A-822-433-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-433/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00015-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audraus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. (M. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos generaliniam konsulatui Kaliningrade dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. R. padavė teismui skundą (b. l. 56–57), kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio konsulo Kaliningrade 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. (5.4.5.) – 256, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti vizą, ir įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinį konsulą Kaliningrade išduoti pareiškėjui daugkartinę vizą.

Skunde paaiškino, kad 2012 m. lapkričio 26 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos konsulatą Kaliningrade (toliau – Konsulatas) dėl vizos išdavimo, tačiau 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu jam buvo atsisakyta išduoti daugkartinę vizą ir trumpai paaiškinta, kad pareiškėjas pateikė nepatikimą informaciją vizai gauti. Pareiškėjui buvo leista pakartotinai teikti dokumentus vizai gauti. Jam ne kartą buvo išduotos daugkartinės vizos, ir kiekvienu atveju pareiškėjas nurodydavo tokią pačią informaciją apie atvykimo į Lietuvos Respubliką priežastis. Per lankymosi Lietuvoje laikotarpį pareiškėjas teisės aktų reikalavimų nėra pažeidęs, nėra patrauktas teisinėn atsakomybėn. Viza būtina norint išlaikyti nuosavybės teise turimą butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje.

Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir URM) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad nagrinėjant 2012 m. lapkričio 26 d. pareiškėjo pateiktą prašymą ir prie jo pridėtus dokumentus Konsulato pareigūnas nustatė, kad pareiškėjo pateiktos 2012 m. lapkričio 15 d. laikinosios registracijos buvimo vietoje pažymos Nr. 257 kopija turi klastojimo požymių. Rusijos Federacijos Migracijos tarnyba patvirtino, kad tokia pažyma pareiškėjui išduota nebuvo. Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. Reglamentu (EB) Nr. 810/2009 patvirtintame Vizų kodekse numatyta, kad siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda. Pagal Europos Komisijos 2010 m. kovo 19 d. sprendimu patvirtintą Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarką (toliau – Tvarka) viena iš aplinkybių, kurias pareiškėjas turi įrodyti, yra tai, ar jis ketina išvykti iš valstybės teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos. Tam nustatyti yra reikšminga asmens socialinė ir ekonominė padėtis jo gyvenamosios vietos šalyje, o šias aplinkybes gali patvirtinti nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas, integravimąsi (giminystės ryšiai, profesinė padėtis) gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantys dokumentai. Vizų išdavimo sąlygas ir tvarką reglamentuojantys tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai nustato diskrecijos teisę asmenims įgaliotiems išduoti vizas priimti sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą. Šiuo atveju Konsulato pareigūnui kilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo patikimumo ir vykimo į Lietuvą tikslo bei buvimo sąlygų, todėl jis turėjo teisę atsisakyti išduoti vizą M. R.. Po 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo priėmimo, pareiškėjas vėl kreipėsi į Konsulatą ir pateikė nesuklastotą laikinosios registracijos pažymos Nr. 251 kopiją ir jam 2013 m. sausio 2 d. buvo išduota vienkartinė Šengeno viza.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas, Rusijos Federacijos pilietis, Lietuvos Respublikos Generaliniam konsulatui Rusijos Federacijos Respublikoje 2012 m. lapkričio 26 d. pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą, kartu pateikė ir dokumentus, pagrindžiančius kelionės tikslą ir buvimo sąlygas, – paso kopiją, sveikatos draudimo poliso kopiją, laikinosios registracijos pažymos kopiją Nr. 257, laikinos registracijos dokumentą Nr. 158, nekilnojamojo turto nuosavybės registravimo dokumentus, banko pažymą apie sąskaitoje turimas lėšas. Lietuvos Respublikos Generalinio konsulato Rusijos Federacijos Respublikoje konsulinis pareigūnas 2012 m. gruodžio mėnesį, analizuodamas ir vertindamas jam pateiktus M. R. dokumentus, nustatė, kad pastarieji turi klastojimo požymių, t. y. 2012 m. lapkričio 15 d. laikinosios registracijos buvimo vietoje pažymoje Nr. 257 Rusijos Federacijos migracijos tarnybos spaudas pastebimais spausdintuvo dažų paliekamais taškeliais, skenuotas ir juodu šratinuku apvedžiotas milicijos majoro Kostiučenko E. V. parašas, datos „15 lapkričio 2012“ korekcija, todėl siekiant išsiaiškinti ir įsitikinti, kad Lietuvos Respublikos Generaliniam konsulatui Rusijos Federacijos Respublikoje buvo pateiktas (ne)suklastotas dokumentas, konsulinis pareigūnas telefonu susisiekė su Rusijos Federacijos migracijos tarnyba, kuri konstatavo, kad 2012 m. lapkričio 15 d. pažyma Nr. 257 piliečiui M. R. išduota nebuvo, minėtą faktą patvirtina ir Federacinės migracijos tarnybos Kaliningrado srities valdybos 2013 m. balandžio 9 d. raštas Nr. 3336. Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos konsulinis pareigūnas 2012 m. gruodžio 4 d. įvertinęs visą turimą medžiagą dėl pareiškėjo prašymo išduoti Šengeno vizą, ir vadovaudamasis Europos Parlamento ir Tarybos patvirtinto Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punktu, priėmė sprendimą Nr. (5.4.5)-256 atsisakyti išduoti Šengeno vizą Rusijos Federacijos piliečiui M. R. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 20 d. pakartotinai kreipėsi į Lietuvos Respublikos Generalinį konsulatą prašydamas išduoti Šengeno vizą ir pateikė dokumentus, t. y. laikinosios registracijos pažymą Nr. 251, kuri nekėlė jokių abejonių rekvizitų tikrumu, todėl pareiškėjui 2013 m. sausio 2 d. buvo išduota vienkartinė Šengeno viza (nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. sausio 25 d.).

Teismas pažymėjo, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. Reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijų kodekso 5 straipsnio 1 dalies c papunktis nustato, kad trečiųjų šalių piliečiai turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą ir sąlygas bei kad turi pakankamai lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų. Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d.

Reglamentu (EB) Nr. 810/2009 patvirtintame Vizų kodekse numatyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda. Europos Komisijos 2010 m. kovo 19 d. sprendime „Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarka“ konsuliniams pareigūnams išdėstyta nuosekli tvarka dėl pateikiamų dokumentų vizoms į Šengeno zonos valstybes gauti forma, turinys ir pan.

Tvarkoje pažymėta, kad patvirtinamaisiais dokumentais dėl kelionės tikslo verslo reikalais turėtų būti įrodyta:

a) numatomos kelionės tikslas;

b) apgyvendinimo įrodymas arba įrodymas, kad turima pakankamai lėšų asmens apgyvendinimo išlaidoms padengti;

c) kad asmuo turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų;

d) informacija, pagal kurią galima įvertinti, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina išvykti iš valstybių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Tvarkoje tarp nurodytų su kelionės tikslu susijusių dokumentų verslo klausimais pagrįsti turi būti dokumentai, įrodantys verslo ryšius (pvz., sutartys, apmokėtos sąskaitos, užsakymų sąrašas ir pan.), dokumentai, įrodantys bendrovės verslo veiklą (pvz., metinės veiklos žurnalas, išrašas iš prekybos registro, metinė ataskaita ir pan.).

Vertinimas, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina iš valstybės narių teritorijos išvykti iš valstybės narės teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos iš esmės priklauso nuo to asmens socialinės ir ekonominės padėties jo gyvenamosios vietos šalyje, t. y. su darbu, finansine padėtimi, šeimos ryšiais susijusio stabilumo. Pagal šį vertinimą nustatomas migracijos pavojus. Tokiais dokumentais, be kitų, laikoma ir nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas, integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas: giminystės ryšiai, profesinė padėtis.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 11 straipsnio 1 dalį, užsieniečiai, kurie nėra Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybės narės piliečiai, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje, kirsdami išorines ES sienas, privalo turėti vizas. Šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis numato, kad užsienietis dokumentus vizai gauti pateikia Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai, o kai tokios nėra, dokumentai Šengeno vizai gauti pateikiami Lietuvos Respublikai atstovaujančiai Šengeno valstybės diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai.

Šio įstatymo 19 straipsnio 3 punktas numato, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jei norėdamas gauti vizą, jis pateikė dokumentus, kuriuose yra klastojimo požymių.

Apibendrinęs teisinį ginčo reguliavimą ir rašytinių byloje esančių įrodymų vertinimą, teismas konstatavo, kad ES bei Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti atsakomybę įvertinant nelegalios imigracijos į ES pavojų, – nagrinėjant prašymus dėl ES bei Lietuvos Respublikos vizų išdavimo, todėl atsižvelgiant į tą faktinę aplinkybę, jog konsuliniam pareigūnui priėmus pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo ir nustačius, jog kartu pateikti dokumentai gali turėti klastojimo požymių, be to, išsiaiškinus, jog pareiškėjui M. R. 2012 m. lapkričio 15 d. buvimo vietos registracijos liudijimas Nr. 257 Rusijos Kaliningrado srities Pionerskij miesto apygardos FMTVS išduotas nebuvo, 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu buvo teisėtai ir pagrįstai atsisakyta išduoti vizą.

III. Pareiškėjas, pateikęs apeliacinį skundą, (b. l. 129–133) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovo sprendimą neišduoti vizos ir įpareigoti Konsulatą grąžinti pareiškėjui vizų rinkliavą (35 eurai); įpareigoti URM, Konsulatą išduoti pareiškėjui daugkartinę vizą, pagal egzistuojančią ES šalių praktiką.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad nustatyti 2012 m. lapkričio 15 d. buvimo vietos registracijos liudijimo Nr. 257 neatitikimai lemia tik Konsulato kompetenciją nagrinėti arba nenagrinėti prašymą išduoti vizą (Vizų kodekso 6, 18 str.), todėl kilus abejonių, Konsulatas turėjo Vizų kodekso 18 straipsnio 2 dalies pagrindu grąžinti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas siekė bendradarbiauti su Konsulatu ir operatyviai pateikti prašomus dokumentus, tačiau Konsulato veiksmai buvo nukreipti į tai, kad pareiškėjui viza nebūtų išduota. Pirma jam buvo pasiūlyta pakeisti neoriginalų liudijimą, o kitą dieną jam jį pateikus – atisakyta priimti. 2012 m. gruodžio 4 d. sprendime nurododyta, kad Konsulato darbuotojai gavo informaciją telefonu apie tai, kad pažyma Nr. 257 pareiškėjui nebuvo išduota. Pagal Federalinės migracijos tarnybos valdybos 2013 m. liepos 17 d. atsakymą, informacija apie pareiškėjo asmens duomenis jokiomis ryšio priemonėmis įstaigai perduota nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra telefoninio pokalbio išklotinės, patvirtinančios kontakto telefonu faktą, galima daryti išvadą, kad sprendimas atisakyti išduoti vizą ir kreipimasis į Rusijos Federacijos URM buvo padaryti atgaline data, po pareiškėjo kreipimosi į teismą. Jei telefoninis pokalbis su Federalinės migracijos tarnybos valdyba įvyko, Konsulato darbuotojai turėjo tuo pat metu gauti ir informaciją apie pareiškėjo ilgalaikės registracijos Kaliningrado srityje faktą.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad vicekonsulė D. G. negalėjo pasirašyti 2012 m. gruodžio 4 d. atsisakymo išduoti vizą, nes nuo 2012 m. gruodžio 3 d. atostogavo ir grįžo į darbą 2012 m. gruodžio 10 d. Tai patvirtintų pareiškėjo 2012 m. lapkričio 30 d. telefoninio pokalbio su vicekonsule įrašas, kurį prašo teismo išreikalauti. Konsulato atsisakymas išduoti vizą prieštarauja Reglamento, kuriuo patvirtintas Vizų kodeksas, 14 straipsnio 1 daliai, nes pateikti dokumentai, jų tikrumas, nesukėlė jokių abejonių – tų pačių dokumentų pagrindu 2013 m. sausio 2 d. išduota vienkartinė viza. Remiantis Vizų kodekso 14 straipsnio 1 dalimi liudijimas Nr. 257 nepatenka į patvirtinimo dokumentų sąrašą, todėl negalėjo būti atsisakyta išduoti vizos atsakovo nurodytu Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkto pagrindu.

Pareiškėjas nurodo, kad URM suklaidino teismą teigdama, kad 2012 m. lapkričio 27 d. liudijimas Nr. 251 nesukėlė abejonių dėl tikrumo ir pareiškėjui išduota vienkartinė viza. Pagal Vizų kodekso 6, 18 straipsnių reikalavimus, Rusijos Federacijos pilietis turi būti užregistruotas Kaliningrado srityje ne mažiau kaip 6 mėnesius, tam, kad jo prašymas dėl vizos išdavimo būtų priimtas nagrinėti. Taigi liudijimas Nr. 251 neatitiko Konsulato reikalavimų ir buvo nepriimtinas. Pareiškėjas vėl pateikė 2010 m. spalio 15 d. liudijimą Nr. 158, kuris atitiko visus reikalavimus. Mano, kad Konsulatas neteisėtai du kartus atsisakė išduoti jam daugkartinė vizą, nors keleto daugkartinių vizų, anksčiau gautų ir panaudotų pagal paskirtį, turėjimas pagal esamą ES praktiką leido pareiškėjui tikėtis gauti daugkartinę vizą netgi tuo atveju, jei jis neturėtų buto Klaipėdoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos generalinio konsulo Kaliningrade 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti daugkartinę Šengeno vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad skundžiamu Lietuvos Respublikos generalinio konsulo sprendimu buvo atsisakyta išduoti vizą pareiškėjui remiantis tuo, kad kilo abejonių dėl pateiktų patvirtinti dokumentų autentiškumo. Pareiškėjas skundu prašė panaikinti šį sprendimą ir įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinį konsulą Kaliningrade išduoti pareiškėjui daugkartinę vizą.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti ginčijamą atsakovo sprendimą ir įpareigoti Konsulatą grąžinti pareiškėjui vizų rinkliavą (35 eurai); įpareigoti URM, Konsulatą išduoti pareiškėjui daugkartinę vizą pagal egzistuojančią ES šalių praktiką.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), nuostatos. Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; valstybių narių teritorijoje jau išbuvo tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama. Taip pat vizą išduoti atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

Vis dėlto, ši kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą apima pagrįstas abejones. Taigi, turi būti objektyviai įrodyta priežastis abejoti pareiškėjo pateiktais duomenimis.

Bylos medžiagoje yra duomenys, patvirtinantys, kad konsulato pareigūnas, nagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir prie jo pridėtus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjo pateikta 2012 m. lapkričio 15 d. laikinosios registracijos pažyma Nr. 257, kuri, teisėjų kolegijos vertinimu, patenka į patvirtinimo dokumentų sąrašą pagal Vizų kodekso 14 straipsnio 1 dalies d punktą (informacija, padedanti įvertinti, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos), turi klastojimo požymių: skanuotas Rusijos Federacijos migracijos tarnybos spaudas, plika akimi matomi spausdintuvo palikti taškeliai, juodu tušinuku apvedžiotas milicijos majoro Kostiučenko I. V. parašas, koreguota data. Pažymėtina tai, kad siekiant pagrįsti kilusius įtarimus dėl dokumento klastojimo fakto, telefonu buvo susisiekta su Migracijos tarnyba ir paprašyta patikrinti minėtą pažymą. Tarnybos pareigūnai, patikrinę duomenų bazę, konstatavo faktą, kad tokia pažyma M. R. išduota nebuvo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-35/2012 yra konstatavęs, jog Vizų kodekso nuostata, kad sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, nereiškia, kad sprendimą atšaukti išduotą vizą priimanti institucija neturi pareigos tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti. Ši Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.), todėl darytina išvada, jog ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Be to, Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje („Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Taigi, bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau, atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje.

Šiuo atveju laikytina, kad objektyvi priežastis, dėl kurios buvo atsisakyta išduoti vizą, yra nustatyta. Įvertinus byloje esančius duomenis, darytina išvada, jog Generalinis konsulatas tinkamai ir aiškiai pagrindė savo sprendimą atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui – konkretūs faktai nurodyti 2012 m. gruodžio 4 d. sprendime Nr. (5.4.5.) – 256. Taigi, galima daryti išvadą, jog buvo objektyvios priežastys, dėl kurių Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas nusprendė neišduoti vizos. Pažymėtina, jog remiantis Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalimi, prašymo išduoti vizą nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad kartu su prašymu pateikti duomenys (laikinosios registracijos pažyma) nebuvo tinkami – matėsi klastojimo požymiai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą atsisakyti išduoti vizą ir jį naikinti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuotas, priimtas įvertinus byloje esančius įrodymus, jį naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. R. (M. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Anatolijus Baranovas Skirgailė Žalimienė