A-662-271-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-271/2014

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-15979-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės ir pareiškėjo COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo ir metinių palūkanų priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys – K. N., Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group (toliau – ir pareiškėjas) prašė priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė) 5 224,99 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentus metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (b. l. 91-94).

Skunde nurodė, jog pareiškėjas ir K. N. (toliau – ir Draudėjas) sudarė kasko draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini), nuo įvairių rizikų, taip pat eismo įvykių. 2011 m. spalio 31 d. Kauno mieste, Marvelės g. (ties namu, esančiu (duomenys neskelbtini), Kaune) įvyko eismo įvykis, kurio metu E. R., vairuodamas automobilį tamsiu paros laiku, įvažiavo į važiuojamojoje kelio dalyje buvusią jokiais įspėjamaisiais ženklais nepaženklintą ir apsemtą vandeniu duobę, kuri buvo 1 m pločio, 1,5 m ilgio, 8 cm gylio, dėl to buvo apgadintas automobilis.

Automobilio apgadinimai fiksuoti transporto priemonės techninės apžiūros protokole (žalos bylos Nr. 2011/08806). Pareiškėjas įvykį pripažino draudžiamuoju ir paskaičiavo bei išmokėjo 5 224,99 Lt dydžio draudimo išmoką. Išmokėjęs draudimo išmoką, pareiškėjas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalą asmenį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.101 str. 4 d. 4 p., 6.1015 str.). Pareiškėjas kreipėsi su pretenzija į atsakovą, tačiau jis atsisakė ją tenkinti. Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punktą, savivaldybės yra atsakingos už vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą.

Ši įstatymo nuostata suponuoja savivaldybėms pareigą atlyginti žalą, jeigu ji atsiranda dėl gatvių nepriežiūros arba netinkamos jų priežiūros. Eismo įvykis įvyko dėl to, kad eismo saugumui grėsmę keliantis kelio dangos defektas (duobė) nebuvo tinkamai pažymėtas, taip pat nebuvo imtasi priemonių jį laiku suremontuoti, todėl šį eismo įvykį bei dėl jo atsiradusią žalą sąlygojo neteisėtas atsakovo neveikimas. Atsakovo atsakomybė kyla taip pat ir CK 6.266 straipsnio pagrindu, kuris numato, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusiojo asmens tyčia ar didelis neatsargumas.

Pareiškėjo nuomone, konkrečiu atveju yra visos civilinės atsakomybės sąlygos turtinei žalai minėtais teisės aktų pagrindais atlyginti. Taip pat teismo posėdžio metu advokatas pažymėjo, jog buvo sugadinti dešinės pusės ratai ir ratlankiai. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 3-241 „Dėl techninių reikalavimų naudojamoms kelių transporto priemonėms“ (toliau – ir Reikalavimai) 504 kode buvo pažymėta, jog vienos ašies ratų ratlankiai turi būti vienodi ir atitikti padangų matmenis, todėl ir buvo pakeisti visi keturi ratlankiai.

Atsakovas Savivaldybė atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko (b. l. 60-64).

Atsiliepime į skundą nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio egzistavimą. Patrulio tarnybiniame pranešime nurodyta, jog eismo įvykio vieta yra Marvelės g., bei nurodyta, jog kelias buvo apšviestas, o duobė buvo neapsemta. Transporto priemonės techninės apžiūros protokole nurodyti transporto priemonės sugadinimai: remontuojamos detalės – dešinės pusės priekinio sparno arka, važiuoklės patikra; keičiamos detalės – dešinės pusės priekinis ir galinis ratlankiai, viena padanga, o į reikalaujamos žalos atlyginimą įtraukti ir kairės pusės tiek priekinis, tiek ir galinis ratlankiai. Byloje nepateikta duomenų apie vertintojų kvalifikaciją. Paskaičiuojant draudimo išmoką nebuvo atsižvelgta į detalių nusidėvėjimą. Jokių dokumentų, kurie pagrįstų nepriekaištingą ginčo transporto priemonės keistų detalių būklę iki tariamo eismo įvykio, byloje pateikta nėra. Taip pat atkreiptas dėmesys, jog vairuotojo veiksmai taip pat turėjo įtakos kilti tokiam eismo įvykiui. Nurodė, jog pagal schemą ir vairuotojo liudijimą neaišku, kaip galima važiuojant dešiniąja kelio puse sugadinti automobilio dešinės pusės ratus, kai duobė pažymėta kitoje eismo juostoje. Liudytojas mini, kad buvo lenkimas, tačiau neaišku, kodėl tik dešinės pusės ratai buvo sugadinti. Be to, pagal praktiką nėra privaloma keisti 4 ratlankių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Direkcija) prašė teismo priimti sprendimą teismo nuožiūra (b. l. 97-98). Atsiliepime į skundą nurodė, jog Direkcija nėra atsakinga už blogą Kauno miesto gatvių priežiūrą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo 1 787,50 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 783,90 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė. Sprendimui įsiteisėjus nusprendė grąžinti pareiškėjui 157 Lt žyminį mokestį.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė CK 6.249 straipsnio 1 dalį, 6.251 straipsnį, 6.1015 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, CK 6.271 straipsnį. Nagrinėjamu atveju turtinę žalą pareiškėjas kildina iš atsakovo Savivaldybės neveikimo, t. y. nevykdymo įstatyme apibrėžtos pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą. Teismas nurodė Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą, CK 6.266 straipsnį, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6, 12, 42 ir 2 punktus. Pripažinta, jog pareiškėjas pagrįstai civilinę atsakomybę konkrečiu atveju sieja su Savivaldybės neveikimu vykdant tinkamą kelių priežiūrą, nes atsakovo pateikti įrodymai nepatvirtina, jog jis įvykdė pareigą tinkamai prižiūrėti (duomenys neskelbtini) gatvę, esančią Kaune (b. l. 65, 66, 74-77), todėl pareiškėjas įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo už žalą asmens (CK 6.1015 str. 1 d.).

Iš pateiktos teismui eismo įvykio schemos, patrulio 2011 m. spalio 31 d. tarnybinio pranešimo ir vairuotojo paaiškinimo matyti, jog vairuotojas, lenkdamas ta pačia kryptimi važiavusį automobilį, išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, nepastebėjo viduryje kelio buvusios duobės ir į ją įvažiavo bei apgadino dešinės pusės priekinį ir galinį ratą. Kaip pažymėta eismo įvykio schemoje, kelio plotas yra 6 m, duobė – 1 m pločio, 1,5 m ilgio ir 8 cm gylio. Duobė apima abi eismo juostas, nes pagal matavimus nuo kelio krašto iki jos pabaigos yra 3,4 m, todėl tikėtina, jog lenkiant ta pačia kryptimi važiuojantį automobilį 6 m pločio kelyje galima sugadinti dešinės pusės automobilio ratus. Kadangi eismo įvykis įvyko 2011 m. spalio 31 d., liudytojo E. R. liudijimas teismo posėdžio metu vertintas kaip neobjektyvus ir neišsamus.

Nors atsakovas neigė priežastinio ryšio buvimą, tačiau jis įrodytas byloje esamais duomenimis – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2011 m. spalio 31 d. nutarimu nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną (b. l. 36), eismo įvykio schema (b. l. 37-38), kuriuose užfiksuota važiuojamoje kelio dalyje 1,5 m pločio, 1 m ilgio, 8 cm gylio duobė. Šiuos duomenis patvirtina patrulio tarnybinis pranešimas (b. l. 65, 66, 74-77). Pagal byloje esamus duomenis spręsta, jog automobilis buvo apgadintas įvykio metu dėl netinkamos kelio priežiūros, t. y. neužlygintos duobės važiuojamoje kelio dalyje, todėl atsakovo argumentai dėl civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo byloje paneigti.

Atsakovas, ginčydamas atsakomybės už patirtą žalą pagrindus, taip pat ginčijo ir draudimo išmokos dydžio pagrįstumą. Teismas nurodė CK 6.1015 straipsnio 1 dalį. Bylos duomenys patvirtino, jog nagrinėjamu atveju buvo paskaičiuota 5 224,99 Lt dydžio draudimo išmoka (b. l. 23), taip pat kad automobilis buvo apdraustas rinkos vertę atstatančia draudimo suma nuo visų rizikų. Priedas Nr. 1 prie poliso numato ir papildomą įrangos draudimą – išorinė papildoma apdaila – ratlankiai (modelis AMG R20) (Draudimo liudijimas, b. l. 9-10). Sausumos kelių transporto priemonių draudimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5.1 (C) punktas nustato, jog transporto priemonė yra draudžiama skaičiuojant keičiamų dalių/detalių nusidėvėjimą bei transporto priemonė remontuojama Draudiko pasirinktame servise. Taisyklių 15.8 punkte numatyta, jog skaičiuojant nuostolį transporto priemonės remontui naudojamų keičiamų detalių vertė atitinkamai sumažinama atsižvelgiant į jų nusidėvėjimą pagal lentelėje Nr. 1 pateikiamus koeficientus.

Šiuo atveju policijos nutarime fiksuoti dešinės pusės priekinio ir galinio rato sugadinimai, priekinis dešinės pusės rato posparnis (b. l. 36). 2011 m. lapkričio 7 d. Transporto priemonės techninės apžiūros protokolas (b. l. 22) patvirtina, jog apžiūrėjus automobilį buvo nustatytos remontuojamos detalės, t. y. dešinės pusės priekinio sparno arka ir važiuoklės patikra bei keičiamos detalės: dešinės pusės priekinis ir galinis ratlankis bei padanga „Falken 255/30 ZR20“. Transporto priemonės remonto vertės sąmatoje, be nurodytų keičiamų detalių, taip pat buvo nurodytos ir kairės pusės priekinis ir galinis ratlankis, dešinės pusės priekinio rato stebulė, dešinės pusės vairo traukė ir dešinės pusės priekinės svirčių įvorės (2 vnt.) (b. l. 25). Žalos sureguliavimo, turto vertinimo paslaugas konkrečiu atveju atliko UAB „Finance Property“, minėta įmonė turi teisę verstis turto vertinimo veikla (b. l. 110). Teismui kilo abejonė dėl kairės pusės ratlankių pakeitimo būtinumo ir apmokėjimo dėl to, kad apie jų sugadinimus dėl eismo įvykio nebuvo nurodyta nei 2011 m. spalio 31 d. pranešime apie transporto priemonės žalą, nei 2011 m. spalio 31 d. transporto priemonės techninės apžiūros protokole, ir apie tai trečiasis suinteresuotas asmuo K. N. pranešė tik 2012 m. sausio 11 d. (b. l. 20-22, 25). Dėl kitų keičiamų detalių bei remontų abejonių nekilo. Nustatant remonto darbų apimtį, buvo atsižvelgta į naujų detalių nusidėvėjimą (b. l. 24).

Pareiškėjo atstovas dėl visų ratlankių keitimo nurodė, jog Reikalavimų 504 kode pažymėta, jog vienos ašies ratų ratlankiai turi būti vienodi ir atitikti padangų matmenis, todėl ir buvo pakeisti visi keturi ratlankiai. Minėti Reikalavimai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. 3-276 yra netekę galios. Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtinti Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimai, kuriose tokio reikalavimo nenumatyta, todėl pareiškėjo atstovo argumentai dėl keičiamų keturių ratlankių atmesti. Esant minėtoms aplinkybėms iš prašomos priteisti sumos išskaičiuota 1 650 Lt (825 Lt x 2) suma už kairės pusės priekinį ir galinį ratlankį, nes pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp eismo įvykio automobiliui įvažiuojant į duobę ir patirtos žalos (kairės pusės priekinio ir galinio ratlankių sugadinimų).

Teismas darė išvadą, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Jokių įrodymų, paneigiančių nurodytas automobilio remonto darbų išlaidas, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodyti darbai nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilio sugadinimais, ar remonto darbai buvo mažesnės kainos, atsakovas nepateikė, taip pat neprašė skirti ekspertizės žalos dydžiui nustatyti (ABTĮ 57 str.), o pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus.

Teismas nurodė CK 6.259 straipsnį, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 14 dalį. Padarytina išvada, jog svarbūs abiejų šalių veiksmai. Tai patvirtina ir Kelių eismo taisyklės (133 ir 134 p.). Eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu. Automobilio vairuotojas teismo posėdžio metu patvirtino, jog eismo įvykis įvyko tik po lietaus, matomumas buvo labai prastas, duobė buvo užsemta vandens, bei nurodė, kad manevravo tarp duobių (b. l .41, 125). Esant šioms ypatingai sudėtingoms sąlygoms, teismo nuomone, vairuotojas privalėjo būti ypač rūpestingas ir apdairus. Policijos darbuotojai nurodė, jog nebuvo jokių duomenų, kad vairuotojas būtų važiavęs ne leistinu greičiu, tačiau konkrečiu atveju vairuotojas lenkė kitą transporto priemonę, todėl privalėjo važiuoti saugiu greičiu, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, tačiau atsižvelgiant į automobilio sugadinimo pobūdį, įvertinant vairuotojo paaiškinimus, padaryta išvada, jog saugaus greičio reikalavimai konkrečiu atveju nebuvo išlaikyti, todėl įvertinta, jog žala atsirado ir dėl automobilį vairavusio E. R. kaltės. Kadangi didesnio pavojaus šaltinio valdytojas nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas, todėl patirta žala turi būti mažinama perpus, t. y. po 50 procentų automobilį vairavusiam asmeniui ir Kauno miesto savivaldybei. Darant šią išvadą, atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą analogiško pobūdžio bylose (pvz., 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012). Skundas dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš atsakovo Savivaldybės pareiškėjui priteista 1 787,50 Lt žalos atlyginimo ((5 224,99 Lt – 1650 Lt) : 2). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011 ir kt.), todėl vadovaujantis CK 6.2 straipsniu, 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui iš atsakovo priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2012 m. gruodžio 4 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjo atstovas pateikė prašymą priteisti 1 170 Lt teismo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (b. l. 111). Prašomas priteisti išlaidas sudaro išlaidos už procesinių dokumentų parengimą, už rengimąsi teismo posėdžiui ir dalyvavimą jame. Teismas nurodė ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 6 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymą Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – ir Rekomendacijos). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2013 m. sausio 1 d. patvirtino 1 000 Lt minimalią mėnesinę algą (toliau – ir MMA). 2012 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokato padėjėju A. D. (b. l. 49). Patirtas išlaidas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti pareiškėjas grindė 2012 m. rugpjūčio 30 d. prašymu Nr. 1 (b. l. 45-46), sąskaitomis už teisines paslaugas Nr. 386, 448 (b. l. 47, 112) ir mokėjimo nurodymo išrašais (b. l. 48, 113). Pareiškėjo atstovas advokato padėjėjas 2012 m. lapkričio 30 d. pateikė Kauno miesto apylinkės teismui ieškinį (b. l. 3-5), o 2013 m. vasario 28 d. Kauno apygardos administraciniam teismui – patikslintą skundą (b. l. 90-94). Kadangi ieškinys buvo paruoštas bendrosios kompetencijos teismui ir surašytas pagal įstatymo nustatytą formą ir turinį, tačiau perdavus ginčą nagrinėti administraciniam teismui pareiškėjo atstovo pateiktas patikslintas skundas iš esmės yra dėl tų pačių motyvų ir skundo dalyko, teismas vertino ieškinį ir patikslintą skundą kaip vieną skundą, už kurį pagal Rekomendacijų 8.2 punktą maksimaliai pareiškėjui gali būti priteista 2 400 Lt suma, t. y. 80 procentų 3 000 Lt sumos (1 000 Lt (MMA) x 3 (koeficientas)). Pareiškėjo prašoma 900 Lt suma už skundo surašymą atitinka Rekomendacijų nustatytus dydžius, yra pagrįsta.

Advokato padėjėjas A. D. atstovavo pareiškėjui 2013 m. balandžio 24 d. teismo posėdyje, trukusiame 1 val. 5 min (b. l. 114-115), 2013 m. gegužės 27 d. teismo posėdyje, kuris truko 1 val. 15 min. (b. l. 124-126), iš viso – 2 val. 20 min. (pagal Rekomendacijų 9 punktą, tai prilyginama 2 val.). Pagal Rekomendacijų 5 punktą už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių Rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio. Atsižvelgus į tai, maksimaliai priteistina suma yra 240 Lt, t. y. 80 procentų 300 Lt sumos (2 valandos x 1 000 Lt MMA x 0,15). Vadovaujantis Rekomendacijų 2, 5, 7, 8.2, 9 punktais bei atsižvelgiant į maksimalų galimai priteistinos sumos dydį, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, Rekomendacijose nustatytus užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą dydžius, konstatuota, kad pareiškėjo prašoma 1 170 Lt suma už atstovavimą teismo posėdžiuose ir dokumentų surašymą yra pagrįsta ir neviršijanti Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, t. y. 67 proc. (vienas reikalavimas visiškai tenkintas, o kitas reikalavimas – 17 proc.), pareiškėjo reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintas proporcingai patenkintų skundo reikalavimo daliai ir iš atsakovo priteista 783,90 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo skundas žyminiu mokesčiu nepamokestinamas, pareiškėjui grąžintas sumokėtas 157 Lt žyminis mokestis (ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p.).

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (b. l. 137-140) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas pareiškėjo skundas, panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti visiškai.

Apeliaciniame skunde išdėsto, jog teismas netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, netinkamai taikė Lietuvos teismų suformuotą praktiką, dėl ko priėmė neteisėtą bei nepagrįstą ir todėl naikintiną teismo sprendimą dalyje, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Taip pat mano, kad toks teismo sprendimas sudaro sąlygas piktnaudžiauti savivaldybių pareiga prižiūrėti kelius, kadangi žalai prisiteisti pakanka turėti apgadintą automobilį, pastatyti jį netoli bet kokios išdaužos kelyje ir išsikvietus policijos pareigūnus teigti, kad sugadinimai atsirado dėl įvažiavimo į ją.

Vadovaujasi ABTĮ 81, 57, 85 straipsnio 4 dalimi, 86 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir teigia, kad teismas neatsižvelgė į bylai labai svarbias aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės ginčo dėl tariamo eismo įvykio kilimui ir eigai, tinkamai neištyrė įrodymų tinkamumo. Teismas neįvertino, kad į pareiškėjo reikalavimą nepagrįstai įtrauktos tiek išlaidos automobilio remontui, tiek neatskaičiuotas detalių nusidėvėjimas. Šioje byloje pareiškėjas nėra pateikęs jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad ginčo automobilio remonto darbai buvo atlikti, o reikalavimas grindžiamas vien tik pareiškėjo sudarytomis preliminariomis sąmatomis.

Be to, pats teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad skaičiuojant nuostolį keičiamų detalių vertė turėtų būti sumažinama atsižvelgiant į jų nusidėvėjimą, kas šioje byloje nėra padaryta. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad kai byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog transporto priemonė buvo remontuojama, pareiškėjo nurodyti nuostoliai dėl transporto priemonės remonto ir eksploatacinių medžiagų laikytini neįrodytais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1997/2012).

Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 (toliau – ir Instrukcija), 59.3 punkte numatyta, kad važiuoklės elementai yra priskiriami dalių pagal dėvėjimosi pobūdį III grupei; III grupei priskiriamų dalių vidutinės nuvertinimo normos paskaičiavimui patvirtinta 3 lentelė, kurioje nurodyta, kad tokio senumo (2002 m.) ir tokio variklio darbinio tūrio (2 685 cm3), kaip ginčo transporto priemonė, automobilių važiuoklės dalys vidutiniškai turėtų būti nuvertinamos 37 proc., Instrukcijos 60 punkte nurodyta, kaip turėtų būti apskaičiuojamas keičiamų dalių nuvertinimas dėl nusidėvėjimo. 43 proc. nusidėvėjimas yra nurodytas ir byloje pateiktoje pareiškėjo sudarytoje Transporto priemonės remonto vertės sąmatoje, tačiau jis neatskaitytas iš reikalavimo.

Teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimą iš dalies, neįvertinęs, kad į jį yra įtrauktos tiek remonto išlaidos, tiek neatskaičiuotas detalių nusidėvėjimas, nors pareiškėjas byloje nėra pateikęs jokių dokumentų apie ginčo automobiliui atliktus remonto darbus bei apie atliktą keičiamų detalių nusidėvėjimo atskaitymą.

Akcentuoja, kad nei vienas byloje pateiktas dokumentas nepatvirtina ir priežastinio ryšio buvimo tarp tariamo įvykio ir priteistos žalos. Visa byla iš esmės grindžiama vien tik vairuotojo E. R., t. y. vienintelio tariamo eismo įvykio liudytojo, paaiškinimais, kurie to paties pirmosios instancijos teismo įvertinti kaip neobjektyvūs ir neišsamūs. Pažymi, kad priešingai nei nurodė teismas, vienintelis tariamo eismo įvykio dalyvis vairuotojas E. R. teismo posėdžio metu duodamas paaiškinimus teigė, kad važiavo tiesiai, nieko nelenkė ir kad priešpriešiais važiavo autobusas. Iš to seka, kad, remiantis byloje pateikta tariamo eismo įvykio schema ir šiais vienintelio liudytojo paaiškinimais, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, t. y. važiuojant dešine kelio puse, apskritai neįmanoma į ginčo duobę įvažiuoti dešiniais ginčo automobilio ratais. Tariamo įvykio aplinkybės grindžiamos vien tik vairuotojo paaiškinimais, nors įvykis tariamai įvyko (duomenys neskelbtini) g. (vienoje iš pagrindinių Kauno miesto gatvių) apie 21.30 val., kuomet vis dar vyksta automobilių srauto judėjimas Kauno mieste. Mano, kad turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo duobė ir kad automobilis apgadintas, bet ir kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Tokių duomenų šioje byloje pateikta nėra. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-2968/2012 ir 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012. Teigia, jog turi būti nustatyta iki pažeidimo buvusi padėtis, kas šiuo atveju nebuvo padaryta. Šioje byloje vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjo reikalaujama atlyginti žala patirta būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę, negalima daryti, o tai reiškia, kad byloje neįrodytas priežastinis ryšys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2956/2012). Duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti neaišku kada atsiradę ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog turtinės žalos dydis įrodytas.

Pažymi, kad šioje byloje nėra pateiktas teisės aktuose numatytas privalomas transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą transporto priemonės būklę iki tariamo eismo įvykio, pateiktas techninės apžiūros protokolas neatitinka teisės aktų reikalavimų ir neturi juridinės galios. Be ginčo transporto priemonės vairuotojo paaiškinimų, byloje nėra pateikta jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų, kad įvykis tikrai buvo. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai nesivadovavo galiojančiais teisės aktų reikalavimais. 2000 m. balandžio 22 d.

įsigaliojo Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 (toliau – ir Tvarka), kurios 2 punkte imperatyviai nurodyta, kad ji yra privaloma vykdant transporto priemonių vertinimą, siekiant nustatyti padarytą žalą (14.1 p.), taip pat siekiant nustatyti, ar remonto darbai susiję su transporto priemonės apgadinimais (14.2 p.). Tvarkos 3 punktas numato, kad vertinti transporto priemones turi teisę tik įmonių, įregistruotų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir turinčių teisę verstis transporto priemonių vertinimo veikla, atestuoti kilnojamojo turto vertintojai.

Tvarkos 26 punkte imperatyviai nurodyta, kas turi būti atlikta nustatant žalą, padarytą apgadinant transporto priemonę. Tvarkos 28 ir 29 punktuose įtvirtinta, kokie transporto priemonės vertinimo dokumentai turi būti pateikiami ir kad jie turi būti pateikiami raštu. Šioje byloje nėra pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų, jog vertinant ginčo transporto priemonei tariamai padarytą žalą, buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Nurodo Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 12, 23 ir 24 straipsnius, pagal kuriuos turto vertinimo ataskaita turi įstatymo galią, jei ji atitinka 23 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

Remiantis Turto vertinimo priežiūros tarnybos skelbiamais turto vertintojų ir turto vertintojų asistentų sąrašais (www.atvi.lt), nei J. N., nei G. S., nei A. R., nei T. S. (jie yra pasirašę pareiškėjo byloje pateiktus dokumentus) nėra nei turto vertintojai, nei turto vertintojų asistentai. Apie jų kvalifikaciją byloje nepateikta jokių dokumentų, o tai pažeidžia Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. balandžio 30 d.) 8, 9, 24 straipsnių nuostatas. Taigi pareiškėjas, prieš išmokėdamas draudimo išmoką kaip tariamos žalos atlyginimą, nenustatė transporto priemonės rinkos vertės prieš apgadinimą (Tvarkos 26.1 p.), nesudarė atkūrimo (remonto) kalkuliacijos (Tvarkos 26.2, 29.3 p.), nenustatė transporto priemonės likutinės vertės (Tvarkos 26.4, 29.2 p.), neparengė vertinimo išvadų (Tvarkos 26.5, 29.3 p.) ir pan., tačiau teismas į tai neatsižvelgė.

Vadovaujasi CK 6.271 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2697/2011, 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-2618/2011 ir mano, kad šioje byloje nėra pateikta vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo neturėjo būti tenkinamas net iš dalies. Duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę.

Akcentuoja, kad Kauno miesto savivaldybė turi pareigą taisyti (remontuoti) kelius ir siekti užtikrinti saugų eismą juose, tačiau ši pareiga negali būti suabsoliutinta. Kauno miesto gatvės (iš viso apie 955 km) yra reguliariai tvarkomos, tačiau pagal turimas lėšas, nes tam skirtas finansavimas yra ribotas ir nepakankamas. Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai, jų mastas, atlikimo laikas ir pan. yra priklausomi ne tik nuo Kauno miesto savivaldybės biudžeto, bet ir nuo Direkcijos, todėl ne tik Kauno miesto savivaldybė, bet ir Direkcija yra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą. Būtent Direkcija turi kontroliuoti, ar tinkamai panaudojamos lėšos ir ji yra už tai atsakinga. Dėl nepakankamo lėšų skyrimo gatvių tvarkymui (netinkamas lėšų panaudojimas neužfiksuotas) teismas atsakomybę taikė Savivaldybei, nors už lėšų skyrimą ir jų tinkamą panaudojimą yra atsakinga ir Direkcija. Be to, pažymi, kad Aprašo 30 punkte įtvirtinta, jog ne tik kelio savininkas, bet ir policijos pareigūnai turi rūpintis saugaus eismo užtikrinimu, eismo sąlygų gerinimu vietinės reikšmės keliuose. Teismas į tai nepagrįstai neatsižvelgė.

Mano, kad teismas nepagrįstai nusprendė priteisti iš atsakovo Savivaldybės pareiškėjo naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas. Pažymi, kad šios bylos nagrinėjimas užsitęsė ne dėl Savivaldybės kaltės. Savivaldybė pateikė visus procesinius dokumentus bei atliko kitus procesinius veiksmus nepraleisdama nurodytų terminų. Be to, Specialioji teisėjų kolegija 2013 m. sausio 23 d. nutartyje byloje Nr. T-8 konstatavo, kad aplinkybė, jog atsakovas tuo pat metu yra ir vietinės reikšmės kelių (gatvių) savininkas, nekeičia tarp šalių atsiradusių teisinių santykių prigimties, kurie išlieka administracinio pobūdžio. Teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje nustato viešosios teisės normos, todėl CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo turėtų būti netaikytinos. Nurodo CK 6.37 straipsnio 2 dalį, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą, CK 6.210 straipsnio 1 dalį ir teigia, jog palūkanų priteisimui būtina sąlyga – termino praleidimas. Savivaldybė nėra praleidusi termino įvykdyti piniginę prievolę, todėl 5 procentų palūkanos neturėjo būti priteisiamos ir skundas šioje dalyje turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų pažymi, jog prašymas priteisti 5 procentų metines palūkanas yra vertintinas kaip šalutinis reikalavimas, todėl pareiškėjo patenkintų reikalavimų procentinė dalis turėjo būti skaičiuojama atsižvelgiant į patenkinto pareiškėjo reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo dalį. Be to, byla nėra sudėtinga ir teisminė praktika šiuo klausimu iš esmės yra suformuota, skundo parengimui advokatas neturėjo skirti daug papildomo laiko, todėl 900 Lt suma skundo surašymui yra nepagrįsta, neatitinka teisingumo ir protingumo principų, bylos sudėtingumo.

Pareiškėjas COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group apeliaciniu skundu (b. l. 158-159) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti visiškai, taip pat priteisti 650 Lt bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo surašymą.

Dėl žalos dydžio nurodo, jog teismas skundžiamame sprendime visiškai pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas, vadovaujantis CK 6.1015 straipsnio 1 dalimi, įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovo, tačiau teismas nepagrįstai iš pareiškėjo prašytos priteisti 5 224,99 Lt sumos išskaičiavo 1 650 Lt sumą, kurią pareiškėjas sumokėjo už sugadinto automobilio kairės pusės priekinį ir galinį ratlankį. Pažymi, kad iš karto po įvykio buvo užfiksuoti tik akivaizdūs dešinės pusės priekinio ir galinio ratų (ratlankių ir padangų) sugadinimai, tačiau byloje yra įrodymai (2012 m. sausio 11 d. K. N. raštas bei teismo posėdžio metu duoti K. N. (draudėjos) paaiškinimai bei liudytojo E. R. (vairuotojo) paaiškinimai), iš kurių matyti, kad 2011 m. spalio 31 d. eismo įvykio metu buvo sugadinti ne tik dešinės pusės, tačiau ir kairės pusės priekinis ir galinis ratlankiai. Teismas tinkamai neargumentavo, kodėl nesivadovavo ankščiau paminėtais įrodymais. Teismo paaiškinimas, jog liudytojo E. R. liudijimas teismo posėdžio metu vertintinas kaip neobjektyvus ir neišsamus vien dėl to, kad eismo įvykis įvyko 2011 m. spalio 31 d., yra akivaizdžiai prieštaraujantis įrodymų vertinimo taisyklėms. Teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas (ABTĮ 57, 81, 86, 87 str.) bei visiškai neargumentavo, kodėl atmetė ankščiau paminėtus įrodymus, kurie patvirtina, jog sugadinti automobilio kairės pusės ratlankiai yra 2011 m. spalio 31 d. dienos eismo įvykio pasekmė.

Teismo posėdžio metu tiek pareiškėjo draudėja K. N., tiek ir liudytojas E. R. nurodė, kad 2011 m. spalio 31 d. dienos eismo įvykio metu buvo sugadinti visi keturi ratlankiai. Dešinės pusės ratlankių sugadinimai buvo akivaizdūs ir matomi, todėl užfiksuoti apžiūros akte, o kairės pusės ratlankių defektai buvo nustatyti tik šiuos ratlankius patikrinus atitinkamą įrangą turinčiame servise. Kadangi kairės pusės ratlankių sugadinimai buvo nustatyti vėliau, juos apžiūrėjus autoservise, K. N. tik 2012 m. sausio 11 d. raštu kreipėsi į pareiškėją, nurodydama, kad 2011 m. spalio 31 d. eismo įvykio metu buvo sugadinti visi keturi ratlankiai, ir prašydama išmokėti draudimo išmoką už visus keturis ratlankius. Kadangi automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjo turimais duomenimis, kituose eismo įvykiuose nedalyvavo, pareiškėjui nekilo abejonių, jog automobilio kairės pusės ratlankiai buvo sugadinti būtent 2011 m. spalio 31 d. eismo įvykio metu. Teismas skundžiamame sprendime ne tik neargumentavo, kodėl nesivadovauja K. N. paaiškinimais ir liudytojo E. R. parodymais, tačiau šių parodymų net neaptarė.

Pareiškėjo teigimu, teismas neteisingai konstatavo, kad Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintuose Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimuose nėra numatyta, jog vienos ašies ratų ratlankiai turi būti vienodi ir atitikti padangų matmenis, ir nurodo minėtuose Reikalavimuose 504 kodu pažymėtą lentelę, iš kurios matyti, jog esant nevienodiems ratlankiams ant vienos ašies, ratlankiams neatitinkant padangų matmenų, naudojant nevienodo diametro ir/ar pločio ratlankius ar ratlankius, turinčius didesnių pažeidimų, tokia techninės būklė vertintina kaip didelis trūkumas (DT). Vadovaujantis minėtų reikalavimų 19.3 punkto nuostatomis, šis vertinimo kriterijus reiškia, kad transporto priemonės įrengimo ir techninių savybių nustatytų reikalavimų neatitikimai gali kelti (kelia) pavojų eismo saugumui, žmonių sveikatai, aplinkai. Taigi net jeigu ir būtų konstatuota, kad kairės pusės ratlankiai nebuvo sugadinti eismo įvykio metu, tokiu atveju, vadovaujantis keliamais techniniais reikalavimais automobiliui, vis tiek buvo privalu šiuos ratlankius keisti. Ratlankių keitimo išlaidas privalo padengti atsakovas, kuris yra atsakingas dėl eismo įvykio kilimo.

Dėl vairuotojo kaltės pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ją nustatė. Nurodo, jog šios bylos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012 ratio decidendi nesutampa, dėl to nebuvo pagrindo ja vadovautis. Be to, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad E. R. važiavo neleistinu ar nesaugiu greičiu ir kad jis galėjo išvengti įvažiavimo į duobę. Esant tamsiam paros metui ir apsemtai vandeniu duobei E. R. neturėjo galimybės pastebėti duobės bei jos išvengti. Priešingai negu nurodyta skundžiamame sprendime, tamsus paros metas ir duobės, apsemtos vandeniu, buvimas eliminavo galimybę pastebėti duobę ir ją apvažiuoti. Teismas sprendime pacitavo Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 punktus, tačiau taip ir nenurodė, kokie byloje esantys įrodymai patvirtina šių Kelių eismo taisyklių punktų pažeidimą. Teismas taip pat nenurodė, kodėl nesivadovauja policijos nutarimu, kuriame nustatyta, kad „kelio ruožas jokiais kelio įspėjamaisiais ženklais nepaženklintas, to iš anksto vairuotojas numatyti negalėjo, dėl to neturėjo galimybės manevruoti, bei apvažiuoti kelio duobės“. Byloje nėra įrodymų, jog E. R. važiavo neleistinu greičiu. Pats įvažiavimo į duobę faktas negali būti kaip įrodymas, kad E. R. nesilaikė saugaus važiavimo greičio. Tam, kad būtų įrodyta, jog greitis buvo nesaugus, visų pirma, būtina įrodyti, jog vairuotojas galėjo iš anksto pastebėti duobę. Tokių įrodymų byloje nėra. Byloje esantys rašytiniai įrodymai bei liudytojų parodymai tik patvirtina, kad E. R. negalėjo išvengti įvažiavimo į duobę, todėl jis nepadarė Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir jo veiksmuose nėra kaltės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų nurodo, jog teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma už atstovavimą teismo posėdžiuose ir dokumentų surašymą yra pagrįsta. Tenkinus šį apeliacinį skundą, turėtų būti priteista visa 1 170 Lt suma.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 144-145) prašo teismo sprendimą priimti savo nuožiūra, nes neturi suinteresuotumo šioje byloje. Pažymi, kad Direkcijos teisės ir pareigos su šia byla nėra susijusios, Direkcija nėra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą.

Pareiškėjas COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 147-150) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti pareiškėjui 300 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

Dėl priežastinio ryšio nurodo, jog 2012 m. sausio 11 d. K. N. raštas, teismo posėdžio metu duoti K. N. paaiškinimai, liudytojo E. R. paaiškinimai, 2011 m. spalio 31 d. policijos pareigūno tarnybinis pranešimas, eismo įvykio vietos schema, 2011 m. spalio 31 d. policijos nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną aiškiai įrodo, kad automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadintas būtent 2011 m. spalio 31 d. eismo įvykio metu ir kad apgadinimai atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Atsakovas nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie paneigtų priežastinio ryšio buvimą, bei neprašė byloje skirti ekspertizę. Iš byloje esančios transporto priemonės techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) matyti, kad eismo įvykio dieną automobilis atitiko jam keliamus techninius reikalavimus. Byloje nėra įrodymų, liudijančių apie automobilio dalyvavimą kituose eismo įvykiuose, todėl laikytina, kad automobilis buvo apgadintas būtent tokiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose bei liudytojų paaiškinimuose.

Pažymi, kad tai, jog draudimo išmoka buvo paskaičiuota ir išmokėta pagal sąmatą, o ne pagal realiai atliktus automobilio remonto darbus, nereiškia, jog nebuvo patirta žala. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009. Nurodo, kad draudimo sutartis nenumato pareiškėjui pareigos kiekvieną kartą atlikti žalos dydžio nustatymo ekspertizę ar samdyti ekspertą turto vertinimo ataskaitai parengti. Draudimo sutartyje yra numatyta tik tokia teisė, bet ne pareiga (Taisyklių 12.1 p.). Dėl to atmestinas argumentas, kad ginčo atveju privalėjo būti pateiktas transporto priemonės vertinimas. Transporto priemonės remonto vertės sąmatą parengė UAB „Finance property“, kuri turi atitinkamą atestatą verstis turto vertinimo veikla. Ginčo atveju būtų pakakę elementariausio serviso parengtos sąmatos, kadangi sąmatos sudarymas nėra laikytinas vertinimo ataskaitos ar eksperto išvados parengimu, o tokią sąmatą turi teisę parengti ir neatestuotas specialistas. Šiuo atveju atsakovo argumentai tėra tik bandymas suklaidinti teismą bei nepagrįstai išvengti žalos atlyginimo.

Dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų nurodo, jog atsakovas savo apeliaciniame skunde nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų ir nenurodė kitos teismo praktikos, todėl visi atsakovo argumentai dėl 5 procentų palūkanų netaikymo yra nepagrįsti. Pažymi, kad atsakovas yra praleidęs terminą įvykdyti piniginę prievolę. 2012 m. kovo 15 d. raštu Nr. 402592-1 pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su pretenzija dėl žalos atlyginimo. 2012 m. gegužės 7 d. raštu Nr. (A27V128)-R-2144 atsakovas pareiškėją informavo, kad pretenziją tenkinti atsisako, taigi atsakovas neįvykdė pareiškėjo reikalavimo laiku, todėl privalo mokėti palūkanas.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 168-171) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesta dalis pareiškėjo reikalavimų, palikti nepakeistą, pakeisti tik tą sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėsto tokius pat argumentus kaip ir savo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo. COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group prašo atlyginti turtinę žalą iš Kauno miesto savivaldybės, kurią vertina 5224,99 Lt (penkiais tūkstančiais dviem šimtais dvidešimt keturiais litais ir devyniasdešimt devyniais centais).

Byloje nustatyta, kad 2011 m. spalio 31 d., apie 21.30 val., E. R. vairuojama transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), Kaune, Marvelės gatvėje, tamsiu paros metu įvažiavo į neaptvertą, jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais ar kitais atitvarais nepažymėtą gatvės važiuojamoje dalyje esančią duobę (1 m pločio, 1,5 m. ilgio, 8 cm gylio), ko pasėkoje automobilis buvo apgadintas. Minėta transporto priemonė buvo apdrausta COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group (transporto priemonės draudimo liudijimas numeris: 9197331), todėl 2011 m. lapkričio 7 d. pranešta apie įvykį draudimo bendrovei, surašytas transporto priemonės techninės apžiūros protokolas bei nustatyti transporto priemonės sugadinimai. Pareiškėjas dėl minėto įvykio, kurio metu buvo sugadintas anksčiau nurodytas automobilis, draudimo išmokos gavėjai K. N. išmokėjo draudimo išmoką. COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group 2012 m. kovo 15 d. Kauno miesto savivaldybei pateikė pretenziją Nr. 3257/402592-1 dėl 5224,99 Lt žalos atlyginimo. Atsakovas 2012 m. gegužės 7 d. raštu Nr. (A27V128)-R-2144 prašymą tenkinti atsisakė. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos:

1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.);

2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.);

3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.);

4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–1355/2010).

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011).

Tikrinamoje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl to byloje pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (2002 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. IX–1113 redakcija) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X-1337 redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 1–5 punktus, kelio savininkas (valdytojas) privalo:

1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus;

2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus;

3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos;

4) tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes;

5) atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X–1722 redakcija) 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, jog savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų. Minėto Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 15 straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas. Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Aprašo 12.1 punkte reglamentuota, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Be to, CK 6.266 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas.

Vadovaujantis anksčiau minėtų įstatymų ir Aprašo nuostatomis, Kauno miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus. Tačiau byloje surinktų įrodymų visuma duoda pagrindą išvadai, kad nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybė tinkamai nevykdė šių pareigų. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog tinkamai vykdė Marvelės gatvės priežiūrą, taisymą ir saugaus eismo organizavimą, kelio duobė įvykio dieną (2011-10-31) nebuvo paženklinta ar aptverta, o pareiškėjo paaiškinimai bei Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos eismo įvykio medžiaga šią civilinės atsakomybės sąlygą akivaizdžiai įrodo ir tai sąlygojo žalos atsiradimą, t. y. E. R. vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir įvažiavęs į jokiais įspėjamaisiais ženklais nepažymėtą kelio duobę, apgadino automobilį. Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, patirta žala įrodyta, Kauno miesto savivaldybė, būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl nuolatinio gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekeltų grėsmės. Tai reiškia, kad teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, taip beje pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčo atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu išsamiu įrodymų vertinimu. Pareiškėjas ir atsakovas savo apeliaciniuose skunduose nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų pagrindą abejoti minėtų įrodymų (ar jų dalies) patikimumu ir jais nesiremti.

Pirmosios instancijos teismui, nustatant turtinės žalos, patirtos trečiojo suinteresuoto asmens automobiliui įvažiavus į kelio duobę, dydį abejonių kilo dėl kairės pusės ratlankių pakeitimo būtinumo ir apmokėjimo už tai, kai apie jų sugadinimus dėl eismo įvykio nebuvo nurodyta nei 2011 m. spalio 31 d. pranešime apie transporto priemonės žalą, nei 2011 m. spalio 31 d. transporto priemonės techninės apžiūros protokole, o apie tai tretysis suinteresuotas asmuo K. N. pranešė tik 2012 m. sausio 11 d. Įvertinusi eismo įvykio aplinkybes ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino priteistinos žalos dydį kairės pusės ratlankių įsigijimo suma.

Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, kad žala atsirado ir dėl automobilį vairavusio asmens E. R. kaltės, todėl priteistinos turtinės žalos dydis buvo sumažintas dar penkiasdešimčia procentų. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civiliniame kodekse įtvirtintomis nuostatomis dėl žalos dydžio nustatymo, inter alia kriterijų, galinčių lemti priteistinos žalos dydžio sumažinimą, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių, kiek tai susiję su automobilį vairavusio asmens kalte, vertinimu.

Byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, duobė nebuvo pažymėta, nebuvo greitį ribojančių ženklų (b. l. 18, 22-25). Be to, papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, jog važiuojamoji dalis buvo šlapia, duobė pilna vandens ir į duobę buvo įvažiuota atliekant lenkimo manevrą, kas taip pat apsunkino duobės matomumą. Todėl įvertinusi nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pakankamų teisinių argumentų daryti išvadą apie automobilį vairavusio asmens neatidumą, neatsargumą ar saugaus greičio viršijimą. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjui priteistinos turtinės žalos atlyginimą sumažino penkiasdešimčia procentų. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog sprendžiant žalos atlyginimo klausimą tokio pobūdžio bylose nėra tikslinga vadovautis CK 6.259 straipsnyje įtvirtinta taisykle, nes ši nuostata reglamentuoja sutartinės, o ne deliktinės atsakomybės taikymo klausimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina patirtų nuostolių suma – 3574,99 Lt, todėl atitinkama Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo dalis dėl turtinės žalos priteisimo pareiškėjui keistina, nustatant, kad pareiškėjui COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteistina 3574,99 Lt turtinės žalos atlyginimo. Taip pat priteistina visa pareiškėjo prašoma išlaidų (900 Lt), susijusių su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, suma.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, kaip nepagrįsti atmestini atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo negali būti tenkinamas, nes nuostoliai dėl transporto priemonės remonto ir eksploatacinių medžiagų laikytini neįrodytais, nusidėvėjimas neatskaitytas iš reikalavimo, nenustatyta transporto rinkos vertė prieš apgadinimą, nesudaryta atkūrimo kalkuliacija, nenustatyta transporto priemės likutinė vertė, neparengta vertinimo išvada ir nenustatytos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti.

Pareiškėjas prašo priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, t. y. 630 Lt už apeliacinio skundo parengimą. Remiantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas turi teisę reikalauti atlyginti sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas (ABTĮ 44 str. 2 d.). Taip pat, remiantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi, jis turi teisę reikalauti atlyginti ir patirtas atstovavimo išlaidas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Vadovaujantis Rekomendacijų 7 punktu, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2013 m. sausio 1 d. patvirtino MMA – 1 000 Lt (teisinės paslaugos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pareiškėjui teiktos po 2013 m. sausio 1 d.).

Pagal Rekomendacijų 8.10 punktą, maksimali suma už apeliacinio skundo surašymą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, yra 2 000 Lt (1 000 Lt MMA x 2). Advokato padėjėjas A. D. atstovavo pareiškėjui pirmosios instancijos teisme nagrinėjant COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group skundą. Pagal Rekomendacijų 5 punktą, už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių Rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus dydžio. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju maksimali už advokato padėjėjo parengtą apeliacinį skundą priteistina suma yra 1 600 Lt (2 000 Lt x 0,80). Atsižvelgiant į tai, kad prašoma už apeliacinio skundo parengimą priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, ji priteistina iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1, 2 ir 6 dalimis, 45 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group iš Kauno miesto savivaldybės priteista 1787,50 Lt (tūkstantis septyni šimtai aštuoniasdešimt septyni litai penkiasdešimt centų) turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2012-12-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 783,90 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Priteisti pareiškėjui COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 3574,99 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt keturis litus devyniasdešimt devynis centus) turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2012-12-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 900 Lt (devynis šimtus litų) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.“

Kitoje dalyje Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjui COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteisti 630 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Skirgailė Žalimienė