A-442-803-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-803/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01240-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) priteisti 45 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, jog Teisingumo ministerija ir Kalėjimų departamentas neįgyvendino Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 94 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos, todėl pareiškėjui buvo atimta teisė bendrauti su artimaisiais iki 4 valandų. Teigė, kad bausmės atlikimo metu konkrečiais atvejais Marijampolės pataisos namų direktorius neatsiklausęs pareiškėjo ir jo artimųjų skyrė iki 2 val. trumpalaikį pasimatymą, o Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius skyrė iki 1 val. 30 min. trumpalaikius pasimatymus. Pareiškėjo teigimu, Teisingumo ministerija, neįrašiusi į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (toliau – ir Taisyklės), kad pasimatymų trukmę pasirenka patys nuteistieji ir atvykę į pasimatymą asmenys, neįgyvendino BVK 94 straipsnio 1 dalies nuostatų ir tuo pažeidė Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 3 ir 5 punktus. Kalėjimų departamentas nesiima veiksmų, kad būtų suteikiami trumpalaikiai pasimatymai iki 4 val., kurie dabar mažinami iki 2 val., vadovaujantis lygybės principu; tokiais veiksmais atsakovas pažeidė BVK 94 straipsnio 1 dalį ir padarė pareiškėjui žalą. Dėl minėtų veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, stresą, paniką, nerimą, baimę, nuoskaudas, įžeidimą, nesiskaitymą, teisių, kurias pareiškėjui suteikė įstatymų leidėjas BVK 94 straipsnio 1 dalyje, suvaržymą, apgavystes ir sukčiavimus savo ir artimųjų atžvilgiu. Be to, patyrė bendravimo sumažėjimą, sumenkintas ir menkinamas valstybės tarnautojo prestižas, padidėjo nepasitikėjimas pataisos namų ir tardymo izoliatorių, kalėjimo darbuotojais. Žala jam padaryta tuo, kad Teisingumo ministerija patvirtino Taisyklių 102 punktą, kuriame neaiškiai reglamentavo trumpalaikių pasimatymų suteikimo tvarką; turėjo numatyti tokią tvarką, pagal kurią pasimatymų trukmė priklausytų nuo paties nuteistojo ir jo lankytojų, o ne nuo administracijos. Tokiais neteisėtais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta 45 000 Lt žala.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad BVK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta nurodytų pasimatymų trukmė yra maksimali. Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) neprieštarauja BVK 94 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai dėl pasimatymų trukmės. Atitinkami pataisos įstaigos pareigūnai gali spręsti suteikti ar nesuteikti nuteistajam pasimatymą bei kokios trukmės pasimatymas bus suteiktas – tai yra pataisos įstaigos pareigūnų diskrecijos teisė. Pareiškėjo samprotavimai, kad pasimatymų trukmė turėtų priklausyti nuo nuteistojo ir asmens atvykusio į pasimatymą pageidavimų, atmestini. Teisingumo ministerija savo veikloje vadovaujasi galiojančiais įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir Teisingumo ministerijos nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1464. Pagal šių nuostatų 8 punktą Teisingumo ministerijai suėmimo, bausmių vykdymo ir probacijos vykdymo srityse nepriskirta tardymo izoliatorių ir pataisos įstaigų vidaus administravimo funkcija. Todėl Teisingumo ministerija negali pasisakyti ir atsakyti už nurodytus Marijampolės pataisos namų ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus. Dėl žalos atlyginimo nurodė, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Kadangi pareiškėjo nurodytos turtinės žalos faktas neįrodytas, kitų dviejų atsakomybės sąlygų egzistavimas negali lemti pareigos atlyginti žalą iš valstybės.

Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas skundu į Kalėjimų departamentą dėl Marijampolės pataisos namų ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų suteikiant trumpalaikį pasimatymą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios informacijos nerinko ir nenagrinėjo. Pareiškėjas neišnaudojo teisės aktuose jam nustatytos pareigos savo reikalavimus spręsti ne teismo tvarka pirmiausia kreipiantis į Kalėjimų departamento direktorių. Pažymėjo, jog Kalėjimų departamentas neturi pridėti jokios dokumentinės medžiagos, susijusios su šia byla ir jos ginčo objektu.

Vadovaujantis BVK 94 straipsnio 1 dalimi, nuteistiesiems leidžiami trumpalaikiai iki keturių valandų pasimatymai. Pasimatymų tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Vadovaujantis šių Taisyklių 102 punkto nuostatomis, pasimatymo suteikimo procedūra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens rašytinį prašymą. Leidimą suteikti pasimatymą duoda pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotojas, o poilsio ir švenčių dienomis – ir pataisos įstaigos vadovybės budintysis atstovas arba pataisos įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas.

Pareigūno sprendimas leisti pasimatyti įrašomas nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme dėl pasimatymo suteikimo, kuriame taip pat nurodoma pasimatymo trukmė. Siekiant, kad visi nuteistieji galėtų pasinaudoti trumpalaikių pasimatymų teise, nepažeidžiant BVK 6 straipsnyje nustatyto nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus principo, nuteistajam G. K. buvo skirtas 2 valandų trukmės trumpalaikis pasimatymas Marijampolės pataisos namuose ir 1 val. 30 min. trukmės trumpalaikiai pasimatymai Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Vadovaujantis BVK 94 straipsnio 1 dalimi, nuteistiesiems leidžiami trumpalaikiai iki keturių valandų pasimatymai. Šių pasimatymų trukmė priklauso nuo įvairių aplinkybių: nuo asmenų atvykimo į pasimatymus laiko, nes pasimatymai suteikiami darbo metu, nuo atvykusių į pasimatymus asmenų skaičiaus, trumpalaikių pasimatymų patalpų skaičiaus, nuo nuteistojo ir atvykusių asmenų elgesio pasimatymo metu. Pažymėjo, kad nei BVK, nei kiti teisės aktai neįpareigoja įstaigos direktoriaus skirti maksimalų 4 valandų trukmės trumpalaikį pasimatymą.

Kiekvieną kartą pareigūnai sprendžia individualiai, kokios trukmės pasimatymą galima skirti nuteistajam, objektyviai įvertinus visas aplinkybes. Paprastai atsižvelgiama į nuteistųjų skaičių ir norinčių pasinaudoti pasimatymų teise. Siekiant užtikrinti visiems nuteistiesiems vienodas sąlygas ir vadovautis nuteistųjų lygybės, trumpalaikių pasimatymų trukmė visiems nuteistiesiems proporcingai sumažinama, t.y. skiriama ne maksimalios 4 valandų trukmės. Įstaigoje nebūna, arba labai retai galimi trumpalaikiai pasimatymai maksimalios trukmės. Pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą Kalėjimų departamento veiksmais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėjas konkrečiuose tardymo izoliatoriuose naudojosi teise į trumpalaikius pasimatymus ir jam buvo suteikti tokie pasimatymai. Pareiškėjas teigė, kad Teisingumo ministerija ir Kalėjimų departamentas privalo poįstatyminių aktų pagalba nustatyti tokią trumpalaikių pasimatymų tvarką, pagal kurią trumpalaikio pasimatymo trukmė priklausytų ne nuo administracijos, o nuo kalinamojo ir jo lankytojų pageidavimų. Pareiškėjas pradžioje skundė Teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento veiksmus dėl to, kad šie nenustatė poįstatyminio trumpalaikių pasimatymų suteikimo tvarkos reglamentavimo, o patikslintu skundu reiškė pretenzijas dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas nustatė, kad G. K. buvo suteikti skirtingos trukmės trumpalaikiai pasimatymai: Marijampolės pataisos namų direktorius skyrė G. K. 2 val., o Šaulių tardymo izoliatoriaus direktorius pareiškėjui skyrė 1 val. 30 min. trumpalaikius pasimatymus. Šiuos sprendimus pareiškėjas skundė ir bylos nagrinėjamos skirtinguose teismuose atskirose bylose. Todėl teismas šių aplinkybių neanalizavo, kaip nesusijusių su nagrinėjamais reikalavimais. Pažymėjo, kad trumpalaikių pasimatymų tvarką reglamentuoja BVK, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2d. įsakymu Nr. 194 su visais pakeitimais. BVK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio kodekso 73, 74, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. Minimali trumpalaikių pasimatymų trukmė nereglamentuota, t. y. norminiai aktai nenustato, kiek laiko mažiausiai turi trukti trumpalaikis pasimatymas. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 102 punkte aiškiai išdėstyta pasimatymų suteikimo tvarka. Šiame punkte nurodyta, kad leidimą suteikiantis pareigūnas prašyme nurodo pasimatymo trukmę, o atsisakius suteikti trumpalaikį pasimatymą prašyme nurodomi atsisakymo motyvai. Vadinasi, pareigūnui suteikta diskrecinė teisė nuspręsti suteikiamo trumpalaikio pasimatymo trukmę, kuri gali būti nustatoma iki 4 val. Atsisakant suteikti trumpalaikį pasimatymą, toks sprendimas turi būti motyvuojamas. Teismas sprendė, kad kalinamam asmeniui prašant keturių valandų trukmės pasimatymo, o administracijos pareigūnui nesutinkant suteikti tokios trukmės pasimatymą ir suteikiant trumpesnį pasimatymą, toks sprendimas taip pat turėtų būti motyvuojamas.

Tai, kad įstatymų leidėjas nustatytiems asmenims suteikė diskrecijos teisę nuspręsti, kiek truks trumpalaikis pasimatymas, nereiškia, jog pareigūnas, nustatydamas mažesnę nei maksimalus trumpalaikio pasimatymo trukmę, bet kuriuo atveju neturi pagrįsti savo išvadas svariais, išsamiais ir kruopščiais argumentais, objektyviai įvertinus visas aplinkybes. BVK 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas. Todėl sprendimo motyvavimas svarbus tuo aspektu, kad asmenims, kurie pateikė prašymą dėl pasimatymų, nekiltų neaiškumų, dviprasmiškumų, abejonių dėl objektyvumo ir būtų aišku, kodėl skiriamas ne maksimalus, o trumpesnis pasimatymo laikas. Taigi minėti norminiai aktai liudija, kad trumpalaikių pasimatymų suteikimo tvarka yra reglamentuota ir aiški.

Teismas pabrėžė, kad BVK 94 straipsnyje numato, jog nuteistiesiems leidžiami trumpalaikiai pasimatymai iki keturių valandų trukmės, t. y. ne keturių valandų, o iki keturių valandų. Todėl konkrečią pasimatymo trukmę nustato – „leidžia“ konkretus pareigūnas. Teisingumo ministerija, patvirtindama Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, nustatė tvarką, kuri atitinka įstatymo reikalavimus. Pareiškėjo teiginiai, kad trumpalaikio pasimatymo trukmė turi priklausyti ne nuo administracijos pareigūno, o nuo nuteistojo ar lankytojo valios, teismo vertinimu, yra nepagrįsti ir prieštarauja minėtoms normoms. Todėl pretenzijos Teisingumo ministerijai ar Kalėjimų departamentui dėl to, kad netinkamai reglamentuota pasimatymų suteikimo tvarka, teismo buvo atmestos.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, ir Kalėjimų departamento 45 000 Lt dydžio neturtinę žalą, kurią kildina iš Teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento veiksmų dėl netinkamo ir neaiškaus pasimatymų suteikimo tvarkos reglamentavimo. Teismas pažymėjo, jog pasimatymų suteikimo tvarka Taisyklių 102 punkte reglamentuota konkrečiai, aiškiai, išsamiai, nedviprasmiškai ir atitinka BVK nuostatas. Todėl G. K. pretenzijos dėl šių institucijų veiksmais (neveikimu) padarytos neturtinės žalos teismo buvo įvertintos kaip nepagrįstos ir atmestos, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkintas.

III. Pareiškėjas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimu nesutinka ir apeliaciniu skundu prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

Apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog byla buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant. Akcentuoja, jog yra diskriminuojamas kitų proceso šalių atžvilgiu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo procesines teises ir atėmė galimybę asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio nuostatas, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.), išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose išvardytus procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejus, kuriuos nustačius teismo sprendimas turi būti panaikintas. ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas sprendimo negaliojimo pagrindas – pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriems nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.

ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė pareiškėjui nedalyvaujant teismo posėdyje. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. nutartimi įpareigojo pristatyti G. K. į 2013 m. birželio 26 d. teismo posėdį (b. l. 38). Pareiškėjas į minėtą posėdį buvo pristatytas ir jo metu pareiškė nušalinimą teisėjui. 2013 m. birželio 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas atidėjo bylos nagrinėjimą iki 2013 m. birželio 27 d. ir įpareigojo Lukiškių TI-K pristatyti pareiškėją į teismą 2013 m. birželio 27 d. (b. l. 46).

Kadangi nebuvo išspręstas teisėjo nušalinimo klausimas, 2013 m. birželio 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas atidėjo bylos nagrinėjimą iki 2013 m. birželio 28 d. ir įpareigojo Lukiškių TI-K pristatyti pareiškėją į teismą 2013 m. birželio 28 d. (b. l. 54). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo 2013 m. liepos 4 d., nes nebuvo etapuotas pareiškėjas, taip pat neatvyko kitos proceso šalys. Tos pačios dienos teismo nutartimi Lukiškių TI-K ir kiti įpareigoti pristatyti pareiškėją į teismą 2013 m. liepos 4 d. (b. l. 58-59). 2013 m. liepos 4 d. pareiškėjas buvo pristatytas į teismą ir pateikė patikslintą skundą, dėl ko bylos nagrinėjimas buvo atidėtas 2013 m. rugsėjo 26 d. (b. l. 76).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 10 d. nutartimi (b. l. 86) įpareigojo pareiškėją pristatyti į teismo posėdį, kuris vyks 2013 m. rugsėjo 26 d., tačiau G. K. pristatytas nebuvo. Vilniaus pataisos namai informavo teismą, kad Vilniaus pataisos namuose buvo gauta Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartis konvojuoti pareiškėją į 2013 m. rugsėjo 24 ir 25 d. teismo posėdžius, todėl kadangi pareiškėjas nepareiškė valios dėl dalyvavimo teismo posėdyje Vilniaus apygardos administraciniam teisme, jis bus vežamas į Panevėžį (b. l. 98).

Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 24 d. pateikė prašymą teismui užtikrinti jo dalyvavimą teismo posėdyje (b. l. 121-122). Prašyme nurodoma, kad pareiškėjas yra laikomas Panevėžio policijos komisariato areštinėje, nes 2013 m. rugsėjo 25 d. bus vežamas į teismo posėdį, tačiau jo nenorima vežti į 2013 m. rugsėjo 26 d. teismo posėdį, t. y. į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. 13 val. 15 min. posėdį.

Taigi bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas siekė dalyvauti pirmosios instancijos teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. posėdyje, prašymą užtikrinti jo dalyvavimą bylos nagrinėjime išsiuntė laiku (2013 m. rugsėjo 24 d.), iki teismo posėdžio likus dviem dienoms. Nors dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių priežasčių šis prašymas Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas tik 2014 m. gegužės 27 d. (b. l. 121), tačiau pirmosios instancijos teismas turėjo duomenų, kad pareiškėjas negali dalyvauti 2013 m. rugsėjo 26 d. teismo posėdyje, nes bus konvojuojamas į Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. ir 2013 m. rugsėjo 25 d. posėdžius. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių priemonių, kad užtikrinti ABTĮ 53 straipsnyje įtvirtintą pareiškėjo teisę dalyvauti teismo posėdyje, teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant ir kt.

Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pareiškėjui nedalyvaujant, šiuo atveju, pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam bei teisę į teisingą procesą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimas naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys