A-146-1449-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1449/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00160-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. V. prašymą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas K. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 2–4) panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, atsakovas) viršininko 2013 m. birželio 17 d. įsakymą Nr. 50-TE-298, kuriuo jam skirta tarnybinė nuobauda, ir įpareigoti atsakovą sumokėti darbo užmokestį už 2013 m. gegužės 13 d. nušalinimo nuo pareigų laiką.

Pareiškėjas paaiškino, kad Panevėžio AVPK viršininkas, atsižvelgdamas į Panevėžio AVPK tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos 2013 m. birželio 13 d. išvadą Nr.50-IS-66 (toliau – ir Išvada Nr.50-IS-66 ), kurioje buvo nurodyta, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 13 d. tarnyboje buvo neblaivus, 2013 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 50-TE-298 (toliau – ir Įsakymas Nr. 50-TE-298) paskyrė jam tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą už Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 8 punkto, 15 straipsnio 1 dalies 1, 5, 6 punktų, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 3, 4.24, 4.28 punktų, Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisaro viršininko 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr.50-V-358 (2010 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 50-V-129 redakcija) patvirtintų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės)11 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas teigė, kad Įsakymas Nr. 50-TE-298 yra neteisėtas, juo tarnybinė nuobauda paskirta nepagrįstai, nes 2013 m. gegužės 13 d. pareiškėjas atvyko į tarnybą blaivus ir atsakovo nurodytų teisės aktų nepažeidė. Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. gegužės 13 d. jam atvykus į tarnybą, Panevėžio AVPK Pasvalio rajono policijos komisariato (toliau – ir Pasvalio rajono PK) viršininkas pasiūlė pasitikrinti blaivumą alkoholio matuokliu, paaiškindamas, kad 2013 m. gegužės 12 d. gavo anoniminę informaciją, jog tą dieną pareiškėjas Raubonių kaime, Pasvalio rajone, neblaivus vairavo automobilį. Pareiškėjas sutiko pasitikrinti blaivumą, taip pat pasirašytinai sutiko su Pasvalio rajono PK Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos grupės vyresniojo specialisto V. V. atlikto alkoholio matuokliu „Lion Alcometer 500“ blaivumo testo rezultatu – 0,21 promilės. Po to Panevėžio AVPK Pasvalio rajono policijos komisariato viršininkas pasiūlė pareiškėjui vykti į medicinos įstaigą ir duoti kraujo blaivumo nustatymui. Pareiškėjas sutiko. Jam buvo išduotas siuntimas ir minėtas Kelių policijos grupės vyresnysis specialistas jį palydėjo į VšĮ Pasvalio ligoninė ir dalyvavo kraujo mėginio paėmimo procedūroje. Kraujo tyrimas patvirtino, kad pareiškėjas tarnyboje buvo blaivus.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. gegužės 13 d. tarnyboje buvo blaivus, kadangi paskutinį sykį alkoholį (alų) buvo vartojęs prieš dvi paras, t. y. 2013 m. gegužės 11 d. Pareiškėjas teigė, kad savaitgalį (2013 m. gegužės 11-12 d.) tvarkydamas savo namų valdos aplinką jis peršalo gerklę, todėl 2013 m. gegužės 13 d. ryte prieš pradėdamas tarnybą vartojo nereceptinį vaistą „Pertusinas Forte“, kurio sudėtyje yra alkoholio, be to, kiekvieną rytą naudoja antibakterinį burnos skalavimo skystį „Listerine“, kurio sudėtyje taip pat yra alkoholio. Pareiškėjo nuomone, atlikto blaivumo testo rezultatas (0,21 promilės) galėjo būti dėl minėtų skysčių vartojimo, o ne dėl realaus girtumo. Pareiškėjas neneigė techninėmis priemonėmis („Lion Alcometer 500“) nustatyto rezultato, tačiau teigė, jog vėliau atliktas jo kraujo tyrimas bei gautas rezultatas patvirtina jo blaivumą.

Pasak pareiškėjo, 2013 m. gegužės 13 d. rytą jis atvyko į darbą peršalęs, todėl jo akys galėjo būti paraudusios, nes jos ašarojo, o veido oda buvo įraudusi nuo saulės įdegio, balsas buvo prikimęs. Šie požymiai galėjo sudaryti klaidingą įspūdį dėl jo blaivumo, tačiau alkoholio kvapas nuo jo negalėjo sklisti. 2013 m. gegužės 13 d. dėl peršalimo jam nebuvo pakilusi temperatūra, todėl į savo šeimos gydytoją nesikreipė. Pareiškėjas nežino tokio teisės akto, kuriuo remdamasis privalėtų pranešti tarnyboje vadovui apie tai, kokius vaistus vartoja, ar kokiomis ligomis serga.

Remdamasis šiais argumentais, pareiškėjas prašė panaikinti Įsakymą Nr. 50-TE-298 ir įpareigoti atsakovą išmokėti jam darbo užmokestį už 2013 m. gegužės 13 d. nušalinimą nuo pareigų .

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 15–17) paaiškino, kad gavus 2013 m. gegužės 13 d. Panevėžio AVPK Pasvalio rajono PK viršininko tarnybinį pranešimą apie tai, kad Pasvalio rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjas K. V. nušalintas nuo tarnybos įtarus neblaivumu, buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir 2013 m. birželio 13 d. surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 50-IS-66. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad 2013 m. gegužės 13 d. 8.19 val. alkoholio matuokliu „Lion alcometer 500“ Nr. 18826 (patikra galioja iki 2013 m. spalio 2 d.) buvo patikrintas pareiškėjo blaivumas ir nustatytas 0,21 promilės girtumas. 2013 m. gegužės 13 d. surašytas aktas dėl pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų. Pareiškėjas pasirašytinai sutiko su alkoholio matuoklio parodymais. 2013 m. gegužės 13 d. su Panevėžio AVPK Pasvalio rajono PK siuntimu jis nuvyko į VšĮ Pasvalio ligoninę, kur buvo paimtas jo kraujo mėginys, tačiau šis mėginys toksikologijos laboratorijoje buvo gautas tik 2013 m. birželio 5 d., tai yra pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505 patvirtintos Medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo ir bendros asmens būklės įvertinimo metodikos (toliau – ir Neblaivumo nustatymo metodika) 8.9 punkte nustatytą dviejų darbo dienų terminą. Atsižvelgdamas į tai, kad kraujo tyrimas atliktas pažeidžiant Neblaivumo nustatymo metodikos reikalavimus, atsakovas nesivadovavo Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Toksikologijos laboratorijos 2013 m. birželio 7 d. specialisto išvada Nr. T-A-5253/13(01) (toliau – ir Specialisto išvada), kurioje nurodyta, kad pareiškėjo kraujyje etilo alkoholio nerasta. Tarnybinio patikrinimu metu surinkti įrodymai patvirtino, kad 2013 m. gegužės 13 d. pareiškėjas tarnyboje buvo neblaivus, todėl nuo tarnybos buvo nušalintas ir tarnybinė nuobauda jam paskirta teisėtai. Pareiškėjo teiginius, kad jis prieš tarnybą vartojo nereceptinių vaistų, turinčių sudėtyje alkoholio, ar vartojo burnos skalavimo skystį, atsakovas vertino kritiškai, pažymėdamas, kad iš surinktų duomenų matyti, jog 2013 m. gegužės 13 d. patikrinimo metu pareiškėjas apie galbūt vartotus medikamentus ar kitas alkoholio turinčias medžiagas nesakė.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu (b. l. 83–89) pareiškėjo K. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, prašydamas panaikinti Panevėžio AVPK viršininko 2013 m. birželio 17 d. įsakymą Nr. 50-TE-298, kuriuo jam paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas už buvimą tarnybos metu neblaiviam, ginčija 2013 m. gegužės 13 d. jo neblaivumo tarnybos metu faktą.

Teismas iš pateiktų į bylą įrodymų nustatė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. sausio 4 d. atlieka Panevėžio AVPK Pasvalio rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigas. Panevėžio AVPK viršininko 2013 m. birželio 17 d. sakymu Nr. 50-TE-298, atsižvelgiant į Panevėžio AVPK komisijos pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui tirti Išvadą Nr.50-IS-66, pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas už Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 8 punkto, 15 straipsnio 1 dalies 1, 5, 6 punktų, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 3, 4.24, 4.28 punktų, Panevėžio AVPK vidaus tvarkos taisyklių 11 punkto reikalavimų pažeidimą. Nuobauda už šių tesiės normų pažeidimą pareiškėjui paskirta už tai, kad 2013 m. gegužės 13 d. apie 8.19 val. tarnybos metu, būdamas darbo vietoje ir dirbdamas Panevėžio AVPK Pasvalio rajono PK Kriminalinės policijos tyrėju, jis buvo neblaivus – alkoholio matuokliu „Lion alcolmeter 500“ Nr. 18826 jam nustatytas 0,21 promilės girtumas (b. l. 21). Panevėžio AVPK Pasvalio rajono PK 2013 m. gegužės 13 d. aktu dėl nušalinimo nuo pareigų pareiškėjas 2013 m. gegužės 13 d. 8.25 val. buvo nušalintas nuo pareigų likusiam dienos tarnybos laikui (b. l. 23).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, kurio statusą ir atsakomybę reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas bei Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas). Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojai traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Valstybės tarnybos įstatyme yra numatyta, kad tarnybinis nusižengimas – tai valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės (2 str. 12 p.). Tarnybinės atsakomybės taikymo pagrindai išsamiai reglamentuoti Valstybės tarnybos įstatymo 27–341 straipsniuose, kurių atitinkamos nuostatos pagal šio įstatymo 4 straipsnį (bylai aktuali 2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija) taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Nurodytos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustatė, kad statutiniams valstybės tarnautojams, be kitų straipsnių, šio Įstatymo <...> 29 straipsnio 2, 5 ir 6 dalys, 30 straipsnis <...> taikomi be išlygų; Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 7 dalis nustatė, kad <...> sprendimų dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams <...> terminus ir tvarką nustato Vyriausybė <...>. Nuobaudų už tarnybinius nusižengimus skyrimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintos Tarnybinių nuobaudų valstybės tarnautojams skyrimo taisyklės , Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtinta Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka (toliau – ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarka).

Teismas nustatė, kad vada atsakovui pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą buvo 2013 m. gegužės 13 d. Panevėžio AVPK Pasvalio rajono PK viršininko tarnybinis pranešimas Panevėžio AVPK viršininkui, kuris, atsižvelgdamas į tai, kad galbūt padarytas nusižengimas, už kurį numatyta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, 2013 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 50-V-334 sudarė komisiją tarnybiniam nusižengimui tirti. 2013 m. gegužės 20 d. pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, kuriame pateikta informacija apie padarytą nusižengimą ir nurodyta, kad pareiškėjas per 5 dienas darbo dienas komisijai gali pateikti rašytinį paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo (b. l. 24). Tarnybinis patikrinimas buvo baigtas ir motyvuota išvada 2013 m. birželio 13 d. pateikta Panevėžio AVPK viršininkui (b. l. 45–50), kuris 2013 m. birželio 17 d. priėmė sprendimą dėl nuobaudos skyrimo. Teismas konstatavo, kad atsakovas iš esmės laikėsi tarnybinio nusižengimo tyrimo ir nuobaudos skyrimo procedūros terminų.

Išvadoje Nr. Nr.50-IS-66 nustatyta, kad 2013 m. gegužės 12 d. Panevėžio AVPK Pasvalio rajono PK viršininkas M. J. iš Pasvalio rajono PK Operatyvaus valdymo poskyrio gavo informaciją, kad neblaivus pareiškėjas važinėja po Raubonių kaimą. Teismo posėdyje apklaustas liudytoju M. J. parodė, kad informacija apie neblaivų automobiliu važinėjantį pareiškėją buvo gauta iš anonimo, ir kad M. J. susisiekus su informaciją pranešusiu asmeniu, šis patvirtino informaciją, tačiau atsisakė nurodyti savo duomenis. Policijos pareigūnams reaguojant į gautą informaciją, 2013 m. gegužės 12 d. buvo rastas paliktas pareiškėjo automobilis, paties pareiškėjo surasti nepavyko. 2013 m. gegužės 13 d. rytą M.

J. pasikvietė pareiškėją ir, kilus įtarimui, kad jis yra neblaivus, nes nuo jo sklido alkoholio kvapas, buvo paraudęs veidas ir akys, pasiūlė pareiškėjui pasitikrinti blaivumą alkoholio matuokliu. Pareiškėjui sutikus, Pasvalio rajono PK Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos grupės vyresnysis specialistas V. V. alkoholio matuokliu „Lion alcometer 500“ Nr. 18856 (patikra atlikta 2013 m. balandžio 3 d., AB „Vilniaus metrologijos centras“ išduotas patikros sertifikatas Nr. 1238814 galiojo iki 2013 m. spalio 2 d.) atliko blaivumo testą ir nustatė, kad pareiškėjo girtumas yra 0,21 promilės. Pareiškėjas su alkoholio matuoklio parodymais sutiko ir juos patvirtino savo parašu.

Pasvalio rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus viršininkas D. I., vadovaudamasis Statuto 28 straipsnio 1 dalimi ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos 14 punktu, 2013 m. gegužės 13 d. 8.25 val. nušalino pareiškėją nuo pareigų tos dienos tarnybos laikui ir tai patvirtino aktu, kurį, be jo, pasirašė dalyvavę Kelių policijos grupės vyresnysis specialistas V. V. ir organizacinės grupės vyresnioji specialistė V. Č. Pareiškėjas su nušalinimo aktu susipažino ir jį pasirašė. Pareiškėjui sutikus, buvo išduotas siuntimas jo neblaivumui (girtumui) nustatyti asmens sveikatos priežiūros įstaigoje.

Pareiškėjas lydimas pareigūno V. V. nuvyko į Pasvalio ligoninę, kur 2013 m. gegužės 13 d. 9.20 val. buvo paimtas jo kraujo mėginys. Atsakovas tik 2013 m. birželio 10 d. gavo Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Toksikologijos laboratorijos specialisto išvadą Nr. T-A-5253/13(01), kurioje nurodyta, kad pareiškėjo kraujo mėginys Toksikologijos laboratorijoje gautas 2013 m. birželio 5 d. Specialisto išvadoje Nr. T-A-5253/13(01) nurodyta, kad atlikus tyrimą pareiškėjo kraujyje etilo alkoholio nerasta (b. l. 37).

Išvadoje Nr. Nr.50-IS-66 šiuo įrodymu nesivadovauta nurodant, kad buvo pažeistas Neblaivumo nustatymo metodikos 8.9 punkte nustatytas dviejų darbo dienų terminas, per kurį tiriamoji medžiaga turi būti pristatoma į toksikologijos laboratoriją. Atliekant tarnybinį patikrinimą, pareiškėjas 2013 m. gegužės 21 d. pateikė rašytinį paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo, kuriame nurodė, kad tarnyboje buvo blaivus, alkoholį paskutinį kartą vartojo 2013 m. gegužės 11 d., o 2013 m. gegužės 11 ir 12 dienomis tvarkydamas namų aplinką peršalo, todėl 2013 m. gegužės 13 d. prieš atvykdamas į tarnybą vartojo nereceptinį vaistą „Pertusinas Forte“ ir burnos skalavimo skystį „Listerine“, kurių sudėtyje yra alkoholio (b. l. 25).

Pasvalio rajono PK viršininkas M. J. ir vyresnioji specialistė V. Č. savo tarnybiniuose pranešimuose patvirtino, kad 2013 m. gegužės 13 d. ryte tarnyboje nuo pareiškėjo sklido alkoholio kvapas, jo akys ir veidas buvo paraudę, taip pat patvirtino, kad pareiškėjas neprieštaraudamas pasirašė neblaivumo nustatymo testo rezultatus, kurie parodė 0,21 promilės girtumą, ir neužsiminė, jog buvo vartojęs kokius nors vaistus ar burnos skalavimo skysčius. Aplinkybę, kad 2013 m. gegužės 13 d. nustatant neblaivumą pareiškėjas nesakė apie vaistų vartojimą, savo tarnybiniuose pranešimuose patvirtino ir V.

V. bei D. I. Teismo posėdyje liudytojai M. J., V. Č., D. I. parodė, kad 2013 m. gegužės 13 d. jie įtarė, jog pareiškėjas tarnyboje yra neblaivus. Liudytojas M. J. patvirtino, kad iš pareiškėjo burnos sklido alkoholio kvapas, buvo paraudę akys ir veidas. Minėtas liudytojas taip pat patvirtino, kad pareiškėjas turi problemų su alkoholio vartojimu. Liudytoja V. Č. parodė, kad pareiškėjo paraudusios akys liudijo apie jo neblaivumą, nes ilgesnį laiką dirbus su pareiškėju ir geriau jį pažįstant, liudytojai nesunku tai atskirti.

Liudytojas D. I. parodė, kad pareiškėjo neblaivumą išdavė jo paraudusios akys.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudenciją, kurioje nurodyta, jog tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą. Tarnybinė atsakomybė – sudėtinė Lietuvos valstybės tarnybos dalis, kuri tiesiogiai daro įtaką valstybės tarnybos žmogiškiesiems ištekliams, gerina jos įvaizdį visuomenėje bei didina žmonių pasitikėjimą ja, sudaro sąlygas išvengti klaidų ir sukurti profesionalią valstybės tarnybos aplinką (žr., pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012, 2013 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-971/2013).

Valstybės tarnautojų tarnybiniai nusižengimai daro tiesioginę įtaką šių institucijų ir valstybės tarnybos sistemos tinkamam funkcionavimui. Todėl svarbi yra teismo pareiga patikrinti tarnybinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių tikrumą ir padarytų išvadų pagrįstumą. Atlikdamas šį tikrinimą teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos pasiskirstymo tarp šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 str. 2 d., 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Pagal valstybės tarnybos teisinių santykių srityje suformuotą LVAT praktiką, įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių valstybės tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui, todėl darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę valstybės tarnautojui. Taigi, darbuotojo neblaivumo faktą turi įrodyti darbdavys.

Buvimo tarnybos metu neblaiviam faktas gali būti įrodinėjamas visais faktiniais duomenimis. Pareigūno neblaivumas tarnyboje gali būti patvirtintas ne vien medicinine išvada, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (žr. LVAT 2011 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-228/2011). Neblaivumo patikrinimas medicinos įstaigoje yra tik vienas iš įrodymų fiksavimo būdų, kuriuo atsakovas gali pasinaudoti, siekdamas patvirtinti pareiškėjo neblaivumo faktą. LVAT yra suformavęs praktiką, kad bylose, susijusiose su neblaivumo fakto įrodinėjimu, esant galiojančiam alkoholio matuoklio patikros sertifikatui, pripažįstama, kad asmens neblaivumo patikrinimas yra atliktas tinkamai ir neblaivumo testas laikytinas patikimu asmens neblaivumo įrodymu (žr.

LVAT 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1051/2010).

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad minėtų liudytojų parodymai, alkoholio matuoklio, turinčio galiojantį patikros sertifikatą, parodymai, su kuriais pareiškėjas sutiko, pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų aktas, kuriam pareiškėjas taip pat neprieštaravo, patvirtino faktą, jog 2013 m. gegužės 13 d. pareiškėjas tarnyboje buvo neblaivus. LVAT yra pažymėjęs, kad nustatant statutinio pareigūno neblaivumą tarnyboje, nėra vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių (toliau – ir Neblaivumo nustatymo taisyklės) 3 punkte numatyta asmenų, vairuojančių antžeminio, vandens transporto priemones, iškvėptame ore, kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose leidžiama maksimalia etilo alkoholio koncentracija vairavimo metu (žr.

LVAT 2013 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1830/2013). Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sertifikuota alkoholio matavimo priemone nustatytas pareiškėjo 0,21 promilės apsvaigimas nuo alkoholio, nors ir yra mažesnis nei vairavimo metu minėtose taisyklėse leidžiama maksimali etilo alkoholio koncentracija, patvirtina pareiškėjo neblaivumą. Be to, nors įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui (Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis), tačiau toks įrodinėjimo naštos perkėlimas darbdaviui negali būti aiškinamas kaip absoliučiai eliminuojantis tarnautojo pareigą teikti argumentus bei įrodymus, kurie galėtų paneigti pažeidimą.

Tarnybinių nuobaudų valstybės tarnautojams skyrimo taisyklių 9 punktas numato valstybės tarnautojo galimybę aktyviai dalyvauti tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūroje (žr. LVAT 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-360/2013, 2013 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A 492-1830/2013). Teismo vertinimu, nuo 2001 metų būdamas policijos pareigūnu pareiškėjas turėjo gerai žinoti, kad alkoholio turinčių preparatų vartojimas yra reikšmingas, atliekant alkoholio kiekio iškvėptame ore matavimą, tačiau apie tokių preparatų vartojimą nepranešė nei prieš atliekant tokį matavimą, nei po matavimo rezultatų, kuriais užfiksuotas jo neblaivumas.

Apie tai, kad iki atliekant blaivumo testą vartojo alkoholio turinčių preparatų, pareiškėjas pirmą kartą nurodė tik savo 2013 m. gegužės 21 d. paaiškinime. Be to, tik 2013 m. gegužės 21 d. savo paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. gegužės 13 d. jis į tarnybą atvyko peršalęs, todėl buvo paraudę jo akys ir veidas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jokių įrodymų savo 2013 m. gegužės 21 d. paaiškinimo teiginiams pagrįsti, taip pat paaiškinimams teismo posėdyje patvirtinti nepateikė. Savalaikį svarbių duomenų ir paaiškinimų nepateikimą pareiškėjas teisina tuo, kad 2013 m. gegužės 13 d. niekas to padaryti jo neprašė.

Byloje nustatyta, kad alkoholio matavimo prietaisu nustatęs neblaivumą, atsakovas siuntė pareiškėją į Pasvalio ligoninę neblaivumui nustatyti, kur pareiškėjas, kaip jis nurodo savo paaiškinime, būdamas įsitikinęs, jog yra blaivus, tačiau žinodamas, kad alkoholio matavimo prietaisu yra nustatytas jo neblaivumas, nepareikalavo, kad jam būtų atlikta medicininė apžiūra, o paėmus jo kraujo mėginį, tarnybinio patikrinimo metu visiškai nesirūpino ir nesidomėjo šio mėginio tyrimo rezultatais. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas sąmoningai nesinaudojo Taisyklių 9, 10 punktais jam suteiktomis teisėmis teikti atsakovui informaciją ir dokumentus, susijusius su tarnybiniu nusižengimu, dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis, apskųsti įgaliotų tirti nusižengimą asmenų veiksmus ar neveikimą ir kt.

Medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505, 1 punkte nurodyta, kad metodika reglamentuoja transporto priemonių vairuotojų, iš jų ir darbuotojų, vairuojančių juridinių asmenų transporto priemones, bei kitų asmenų, įtariamų neblaivumu (girtumu) ar apsvaigimu, patikrinimą asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Neblaivumo nustatymo metodikos 8.9 punktas nustato, kad tiriamoji medžiaga (kraujas/ar šlapimas) alkoholio kiekiui kraujyje nustatyti siunčiančiosios asmens sveikatos priežiūros įstaigos arba policijos transportu į toksikologijos laboratoriją pristatoma ne vėliau kaip per dvi darbo dienas po jų paėmimo. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo kraujo mėginys į Toksikologijos laboratoriją buvo pristatytas tik po 23 kalendorinių dienų (18 darbo dienų), todėl teismas konstatavo, kad Neblaivumo nustatymo metodikos reikalavimai buvo grubiai pažeisti ir pareiškėjo kraujo tyrimas buvo atliktas iš esmės pažeidus pagrindines procedūras ir taisykles, kas sudarė pagrindą teismui abejoti Specialisto išvada Nr. T-A-5253/13(01) ir laikyti ją nepakankamu įrodymu tam, kad būtų paneigti atsakovo atliktų pirminio neblaivumo patikrinimo procedūrų rezultatai (nustatytas 0,21 promilės girtumas), kurie byloje yra patvirtinti net pačiam pareiškėjui abejonių nesukėlusiais sertifikuoto alkoholio matuoklio parodymais, policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais ir jų apklausos teismo posėdyje parodymais.

Teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinęs Išvadą Nr. Nr.50-IS-66 , jos pagrindu priimtą skundžiamą Įsakymą Nr. 50-TE-298, byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad atsakovas įrodė, jog 2013 m. gegužės 13 d. pareiškėjas tarnybos metu buvo neblaivus (0,21 promilės girtumas). Vidaus tarnybos statutas apibrėžia, kad tarnybinis nusižengimas – šio Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu (2 straipsnio 6 dalis). Statutas tarnybinių nusižengimų pagal sunkumą nediferencijuoja. Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje yra pateikta šiurkštaus tarnybinio nusižengimo sąvoka – tai nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams. Nurodyto įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 7 punkte prie šiurkščių tarnybinių nusižengimų priskirtas buvimas tarnybos (darbo) metu neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, jei valstybės tarnautojo elgesys įžeidžia žmogaus orumą ar diskredituoja valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos autoritetą. Pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas ir su Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 5-V-437 „Dėl tarnybinių nusižengimų ir teisės pažeidimų prevencijos“, kuriame numatytomis priemonėmis siekiama gerinti policijos įvaizdį ir didinti visuomenės pasitikėjimą policija bei kurio 1.2 punkte nurodyta, kad darbuotojo neblaivumą (girtumą) ar apsvaigimą tarnybos metu būtina vertinti kaip šiurkštų tarnybos drausmės pažeidimą (b. l. 34, 71).

Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad statutiniams valstybės tarnautojams keliami itin aukšti nepriekaištingos reputacijos, pavyzdinio elgesio ir tarnybinės drausmės standartai. Statutinio valstybės tarnautojo buvimas tarnyboje neblaiviam neabejotinai kenkia statutinės įstaigos įvaizdžiui, menkina jos autoritetą. Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 5, 6 punktai nustato, kad valstybės tarnautojas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų, šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, <...> nepiktnaudžiauti tarnyba <...>, laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių. Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 3 punktas reglamentuoja policijos pareigūno profesinės etikos principus: tai pagarba žmogui ir valstybei, teisingumas, sąžiningumas, nesavanaudiškumas, padorumas, nešališkumas, atsakomybė, viešumas, pavyzdingumas. Etikos kodekso 4.24 punktas nustato, kad policijos pareigūnai tarnybinėje veikloje turi nepiktnaudžiauti psichiką veikiančiomis medžiagomis, o 4.28 punktas įtvirtina nuostatą, jog policijos pareigūnai tarnybinėje veikloje turi vadovautis visuotinai priimtomis moralės normomis, savo elgesiu stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidaus tvarkos taisyklių (Panevėžio AVPK viršininko 2010 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 50-V-129 redakcija) 11 punktas draudžia darbuotojams darbo metu, darbo vietoje vartoti alkoholinius gėrimus, būti neblaiviems ar apsvaigusiems nuo narkotinių ar toksinių medžiagų.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr.50-IS-66 konstatuota, kad 2013 m. gegužės 13 d. apie 8.19 val. tarnybos metu tarnybos vietoje būdamas neblaivus pareiškėjas pažeidė pirmiau nurodytų teisės aktų reikalavimus. Išvadoje Nr.50-IS-66 nustatyta pareiškėjo kaltė ir kilę padariniai. Ginčijamu Įsakymu Nr. 50-TE-298 pareiškėjui paskirta nuobauda – griežtas papeikimas nėra neadekvati ar neproporcinga padarytam pažeidimui. Panevėžio AVPK viršininko 2013 m. birželio 17 d. įsakymas Nr. 50-TE-298 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo K. V.“ ir 2013 m. birželio 13 d. išvada „Dėl Panevėžio AVPK Pasvalio rajono PK pareigūno K. V. veiksmų“ pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinės dalys. Atsižvelgdamas į tai, teismas pažymėjo, kad įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nebūtina pakartoti padarytus pažeidimus ir nuobaudos skyrimo motyvus (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1227/2010, 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010 ir kt.).

Apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teismas konstatavo, kad atsakovas laikėsi tarnybinio nusižengimo tyrimo ir nuobaudos skyrimo procedūros reikalavimų ir bendrųjų nuobaudos skyrimo principų, o tarnybinio patikrinimo metu ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma sudarė teismui pagrindą konstatuoti, kad skundžiamas Įsakymas Nr. 50-TE-298 yra teisėtas ir pagrįstas, ir kad pareiškėjas teisėtai buvo nušalintas nuo pareigų.

Remdamasis nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas K. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 92–93) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.Teismas nevertino pareiškėjo vartotų preparatų, savo sudėtyje turinčių alkoholio, galimo poveikio, t. y. nebuvo paneigta tai, jog pavartojus nereceptinio vaisto „Pertusinas Forte“ ir antibakterinio burnos skalavimo skysčio „Listerine“, yra įmanoma alkoholio matuokliu „Lion Alcometer 500“ nustatyti atitinkamus rodmenis.

2. Teismas pareiškėjo sutikimą su alkoholio matuoklio rodmenimis (pasirašymą) vertino kaip jo pripažinimą buvus neblaiviam, tačiau nevertino, kad ištyrus 2013 m. gegužės 13 d. pareiškėjo kraujo mėginį buvo patvirtintas pareiškėjo blaivumas.

3. Asmens sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje buvo paimtas tyrimui apelianto kraujo mėginys, paaiškino, kad mėginio pristatymo tyrimui terminas buvo pažeistas dėl transporto stokos, nes tiriamąją medžiagą reikėjo iš Pasvalio pristatyti į Vilnių. Neblaivumo nustatymo metodikos 8.9 punkte yra numatyta, jog tiriamąją medžiagą galima taip pat pristatyti policijos transportu, todėl Pasvalio rajono PK vadovybė, kuri pati inicijavo tyrimą, apelianto manymu, turėjo visas galimybes organizuoti tiriamosios medžiagos nugabenimą tyrimui laiku. 2013 m. gegužės 13 d. Panevėžio AVPK Pasvalio rajono PK išduotame siuntime apelianto neblaivumui (girtumui) nustatyti sveikatos priežiūros įstaigoje nebuvo prašoma atlikti jo medicininę apžiūrą. Apelianto nuomone, tai buvo padaryta sąmoningai, kadangi jokių girtumo požymių nebuvo, o buvo tik alkoholio matuokliu nustatytas 0,21 promilės rezultatas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nesistengė vilkinti tarnybinio patikrinimo: 2013 m. gegužės 20 d. gavęs pranešimą apie tarnybinį nusižengimą, 2013 m. gegužės 21 d. pateikė tarnybinį patikrinimą atliekančiam pareigūnui paaiškinimą, tokį paaiškinimą žodžiu pateikė vadovybei ir 2013 m. gegužės 13 d., be to, 2013 m. gegužės 13 d., norėdamas paaiškinti anoniminio pranešimo aplinkybes, pareiškėjas (apeliantas) pats prisistatė pas viršininką M. J., o nebuvo jo iškviestas. Apeliantas teigia, jog buvo įsitikinęs savo teisumu (blaivumu), todėl jokių veiksmų nesiėmė ir laukė kol bus baigtas tarnybinis patikrinimas.

4. Teismo apklaustų liudytojų parodymai nėra objektyvūs, kadangi visi liudytojai yra to paties policijos komisariato pareigūnai, susiję statutiniais santykiais, paremtais pavaldumo ir hierarchijos principais.

Atsakovas Panevėžio AVPK nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu, prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 102–104) atsakovas pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos jis buvo išdėstęs ir savo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotame pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl Panevėžio AVPK viršininko 2013 m. birželio 17 d. įsakymo Nr. 50-TE-298, kuriuo apeliantui, Panevėžio AVPK Pasvalio PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjui K. V., paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnybinės atsakomybės klausimus reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto (bylai aktuali 2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2266 redakcija) V skyrius, kurio 26 straipsnis nustato tarnybinių nuobaudų skyrimą. Statuto 2 straipsnio 6 dalis apibrėžia, kad tarnybinis nusižengimas yra šio Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu. Nagrinėjamam ginčui Statuto 2 straipsnio 6 dalies prasme yra aktualus klausimas, ar atsakovas pagrįstai skyrė nuobaudą pareiškėjui už nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimą.

Pareiškėjas Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnyje pateikto valstybės tarnautojų pareigybių suskirstymo prasme yra statutinis valstybės tarnautojas. Valstybės tarnybos įstatymine nurodyta, kad jis be išlygų taikomas valstybės tarnautojams, išskyrus statutinius valstybės tarnautojus. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytos išlygos, kurios taikomos statutiniams valstybės tarnautojams, tarp jų išlyga dėl 15 straipsnio, kuriame numatytos valstybės tarnautojų bendrosios pareigos, taikymo. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnį valstybės tarnautojai, be kita ko, privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų (VTĮ 15 str. 1 d. 1 p.), laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių <...>, (VTĮ 15 str. 1 d. 5 p.); laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (VTĮ 15 str. 1 d. 6 p.). Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybės tarnautojų bendrąsias pareigas valstybės tarnautojas gali pažeisti konkrečiais veiksmais (neveikimu), kurie tuo pačiu metu pažeidžia ir atitinkamo specialiojo teisės akto atitinkamą normą (straipsnį, dalį, punktą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra pabrėžęs būtinumą tarnybinio patikrinimo išvadoje neapsiriboti nuoroda į bendro pobūdžio teisės normą, o yra akcentavęs būtinumą nustatyti kokias konkrečias specialiųjų teisės aktų normas valstybės tarnautojas pažeidė atitinkamais savo veiksmais ar neveikimu (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-706/2010, 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-370/2011, 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3777/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2476/2012 ir kt.).

Įsakymo Nr.50-TE-298 įžanginėje dalyje nurodyta, kad nuobauda pareiškėjui buvo paskirta atsižvelgiant į Panevėžio AVPK tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos 2013 m. birželio 13 d. išvadą Nr.50-IS-66, kurioje Komisija nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 13 d. tarnyboje buvo neblaivus, ir pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 8 punkto, 15 straipsnio 1 dalies 1, 5, 6 punktų, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 3, 4.24, 4.28 punktų, Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisaro viršininko 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 50-V-358 (2010 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 50-V-129 redakcija) patvirtintų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidaus tvarkos taisyklių 11 punkto reikalavimus. Taigi, šiuo atveju pareiškėjo veika kvalifikuota aiškiai nurodant ne tik bendrąsias, bet ir specialiąsias teisės aktų normas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų administracinėse bylose ne kartą yra konstatavęs, kad tarnybinis patikrinimas, kuris atliekamas turint duomenų apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą (Statuto 26 str. 6 d., Tarnybinių nusižengimų tyrimo tvarkos II skyrius), yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinė dalis, kurioje būti atliktas išsamus visų galimai padaryto tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, lėmusių nusižengimą, tyrimas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka formaliai įvardyti atitinkamo įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad jas pažeidė atitinkamas valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius valstybės tarnautojo galimai padaryto nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad tarnybinio patikrinimo išvada yra individualaus administracinio akto, kuria skiriama tarnybinė nuobauda, motyvuojamoji dalis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime ir atsakovo Išvadoje Nr.50-IS-66 nurodytos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintos Tarnybinių nuobaudų valstybės tarnautojams skyrimo taisyklės netaikomos valstybės tarnautojams, kurių tarnybos teisinius santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas. Tarnybinių patikrinimų atlikimo ir tarnybinių nuobaudų atlikimo tvarką reglamentuoja Vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V–308 buvo patvirtinta Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka (bylai aktuali 2011 m. rugpjūčio 31 d.

įsakymo Nr. 1V-652 redakcija). Statuto 26 straipsniu įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus Vidaus reikalų ministrui (iki 2013 m. liepos 13 d. galiojusios įstatymo Nr. XI-1424 10 dalis, nuo 2013 m. liepos 13 d. galiojančios įstatymo Nr. XII-434 redakcijos 12 dalis) nustatyti tarnybinių patikrinimų atlikimo ir tarnybinių nuobaudų atlikimo tvarką. Vykdydamas šioje Statuto normoje įtvirtintą įstatymų leidėjo pavedimą, Vidaus reikalų ministras 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr.1V–308 patvirtino Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka, kuri atitinkamais įsakymais (2007 m. birželio 28 d.

Nr.1V-235, 2009 m. lapkričio 18 d. Nr.1V-612, 2011 m. rugpjūčio 31 d. Nr.1V-652) buvo keičiama. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog procedūrine prasme Išvadoje Nr. 50-IS-66 buvo nepagrįstai remtasi Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintomis Tarnybinių nuobaudų valstybės tarnautojams skyrimo taisyklėmis, o ne minėta Statuto 26 straipsnio nuostatas įgyvendinančia Vidaus reikalų ministro patvirtinta Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes negali būti traktuojama kaip esminis pagrindinių procedūrų ir taisyklių pažeidimas, nes minėti norminiai teisės aktai bylai aktualiu aspektu numato iš esmės analogiškas pagrindines taisykles (pagrindus pradėti galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą, tyrimo komisijos sudarymą, pranešimo apie tarnybinį nusižengimą įteikimą pareigūnui, pasiūlymą pateikti paaiškinimą, tarnybinio patikrinimo atlikimo terminą, tarnybinio patikrinimo išvados turinio reikalavimus ir kt.).

Šių pagrindinių procedūrų, nors ir ne pagal tą aktą, buvo laikytasi. Tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai yra numatyti Statuto 26 straipsnio 3 dalyje ir priimant Įsakymą Nr. 50-TE-298 jie nebuvo pažeisti.

Pareiškėjas prašė panaikinti Įsakymą Nr.50-TE-298, nesutikdamas su Išvadoje Nr. 50-IS-66 nustatyta aplinkybe, kad jis tarnyboje buvo neblaivus ir jos kvalifikavimu pagal minėtas teisės aktų normas. Teigė, kad 2013 m. gegužės 13 d. tarnyboje buvo blaivus, o tikrinant alkoholio matuokliu (testas atliktas 2013 m. gegužės 13 d. 08:19:23 val.) užfiksuotas rezultatas (0,21 promilių) galėjo atsirasti nuo vaisto „Pertusinas Forte“ ir burnos skalavimo skysčio „Listerine“. Be to, pareiškėjas prašė, panaikinus Įsakymą Nr.50-TE-29, įpareigoti atsakovą sumokėti darbo užmokestį už 2013 m. gegužės 13 d. nušalinimo nuo pareigų laiką.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, todėl priėjo prie nepagrįstų ir neteisingų išvadų, kad tarnybinė nuobauda paskirta pagrįstai.

Apeliantas kelia įrodinėjimo pareigos ir įrodymų vertinimo teisme klausimus, t. y. procesinės teisės normų taikymo klausimus. ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis nustato, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Administracinių ginčų teisenoje teismui pavestas aktyvus vaidmuo, o tai reiškia, kad teismas, prireikus, gali pasiūlyti proceso šalims ir dalyviams pateikti papildomų įrodymų arba išreikalauti reikiamus dokumentus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d., 68 str. 1 d. 2, 4, 6 p., 80 str. 1, 3 d., 81 str.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) aiškinant ir taikant valstybės tarnybos teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus, įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių valstybės tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. LVAT ne kartą yra akcentavęs, kad valstybės tarnautojas yra tarnybos teisinių santykių silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, kilus ginčui teisme, būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę valstybės tarnautojui, atleisti jį iš pareigų, perkelti į kitas pareigas ir pan. (žr. LVAT 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011, 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-2207/2011, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2712/2012, 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-395/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 136 straipsnyje nurodyta apimtimi, konstatuoja, kad teismas įrodinėjimo naštą byloje paskirstė teisingai, t.y. atliko pateiktų į bylą įrodymų visumos vertinimą (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis) tais aspektais, ar atsakovas įrodė, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 13 d. tarnyboje buvo neblaivus, taip pat ar įrodė, jog už šį pažeidimą, kvalifikuotą pagal Įsakyme Nr. 50-TE-298 nurodytas teisės normas, nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai.

Kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.).

Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, pasisakė visais esminiais klausimais, kuriuos savo skunde buvo iškėlęs pareiškėjas, ginčydamas Įsakymą Nr.50-TE-298, teismo išvadas aiškiai ir motyvuotai pagrindė ištirtų įrodymų visumos (rašytinių įrodymų, liudytojų parodymų, bylos proceso dalyvių paaiškinimų) analize ir konkrečiomis teisės normomis (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.).

Nenustačius procesinės teisės pažeidimų, kuriuos pirmosios instancijos teismas būtų padaręs nagrinėdamas bylą (jei jie būtų nustatyti, apeliacinės instancijos teismas turėtų būti nustatyta ir tai, ar dėl padarytos pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla), apeliacinės instancijos teismui taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik bylos proceso dalyvio (šiuo atveju pareiškėjo) argumentas, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindas panaikinti, ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. ABTĮ 130 straipsnis nustato, kad apeliaciniame skunde, be kita jo, turi būti nurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (ABTĮ 130 str. 1 d. 6 p.). Taigi, bylos proceso dalyvio nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu turi būti motyvuotai pagrįstas minėtais apeliacinio skundo pagrindais, o ne subjektyvia nuomone, abejonėmis, ar prielaidomis. Pareiškėjas savo apeliacinio skundo nepagrindė jokiomis teisės normomis, išskyrus Neblaivumo nustatymo metodikos 8.9 punktą, kuriame nurodyta per kiek laiko tiriamoji medžiaga turi būti pristatyta į toksikologijos laboratoriją. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra pareiškėjo subjektyvi nuomonė dėl atskirų įrodymų vertinimo.

Įrodymų leistinumo prasme pažymėtina, kad buvimo tarnybos (darbo) metu neblaiviam faktas teisme gali būti įrodinėjamas visomis įrodinėjimo priemonėmis (ABTĮ 57 str. 1, 2 d.), t. y. specialiųjų techninių priemonių, kurių metrologinė patikra atlikta teisės aktų nustatyta tvarka, ir yra galiojanti, rodmenimis; medicininės apžiūros aktais; specialisto (toksikologo) išvada; darbdavio surašytais dokumentais, kuriuose užfiksuotas darbuotojo buvime darbo metu neblaiviam faktas; liudytojų parodymais. Atsakovas pareiškėjo neblaivumo faktą įrodinėjo tarnybinio patikrinimo metu surinkta medžiaga, t. y. Išvada Nr. 50-IS-66 ir jos priedais: Pasvalio rajono PK policijos pareigūnų 2013 m. gegužės 13 d. tarnybiniais pranešimais apie 2013 m. gegužės 12 d. 16.40 val. Pasvalio rajono PK Operatyvaus valdymo skyriuje gautą telefonu ir užregistruotą informacija apie tai, kad automobiliu VW Golf po Raubonių kaimą važinėja neblaivus policijos pareigūnas K. V. ir šios informacijos tikrinimo rezultatus; Pasvalio rajono PK viršininko tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta priežastis kodėl jis 2013 m. gegužės 13 d. ryte įtarė, kad K. V. atvyko į tarnybą neblaivus; šio pareigūno 2013 m. gegužės 13 d. 08.19 val. patikrinimo alkoholio matuokliu „Lion Alcometer 500“ (pridedant galiojantį jo patikros sertifikatą) testo duomenimis (0,21 promilės); 2013 m. gegužės 13 d. 08.25 val. surašytu K. V. nušalinimo nuo tarnybos aktu; pareigūnų V. Č., V. V., D. I. tarnybiniais pranešimais apie pareiškėjo būklę ir tai, kad K. V. 2013 m. gegužės 13 d. nė vienam iš jų nenurodė, kad tą dieną prieš tarnybą vartojo kokius nors vaistus, ar kitas, medžiagas, kurių sudėtyje yra alkoholio. Iš tarnybinio patikrinimo medžiagos matyti, kad pareiškėjui 2013 m. gegužės 21 d. pateikus paaiškinimą, kad jo patikrinimo alkoholio matuokliu rezultatas (0,21 promilių) galėjo atsirasti nuo vaisto „Pertusinas Forte“ ir burnos skalavimo skysčio „Listerine“, tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija patikrino šią aplinkybę (tai patvirtina M. J., V. Č., V. V. D. I., kurie 2013 m. gegužės 13 d. rytą bendravo su K. V. jo blaivumo patikrinimo ir nušalinimo nuo tarnybos procedūroje, tarnybiniai pranešimai).

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vykdydamas ABTĮ 81 straipsnyje nustatytą bylą nagrinėjančio teismo pareigą nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, neapsiribojo atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais (Išvados Nr. 50-IS-66 ir jos priedų) vertinimą, o apklausė teismo posėdyje liudytojais minėtus Pasvalio rajono PK pareigūnus, kurie 2013 m. gegužės 13 d. atliko atitinkamus veiksmus ir priėmė sprendimus dėl pareiškėjo neblaivumo patikrinimo ir tarnybinio patikrinimo metu pateikė tarnybinius pranešimus šiais klausimais. M. J., D. I., V. Č. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad K. V. neblaivumu jie įtarė iš išorinių požymių (paraudusi akių), M. J. ir iš alkoholio kvapo, sklindančio iš pareiškėjo burnos. Visi teismo apklausti pareigūnai parodė, kad 2013 m. gegužės 13 d. K. V. nė vienam iš jų nenurodė vartojęs kokius nors vaistus, ar kitas priemones, nuo kurių gali atsirasti neblaivumo požymiai. Nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, esą teismo apklaustų liudytojų parodymai nėra objektyvūs, nes šis teiginys nepagrįstas jokiais konkrečiais duomenimis, o yra tik pareiškėjo prielaida. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad parodymus davusius pareigūnus sieja statutinės tarnybos santykiai, teismui savaime negali kelti abejonių dėl liudytojų parodymų objektyvumo. Teismas liudytojų parodymus įvertino įrodymų visumos kontekste. Iš tarnybinio patikrinimo medžiagos matyti, kad Pasvalio rajono PK vadovas M. J. 2013 m. gegužės 13 d. rytą nutarė patikrinti K. V. blaivumą atsižvelgdamas į tai, kad 2013 m. gegužės 12 d. 16.40 val. Pasvalio rajono PK Operatyvaus valdymo skyriuje buvo gauta telefonu ir užregistruota informacija apie tai, kad automobiliu VW Golf po Raubonių kaimą važinėja neblaivus policijos pareigūnas K. V. Teismo apklausti liudytojai patvirtino aplinkybes, nurodytas tarnybinio patikrinimo metu. Byloje nėra duomenų (jų nenurodė ir apeliantas), kurie teisėjų kolegijai galėtų sukelti pagrįstų abejonių dėl liudytojų, kurie teisme patvirtino iš esmės tas pačias aplinkybes, kurias buvo nurodę ir tarnybinio nusižengimo tyrimo metu, parodymų objektyvumo.

Teisėjo kolegija akcentuoja, kad teismo sprendimo motyvuojamoji dalis, kuria yra grindžiamos teismo sprendimo išvados, pateiktos sprendimo rezoliucinėje dalyje, kurioje nurodoma kaip išspręstas skundas, yra vientisas procesinis dokumentas ir atitinkamas teiginys gali būti teisingai suvoktas tik viso procesinio dokumento kontekste. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas aplinkybes, jog pareiškėjas sutiko su patikrinimo alkoholio matuokliu rezultatais ir neprieštaravo dėl nušalinimo nuo tarnybos, vertino įrodymų visumos kontekste. Teismas motyvuotai įvertino aplinkybę, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 13 d. rytą nė vienam apklaustam liudytoju pareigūnui nenurodė, esą jis tą rytą vartojo kokius nors vaistus ar kitas medžiagas, kurios, pasak pareiškėjo, gali sukelti nustatytą neblaivumą (0,21 promilių), taip pat aplinkybę, esą jis prieš atvykdamas į tarnybą vartojo vaistą „Pertusinas Forte“ ir burnos skalavimo skystį „Listerine“, nurodė tik 2013 m. gegužės 21 d. paaiškinime, t. y. gavęs pranešimą apie pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą. Primintina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė kokius būtent pastebėtus pareiškėjo neblaivumo išorinius požymius nurodė liudytojai. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis 2013 m. gegužės 13 d. ar artimu šiai dienai laiku sirgo ir vartojo vaistus. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų matyti, kad teismas, įrodymų visumos kontekste kritiškai vertino pareiškėjo paaiškinimus apie jo nurodytų preparatų vartojimą. Todėl nėra pagrindo išvadoms, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo nurodytos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nuo 2001 metų yra policijos pareigūnas, t. y. asmuo, suvokiantis, kad atitinkamo fakto (šiuo atveju blaivumo) nustatymui reikšmingos aplinkybės turi būti nurodytos neatidėliojant, todėl pareiškėjo paaiškinimai pirmosios instancijos teisme pateisinant nenurodymą neva buvusių aplinkybių argumentais, esą „2013 m. gegužės 13 d. niekas to neprašė“, įrodymų visumos kontekste vertintini kritiškai.

Medicininės apžiūros aktas ar specialisto (toksikologo) išvada yra vieni iš galimų įrodymų, kuriais gali būti įrodinėjama, kad pareigūnas tarnybos (darbo) metu buvo neblaivus. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad Specialisto išvada Nr. T-A-5253/13(01) nepaneigia byloje esančių ir teismo ištirtų įrodymų visumos, kurie patvirtina, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 13 d. rytą darbe buvo neblaivus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo kraujas, kuris Pasvalio ligoninėje buvo paimtas 2013 m. gegužės 13 d., į VTMT Toksikologijos laboratoriją tyrimui iš Pasvalio ligoninės buvo pristatytas pagal Neblaivumo nustatymo metodikos 8.9 punkto reikalavimus pavėlavus net 18 darbo dienų, todėl Specialisto išvada Nr. T-A-5253/13(01), kad K. V. kraujyje etilo alkoholio nerasta, nelaikytina prieštaravimu įrodymų visumai (patikrinimo metrologiškai patikrintu alkoholio matuoklio rezultatams, pareiškėjo nušalinimo nuo tarnybos aktui, tarnybiniuose pranešimuose, kurie yra Išvados Nr. 50-IS-66 priedai, pateiktiems duomenims, liudytojų parodymams), ar jų paneigimu. Ištyręs šių leistinų įrodymų visumą (ABTĮ 56 str. 6 d.) pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas byloje įrodė, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 13 d. tarnyboje buvo neblaivus, todėl už šį pažeidimą, kvalifikuotą pagal Įsakyme Nr. 50-TE-298 nurodytas teisės normas, nuobauda jam buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai.

Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai atsižvelgė į teismų praktiką, kad sprendžiant dėl statutinio pareigūno tarnybinės atsakomybės už neblaivumą tarnyboje, nėra būtina, kad etilo alkoholio koncentracija atitiktų Neblaivumo nustatymo taisyklės 3 punkte numatytą asmenų, vairuojančių antžeminio, vandens transporto priemones, iškvėptame ore, kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose leidžiamą maksimalią etilo alkoholio koncentracija vairavimo metu (žr. LVAT 2013 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1830/2013).

Pareiškėjo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo išmokėti darbo užmokesti už nušalinimo nuo pareigų laiką yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo. Pagrįstai nustatęs, kad nėra pagrindo panaikinti skundžiamą įsakymą, t. y. patenkinti pagrindinį skundo reikalavimą, teismas pagrįstai atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės normas taikė iš esmės teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis