A-1020-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1020-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00805-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 3–4), kurį vėliau patikslino (b. l. 26, 32), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 1 000 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 34–35). Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN jam neužtikrinamos tinkamos kalinimo sąlygos, kadangi po mankštos nėra sąlygų nusiprausti duše, taip pat neužtikrinama, jog vienu metu sporto aikštelėje nebūtų per daug sportuojančių asmenų ir tuo metu nesilankytų nuteistieji iš kitų būrių. Be to, pažymėjo, kad Marijampolės PN administracijos pareigūnai nesiima jokių priemonių apsaugoti pareiškėją nuo užsikrėtimo nepagydomomis ligomis bei atsisako suteikti jam veiksmingą gydymą, taip pat atsisako sudaryti sąlygas susipažinti su teisės aktais, kadangi neišmoko pareiškėjo naudotis „Litlex“ informacine sistema. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių neteisėtų veiksmų (neveikimo) jis patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 38–39) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Marijampolės PN pažymėjo, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė savo skundo reikalavimų, neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų ir nenurodė neturtinės žalos atsiradimo pagrindų bei kaip ta žala pasireiškė, taip pat kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovo priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos. Tuo tarpu nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 14 d. sprendimu (b. l. 56–60) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, kiek galima suprasti iš atskirų jo skundo teksto dalių, kurios tarpusavyje beveik nesusietos loginiu ryšiu, kildina iš Marijampolės PN administracijos pareigūnų veiksmų (neveikimo), kai jis po mankštos negali nusiprausti duše, yra priverstas sportuoti perpildytoje sporto aikštelėje, yra neapsaugomas nuo užsikrėtimo nepagydomomis ligomis, jam nesuteikiama galimybė susipažinti su teisės aktais, kadangi jis neišmokomas dirbti su „Litlex“ informacine sistema.

Šiame kontekste teismas akcentavo, jog pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka už labai sunkaus tyčinio smurtinio nusikaltimo, sukėlusio nukentėjusiojo mirtį, bei lengvesnių tyčinių smurtinių nusikaltimų, kuriuos padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, įvykdymą. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 10 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti nuteistųjų teisinę padėtį, numato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis.

Atitinkamai BVK 10 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad bausmes atliekančių užsieniečių teisinę padėtį taip pat nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys šių asmenų teises, laisves bei pareigas jiems esant Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Taigi teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas objektyviai negali turėti Lietuvos Respublikos piliečio teisių pilna apimtimi ir jo teisės pagrįstai gali būti ribojamos labiau negu kitų, jokių įstatymu uždraustų pavojingų veikų nepadariusių, asmenų.

Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad viešajai (valstybės) atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti yra būtinos trys sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Kartu akcentavo, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio nekonkrečiais teiginiais, pareiškėjo abstrakčiais pamąstymais, teisės aktais nepagrįstų pageidavimų nepildymu, bausmės sukeliamais nepatogumais ir t. t., bet ir pačios žalos padarymu.

Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog vien tik pareiškėjo teiginiai, kad tai, jog Marijampolės PN nėra galimybės po mankštos nusiprausti, jam trūksta vietos sporto aikštelėje, jo niekas nemoko dirbti su „Litlex“ informacine sistema, nesaugo nuo galimybės užsikrėsti nepagydoma liga ir pan. sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, pavojų gyvybei, nagrinėjamu atveju nelaikytini pakankamu pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė jokių neteisėtų atsakovo pareigūnų veiksmų (neveikimo), kurie realiai (objektyviai) pareiškėjui galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmogiškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą, ir sudarytų pakankamą pagrindą reikalauti neturtinės žalos.

Teismas kartu pažymėjo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, nes atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Atitinkamai Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus bei kontrolę.

Tuo tarpu teismui pateiktų raštų duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN tinkamai įgyvendinami Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 173 ir 258 punktų, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 ir 30.6 punktų, taip pat BVK 6, 70, 98 ir 125 straipsnių reikalavimai, o byloje nenustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2012 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-124 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašo ar Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. vasario 7 d. įsakymo Nr. 4/07-18 pažeidimai bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. V-276/1R-85 nuostatų nesilaikymo atvejai. Pareiškėjas įrodymų, jog atsakovo pareigūnai (administracija) veikimu arba neveikimu pažeidė minėtų teisės aktų nuostatas, teismui nepateikė.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde iš esmės tik nemotyvuotai teigia, jog jam nepatinka pataisos namų vidaus tvarka ir bausmės sukelti apribojimai (nepatogumai). Todėl teismas padarė išvadą, jog šiuo aspektu atsakovas jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), sudarančių pakankamą pagrindą neturtinės žalos konstatavimui, pareiškėjo atžvilgiu neatliko, o dėl atsiradusių nepatogumų (neturtinės žalos) pareiškėjas nurodė tik abstrakčias frazes. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, jog šiuo atveju pateiktų įrodymų visetas sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti Marijampolės PN pareigūnų veiksmai (neveikimas) ar aktas nenustatyti, o pats pareiškėjas savo reikalavimui pagrįsti jokių įrodymų nepateikė, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas taip pat akcentavo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, kurie suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Pareiškėjas skunduose teismui išdėstė tik abstrakčius deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises bei visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Teismas papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas sistemingai tyčia daro smurtinius nusikaltimus, todėl jis turėjo objektyvią galimybę suvokti, jog už tyčinių smurtinių nusikaltimų darymą jis bus patalpintas į tardymo izoliatorių, o vėliau į pataisos namus, t. y. iš dalies paties pareiškėjo sąmoningi (tyčiniai) neteisėti veiksmai lėmė jo gyvenimo sąlygų pablogėjimą.

III. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 63), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą ir tenkinti jo reikalavimus. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja teisės aktams. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 68) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Marijampolės PN mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą bei priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių naujų duomenų, įrodančių, jog pirmosios instancijos teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Marijampolės PN.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog teisės aktai nenumato pareigos atsakovui rengti informacinių technologijų specializuotų programų mokymus nuteistojo prašymu, be to, „Litlex“ informacinėje sistemoje yra pagalbos sistema vartotojui, naudojimosi instrukcija bei aprašymas, su kurių pagalba pareiškėjas gali savarankiškai išmokti naudotis minėta informacine sistema. Taip pat pabrėžtina, kad nors Higienos normos HN 76:2010 30.6 punktas numato, jog prie sporto salės, be kita ko, turi būti dušas, minėtos higienos normos 2 punktas aiškiai įtvirtina, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Tuo tarpu, kaip nurodė Marijampolės PN, įstaigos pastatas statytas dar 1967 m. ir jame įrengti dušą nedarant kapitalinio remonto nėra galimybės, tačiau šiltuoju metų laiku sporto aikštyne veikia šalto vandens dušas, o pareiškėjas nusiprausti gali ir būryje arba kameroje (b. l. 5, 8). Teisėjų kolegija kartu akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).

Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013).

Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Tačiau šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad Marijampolės PN administracijos pareigūnai nesiima jokių priemonių apsaugoti jį nuo užsikrėtimo nepagydomomis ligomis, atsisako suteikti jam veiksmingą gydymą ir pan., nelaikytini pakankamai aiškiais bei detalizuotais, kadangi pareiškėjas nenurodė ir visiškai nekonkretizavo, kaip konkrečiai pasireiškė minėti jo nurodomi pažeidimai, priežastinio ryšio tarp šių pažeidimų ir pareiškėjo nurodomos žalos bei kuo ta žala pasireiškė.

Byloje taip pat nėra duomenų, jog atsakovas būtų pažeidęs pareiškėjo kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, būtų sąmoningai siekęs ir turėjęs tikslą pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos.

Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl, pareiškėjo teigimu, netinkamų kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata ar jis būtų patyręs kitas neigiamas pasekmes, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė