R-556-10-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

Administracinė byla Nr. R556-10/2014

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00014-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Z. V. skundo dėl atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos neveikimo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2014 m. balandžio 7 d. gautas pareiškėjo Z. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundas dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir Vyriausioji rinkimų komisija) neveikimo. Pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą Vyriausiąją rinkimų komisiją priimti sprendimą pagal pareiškėjo 2014 m. kovo 6 d. prašyme išdėstytus reikalavimus ir atsakyti pareiškėjui.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis, veikiantis kaip Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos Respublikos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją pasirašiusių asmenų statuso įstatymo (toliau – ir Signatarų statuso įstatymas) pagrindu, ir, kaip 2014 m. gegužės 11 d. Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos dalyvis, vadovaudamasis Signatarų statuso įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 33 straipsnio 2 dalimi, teikia teismui šį skundą. Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. kovo 6 d. raštu kreipėsi į atsakovą dėl vieno iš pretendento į kandidatus dalyvauti 2014 m. gegužės 11 d. Respublikos Prezidento rinkimuose pateiktų melagingų duomenų viešai skelbiamoje 2014 m. vasario 21 d. pretendento būti kandidatu į Respublikos Prezidentus duomenų anketoje. 2014 m. kovo 6 d. prašymu pareiškėjas nurodytais įstatymo pagrindais prašė Vyriausiosios rinkimų komisijos išnagrinėti gautą ir surinktą informaciją, priimant vieną iš šių sprendimų: 1) gautą ir surinktą informaciją pripažinti nepagrįsta; 2) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu nustatyti faktą, kad pretendentas būti kandidatu į Respublikos Prezidentus savo duomenų anketoje nurodė neteisingus duomenis arba tokius duomenis nuslėpė. 2014 m. balandžio 4 d. atsakovui Vyriausiajai rinkimų komisijai baigėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje nustatytas terminas atsakyti į šį pareiškėjo prašymą. Šios aplinkybės patvirtina šio skundo pagrįstumą ir viešojo intereso gynimo būtinumą. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 punktu, taip pat prašo teismą šio skundo nagrinėjimui pritaikyti užtikrinimo priemones – uždrausti atsakovui Vyriausiajai rinkimų komisijai atlikti bet kokius tolimesnius veiksmus, susijusius su kandidato į Respublikos Prezidentus tolimesniais veiksmais, t. y. neišduoti kandidato pažymėjimo ir neatlikti jokių kitų veiksmų dėl vieno iš kandidato į Respublikos Prezidentus dalyvavimo 2014 m. gegužės 11 d. Respublikos Prezidento rinkimuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Pareiškėjas kelia ginčą dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos neveikimo, nepriimant Vyriausiajai rinkimų komisijai sprendimo pagal pareiškėjo 2014 m. kovo 6 d. prašyme išdėstytus reikalavimus.

Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos bei teisės kreiptis į administracinį teismą prielaidų ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygų.

Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 20 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinė instancija byloms pagal skundus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo, išskyrus tuos, kurie priskirti Konstitucinio Teismo kompetencijai. ABTĮ 119 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, Seimo rinkimų įstatyme, Referendumo įstatyme, taip pat Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme numatyti asmenys šiuose įstatymuose nurodytais pagrindais ir per nurodytus terminus gali apskųsti Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus.

Pirmiau paminėtos teisės aktų nuostatos suponuoja išvadą, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vienintele ir galutine instancija nagrinėja tik ginčus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų rinkimų teisinių santykių srityje, kurių specialią apskundimo tvarką nustato atitinkamas rinkimų ar Referendumo įstatymai. Tik tokiais atvejais taikytinos ABTĮ septynioliktame skirsnyje (skundai dėl rinkimų ar Referendumo įstatymų pažeidimų) numatytos nuostatos. Tuo tarpu ginčai dėl kitų Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo nagrinėtini bendrąja ABTĮ nustatyta tvarka, t. y. skundai pirmąja instancija nagrinėjami apygardų administraciniuose teismuose.

Kaip buvo pažymėta, Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus gali apskųsti tik ABTĮ 119 straipsnio 1 dalyje išvardytuose įstatymuose numatyti asmenys. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punkte (šia teisės norma remiasi pareiškėjas pateikdamas skundą), nustatančiame skundų dėl rinkimų komisijų sprendimų, priimtų iki balsavimo pabaigos, nagrinėjimo tvarką, yra numatyta, kokie asmenys turi teisę paduoti skundus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos priimtų sprendimų – tai partijos, iškėlusios kandidatus į Respublikos Prezidentus, ir kandidatų į Respublikos Prezidentus patikėtiniai. Taigi įstatymų leidėjas pateikė baigtinį subjektų, turinčių teisę ginčyti Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus, priimtus iki balsavimo pabaigos, ratą. Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas negali būti priskirtas nei vienai iš nurodytų subjektų grupių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė asmuo, kuriam specialusis įstatymas – tikrinamu atveju Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas, tokios teisės nėra suteikęs.

ABTĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be kompetencijos, nustatytos šio įstatymo 18 straipsnyje, Vilniaus apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytoms byloms, kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinis administravimo subjektas, išskyrus bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo, taip pat bylas, nurodytas šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 12 punkte. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus (ABTĮ 15 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtą teisinį reglamentavimą bei nustatytas faktines bylos aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos neveikimo gali būti paduodamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, bet ne tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. R552-3/2014, įvertinęs aptartas ABTĮ nuostatas, taip pat tai bylai aktualias Seimo rinkimų įstatymo normas, padarė išvadą, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms pagal skundus dėl tokių Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų, kurių apskundimo tvarka nustatyta konkrečiuose ABTĮ 119 straipsnio 1 dalyje išvardintuose įstatymuose. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžė, kad „<...> kai skundžiami tokie Komisijos veiksmai ar neveikimas, kurių apskundimas tiesiogiai nenumatytas Seimo rinkimų įstatyme, skundas turėtų būti paduodamas bendra skundams dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus ABTĮ nustatyta tvarka ir terminais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia susigrąžinti rinkimų užstatą, sumokėtą siekiant dalyvauti Seimo rinkimuose. Kadangi Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatyme atskirai nėra įtvirtinta skundų padavimo tvarka dėl Komisijos sprendimų, susijusių su Seimo rinkimų užstato grąžinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundo priėmimui ir nagrinėjimui netaikytinos ABTĮ 20 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei XVII skirsnyje įtvirtintos nuostatos ir toks pareiškėjos skundas nėra priskirtas nagrinėti tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. R492-8/2012 sistemiškai vertindamas ABTĮ 119 straipsnio, 18 ir 19 straipsnių nuostatas, taip pat padarė išvadą, jog „<...> Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vienintele instancija nagrinėja tik ginčus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų rinkimų teisinių santykių srityje, kurių specialią apskundimo tvarką (asmenis, turinčius teisę paduoti skundą, terminus ir pan.) nustato atitinkamas rinkimų ar Referendumo įstatymai. Tuo tarpu ginčai dėl kitų Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo nagrinėtini bendrąja ABTĮ nustatyta tvarka, t. y. skundai pirmąja instancija nagrinėjami apygardų administraciniuose teismuose.“.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo skundas nėra priskirtas nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, todėl jį atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Atsisakius priimti skundą minėtu pagrindu, teisė į teisminę gynybą nėra užkertama, kadangi pareiškėjas teisminį procesą gali pradėti kreipdamasis su skundu bendrąja ABTĮ nustatyta tvarka į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Atsisakius priimti nagrinėti skundą, taip pat nesvarstytinas pareiškėjo skunde išdėstytas procesinis prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo Z. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl neveikimo ir skundą su priedais grąžinti pareiškėjui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė