A-556-1093-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1093/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02664-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1, 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), 12 446,68 Lt turtinės žalos; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, 5 000 Lt neturtinės žalos; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo 17 446,68 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam 2012 m. vasario 13 d. buvo nepagrįstai surašytas administracinio teisės pažeidimo (toliau – ir ATP) protokolas Nr. 10P-1433631-12 ir Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs ATP bylą Nr. A2.6.-535-817/2013, įsiteisėjusiu 2013 m. gegužės 2 d. nutarimu ATP bylą pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį nutraukė. Nagrinėjant šią ATP bylą, dėl Vilniaus AVPK pareigūnų nepagrįstų ir neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą.

Turtinę žalą patyrė dėl to, kad jam teko naudotis advokatų ir advokato padėjėjo paslaugomis bei surinkti nemažai duomenų teisingam šios bylos išnagrinėjimui, todėl turtinę žalą sudaro 12 446,68 Lt. Tai patvirtina sąskaitos už teisines paslaugas, banko sąskaitos išrašai, mokėjimo nurodymai. Be to, neteisėti atsakovo veiksmai dėl surašyto ATP protokolo (nenustačius pareiškėjo neteisėtų veiksmų) ir bylos medžiagos perdavimas nagrinėti teismui bei bylos nagrinėjimas teisme sąlygojo pareiškėjui stresą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą darbe prieš bendradarbius ir darbdavį, reputacijos pablogėjimą.

Dėl to jam padaryta ir neturtinė žala, kuri vertinama 5 000 Lt. Tvirtino, kad jam 2012 m. vasario 13 d. ATP protokolą surašęs Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus Paieškos poskyrio pareigūnas, tinkamai neištyręs ATP įvykdymo aplinkybių ir paties pažeidimo fakto, neturėjo jokio pagrindo kaltinti pareiškėją dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų. Neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme pasireiškė tuo, kad nebuvo laikytasi ATPK 260 straipsnyje, 284 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų, t. y. nenustačius ir neįrodžius visų ATP sudėties elementų buvo surašytas ATP protokolas ir byla perduota nagrinėti teismui.

Neteisėtas ATP protokolo surašymas konstatuotas ir teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutarime, kuris nebuvo skųstas apeliacine tvarka ir yra įsiteisėjęs. Teigė, kad pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas advokato padėjėjui ir advokatui sumokėjo už suteiktas teisines paslaugas, taip pat buvo nuvykęs į eismo įvykio vietą adresu: Karaliaučiaus g., Vilnius, kur buvo fotografuota gatvės danga, be to, UAB „Matrix“ padarė spalvotas gatvės dangos ir aplinkos nuotraukas, kurios buvo pateiktos teismui.

Iš viso šioje byloje buvo net 10 teismo posėdžių, pati byla teismuose buvo nagrinėjama daugiau nei metus. Grąžinus bylą iš naujo nagrinėti pirmąja instancija, iš naujo prieš teismo posėdžius buvo rengiamasi bylai, teismo posėdžių metu papildomai apklausiami liudytojai. Pareiškėjas UAB „Moller Auto Keturi žiedai“ sumokėjo 240,50 Lt už automobilio AUDI A3 galinės dalies pažeidimų diagnostiką, nes siekė įrodyti, kad jo automobilis jokiame eismo įvykyje nedalyvavo ir nebuvo apgadintas. Be to, pareiškėjas už suteiktas teisines paslaugas sumokėjo 3 000 Lt ir advokatei A.

Š. Taigi jo turėtos išlaidos yra konkrečiai apibrėžiamas, apčiuopiamas turto netekimas, todėl jos laikytinos nuostoliais. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1720/2010, 2012 m. vasario 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-281/2012, 2013 m. sausio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-357/2013 ir mano, jog ir šiuo atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp pareiškėjo nurodytų neteisėtų atsakovo veiksmų ir jo patirtų nuostolių.

Grįsdamas neturtinės žalos atsiradimą, pareiškėjas nurodė Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą, kuriame konstatuota, jog materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti. Pareiškėjo teigimu, iki Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutarimo įsiteisėjimo dienos praėjo daugiau nei pusantrų metų ir per visą šį laiką pareiškėjas buvo nepagrįstai kaltinamas ATP padarymu.

Be to, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. nutarimu buvo 3 metams atėmęs teisę vairuoti transporto priemones bei skyręs 3 000 Lt baudą. Akivaizdu, kad visą šį laiką tiek pažįstami, tiek bendradarbiai bei tiesioginis vadovas susidarė įspūdį, jog pareiškėjas yra šiurkščiai pažeidęs Kelių eismo taisykles, padaręs turtinės žalos kitiems asmenims. Tai sąlygojo ne tik paties pareiškėjo stresą bei išgyvenimus, bet ir reputacijos pablogėjimą. Be to, pareiškėjas labai pergyveno dėl to, kad iš jo 3 metams atėmus teisę vairuoti transporto priemones jis negalės tinkamai rūpintis tiek sūnumi, tiek savo žmona.

Pareiškėjo manymu, jo prašomos priteisti neturtinės žalos dydis yra racionalus, nes tokio pobūdžio bylose teismai priteisia atitinkamo dydžio neturtinės žalos atlyginimą (LVAT 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1720/2010). Be to, pareiškėjo teigimu, jam turi būti skaičiuojamos ir procesinės palūkanos (LVAT 2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009; 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011). Pareiškėjas papildomai paaiškino, jog pagal LVAT praktiką atstovavimo išlaidos ATP bylose yra laikomos nuostoliais ir yra priteisiamos; kadangi byloje reiškiamas reikalavimas priteisti ne atstovavimo išlaidas, o nuostolius, reikalavimo dydžiui apskaičiuoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.

įsakymu Nr. IR-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio netaikytinos.

Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepimu į skundą (b. l. 55–60) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad kiekvienu konkrečiu atveju žalai atlyginti yra būtina nustatyti visetą sąlygų: pareigūnų veikos neteisėtumo faktą, konkrečią žalą (pasekmes) ir priežastinį ryšį tarp šios žalos ir pareigūnų neteisėtos veikos. Vertinant veiksmų neteisėtumą, šiuo atveju jokie norminiai aktai pažeisti nebuvo, pareigūnų veiksmų neteisėtumo konstatuota nebuvo, Vilniaus AVPK pareigūnai veikė taip, kaip ir turėjo veikti. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinę ir neturtinę žalą atmestinas. Atkreipė dėmesį, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutarimu ATP byloje Nr. A2.6.-535-817/2013 nekonstatavo Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos pareigūnų veiksmų neteisėtumo, nes, patraukiant pareiškėją administracinėn atsakomybėn, jokie teisės aktų reikalavimai pažeisti nebuvo.

Vilniaus AVPK pareigūnai veikė pagal ATPK nuostatų reikalavimus savo kompetencijos ribose. Be to, nenustatyta, o ir pareiškėjas neįrodė, būtinos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų, galėjusių sukelti žalos pareiškėjui. ATP byla pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukta ne dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, o dėl įrodymų nepakankamumo. Įtarimas dėl padarytų pažeidimų ir vertinimas, priimant sprendimą nutraukti administracinės bylos teiseną, buvo pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir liudytojų parodymais, byloje nėra įrodyta, kad pareigūnai, tirdami bylą, elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai.

Nesant pareigūnų veiksmų neteisėtumo, nėra pagrindo taikyti ir CK 6.249 straipsnį. Pareiškėjo nurodyta turtinė žala (atlygis advokatams už teisines paslaugas) neproporcingai didelė ir nesusijusi tiesioginiu priežastiniu ryšiu su Vilniaus AVPK pareigūnų veiksmais. ATP byloje pareiškėjo turėtos bylinėjimosi išlaidos pagal LVAT praktiką (2003 m. gruodžio 15 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. A4-689-03) priskirtinos ATP proceso teisinio reguliavimo sričiai ir į CK 6.249 ir 6.271 straipsnių reguliavimo sritį nepatenka.

Tokių išlaidų atlyginimą reglamentuoja kitos teisės normos – ATPK, Administracinių bylų teisenos įstatymas, Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas. Be to, išlaidų ATP bylose atlyginimo klausimas sureguliuotas, todėl panašių Administracinių bylų teisenos įstatymo šeštojo skirsnio normų, reglamentuojančių išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, taikymas nagrinėjant ATP bylą negalimas. Atkreipė dėmesį, kad ATP byla nebuvo itin didelės apimties ir sudėtingumo, todėl pareiškėjo nurodytos išlaidos teisinei pagalbai apmokėti neatitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijų ir yra nepagrįstai didelės, visiškai neatitinka ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.

įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Atsakovas nurodė, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksniai ar veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini geros reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę.

Reikalavimas atlyginti žalą turi būti pagrįstas ir pačios žalos padarymu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) yra ne kartą išaiškinęs, kad tik atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2003, 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Asmuo, reikalaujantis priteisti žalos atlyginimą, privalo įrodyti žalos atsiradimo faktą, nuostolių dydį, nes būtinų civilinės atsakomybės sąlygų buvimas ar nebuvimas pagal įstatymą (CK 6.246, 6.247, 6.249, 6.271 str.) nėra preziumuojamas. Pareiškėjo argumentas, kad bylos nagrinėjimas jam sukėlė didelius išgyvenimus bei pakenkė jo reputacijai, yra abstraktus bei nepagrįstas jokiais faktiniais duomenimis. O visi kiti jo argumentai dėl neturtinės žalos paremti asmenine nuomone bei subjektyviu aplinkybių vertinimu, todėl prašymas atlyginti žalą yra visiškai nepagrįstas CK 6.245–6.255 bei 6.271 straipsnių prasme.

Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas galėjo naudotis (ir naudojosi) 2012 m. vasario 13 d. išduotu laikinu vairuotojo pažymėjimu Nr. 10V-1433650-12, nustatyta tvarka jį pratęsiant, taigi galėjo teisėtai vairuoti transporto priemonę, be to, teisės vairuoti automobilį turėjimas ir gebėjimas pasirūpinti savo šeima tiesiogiai niekaip nėra susiję. Pareiškėjo nurodoma 5 000 Lt dydžio neturtinė žala visiškai nepagrįsta. Be to, nenustatytas priežastinis ryšys tarp Vilniaus AVPK pareigūnų veikos ir pareiškėjui kilusios žalos.

Taip pat atsakovas nesutiko dėl 5 procentų palūkanų priteisimo. Atsakovas papildomai paaiškino, jog pareigūnas veikė savo kompetencijos ribose – ATP protokolą surašantis pareigūnas neturi teisės nuspręsti dėl pažeidimo sudėties, tai padaro teismas. Reikiami įrodymai buvo nesurinkti ne dėl pareigūnų kaltės – nukentėjusioji skubiai pardavė transporto priemonę, tad nebuvo galimybės skirti ekspertizę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu (b. l. 80–85) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad šios administracinės bylos dalykas yra reikalavimo atlyginti pareiškėjui turtinę bei neturtinę žalą pagrįstumas. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalimis, 6.250 straipsnio 1 dalimi, LVAT 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1241-09, CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniais, LVAT 2011 m. spalio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2898/2011. Teismas nurodė, kad, remiantis civilinės teisės normų, kurios taikytinos šioje byloje, aiškinimu, pirmiausia nagrinėtinas neteisėtų veiksmų ar neveikimo buvimo (nebuvimo) klausimas.

Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš Vilniaus AVPK pareigūno, kuris nepagrįstai surašė ATP protokolą, neteisėtų veiksmų. Remiantis LVAT praktika (2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007), neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas pažymėjo, kad Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, jog viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus.

Taigi pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų (LVAT 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1288/2013). Vertinant Vilniaus AVPK pareigūno - Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus Paieškos poskyrio postinio R. G. - veiksmų teisėtumą, būtina įvertinti, ar jis veikė savo kompetencijos ribose. Teisinis pagrindas R. G. surašyti ATP protokolą yra ATPK 259 straipsnis, pagal kurį dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo tam įgaliotas organas (pareigūnas) arba visuomeninės organizacijos ar visuomeninio savaveiksmio organo atstovas surašo protokolą, išskyrus šio kodekso 262 straipsnyje numatytus atvejus (2010 m. lapkričio 18 d.

įstatymo Nr. XI-1142 redakcija). Pagal ATPK 259(1) straipsnio 1 dalį, administracinių teisės pažeidimų bylose, kurias nagrinėja šio kodekso 221 straipsnyje (administracinės komisijos) ir 224 straipsnyje (rajonų (miestų) apylinkių teismai (apylinkių teismų teisėjai)) nurodyti organai, teisės pažeidimų protokolus turi teisę surašyti tam įgalioti vidaus reikalų ir policijos pareigūnai (127 straipsnio trečioji dalis, 130 straipsnio pirmoji dalis); pagal ATPK 259(1) straipsnio 2 dalį, administracinių teisės pažeidimų bylose, kurias nagrinėti priskirta šio kodekso 222, 225–24711 straipsniuose nurodytų organų kompetencijai, administracinių teisės pažeidimų protokolus turi teisę surašyti tam įgalioti šių organų pareigūnai.

Pagal ATPK 225 straipsnį, policija nagrinėja ATP bylas dėl šio kodekso inter alia 126 straipsnio antrojoje, trečiojoje, šeštojoje ir septintojoje dalyse numatytų pažeidimų. Iš to, kas pasakyta, teismas nusprendė, kad Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus Paieškos poskyrio postinis R. G. veikė savo įgaliojimų ribose, t. y. turėjo teisę surašyti ATP protokolą dėl pažeidimų, numatytų ATPK 126 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje. Teismas taip pat vertino ATPK 256 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatas.

Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus Paieškos poskyrio postinio R. G. iki ATP protokolo surašymo surinktus įrodymus (nukentėjusiajai R. K. priklausantis automobilis AUDI buvo apgadintas jam stovint prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena R. K. ir A. A.; pagal liudytojų parodymus į stovinčio automobilio užpakalinę dalį užpakaline dalimi atsitrenkė automobilis AUDI; apžiūrėjus ant abiejų automobilių užpakalinių dalių rasti apgadinimai, anot apžiūrėjusių policijos pareigūnų – švieži; pagal liudytojų parodymus pažeidėjo automobilio priekiniai žibintai degė specifine mėlyna spalva, A.

A. AUDI priekiniai žibintai tokią spalvą skleidė; teismas bylą iš esmės nutraukė dėl vienareikšmiškų A. A. kaltės įrodymų nebuvimo), nusprendė, kad tuo metu buvo pakankamų pirminių įrodymų įtarti A. A. padarius teisės pažeidimą – sukėlus autoįvykį ir pasišalinus iš įvykio vietos. Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad ATP protokolas surašytas vykdant pareigūnui patikėtas funkcijas ir, teismo nuomone, nėra jokio pagrindo nuspręsti, jog pareigūnas šioje konkrečioje situacijoje veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, o administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas negali būti vienareikšmiai vertinamas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimas.

Kiekvienu atveju turi būti individualiai vertinamos tiek asmenų, daiktų sulaikymo ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo aplinkybės, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo aplinkybės (LVAT 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1560/2013). Teismui nusprendus, kad Vilniaus AVPK įgalioto pareigūno veiksmuose surašius neva neteisėtą ATP protokolą kaltės nėra, nėra teisinio pagrindo tenkinti skundo reikalavimus priteisti iš Lietuvos valstybės turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą; reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos yra išvestinis iš pirmųjų dviejų.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 91–101) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą patenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismo sprendimas yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas. Teismo padarytos išvados prieštarauja tiek išnagrinėtos administracinės bylos Nr. A2.6.-535-817/2013 medžiagai bei konstatuotoms aplinkybėms, tiek teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose suformuotoms teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklėms. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmai buvo nepateisinamai aplaidūs, paviršutiniški ir pažeidžiantys bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Šios aplinkybės skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismo pagrįstai akcentuotos, tačiau visiškai nesuprantama, kodėl vėliau sprendime buvo prieita visiškai prie kitos išvados, t. y. kad pareigūnų veiksmai buvo teisėti bei pagrįsti ta apimtimi, jog pareigūnai turėjo teisę surašyti ATP protokolą dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymo. Teismas skundžiamame sprendime mėgino aiškinti administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo bendrąsias taisykles. Nagrinėtoje ATP byloje neteisėti atsakovo pareigūnų veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme pasireiškė tuo, kad nebuvo laikytasi imperatyvių reikalavimų:

A. A. atžvilgiu nepagristai, t. y. nenustačius ir neįrodžius visų ATP sudėties elementų (konkrečiai – neteisėtų A. A. veiksmų), buvo priimtas nutarimas, kuriuo pareiškėjas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn (ATPK 260 str., 284 str. 1 d. ir 286 str. 2 d.). Minėtų nuostatų turinys leidžia daryti išvadą, jog tiek ATP bylą nagrinėjantis pareigūnas, tiek ATP protokolą surašantis pareigūnas, privalo išsamiai išnagrinėti visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, nustatyti visus administracinio teisės pažeidimo sudėties elementus ir tik tuomet surašyti asmeniui administracinio teisės pažeidimo protokolą bei priimti nutarimą ATP byloje.

Tokios pačios šių ATPK normų aiškinimo ir taikymo praktikos laikosi ir LVAT (2012 m. rugpjūčio 20 d. nutarimas, priimtas administracinėje byloje Nr. N575-554/2012; 2013 m. sausio 14 d. nutarimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A444-357/2013 ir kt.). Administracinio teisės pažeidimo byloje nebuvo jokių objektyvių įrodymų, kad A. A. automobilis AUDI A3 galėjo dalyvauti/dalyvavo 2011 m. spalio 7 d. eismo įvykyje. Dėl šių aplinkybių negalima sutikti su atsakovo atsiliepimo į skundą argumentu, kad surinktų įrodymų nepakankamumas negali būti laikomas pareigūnų veiksmų neteisėtumą patvirtinančiu įrodymu.

Nutraukus ATP bylą nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties požymių (ATPK 250 str. 1 d.), teismai šios aplinkybės nelaiko kaip įrodančios, jog valstybės institucijų pareigūnų veiksmai buvo teisėti (LVAT 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. A63-1720/2010; 2012 m. vasario 23 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A858-281/2012; 2013 m. sausio 14 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A444-357/2013 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas šios teismų praktikoje suformuotos teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklės visiškai nevertino ir ja nesivadovavo, kadangi iš naujo nustatinėjo, ar konkretūs policijos pareigūno veiksmai buvo teisėti.

Šios aplinkybės jau buvo nustatytos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutarime. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Teismas nesivadovavo aukščiau nurodytomis ABTĮ nuostatomis. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas buvo neteisėtai patrauktas administracinėn atsakomybėn ir dėl to patyrė materialinius nuostolius (išlaidas) bei neturtinę žalą. Tokios pačios teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos laikosi ir teismai (LVAT 2013 m. sausio 14 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A444-357/2013). Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime buvo nustatytos aplinkybės, kurios iš esmės/kardinaliai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino išnagrinėtoje byloje esančius įrodymus. Pareiškėjas prašo atlyginti jam visą padarytą turtinę žalą, kuri jam kilo dėl neteisėto 2012 m. vasario 13 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. 10P-1433631-12 surašymo, o ne bylinėjimosi išlaidas. Taigi dėl šių priežasčių šioje byloje negali būti taikomos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, kurios taikomos nustatant priteistinų bylinėjimo išlaidų dydį.

Šioje byloje nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjo nurodomi nuostoliai pagal savo pobūdį yra tiesiogiai sietini su aukščiau nurodytais valstybės pareigūnų neteisėtais veiksmais. Šioje byloje egzistuoja priežastinis ryšys tarp pareiškėjo nurodytų neteisėtų atsakovo veiksmų ir pareiškėjo patirtų nuostolių. Atsižvelgiant į ATP bylos nagrinėjimo Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme metu pareiškėjui sukeltus nepatogumus (stresą, dvasinius išgyvenimus, reputacijos pablogėjimą), akivaizdu, kad yra pagrindas konstatuoti buvus neturtinę žalą.

Pareiškėjas taip pat 2014 m. vasario 27 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl išlaidų atlyginimo (b. l. 114), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pareiškėjo naudai 1 277,50 Lt (vieną tūkstantį du šimtus septyniasdešimt septynis litus ir 50 centų) išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Pareiškėjo pridedamoje 2013 m. lapkričio 28 d. sąskaitoje už teisines paslaugas Nr. 17/1644 yra nurodyta, kad advokato padėjėjui yra apmokama už susipažinimą su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu, jo motyvų analizavimą, apeliacinio skundo paruošimą ir registruotu laišku išsiuntimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Taip pat pridedama 2013 m. gruodžio 4 d. AB DNB bankas sąskaitos išrašo Nr. 169 kopija patvirtina, kad prašomą priteisti 1 277,50 Lt sumą pareiškėjas yra apmokėjęs.

Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 106–111) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad kiekvienu konkrečiu atveju žalai atlyginti yra būtina nustatyti visetą sąlygų: pareigūnų veikos neteisėtumo faktą, konkrečią žalą (pasekmes) ir priežastinį ryšį tarp šios žalos ir pareigūnų neteisėtos veikos. Teisiškai reikšmingu pripažįstamas tik tiesioginis priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusios žalos. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Šiuo atveju jokie norminiai aktai pažeisti nebuvo, pareigūnų veiksmų neteisėtumo konstatuota nebuvo, Vilniaus AVPK pareigūnai veikė taip, kaip ir turėjo veikti, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė savo teiginių dėl pareigūnų veiksmų neteisėtumo. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinę ir neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas. Byla nutraukta ne dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, o dėl įrodymų nepakankamumo. Nesant pareigūnų veiksmų neteisėtumo, nėra pagrindo taikyti ir CK 6.249 straipsnio normos, ar, remiantis ja, priteisti žalą. Apibendrinus visas būtinas sąlygas civilinės atsakomybės taikymui akivaizdu, kad pareiškėjas jų nepagrindė, o prašoma atlyginti žala prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Atsakovas pažymi, kad didžiąją pareiškėjo prašomos priteisti 17 446,68 Lt sumos dalį sudaro teisinių paslaugų administracinio teisės pažeidimo byloje išlaidos, kurių atlyginimo ATPK nenumato, tačiau kurią pareiškėjas įvardija kaip turtinę žalą, likusią šios sumos dalį sudaro prašoma priteisti neturtinė žala - 5 000 Lt, tačiau pareiškėjas šios žalos irgi tinkamai nepagrindė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, kildinamas iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmų (surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą).

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuotolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 str. 1 d.).

„Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. Pažymėtina, kad vadovaujantis CK 6.246 straipsnio 1 dalimi ir 6.271 straipsnio 3 dalimi, neteisėta veika gali pasireikšti tiek veikimu, tiek neveikimu, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir dėl neteisėto veiksmų neatlikimo, jų neteisėto vilkinimo (administracinė byla Nr. A6-1286/2006; procesinio sprendimo kategorija 15.2; 25; 61).

Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Todėl teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (administracinė byla Nr. A6-1286/2006; procesinio sprendimo kategorija 15.2;25;61)“ (LVAT 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1241/2009).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimas ir nagrinėjimas nelaikytinas viešuoju administravimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-689/2003). Tačiau tai neleidžia teigti, kad valstybės institucijų veiksmais padaryta turtinė ir neturtinė žala administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje neturi būti atlyginama. Bet ji atlyginama tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Galimybė atlyginti administracinių teisės pažeidimų teisenoje asmeniui padarytą žalą, remiantis CK 6.271 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama (pvz., 2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-822/2007, 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1197/2007, 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-751/07, 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330-2008, 2010 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-155/2010, 2010 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-207/2010, 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-491/2010, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-159/2011). Iš čia darytina išvada, kad nėra jokių teisinių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo buvusios teisės bei pareigos pasisakyti iškeltų reikalavimų atžvilgiu.

Kaip jau buvo minėta, vienas iš atsakomybės elementų – neteisėtumas. Siekiant veiksmus pripažinti neteisėtais būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6. 246 str. 1 d.). „<...> neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: „Viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas „galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų.“ (2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008).

Formuojama teismų praktika nustatant neteisėtus veiksmus padeda kiekvienu konkrečiu atveju įtvirtinti priimamą sprendimą dėl aptariamo civilinės atsakomybės elemento.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, tikrinamoje administracinėje byloje pagal surinktus įrodymus nebuvo pagrindo daryti išvadai, kad, 2012 m. vasario 13 d. surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą pareiškėjui (apeliantui), teisinis vienetas elgėsi nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų ar veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeidžiant bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Vilniaus apygardos administracinis teismas atliko pareigūnų veiksmų analizę teisės normų, reguliuojančių administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymą, plotmėje bei padarė pagrįstą išvadą, jog nustatytas teisinis reguliavimas pažeistas nebuvo.

Ir pats pareiškėjas (apeliantas) neįvardijo, kaip konkrečiai buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai bei rūpestingai. Apeliaciniame skunde pabrėžiamas draudimas surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą bei priimti nutarimą ATP byloje. Toks teiginys būtų pagrįstas, jei minėti veiksmai būtų atlikti nesurinkus atitinkamų faktinių duomenų, bet įrodymai buvo surinkti. Administracinių teisės pažeidimų kodekso 257 straipsnyje pasisakyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Vadinasi, jei pareigūnas surinko įrodymus ir yra įsitikinęs (o įsitikinimas pagrįstas visapusišku bylos išnagrinėjimu) dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn, tokie veiksmai, nesant pareigūno aplaidumo, paviršutiniškumo požymių, nesilaikymo pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai, negali suponuoti neteisėtų veiksmų aplinkybės konstatavimo. Šioje administracinėje byloje nebuvo nustatyti pareigūnų veiksmų prieštaravimai teisės aktų reikalavimams, apibrėžiantiems patraukimą administracinėn atsakomybėn, o taip pat bendro pobūdžio pareigų nevykdymas, todėl darytina išvada, kad neteisėtų veiksmų nebuvimas konstatuotas visiškai pagrįstai.

Prašant tenkinti apeliacinį skundą apeliuojama į ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį (faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys), tačiau minėtoje normoje suformuluota taisyklė, šiuo atveju, nėra taikytina, nes tikrinamoje administracinėje byloje dalyvauja ne tie patys asmenys, kurie dalyvavo Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje. Pavyzdžiui, pastarojoje byloje dalyvavo R. K., o šioje nedalyvauja. Byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsakovas yra Lietuvos valstybė, tuo tarpu Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Lietuvos valstybė į procesą nebuvo įtraukta. Dėl paminėtų aplinkybių aptariamas argumentas atmestinas visiškai.

Taip pat teigiama, jog apeliacinio skundo tenkinimą lemia ir formuojama administracinių teismų praktika analogiško pobūdžio bylose, kur pasisakoma, kad nutraukus ATP bylą nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties požymių (ATPK 250 str. 1 d.), teismai šios aplinkybės nelaiko kaip įrodančios, jog valstybės institucijų pareigūnų veiksmai buvo teisėti.

Bylą nagrinėjanti apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, jog minėtas tvirtinimas nėra visiškai pagrįstas. Sutinka, kad atitinkamose administracinėse bylose yra pasisakyta, jog pripažinus institucijos (pareigūno), nagrinėjusios administracinio teisės pažeidimo bylą, priimtą nutarimą neteisėtu ir nepagrįstu, atsiranda galimybė nepagrįstai apkaltintam asmeniui prisiteisti dėl to patirtą žalą. Tačiau būtina pabrėžti, kad kiekviena administracinė byla savo faktinėmis aplinkybėmis yra specifiška ir pasitaiko tik išimtiniai atvejai, kada faktinės aplinkybės absoliučiai sutampa, todėl, esant nevienodoms faktinėms aplinkybėms šioje administracinėje byloje ir apeliaciniame skunde nurodomose administracinėse bylose, negalima teigti, jog privalu paisyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmiau suformuluotų nuostatų įvardytose apeliaciniame skunde bylose.

Be to, vis dėlto, esminis momentas yra, ar administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. veikiant neteisėtai. Jei taip, spręstinas klausimas, ar tokiais veiksmais buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala ir ar tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Priešingu atveju, t . y. nesant neteisėtų veiksmų surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo neturėtų būti sprendžiamas.

Laikytinas tos pozicijos, kad tais atvejais, kai administracinio teisės pažeidimo byla nutraukiama dėl įrodymų stokos, dar nereiškia, kad institucija surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą (pareiškusi atitinkamą kaltinimą) veikė neteisėtai ar nesilaikydama bendrųjų aptartų reikalavimų. Kaip jau buvo minėta, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, kokie veiksmai, nepriklausomai nuo to, kad administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, buvo priešingi teisės aktų reikalavimams ar bendrosioms pareigoms.

Be kita ko, pabrėžtina, kad administracinio teisės pažeidimo bylose, kur yra priimamas nutarimas dėl tokių bylų nutraukimo neįrodžius konkretaus asmens kaltės dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, yra pasisakoma administracinės atsakomybės prasme, bet ne dėl civilinės atsakomybės, t. y. sprendžiama yra teisinis pagrindas ar ne pripažinti konkretų asmenį padarius administracinį teisės pažeidimą, bet nėra sprendžiama bei nusprendžiama dėl civilinės atsakomybės sudėties elementų buvimo.

V. Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

“Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme” (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).

Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas. Pirmiau buvo konstatuota, kad atsakovo neteisėtų veiksmų aplinkybė (neturtinės žalos atlyginimas irgi kildintas iš ATP protokolo surašymo) nėra įrodyta, todėl vienos iš atsakomybės sąlygų nebuvimas eliminuoja teisinį poreikį svarstyti dėl kitų atsakomybės sąlygų buvimo bei eliminuoja reikalavimą ir dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl išdėstytų priežasčių teigtina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, apibrėžiančias neturtinės bei turtinės žalos atlyginimą. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas teisėtu bei pagrįstu, todėl apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius