eA-168-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-168-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00325-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 6.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. D. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja I. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3, 36) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, apeliantas) 2014 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. (6.5)I-164 „Dėl praleisto termino skundui paduoti“; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus (toliau – ir VSDFV Šiaulių skyrius) 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. (10.1) S-55899 „Dėl senatvės pensijos sumažinimo pagal Laikinąjį įstatymą“; 3) panaikinti atsakovo VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (10.1) S-59337 „Dėl pensijų sumažinimo pagal Laikinąjį įstatymą“; 4) įpareigoti atsakovą VSDFV išmokėti jai 12 080,73 Lt negautą senatvės pensijos dalį laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 7 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2 888,68 Lt kompensacijos dalį už ypatingas darbo sąlygas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d.; 5) atnaujinti praleistą terminą skundui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo sumokėta sumažinta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija ir kompensacija už ypatingas darbo sąlygas. Vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, jos senatvės pensija ir kompensacija už ypatingas darbo sąlygas buvo mažinama du kartus, t. y. taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, kaip pensija, viršijanti 650 Lt ribinį pensijos dydį, ir taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, kaip turinčiai draudžiamųjų pajamų. Dėl neišmokėtos senatvės pensijos ir kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalių išmokėjimo kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių, tačiau jis atsisakė patenkinti prašymą. Nesutikdama su sprendimais, 2013 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimus ir įpareigoti šį skyrių išmokėti jai negautas senatvės pensijos ir kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalis. VSDFV 2014 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. (6.5)I-164 atsisakė patenkinti prašymą ir nurodė, kad neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Šiaulių skyrių išmokėti negautas senatvės pensijos ir kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra teisinis pagrindas kreiptis dėl jai neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo. VSDFV Šiaulių skyrius, neatsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo priimto nutarimo nuostatas, pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtų lūkesčių principus bei Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatas. Nesutiko su VSDFV išvada, kad kreipdamasi į VSDFV praleido 3 metų terminą. Teismui nusprendus, kad terminą ginti savo pažeistas teises praleido, prašė jį atnaujinti. Nurodė, kad apie savo pažeistas teises sužinojo, kai buvo paskelbta, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 17–22) prašė atmesti skundo dalį kaip nepagrįstą, o bylos dalį nutraukti.

VSDFV nurodė, kad VSDFV Šiaulių skyrius teisėtai ir pagrįstai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu taikė šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kadangi Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos galiojo ir pareiškėjai turėjo būti ir buvo taikomos iki 2011 m. gruodžio 31 d. (t. y. iki įsigaliojant Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui), kad šiuo metu nėra teisės akto, nustatančio 2010–2011 m. negautos kompensacijų ir senatvės pensijų dalies kompensavimo tvarką, VSDFV Šiaulių skyriui nebuvo ir nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai 2010 m. sausio 1 d.–2010 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu negautą kompensacijos ir 2010 m. rugsėjo 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį. Kadangi dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos kompensacijos ir nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo pareiškėja į VSDFV kreipėsi praleidusi nustatytą 3 metų terminą, VSDFV 2014 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. (6.5) I-164 pagrįstai atsisakė nagrinėti jos 2013 m. gruodžio 27 d. prašymą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą.

Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 13–16) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą arba nutraukti bylą.

VSDFV Šiaulių skyrius nurodė, kad, vykdant Laikinojo įstatymo nurodytas nuostatas, VSDFV Šiaulių skyrius, kaip vykdomoji institucija, vykdanti viešojo administravimo funkcijas, pareiškėjai teisėtai bei pagrįstai sumažino jai paskirtą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją ir kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 968 patvirtino Sumažintų valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos koncepciją (toliau – ir Koncepcija) ir pavedė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (toliau – ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija) pateikti įstatymo projektą, kuriuo būtų reglamentuojama sumažintų pensijų kompensavimo tvarka.

Šios Koncepcijos pagrindu, atsižvelgiant į esamą finansinę situaciją, bus priimta numatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo, kuriame bus reglamentuota senatvės bei netekto darbingumo (invalidumo) pensijų 2010–2011 m. negautos dalies kompensavimo tvarka, projektą. Kol šis įstatymas nėra priimtas, VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies.

Dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. priimto nutarimo nuostatų, kuriomis pripažįstama, kad tam tikros Laikinojo įstatymo nuostatos, kiek jose nustatytas sumažintų pensijų mokėjimas, kaip prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio nuostatoms, laikytina, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Tai reiškia, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Konstitucijos 102 straipsnis ir Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Konstituciniam Teismui. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostatas, įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl kai kurių Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas ir įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime yra nurodęs, kad Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį. Tad ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas taikytinas į ateitį. Po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo dienos pareiškėjai sumažinta pensija nebuvo mokama.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 7 d. sprendimu (b. l. 39–48) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Teismas atnaujino pareiškėjai kreipimosi į VSDFV terminą; nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. (10.1) S-55899; panaikino VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (10.1) S-59337 tiek, kiek jame išspręstas klausimas dėl pareiškėjos prašymo išmokėti jai senatvės pensijos bei kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas nepriemokas; panaikino VSDFV 2014 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. (6.5)I-164; priteisė pareiškėjai iš VSDFV Šiaulių skyriaus 12 080,73 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos ir 2 888,68 Lt kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos senatvės pensija ir kompensacija už ypatingas darbo sąlygas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, o kadangi pareiškėja tuo pačiu laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija buvo perskaičiuojama ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.

Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija Nr. XI-537) 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija). Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas nurodė, kad pareiškėja siekia prisiteisti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu susidariusią senatvės pensijos ir kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas nepriemoką. Teismas vadovavosi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsniu, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1, 4 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 101 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20, 31 punktais. Pažymėjo, jog jei konstatuojama, kad pareiškėjas į VSDFV kreipėsi praleidęs įstatymo nustatytą terminą, iš pradžių jam turi būti suteikta galimybė pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą, ir tik tuomet gali būti priimamas sprendimas atsisakyti nagrinėti skundą.

Teismas nurodė, kad atsakovų sprendimai, kaip ir kiti įgaliotų VSDFV administravimo įstaigų sprendimai, priimti pensijų klausimais ir sukeliantys teisines pasekmes suinteresuotiems asmenims, gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais inicijuojant ginčo nagrinėjimą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir, nesutinkant su tam tikrais sprendimais, – kreipiantis į administracinį teismą. Tačiau taikant prieštaraujančia Konstitucijai pripažintą Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį paminėtuose atsakovo sprendimuose pateikta nuoroda, kad pensija bus perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, yra neabejotinai tik informacinio pobūdžio. Teisines pasekmes pareiškėjai sukėlė konkretūs atsakovo – pensijas, inter alia senatvės pensijas, įgalioto mokėti subjekto – veiksmai (sprendimai), pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. mokant perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, inter alia pagal Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, mažesnę senatvės pensiją. Taigi paminėti sprendimai tiek, kiek juose tik pateikiama informacija, kad pensijų perskaičiavimui bus (ir toliau) taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos, negali būti vertinami kaip sprendimai, kuriais būtų modifikuoti susiklostę teisiniai santykiai. Nurodyta apimtimi (dėl informacijos apie Laikinojo įstatymo taikymą) šie sprendimai naujų teisių ar pareigų nenustatė ir (ar) jų nepakeitė. Taigi šie sprendimai teismui neleido teigti, kad skundo dėl tam tikru laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo nuostatas nesumokėtos pensijos dalies padavimo terminas galėtų būti skaičiuojamas būtent nuo šių sprendimų priėmimo.

Teismas nustatė, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. rugsėjo mėn., o kompensacija už ypatingas darbo sąlygas – 2010 m. sausio mėn., todėl nuo šių datų skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos ir kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pareiškėja į VSDFV Šiaulių skyrių kreipėsi su 2013 m. lapkričio 22 d. prašymu išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos bei kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalį. Taigi jau šiame prašyme pareiškėja išreiškė nesutikimą su VSDFV teritorinio skyriaus veiksmais, prašydama pašalinti dėl šių veiksmų kilusias pasekmes, t. y. siekė inicijuoti ginčą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų). Tiek Pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką, t. y. skundai turi būti paduodami VSDFV, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Taigi pareiškėja, siekdama inicijuoti ginčą dėl galbūt neteisėtų ir nepagrįstų VSDFV administravimo įstaigos (šiuo atveju VSDFV Šiaulių skyriaus) veiksmų, tam tikru aspektu veikė netinkamai, skundą paduodama ne įgaliotam ginčą nagrinėti subjektui – VSDFV, o teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutinka.

Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės) 32 punktu. Pažymėjo, jog pareiškėjos 2013 m. lapkričio 22 d. prašymą gavęs VSDFV teritorinis skyrius, vadovaudamasis inter alia gero administravimo principu, iš jo kylančiais reikalavimais veikti atidžiai ir rūpestingai, įstatymuose esant aiškiai nustatytam teisiniam reguliavimui dėl VSDFV administravimo įstaigų kompetencijos, turėjo imtis veiksmų ir nurodytą prašymo dalį – dėl pensijų ir kompensacijų dalies išmokėjimo – perduoti ginčus dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų nagrinėti įgaliotai institucijai, t. y. VSDFV. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ne tik dėl informacijos pateikimo, tačiau ir dėl savo paties veiksmų. Pareiškėja su 2013 m. lapkričio 22 d. prašymu, adresuotu VSDFV Šiaulių skyriui, suformulavusi prašymą ir išmokėti pensijų dalies nepriemoką, iš esmės inicijavo ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, taigi atsakovas šį prašymą (dalį dėl pensijų ir kompensacijų dalies išmokėjimo) turėjo perduoti įgaliotai tokį ginčą nagrinėti institucijai. Taigi, teismo vertinimu, būtent ši data (2013 m. lapkričio 22 d.) laikytina pareiškėjos kreipimusi į VSDFV pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasmę. Taip pat ši išvada lėmė pagrindą panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (10.1)S-59337 tiek, kiek jame išspręstas klausimas dėl pareiškėjos prašymo išmokėti jai senatvės pensijos bei kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas nepriemoką, kadangi VSDFV teritorinis skyrius tokių įgaliojimų neturėjo.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju susiklosčius aplinkybėms, kai VSDFV Šiaulių skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos 2013 m. lapkričio 22 d. ir 2013 m. lapkričio 28 d. prašymus, 2013 m. gruodžio 18 d. raštu nusprendė ne tik dėl informacijos pareiškėjai suteikimo (tai, akivaizdu, priskirtina šio viešojo administravimo subjekto kompetencijai), tačiau ir dėl pensijų ir kompensacijų dalies nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo taikymo, todėl pareiškėja dėl šio atsakovo sprendimo (jo dalies, kuria atsisakyta pareiškėjai išmokėti pensijų dalies nepriemoką) su 2013 m. gruodžio 27 d. skundu kreipėsi į VSDFV, nėra pakankamas pagrindas kreipimusi į VSDFV ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka traktuoti šio – 2013 m. gruodžio 27 d. – skundo padavimo. Konstatavęs, kad kreipimusi į VSDFV pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasmę laikytinas pareiškėjos 2013 m. lapkričio 22 d. prašymas, teismas padarė išvadą, kad ji praleido šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV paduoti dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo perskaičiuotą (sumažintą) valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją ir kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

Teismas, įvertinęs VSDFV 2014 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. (6.5)I-164 turinį, padarė išvadą, kad šiuo sprendimu VSDFV, nors ir konstatavo, kad pareiškėja skundą padavė praleidusi terminą, todėl ir atsisakė jį nagrinėti, tačiau kartu išreiškė savo poziciją ir valią dėl keliamo ginčo, o tai leidžia konstatuoti, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, vadinasi, šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra (pastebėjo, kad pareiškėja į teismą kreipėsi nepažeisdama Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvidešimties dienų termino nuo VSDFV 2014 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. (6.5)I-164 gavimo dienos).

Teismas, atsižvelgęs į Taisyklių 20 ir 31 punktus, padarė išvadą, kad VSDFV, prieš priimdama sprendimą skundo nenagrinėti, turi pareiškėjui nustatyti terminą, per kurį šis galėtų nurodyti svarbias termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus, ir tik per nustatytą terminą nepagrindus priežasčių VSDFV turi teisę priimti sprendimą neatnaujinti termino ir pareiškėjo skundo nenagrinėti. Nustatė, kad pareiškėjos ginčijamas VSDFV sprendimas priimtas neatlikus paminėtuose punktuose nustatytos procedūros, todėl jis yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pažymėjo, jog pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jai kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Išvardytos priežastys, teismo įsitikinimu, sudarė pareiškėjai objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą, todėl teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, patenkino pareiškėjos prašymą ir atnaujino kreipimosi į VSDFV terminą.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėja tinkamai realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjos teisę reikalauti teisme pašalinti jos teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirtas senatvės pensiją bei kompensaciją. Pažeistas pareiškėjos teises teismas privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi – asmuo, laikydamasis įstatymų nustatytų reikalavimų kreipęsis į teismą dėl iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai šių savo teisių apginti negalėtų. Tai lemtų, kad teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, o tai nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, draudžiančiais teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus bei aplinkybes, padarė išvadą, kad, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl prieštaraujančios Konstitucijai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jos senatvės pensiją bei kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Pastebėjo, be kita ko, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime pažymėjo, kad, užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti, todėl pareiškėjai iš VSDFV Šiaulių skyriaus priteistina visa dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies neišmokėta pensijų ir kompensacijos dalis: valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis – 12 080,73 Lt ir kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalis – 2 888,68 Lt.

Teismas, spręsdamas dėl VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. (10.1)S-55899, vadovavosi ABTĮ 5 straipsniu, 22 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2012 m. sausio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011. Nustatė, kad VSDFV Šiaulių skyrius pareiškėjos ginčijamame 2013 m. lapkričio 28 d. rašte pateikė informaciją apie laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai apskaičiuotą ir mokėtą senatvės pensijos dydį. Šiame rašte, be informacijos apie mokėtą senatvės pensijos dydį pateikimo, jokie kiti veiksmai, kurie galėtų turėti įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms, nėra atlikti, todėl teismas jį vertino kaip informacinio pobūdžio, kuris nesukelia pareiškėjai realių teisinių pasekmių, taigi bylos dalį dėl VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. rašto Nr. (10.1)S-55899 nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 p.).

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 52–59) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta panaikinti VSDFV 2014 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. (6.5) I-164, atnaujinti pareiškėjos kreipimosi į VSDFV terminą ir priteisti pareiškėjai iš VSDFV Šiaulių skyriaus 2 888,68 Lt negautą kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalį bei 12 080,73 Lt negautą senatvės pensijos dalį, ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai nustatė ginčo faktines aplinkybes, kurių pagrindu padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminio ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta ir kad šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra.

2. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta kompensacija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., o senatvės pensija – 2010 m. rugsėjo mėn., tad apie tai, kad jai mokama ne visa paskirta kompensacija ir senatvės pensija, ji sužinojo 2010 m. sausio ir rugsėjo mėn. Todėl, kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. gruodžio 27 d. prašymu, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Pareiškėja iki VSDFV nurodyto termino jokių įrodymų dėl praleisto termino nepateikė, todėl yra pagrindas manyti, kad jokių įrodymų, sudarančių pakankamą pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ji neturėjo. Net laikant, kad ginčo dėl senatvės pensijos ar kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas inicijavimo data laikytina kreipimosi į VSDFV teritorinį skyrių su 2013 m. lapkričio 22 d. prašymu data, pareiškėja ginčą inicijavo praėjus 3 metų terminui nuo pirmosios sumažintos senatvės pensijos ir kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas išmokėjimo.

3. Teismas nepagrįstai nusprendė atnaujinti praleistą skundo padavimo VSDFV terminą. Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas VSDFV teritorinių skyrių veiksmų apskundimo terminas yra pakankamai ilgas – 3 metai. Pareiškėja su skundu į VSDFV kreipėsi praėjus daugiau kaip metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo. Teismas nenustatė jokių ekstraordinarių priežasčių, objektyviai galėjusių užkirsti kelią paduoti skundą per Pensijų įstatymo 45 straipsnyje numatytą terminą. Argumentas, kad jau yra pažeistas pareiškėjos teisėtas lūkestis, nėra pagrįstas, nes nustatant kompensacijų mokėjimo pradžią ir protingą laikotarpį, per kurį dėl šių pensijų mažinimo atsiradę praradimai bus kompensuoti, turi būti atsižvelgiama ir į ypatingos situacijos padarinius bei į valstybės išgales. Apskundimo termino neatnaujinimas neatima iš pareiškėjos teisės atgauti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų sumažintą senatvės pensijos dalį ateityje išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

4. Teismui konstatavus, kad pareiškėja praleido 3 metų terminą skundui VSDFV paduoti, turėjo būti padaryta išvada, jog ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra VSDFV nebuvo baigta, todėl pareiškėjos skundo teismui reikalavimas dėl nepriemokos išmokėjimo neturėjo būti nagrinėjamas iš esmės.

5. Neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą. Teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų, todėl, vadovaujantis ABTĮ 851 straipsniu, priteista suma išmokėtina iki 2015 m. liepos 31 d.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 72) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėja nurodo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymas Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėja siekia VSDFV Šiaulių skyriaus jai paskirtų ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintų valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos bei kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas neišmokėtų dalių už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas senatvės pensijos ir kompensacijos sumažinimas vyko atsakovui VSDFV Šiaulių skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl nurodytų pensijos bei kompensacijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. rugsėjo mėn., o kompensacija – nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) 2013 m. lapkričio 22 d. ir 2013 m. lapkričio 28 d. pareiškėja padavė VSDFV Šiaulių skyriui prašymus, kuriuose, be kita ko, buvo išreikštas jos nesutikimas su paminėtu senatvės pensijos ir kompensacijos sumažinimu laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.;

2) VSDFV Šiaulių skyrius, atsakydamas į pareiškėjos 2013 m. lapkričio 22 d. prašymą, 2013 m. lapkričio 28 d. raštu (sprendimu, kuris pareiškėjos yra skundžiamas šioje administracinėje byloje) paaiškino pareiškėjai, kad jai paskirta senatvės pensija buvo sumažinta, pritaikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai (b. l. 8);

3) VSDFV Šiaulių skyrius, atsakydamas į pareiškėjos 2013 m. lapkričio 28 d. prašymą, 2013 m. gruodžio 18 d. raštu (sprendimu, kuris pareiškėjos taip pat yra skundžiamas šioje administracinėje byloje) papildė savo 2013 m. lapkričio 28 d. raštą, informuodamas pareiškėją apie tai, kad šiuo metu yra vykdomas Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje nustatytas nurodymas Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai parengti pagal Laikinąjį įstatymą sumažintų senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarką, kuri dar nėra nustatyta. Dėl to nėra teisinio pagrindo patenkinti jos prašymą išmokėti taip sumažintos senatvės pensijos dalį. Be to, pareiškėjai buvo paaiškinta, kad Konstitucinis Teismas nesvarstė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies atitikimo Konstitucijai klausimo tiek, kiek tai liečia kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas perskaičiavimą (b. l. 7);

4) 2013 m. gruodžio 27 d. skundu pareiškėja apskundė paminėtus VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimus atsakovui VSDFV, kuris (pareiškėjos taip pat skundžiamu šioje administracinėje byloje) 2014 m. sausio 7 d. sprendimu atsisakė nagrinėti šį pareiškėjos skundą. Šiame sprendime VSDFV nurodė, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai paskirtų senatvės pensijos ir kompensacijos sumažinimo, pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. sausio 28 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame VSDFV sprendime buvo nurodyta, kad paminėtuose VSDFV Šiaulių skyriaus raštuose nurodyta informacija dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo yra teisinga, todėl naikinti šiuos raštus nėra pagrindo (b. l. 4-5);

5) pareiškėja, ignoruodama paminėtą atsakovo pasiūlymą, 2014 m. sausio 15 d. kreipėsi su skundu į teismą. Teismui paduotame 2014 m. balandžio 16 d. prašyme ji prašė atnaujinti paminėtą 3 metų terminą, nurodžiusi, kad apie savo pažeistas teises sužinojo tik tuomet, kai buvo paskelbtas paminėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas (b. l. 36).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visas jai paskirtas senatvės pensiją ir kompensaciją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos ir kompensacijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Kalbant apie teisinių santykių dėl paminėtos kompensacijos mokėjimo reglamentavimą, pastebėtina, kad specialiojo šiuos teisinius santykius reglamentuojančio teisės akto – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtinto Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo 27 punkte nurodyta, kad ginčai dėl kompensacijų nagrinėjami Pensijų įstatymo 45 straipsnio nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad teisės taikymo požiūriu bylai yra aktualus Pensijų įstatymo 45 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje (situacijoje, kuri apima tiek senatvės pensijos, tiek nurodytos kompensacijos mokėjimą) aiškinimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (iš esmės ir ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos kompensacijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Šiaulių skyriui 2013 m. lapkričio 22 d. paduotas prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį skundą dėl senatvės pensijos ir kompensacijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas dėl senatvės pensijos nuo 2010 m. rugsėjo mėn., dėl kompensacijos – nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija ir kompensacija už ypatingas darbo sąlygas.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra atsakovo VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. rugsėjo mėn. (senatvės pensijai gauti) ir 2010 m. sausio mėn. (nurodytai kompensacijai gauti), kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintas senatvės pensiją ir kompensaciją. Pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl, taikydama išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais bei pripažįsta juos neteisingais ir nepagrįstais.

Kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad ji ignoravo atsakovo VSDFV pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą, teismui nenurodė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, o, priešingai, nuosekliai laikėsi klaidingos pozicijos dėl aptariamo termino eigos skaičiavimo tvarkos), neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjos teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Tuo labiau kolegija neįžvelgia taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme. Todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai ir išvados dėl VSDFV 2014 m. sausio 7 d. sprendimo ydingumo kolegijos taip pat pripažintini neteisingais ir nepagrįstais.

Pasisakydama dėl VSDFV 2014 m. sausio 7 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta šio atsakovo (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir padaryta išvada, pažymi, kad šiame sprendime (jo turinys kolegijos nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra tiesiogiai išreikšta šio atsakovo pozicija dėl pareiškėjos prašymo grąžinti ginčo nepriemokas nepagrįstumo. Nuoroda šiame sprendime apie VSDFV Šiaulių skyriaus raštuose (2013-11-28 ir 2013-12-18 sprendimuose) pareiškėjai pateiktos informacijos teisingumą yra skirta Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymui praeityje (laikotarpiu, per kurį atsirado pareiškėjos prašoma grąžinti nepriemoka) ir buvo panaudota šio atsakovo kaip argumentas nekvestionuoti šių teritorinio administratoriaus sprendimų juose pateiktos informacijos teisingumo aspektu.

Apibendrindama padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkinti pareiškėjos prašymai panaikinti atsakovo VSDFV 2014 m. sausio 7 d. sprendimą ir įpareigoti šį atsakovą išmokėti jai 12 080,73 Lt negautą senatvės pensijos dalį laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 7 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2 888,68 Lt kompensacijos dalį už ypatingas darbo sąlygas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d., taip pat jos prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo paduoti negali būti pripažinta pagrįsta ir turi būti panaikinta, o šie pareiškėjos prašymai atmestini kaip nepagrįsti (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pasisakydama dėl teismo sprendimo dalies, kuria nutraukta bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. (10.1) S-55899 ir panaikintas VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. (10.1) S-59337 tiek, kiek jame išspręstas klausimas dėl pareiškėjos prašymo išmokėti jai senatvės pensijos bei kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas nepriemokas, kolegija pažymi, kad šiais klausimais pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai iš esmės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. A143-816/2014) panašios situacijos išsprendimo išvadas. Todėl, nekartodama šių argumentų, kolegija su jais sutinka ir šią teismo sprendimo dalį palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą pakeisti:

Sprendimo dalį, kuria nutraukta bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. (10.1) S-55899 ir panaikintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. (10.1) S-59337 tiek, kiek jame išspręstas klausimas dėl pareiškėjos prašymo išmokėti jai senatvės pensijos bei kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas nepriemokas, palikti nepakeistą;

Kitą sprendimo dalį panaikinti ir pareiškėjos I. D. reikalavimus panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. (6.5)I-164 „Dėl praleisto termino skundui paduoti“ bei įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą išmokėti jai 12 080,73 Lt negautą senatvės pensijos dalį laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 7 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2 888,68 Lt kompensacijos dalį už ypatingas darbo sąlygas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. atmesti kaip nepagrįstus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė