AS-146-358-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS146-358/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00024-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), kuriame prašė: 1) įpareigoti atsakovą atlikti patikrinimą artimiausiame nuo pareiškėjo dabartinės gyvenamosios vietos atsakovo padalinyje Kaune; 2) įpareigoti atsakovą pasinaudoti nekilnojamojo turto registro duomenų baze, kad gautų patikrinimui reikalingą informaciją; 3) atlyginti 200 Lt išlaidas, turėtas dėl pareiškėjo kelionės į Molėtus atsakovo nurodymui atsiimti.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 20 d. nutartimi (b. l. 10–11) atsisakė priimti pareiškėjo A. S. skundą kaip nenagrinėtiną teismų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Iš skundo turinio teismas nustatė, kad atliekant mokestinį patikrinimą, Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Utenos AVMI) 2013 m. gruodžio 13 d. Mokesčių administratoriaus nurodymu Nr. (20.40)-20.1 (toliau – ir Mokesčių administratoriaus nurodymas) pareiškėjui nurodė iki 2013 m. gruodžio 30 d. atvykti į Utenos AVMI Mokestinių prievolių skyriaus Molėtų poskyrį adresu Vilniaus g. 44, Molėtai, ir pateikti turimo apmokestinamojo nekilnojamojo turto dokumentus (Nekilnojamojo turto registro išrašą). Pareiškėjas neprašo panaikinti Utenos AVMI Mokesčių administratoriaus nurodymo, tačiau įvertinęs skundo turinį teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas su šiuo nurodymu nesutinka, ir jo keliami skundo reikalavimai (įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus) susiję būtent su šiuo Mokesčių administratoriaus nurodymu.

Vadovaujantis 5 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. AS146-201/2009, AS438-135/2009, AS502-466/2009, A146-391/2009, A822-172/2010).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. kovo 17 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A442-1238/2011), aiškindama Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas, MAĮ) 144 straipsnį, pažymėjo, jog Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 144 straipsnis nustato, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teisėjų kolegijos nuomone, aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnio, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Iš pateiktų dokumentų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas atlieka mokestinį patikrinimą, kuriam įvykdyti mokesčių administratoriui reikalingi papildomi duomenys, todėl jis, vadovaudamasis MAĮ 33 straipsnio nuostatomis (mokesčių administratoriaus teisės), 2013 m. gruodžio 13 d. nurodymu Nr. (20.40)-20.1 mokesčių mokėtojui A. S. nurodė iki 2013 m. gruodžio 30 d. atvykti į Utenos AVMI Mokestinių prievolių skyriaus Molėtų poskyrį ir pateikti turimo apmokestinamojo turto dokumentus (Nekilnojamojo turto registro išrašą).

Mokesčių administratoriaus nurodymu duodamas kompetentingo subjekto patvarkymas pateikti konkrečius duomenis bei dokumentus, kurie gali suponuoti tiek teigiamo, tiek neigiamo sprendimo priėmimą tikrinamojo asmens atžvilgiu. Nurodymas – dokumentas, turintis užtikrinti maksimalų įrodymų surinkimą bei visapusišką jų įvertinimą, tarnaujantis mokesčių administratoriaus baigiamojo akto priėmimui. Mokesčių administratoriaus nurodymas vertintinas kaip procedūrinis dokumentas, priimtas mokesčių administratoriui atliekant tiesiogines funkcijas, siekiant atlikti mokestinio tyrimo veiksmus, tačiau jis nėra galutinis ir pareiškėjui nesukelia materialiųjų teisinių pasekmių. Minimas nurodymas pats savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, juo tik pradedama mokestinio tyrimo procedūra. Nors mokesčių mokėtojas turi teisę skųsti mokesčių administratoriaus veiksmus ir aktus, tačiau naudojimasis šia teise negali tapti priemone išvengti mokestinio tyrimo, mokestinis tyrimas negali tapti negalimu vien dėl to, kad mokesčių mokėtojas jo eigoje kelia ginčus dėl mokesčių administratoriaus veiksmų. Taigi, mokesčių administratorius nurodymas negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu. Nors pareiškėjas ir neprašo panaikinti Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. gruodžio 13 d. Mokesčių administratoriaus nurodymo Nr. (20.40)-20.1, tačiau skundo reikalavimus, susijusius su mokesčių administratoriaus įpareigojimu atlikti atitinkamus veiksmus, kildina būtent iš šio nurodymo.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas A. S. atskirajame skunde (b. l. 14) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad priimdamas skundžiamą nutartį teismas neįvertino aplinkybės, jog už mokesčių administratoriaus nurodymo nevykdymą taikoma administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1723 straipsnį, t. y. pareiškėjui gali kilti tam tikros teisinės pasekmės. Be to, pasisakydamas, kad mokesčių mokėtojas negali naudotis savo teise kaip priemone išvengti mokestinio tyrimo, teismas skundo priėmimo klausimą išsprendė įvertindamas aplinkybes iš esmės priešingai nei siekia pareiškėjas – greičiau ir pigiau atlikti mokestinį patikrinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas kreipėsi su skundu į administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą atlikti patikrinimą artimiausiame nuo pareiškėjo dabartinės gyvenamosios vietos atsakovo padalinyje Kaune; 2) įpareigoti atsakovą pasinaudoti nekilnojamojo turto registro duomenų baze, kad gautų patikrinimui reikalingą informaciją; 3) atlyginti 200 Lt išlaidas, turėtas dėl pareiškėjo kelionės į Molėtus atsakovo nurodymui atsiimti.

Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. gruodžio 13 d. Mokesčių administratoriaus nurodymu Nr. (20.40)-20.1, kuriame jam (mokesčių mokėtojui) nurodyta iki 2013 m. gruodžio 30 d. atvykti į Utenos AVMI Mokestinių prievolių skyriaus Molėtų poskyrį adresu Vilniaus g. 44, Molėtai, ir pateikti turimo apmokestinamojo nekilnojamojo turto dokumentus (Nekilnojamojo turto registro išrašą). Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra kildinami iš atsakovo pateikto Mokesčių administratoriaus nurodymo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, remiantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009). Kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011 (skelbta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje Nr. 21, 2011 m., p. 254–263) pateiktais išaiškinimais, iš kurių galima daryti išvadą, kad Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnyje numatyta mokesčių mokėtojo teisė nėra absoliuti, o ši teisės norma, kiek ji susijusi su apskundimu teismui, negali būti aiškinama priešingai teisminio proceso paskirčiai ir negali būti traktuojama kaip suteikianti teisę skųsti teismui ir tokius mokesčių administratoriaus veiksmus, kurie teisinių pasekmių nesukelia ir kurių nagrinėjimas teisme būtų beprasmis (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-533/2010).

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad savarankišku administracinės bylos dalyku negali būti mokesčių administratoriaus nurodymai, duoti mokestinio patikrinimo metu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-338/2011 ir joje nurodyta praktika). Todėl nustačius, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra kildinami iš Utenos AVMI 2013 m. gruodžio 13 d. Mokesčių administratoriaus nurodymo Nr. (20.40)-20.1, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog pareiškėjo skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, todėl, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, jį atsisakytina priimti nagrinėjimui administraciniame teisme.

Vertinant mokesčių administratoriaus pateikto mokesčių mokėtojui nurodymo įtaką pareiškėjo (mokesčių mokėtojo) teisėms ir pareigoms, pastebėtina, kad mokestinio tyrimo procedūros prasme šis nurodymas yra tik tarpinis procedūrinis (ne galutinis) dokumentas, priimtas mokesčių administratoriaus teisės aktų nustatyta tvarka atliekamo mokestinio tyrimo eigoje, jokių materialiųjų teisinių pasekmių mokesčių teisinių santykių srityje šis nurodymas pareiškėjui nesukelia, todėl jis negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku. Šios išvados taip pat negali paneigti ir pareiškėjo atskirojo skundo argumentas, kad už mokesčių administratoriaus nurodymo nevykdymą mokesčių mokėtojui gali būti taikoma administracinė atsakomybė, kadangi nurodyta aplinkybė patvirtina iš esmės tik tai, jog mokesčių administratoriaus nurodymas yra pateikiamas mokestinio tyrimo metu mokesčių administratoriui atliekant Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnyje jam pavestas funkcijas, todėl toks nurodymas laikytinas viešojo administravimo subjekto jam suteiktų įgaliojimų ribose duotu patvarkymu, kuris privalo būti vykdomas.

Remiantis išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas teisingai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, todėl skundžiama 2014 m. sausio 20 d. nutartis paliekama galioti kaip pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjo atskirasis skundas jame nurodytais argumentais negali būti tenkinamas, todėl atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys