eAS-588-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-588-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00686-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Ž. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. P. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Ž. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. sausio 29 d.) per elektroninių paslaugų portalą „E.TEISMAS.LT“ kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) atnaujinti terminą skundui dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas) paduoti; 2) panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą išmokėti pareiškėjui paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Natūra 2000 išmokos (parama Natūra 2000 miškų teritorijose)“.

Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi ir paaiškino, jog Sprendime yra nurodytos pareiškėjui pritaikytos sankcijos dėl kompleksinės paramos reikalavimų nesilaikymo, tačiau nėra informacijos apie atsisakymą skirti išmokas už miškų valdas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Natūra 2000 išmokos (parama Natūra 2000 miškų teritorijose)“ ir nepateikiami jokie tokio atsisakymo argumentai. Pareiškėjas, gavęs Sprendimą, nebuvo informuotas apie išmokas, todėl telefonu kreipėsi į Agentūrą, kurios darbuotojas nurodė, jog paramos neskyrimas motyvuojamas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. 3D-151 5.7.3 punktu. Po Sprendimo gavimo pareiškėjas pateikė pretenziją Agentūrai, kuri tik 2013 m. spalio 16 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė aiškų ir motyvuotą atsakymą. Pareiškėjas, laikydamas šį Agentūros raštą individualiu administraciniu aktu, apskundė jį Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris jo skundo netenkino, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą nutraukė, nurodydamas, kad 2013 m. spalio 16 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo individualus administracinis teisės aktas, o tik aiškinamojo pobūdžio raštas. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pareiškėjas nurodė, jog Sprendimo apskundimo terminas praleistas dėl pateisinamų priežasčių ir prašė teismo atnaujinti terminą skundui dėl Sprendimo panaikinimo paduoti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą neatnaujinus praleisto skundo padavimo termino.

Teismas vadovavosi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-467/2011; 2011 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-753-11) ir nurodė, kad Sprendime aiškiai nurodyta, jog jį apskųsti galima Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai ar administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos. Tikslių duomenų, kada pareiškėjas šį Sprendimą gavo, byloje nėra, tačiau 2013 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas pateikė pretenziją Agentūrai, prašydamas nurodyti, kodėl jam buvo atsisakyta mokėti išmokas 2012 metais. Vadinasi, pareiškėjas, 2013 m. rugsėjo 17 d. teikdamas pretenziją atsakovui, jau žinojo apie priimtą Sprendimą, su kuriuo jis nesutiko. Pareiškėjas skundą teismui dėl šio Agentūros sprendimo panaikinimo per elektroninių paslaugų portalą „E.TEISMAS.LT“ pateikė tik 2015 m. sausio 29 d., t. y. vieno mėnesio terminą praleidęs daugiau nei vienerius metus.

Teismas nurodė, jog pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą argumentas, kad Sprendimas buvo nepakankamai aiškus, be motyvų, todėl jo pareiškėjas nelaikė individualiu teisės aktu ir neskundė, teismo vertintinas kritiškai. Sprendime aiškiai yra nurodyta, kad pareiškėjui yra skiriama tik 9 188,49 Lt dydžio paramos suma, kadangi buvo pritaikyta tokio paties dydžio (9 188,49 Lt) kompleksinio paramos susiejimo sankcija. Agentūra išsamiai nurodė, kodėl, kokiu teisiniu pagrindu vadovaujantis pareiškėjui buvo pritaikytos sankcijos, taip pat aiškiai nurodė šio Sprendimo apskundimo tvarką. Tai, kad pareiškėjas suprato ginčijamo Sprendimo esmę, t. y. kad jam Agentūra pritaikė sankcijas ir neskyrė paramos visai prašomai 18 376,96 Lt sumai, patvirtina ir jo 2013 m. rugsėjo 17 d. pateikta pretenzija Agentūrai, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas skųsdamas teismui ne Sprendimą, o 2013 m. spalio 16 d. Agentūros raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo tik buvo detaliau atskleistas Sprendimo turinys, pasirinko savo elgesio modelį (sukeliančiu pareiškėjui neigiamas pasekmes). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio, nes jos yra susijusios su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu ir nelaikytinos objektyviomis priežastimis, pateisinančiomis praleisto skundo dėl Sprendimo padavimo terminą.

II. Pareiškėjas Ž. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti terminą skundui paduoti ir skundą priimti.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia iš esmės tais pačiais pagrindiniais argumentais kaip ir prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti pirmosios instancijos teismui ir papildomai nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartyje nurodyta išvada, kad terminas praleistas be svarbių priežasčių, yra neteisinga. Šiuo atveju neabejotinai konstatuotinos tokios aplinkybės: pareiškėjas objektyviai negalėjo skųsti Sprendimo, nes jis buvo neaiškaus turinio, jame nebuvo aiškiai išreikšto sprendimo dėl išmokų už miško valdas, tai pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, ir pats atsakovas. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad kritiškai vertina pareiškėjo argumentą, jog Sprendimas buvo neaiškus: „Agentūra išsamiai nurodė, kodėl, kokiu teisiniu pagrindu vadovaujantis pareiškėjui buvo pritaikytos sankcijos“ – vis dėlto pažymėtina, kad Sprendime nurodomos visiškai kitos pritaikytos sankcijos ir jų pagrindimas, t. y. su Sprendime nurodytomis sankcijomis pareiškėjas sutiko, tačiau jame nebuvo niekaip pagrindžiama sankcija neskirti paramos pagal „Natūra 2000 išmokos (parama Natūra 2000 miškų teritorijose)“ ir nenurodoma, kad parama nebus skirta, todėl pareiškėjui nebuvo galimybės skųsti sprendimą, nes jo turinyje nebuvo išreikšto pareiškėjo teises pažeidžiančio sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Pareiškėjas Ž. P. atskirajame skunde ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl to, kad nebuvo atnaujintas terminas skundui paduoti. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka ir teigia, jog terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių ir pateisinamų priežasčių, nes nuo pat Sprendimo gavimo dienos aktyviai gynė savo pažeistas teises (pateikė atsakovui pretenziją ir teismui apskundė atsakymą į pretenziją, kurį teismas pripažino aiškinamojo pobūdžio raštu). Pareiškėjas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. gruodžio 29 nutartyje (administracinė byla Nr. A556-2132/2014) išaiškinus, jog turėjo būti skundžiamas ne atsakovo atsakymas į pareiškėjo pretenziją, o Sprendimas, skundas buvo paduotas per vieną mėnesį.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą, pirmiausia nurodo, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos. Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pažymėtina, jog savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-22-520/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje TA-2-520/2015 ir kt.).

Byloje nėra tikslių duomenų, kada pareiškėjui įteiktas skundžiamas Sprendimas, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, 2013 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas pateikė pretenziją Agentūrai, prašydamas nurodyti, kodėl jam buvo atsisakyta mokėti išmokas. Vadinasi, pareiškėjas, 2013 m. rugsėjo 17 d. teikdamas pretenziją atsakovui, jau žinojo apie priimtą Sprendimą, su kuriuo jis nesutiko. Pareiškėjas skundą teismui dėl šio Agentūros sprendimo panaikinimo per elektroninių paslaugų portalą „E.TEISMAS.LT“ pateikė tik 2015 m. sausio 29 d., t. y. vieno mėnesio terminą praleidęs daugiau nei vienerius metus.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr. AS525-575/2010, Nr. AS556-341/2009, Nr. AS63-404/2009 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012; 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012). Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011), tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-327/2013).

Vertinant priežastis, dėl kurių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo.

Kaip minėta, pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti grindžia tuo, jog nuo Sprendimo įteikimo dienos aktyviai gynė savo pažeistas teises, tačiau tai darė netinkamai, t. y. pareiškėjas, gavęs Sprendimą, kuris, pareiškėjo teigimu, buvo neišsamus, 2013 m. rugsėjo 17 d. kreipėsi su pretenzija į Agentūrą, kuri 2013 m. spalio 16 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė jam išsamų atsakymą. Iš pareiškėjo nurodomų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas, gavęs šį raštą, neskundė Sprendimo, o pasirinko kitą savo teisių gynimo būdą, t. y. apskundė minėtą raštą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris jo skundo netenkino, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą nutraukė, nurodydamas, kad 2013 m. spalio 16 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini) yra ne individualus teisės aktas, o tik aiškinamojo pobūdžio raštas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės, susijusios su jo skundo padavimu dėl 2013 m. spalio 16 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo ir kitoje administracinėje byloje priimtais sprendimais, taip pat ir pareiškėjo teigimas, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartyje yra nurodytas argumentas, kad manytina, jog Sprendimas „nesuderinamas su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimais“, nėra tos svarbios aplinkybės, dėl kurių turėtų būti tenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą įstatymo (ABTĮ 33 str. 1 d.) nustatytą terminą skundui paduoti.

Išnagrinėjus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis laiku nesikreipė į teismą su skundu dėl Sprendimo panaikinimo, kad operatyviai kreipėsi į teismą po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties priėmimo, pateiktus įrodymus, konstatuotina, kad pareiškėjas nesikreipė į teismą laiku ne dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų klaidinęs pareiškėją dėl Sprendimo apskundimo ir savo veiksmais trukdęs pareiškėjui laiku paduoti skundą dėl Sprendimo panaikinimo. Pareiškėjo gautame Sprendime buvo nurodyta, kad pareiškėjui yra skiriama tik 9 188,49 Lt dydžio paramos suma, kadangi buvo pritaikyta tokio paties dydžio (9 188,49 Lt) kompleksinio paramos susiejimo sankcija. Sprendime iš esmės buvo nurodyta, kodėl, kokiu teisiniu pagrindu vadovaujantis pareiškėjui buvo pritaikytos sankcijos (nesilaiko Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo, taip pat nurodomos teisės normos, kuriomis vadovaujamasi, skiriama sankcija – parama mažinama 50 procentų). Šiuo atveju yra svarbu tai, kad Sprendime aiškiai nurodyti jo apskundimo tvarka ir terminas (Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui per 1 mėnesį nuo Sprendimo gavimo dienos). Sprendime taip pat nurodyta, jog kilus neaiškumams ar norint gauti išsamesnės informacijos pareiškėjas gali kreiptis Sprendime nurodytais kontaktais. Tai, kad pareiškėjas suprato ginčijamo sprendimo esmę, t. y. kad jam Agentūra pritaikė sankcijas ir neskyrė paramos visai prašomai 18 376,96 Lt sumai, patvirtina ir jo 2013 m. rugsėjo 17 d. pateikta pretenzija Agentūrai. Pažymėtina, kad pareiškėjas, gavęs 2013 m. spalio 16 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini)), operatyviai nesikreipė į teismą dėl Sprendimo panaikinimo, nors šiuo raštu nebuvo nei panaikintas, nei pakeistas Sprendimas, o pareiškėjas gavo tik detalesnę informaciją dėl sankcijos taikymo.

Be to, apie tai, kad pareiškėjas turi skųsti Sprendimą, nes būtent jis pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, atsiliepime į skundą administracinėje byloje Nr. I-4084-484/2014 nurodė atsakovas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties 2 lapą). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 28 d. sprendime nenustatė, kad Sprendimas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, o nustatė, kad Sprendime nėra „kalbama apie pareiškėjui taikomas sankcijas dėl Taisyklių 5.7.3 punkto reikalavimų nesilaikymo“, motyvai dėl šių sankcijų taikymo buvo nurodyti minėtame 2013 m. spalio 16 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties 5 lapą), tačiau ir po šio sprendimo priėmimo pareiškėjas nesiėmė operatyvių veiksmų, kad būtų apskųstas Sprendimas. Šiuo atveju pareiškėjas skundą padavė tik 2015 m. sausio 29 d., t. y. uždelsęs pakankamai ilgą laiką.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Taigi, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas siekdamas apginti savo pažeistas teises į paramą ir nežinodamas, kaip ir kokiu būdu gali tą padaryti, galėjo kreiptis į teisines paslaugas teikiančius asmenis, tačiau to nepadarė, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio, nes jos yra susijusios su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu ir nelaikytinos objektyviomis priežastimis, pateisinančiomis praleisto skundo dėl Sprendimo panaikinimo padavimo terminą. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką asmens kreipimasis į įvairias institucijas, susirašinėjimas su jomis negali pateisinti skundo padavimo termino praleidimo. Ši aplinkybė yra subjektyvaus pobūdžio, susijusi su paties asmens pasirinktu jo elgesio variantu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-10/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis išdėstytais argumentais ir nustatytų aplinkybių visuma, laikytina, kad pareiškėjui buvo tinkamai išaiškinta, kaip jis gali įgyvendinti savo procesines teises, todėl pareiškėjas, atsižvelgdamas į skundo padavimo terminą, turėjo pasirinkti jam priimtinus apdairaus ir rūpestingo elgesio variantus. Pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą dėl subjektyvių, nuo jo valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos svarbiomis. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą netenkintas ir jo skundą atsisakyta priimti, teisėjų kolegijos vertinama kaip teisėta ir pagrįsta. Pagrindų, dėl kurių skundžiama nutartis turėtų būti panaikinta, nenustatyta, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. P. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė