareiškėjo netinkamai užpildytos deklaracijos, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra tenkinama nei viena iš paminėtų privalomų sąlygų Muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto nuostatoms taikyti. Todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Estijos įmonės „Globru“ OU apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Dainius Raižys