AS-822-1022-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS822-1022/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02970-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Z. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. 1D-3715(11) ir įpareigoti atsakovus išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos dalį – 9 963,99 Lt.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 10 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakovus išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 31 d. dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos dalį. Pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti atsakovo sprendimą ir įpareigoti atsakovus išmokėti laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią nepriemokos dalį priimti nagrinėti teisme.

Teismas nustatė, kad ginčas dėl valstybinės pensijos mažinimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 31 d. pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį yra išspręstas įsiteisėjusiu 2013 m. kovo 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1933-189/2013, todėl pareiškėjo skundo dalį dėl prašymo įpareigoti atsakovus išmokėti nepriemoką už nurodytą laikotarpį, atsisakyta priimti remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 4 punktu.

II. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 31 d.

Atskirajame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1933-189/2013 pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, prašymas dėl įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemokos dalį, susidariusią dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo buvo atmestas, todėl pareiškėjo patirti praradimai nebus kompensuoti, bus pažeistos jo konstitucinės teisės (Konstitucijos 23 str.).

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, byloje kartu atstovaujantis ir Lietuvos valstybę, su pareiškėjo atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo nutartį paliekant nepakeistą.

Atsakovas sutinka su teismo nutarties argumentais, pažymi, kad Konstitucinis Teismas nepripažino Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl jokių praradimų dėl šios normos taikymo pareiškėjas nepatyrė, įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimu ši nepriemokos dalis nebuvo priteista. Pareiškėjui nesutinkant su priimtu sprendimu, jis galėjo jį skųsti ABTĮ nustatyta tvarka, o ne kelti klausimą dėl pakartotinio teisminio ginčo nagrinėjimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba su pareiškėjo atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo nutartį paliekant nepakeistą.

Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-1933-189/2013 visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo šalių pateiktus įrodymui, argumentus ir faktines aplinkybes. Naujų įrodymų ir argumentų, kurie nebūtų išnagrinėti minėtoje byloje, pareiškėjas atskirajame skunde nenurodė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimų dalį, teisėtumas ir pagrįstumas.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakovus išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemokos susidariusios dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo, dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 31 d., nustatęs, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Pažymėtina, kad administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (2009 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA438-50/2009). Todėl teismai nenagrinėja ginčų, kurie yra išspręsti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 37 str. 2 d. 4 p.).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tapačiais skundais gali būti pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas (2008 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008). Spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, teismas vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių. Todėl vien tik lingvistiniai reikalavimo suformulavimo skirtumai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad ginčas yra ne dėl to paties dalyko ir ne tuo pačiu pagrindu (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-52/2012). Aplinkybė, kad pareiškėjas nurodo naujas esmines aplinkybes ir pateikia su tuo susijusius papildomus įrodymus, tam tikrais atvejais gali būti vertinama kaip skundo nauju pagrindu pateikimas (2009 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-677/2009). Tačiau būtina atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes (ar ginčijamas tas pats administracinis aktas, ar tariamas pareiškėjo teisių pažeidimas yra tęstinis ir kt.). Jei naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios realiai egzistavo, tačiau nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui pirmosios administracinės bylos nagrinėjimo metu, arba paminėtoje byloje buvo padarytas akivaizdus ir esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, pareiškėjas gali prašyti atnaujinti procesą ABTĮ IV skyriuje nustatyta tvarka, o ne pateikti teismui pakartotinį skundą dėl to paties administracinio akto. Be to, aplinkybės, atsiradusios jau išnagrinėjus paminėtą administracinę bylą, šiuo atveju negali būti pagrindu kvestionuoti skundžiamo administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo, nes dėl administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo teismas paprastai sprendžia tik pagal atitinkamo administracinio akto priėmimo metu egzistavusias, o ne vėliau įvykusias (atsiradusias) aplinkybes, kurių administravimo subjektas, priimdamas atitinkamą administracinį aktą, objektyviai negali įvertinti ir neįvertina. Todėl aplinkybės, atsiradusios po paminėtos administracinės bylos išnagrinėjimo, šiuo atveju negali būti vertinamos kaip naujas skundo pagrindas.

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-1933-189/2013 buvo nagrinėjamas pareiškėjo Z. Ž. skundas, kuriame jis prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2012 m. gruodžio 3 d. (turėtų būti 2012 m. gruodžio 12 d.) sprendimą Nr. 1D-8524(11), kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) solidariai priteisti iš atsakovų VRM ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 25 487, 01 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį; 3) įpareigoti atsakovus nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. mokėti VRM sekretoriaus 2000 m. kovo 29 d. išvada Nr. 16266 paskirtą 1 030,11 Lt dydžio pensiją; 4) solidariai priteisti iš atsakovų VRM ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, moralinę žalą 5 000 Lt.

Teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė, kad pareiškėjui nuo 2000 m. kovo 13 d. buvo nuspręsta skirti 1 030,11 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 26 d. kreipėsi į VRM, prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką ir mokėti jam paskirtą valstybinę pensiją. VRM 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 1D-8524(11) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus ir nurodė, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota, vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8385), taip pat, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Nustatyta, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. – 2011 m. gruodžio mėn. buvo 1 030,11 Lt, 2012 m. sausio mėn. 1 320,43 Lt (su bazinės pensijos dydžio priedu), laikotarpiu nuo 2012 m. vasario iki spalio mėn. 1 390,11 Lt (su bazinės pensijos dydžio priedu), todėl per šį laikotarpį pareiškėjui būtų buvę išmokėta 38 554,06 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 4 straipsnio 1 dalį, nurodyta suma, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. vasario mėn. perskaičiuota iki 22 958,63 Lt. Ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, perskaičiuota ir pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. vasario mėn. išmokėta 12 477,12 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Konstatuota, kad Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, darytina išvada, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. vasario mėn. turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma, perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. 22 958,63 Lt.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu pareiškėjo Z. Ž. skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 10 481,51 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, panaikino VRM 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 1D-8524(11) dalį, kurioje atsisakyta Z. Ž. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Kita dalis pareiškėjo skundo atmesta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A756-1736/2013) atmetė atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Taigi įsiteisėjusiu teismo sprendimu byloje Nr. I-1933-189/2013 išnagrinėta pareiškėjo reikalavimų dalis dėl valstybinės pensijos nepriemokos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 31 d. (pagal Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 7 d. pažymą apie 2010–2012 m. pensijos dydį Nr. 11D(P)-6031 (b. l. 20)). Konstatuotina, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti dalį nepriemokos už minėtąjį laikotarpį yra tapatus nagrinėtam minėtoje administracinėje byloje, todėl negali būti pakartotinai nagrinėjamas.

Pažymėtina, kad, pareiškėjui manant, kad paaiškėjo naujos esminės bylos aplinkybės, kurios realiai egzistavo, tačiau nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui pirmosios administracinės bylos nagrinėjimo metu, arba paminėtoje byloje buvo padarytas akivaizdus ir esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, pareiškėjas turi teisę prašyti atnaujinti procesą išnagrinėtoje administracinėje byloje ABTĮ IV skyriuje nustatyta tvarka.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Z. Ž. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Skirgailė Žalimienė